Kokia mūsų laisvės našta

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė…
 
2008 m. pasirodė Kosto Kauko knyga „Sunki ir laisvės našta“*, kurią sudaro dokumentinės impresijos, satyros, raudos. Joje pasakojama apie daugeliui sunkią laisvės naštą nepriklausomoje Lietuvoje, apie kuriamą blogį ir netvarką, ypač į valdžią išrinktųjų. Tai jau antroji šiais metais išleista autoriaus dviejų dalių („Skambiausioji styga“ ir „Raudos prie grožinės literatūros kapo“) knyga, skirta Sąjūdžio 20-mečiui. Pirmojoje „Pragaro šiokiadieniai ir šventės“ (2008 m.) vaizduojami sovietų okupacijos laikai bei Dainuojančios revoliucijos kilimas (apie ją – „Voruta“, 2008-02-23, nr. 4, p. 14).

Šioje knygoje, pasitelkus įvairius pavyzdžius, atsakoma į pagrindinius, daugumą kankinančius, klausimus: Ką iškovojome? Kuo džiaugiamės? Kas nuvylė?

Jos pradžioje užsimenama apie Sėklų ir Proto bankus. Gal žmonija suspės imtis pirmykščių sėklų bei vėl pradės augalų kultūrinimą, kai visi dabartiniai augalai bus modifikuoti arba sugadinti. Skirtingose vietose yra devyni bankų egzemplioriai. Tikimasi, kad visų sėklų nepražudys nei stichinės nelaimės, nei žiauriausi pragaro tarnai. Proto bankas turi keletą vienodų skyrių. Juose sukaupta išskirtinė žmonių ir antžmogių patirtis, kad ateinančios kartos galėtų ja pasinaudoti. Saugyklose saugomi duomenys apie kilniausius ir niekingiausius pasaulio žmones: Mozę, Jėzų Kristų, motiną Teresę, Leniną-Staliną-Hitlerį, bin Ladeną ir kt.

Žinoma, viename iš didžiųjų seifų įamžinta ir mūsų Lietuva. Už tūkstantmetę istoriją, už Žalgirio mūšį, už Vasario 16-ąją, už tai, kad visa šalis tapo Sąjūdžiu, sukėlė bekrauję Dainuojančią revoliuciją ir įveikė slibiną, prarijusį milijonus žmonių bei žadėjusi dar daugiau praryti. Už ką, už ką, Dievuliau, ta malonė, / jog leidai mums sulaukti tos dienos… (Maironio žodžiai, skirti Vasario 16-ajai, tinka ir Kovo 11-ajai).

K. Kaukas savo tekstukais, citatomis iš spaudos nori paskatinti visus, neišskirdamas nė vieno, net ir didžiausio nenaudėlio, pamesti blogį bei atsižegnoti pragaro pagundų: Gyvenimas vėl bus gražus, gyventi vėl bus gera, tereikia tik atsispirti šėtono peršamam nužmogėjimui. Daugelis sąjūdininkų džiaugėsi visais nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, vėliau pavadintos Atkuriamuoju Seimu, nutarimais, nes jie savi, bet ar protingi? Tačiau autorius abejoja: Ar reikėjo skuboto kolchozų panaikinimo? Ar reikėjo grąžinti žemę buvusių savininkų vaikams ir vaikaičiams, kurie niekada nearė ir niekada nieko panašaus nedarys? O žemės ar miško perkėlimas arčiau Vilniaus ar pajūrio? O pramonės įmonių privatizavimas? Ar tai buvo naudinga Lietuvai ir jos gyventojams? Ar tikrai Lietuvoje tiek skurstančiųjų? Kodėl žiniasklaidoje tik smurtas, prievarta, žudynės? Žymus užsienio lietuvių veikėjas, publicistas ir tarptautininkas, dabar gyvenantis Lietuvoje, Vilius Bražėnas yra pasakęs, kad „lietuviai laisvės kovoje pasirodė galintys stebuklingai vaikščioti vandeniu, bet pamiršo, kaip plaukti laisvės vandenyne“ (p. 45). Bet inteligentai neturi galimybės žmones šviesti – jiems neprieinama masiškiausia spauda, radijas ir televizija, o juk būtų idealu, kad žiniasklaida paspruktų iš pragaro nelaisvės ir atsidurtų jų rankose.

Kas galėjo tikėtis, kad nepriklausomybės metais ims skursti, sirgti mūsų poezija, proza, kad šimteriopai sumažės knygų tiražai, bemaž neliks ir skaitytojų. Literatūros mokslininkai bei kritikai vengė ir vengia tokį nuopuolį tyrinėti, nebandė bei nebando gelbėti buvusias brangiausias dvasines vertybes. Tad satyrikas ir prozininkas K. Kaukas parašė bei išleido tris vieną po kitos postsatyrų knygas – „Postmodernistinis sielų valymas“ (2005 m.), „Raštingieji ir beraščiai“ (2006 m.), „Karalienės Mikaldos pranašystės pildosi – grožinė literatūra papjauta“ (2007 m.) (apie ją – „Voruta“,
2009-01-10, nr. 1, p. 6), kuriose siekė išjuokti postmodernistų kūrybą ir paskatinti literatūros kritikus gaivinti nužudytąją, kelti ją iš tamsaus kapo.

Autorius į kūrėjus kreipiasi tokiais žodžiais: „Menų simboliais pasirinkdami bjauriausius žodžius, ekskrementus, nesuvaldomus instinktus, siekdami įsiteikti prasčiausiam skoniui, postmodernizmą paversdami pasturgalizmu, nusileidome žemiau bulvarinio lygio, pamiršome savo atsakomybę – tampame beraščiais ir darome sunkiai pataisomą žalą. <…> Menas skleidžia šviesą, o antimenas – tamsą. Tačiau esti painiojančių šviesą su tamsa, gėrį – su blogiu, grožį – su bjaurumu“ (p. 128-129). Bet ir toliau proza, poezija, teatrai, dailė, net kultūrai skirta spauda skatina antikultūrą.

K. Kaukas klausia: „O kaip bus, kai bjaurių tekstų, antimenų ir antikultūros žlugdoma išsigims žmonija?“ Gal Dievas dar suspės padiktuoti naują Šventąjį raštą, o gal atsiųs antrąjį Kristų ir mūsų žmonija bus išgelbėta? O jei nesuspės? Tada atsitiks kaip ir su grožine literatūra: jos vietą užims kažkas kitas. Ir tas kitas nebus geresnis. Tačiau vis tiek nereikia nusiminti – Žemė nebus tuščia…

Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi!
 
*Sunki ir laisvės našta: impresijos, satyros, raudos / Kostas Kaukas, Klaipėda, DRUKA, 2008. – 154 p.

Nuotraukoje: Knygos viršelis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra