Kokia gavėnia maloni Dievui

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kaip ir kasmet, Pelenų trečiadienį (lot. dies cinerum), Katalikų bažnyčia kviečia pradėti gavėnios laiką. Kaip skelbia Bažnyčia, šio laiko pobūdis yra atgaila. Ko gero, sunku būtų surasti kitą žodį mūsų leksikone, kuris keltų nejaukesnes asociacijas nei šis.
 
Vakarietiškoje visuomenėje, kurią sociologai apibrėžia kaip vartotojišką, žodis „atgaila“ atrodo kažkoks nesusipratimas. Tačiau atgailavimas yra paprasčiausias teisingumo atstatymas. Juk atgaila yra teisingumas Dievo (malda), savo (pasninkas) ir artimo (šalpa) atžvilgiu. Gavėnios laikas yra skirtas būtent šiems trims atgailos būdams pasireikšti.
 
Mieli įpročiai
 
Nuo III a. Romos teisininkų sluoksniuose pasklido posakis, kad teisingumas yra „atiduoti kitam tai, kas jam priklauso“. Melsdamiesi esame teisingi Dievo atžvilgiu, nes jis yra mūsų būties šaltinis. Krikščioniškoje sampratoje Dievui nereikia žmogaus maldos. Jos reikia mums, kad atrastume save, nes žiūrėdami į veidrodžius savo tikrojo „aš“ nepamatysime. Jį įmanoma „apčiuopti“ tik santykyje su Kitu.
 
Kito akivaizdoje atsiskleidžia, kas esame. Jei sutinkame, kad Dievas yra žmogaus prigimties Kūrėjas, tuomet Biblijos teiginys, jog esame Jo atvaizdas ir panašumas (Pr) stojantis Dievo akivaizdoje tampa gyvas ir įgauna savo prasmę.
 
Nūdienos žmogui yra sunku ryžtis maldai. Kai jo laikas matuojamas pinigais, darosi vis sunkiau iš savo dienotvarkės išplėšti jai laiko. Juk malda atrodo tuščias jo švaistymas.
 
Reikia pastangų, kad išjungus televizorių ar kompiuterį pavyktų surasti savo širdyje erdvę susitikimui su Viešpačiu. Būtent čia, mūsų gelmėse, vyksta tai, ką vadiname malda.
 
Maldos neturėtume suvokti kaip kažkokio sudėtingo mokslo, jai būdingas paprastumas. „Malda man yra širdies polėkis, tiesus žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šauksmas tiek išmėginimą, tiek džiaugsmą patiriant.“ – savo autobiografijoje rašė viena iš iškiliausių katalikų šventųjų Kūdikėlio Jėzaus Teresė. Tokia malda yra ženklas draugiško bei gilaus ryšio tarp Dievo ir žmogaus.
 
Gavėnia gali virsti laiku, kuriame išsiugdysime naujų įpročių. Tokiu įpročiu galėtų tapti ir malda, ką puikiai iliustruoja ir ši istorija.
 
Vienų turtingų žmonių namuose buvo nustota melstis prieš valgį. Sykį juos aplankė kunigas. Šeimininkai pasistengė, kad vaišių stalas būtų gražiai serviruotas ir nukrautas gardžiausiais patiekalais. Šeima sėdo prie stalo. Kiekvienas žvelgė į kunigą ir galvojo, kad dabar jis melsis prieš valgį. Tačiau kunigas tarė:
 
„Šeimos tėvas turėtų melstis prie stalo, nes jis vadovauja maldai šeimoje.“
 
Stojo nejauki tyla, nes šioje šeimoje niekas nesimeldė. Tuomet šeimos galva krenkštelėjo ir pratarė: „Žinote, gerbiamas kunige, mes nesimeldžiame, nes malda prieš valgį visada tokia pat. Melstis iš įpročio – tuščias reikalas. Tai kartoti kasdien ir kiekvienais metais, – kažkokia beprasmybė. Todėl mes nebesimeldžiame.“
 
Nustebęs kunigas pažvelgė į visus, bet čia prabilo septynmetė šeimininkų dukra:
„Tėti, ar tikrai nebereikia ryte ateiti pas tave ir pasakyti: „Labas rytas“?“
 
Tad įpročiai gali tapti ir mieli.
 
Nauja pradžia
 
Siaurąja prasme pasninkas – tai susilaikymas nuo valgio ir gėrimo tam tikrą laiką. Kad ir kaip keistai skambėtų, bet pasninkas ne toks jau ir retas reiškinys mūsų visuomenėje.
 
Pasninkas gali būti socialinis, gydomasis, estetinis. Jis tarsi natūraliai įsikomponuoja į mūsų kasdienybę, gyvenseną. Juk dažnai net nepastebime, jog kažkas pasninkauja. Štai pramogų verslo „divos“, sportininkai, ligų kamuojami žmonės pasninkauja nuolat.
 
Tačiau egzistuoja ir religinis pasninkas (senovėje kitaip pasninkas ir nebuvo suvokiamas), kuris skiriasi nuo šiandien visuomenėje paplitusių pasninkavimų, jis turi kitokią, antgamtinę, moralinę vertę ir apima ne tik susilaikymą nuo maisto.
 
Žinoma, komiškai atrodo, kai penktadieniais savo racione mėsą pakeičiame žuvimi. Juk dabar žuvies galima pasirinkti įvairios, net prabangios, ne vienam žuvies patiekalai yra gardžiau už mėsą. Dievo akyse toks pasninkavimas nieko nereiškia. Nebent prisimintume Nyderlandų katalikų vyskupo Gerardo de Korte raginimą pasninkauti ir nevalgyti mėsos, kad prisidėtume prie anglies dvideginio emisijų į atmosferą sumažinimo, nes vienam kilogramui mėsos pagaminti sunaudojama daug energetinių išteklių.
 
Be abejo, mintis kilni ir verta svarstymų. Tačiau neturėtume išleisti iš akiračio ir simbolių kalbos. Jei drįstame pažvelgti atgal, matome, kad ne viskas mūsų gyvenime buvo gerai, ne kiekvienas mūsų apsisprendimas ar poelgis buvo teigiamas. Susilaikymas nuo maisto, malonumų krikščioniškoje mintyje nereiškia, jog valgyti ar džiaugtis gyvenimu yra kažin koks blogis ar nuolaida žmogiškoms silpnybėms.
 
Pasninkas tampa galimybe stabtelėti, pažvelgti į praeitį. Kitaip tariant, išreiškia žmogaus troškimą susitaikyti su Dievu. Žmogus tarsi „bausdamas“ save maisto apribojimu atsiprašo už savo klaidas, nuodėmes. Štai kodėl didžiausi krikščionybės istorijoje atsivertėliai (apaštalas Paulius, Ignacas Lojola) naują savo gyvenimo etapą pradėdavo nuo pasninko.
 
Pasninko dienos per Gavėnią tampa tarsi atskaitos tašku, nauja pradžia, kurią žmogus pasitinka apsivalydamas tiek fiziškai, tiek morališkai. Atsinaujinęs žmogus drąsiai ir oriai stojasi į akistata su dievišku pasauliu, savimi ir artimu.
 
Kuomet pasninkas bevertis
 
Kad ir koks kilnus būtų ekologinis pasninko aspektas, jis neišvengia tam tikros plokštumos. Jei nieko nedaroma dėl socialinio teisingumo, neužsiimama labdara, tai pripažinkime, kad toks pasninkas – bevertis.
 
Bažnyčios Tėvai sakydavo, kad tuščias yra pasninkas, jei per jį nesuvalgytas maistas nėra atiduotas alkstantiems. Pirmųjų krikščionių tradicijoje pasninkas ir šalpa buvo glaudžiai tarpusavyje susiję dalykai. Per visą Gavėnią būdavo renkamos pasninkavusių žmonių aukos, o pasibaigus šiam laikui tas aukas išdalindavo vargšams.
 
Didžiojo Ketvirtadienio apeigose vyskupas dvylikai vargšų plaudavo kojas, o pasibaigus Mišioms išsiųsdavo diakonus nunešti stokojantiems tai, ką bendruomenė paaukojo.
 
Visi šie papročiai pasninką atveria ne tik kaip maldingumo išraišką, bet kaip socialinio teisingumo veiksmą. Juk pasninkas neturi virsti kažkokiu pasitenkinimu, kad elgiesi teisiai, maisto taupymo programa, bet pasidalinimu su kitais, ypač tais, kurie stokoja.
 
Mūsų Gavėnia įgaus prasmę, jei per ją vyks mūsų mąstysenos, žvilgsnio į pasaulį, šalia esantį žmogų, pokytis. Šis pokytis bus realus, jei jis atsispindės santykiuose.
 
Štai tyrimai atskleidė, kad Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria tik septynias minutes savo laiko. Ko gero, panašus minučių kiekis būtų ir santykiuose tarp sutuoktinių.
 
Jei pasiryžtume per Gavėnią šiuos skaičius padvigubinti, ar neatkurtume teisingumo, atiduodami kitam tai, „kas jam priklauso“? Tokia Gavėnia tikrai būtų maloni Dievui.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: T. Viluckas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra