Autorius: Voruta Data: 2015-02-20 , 11:02 Spausdinti

Vaidas AUGŪNAS

Šiandien Lietuvoje pastebimas nemažas susipriešinimas tarp kai kurių tautinių mažumų bei radikaliai nusiteikusių lietuvių organizacijų atstovų, kas neabejotinai silpnina šalies pilietinę visuomenę ir valstybingumą regione stiprėjant Lietuvai priešiškoms jėgoms. Reikia pripažinti, kad dėl to iš dalies kaltos abi pusės. Viena vertus, kai kurie lietuviai vengia pripažinti faktą, kad Lietuvoje visais laikais taikiai sugyveno įvairių tautybių žmonės (lietuviai, gudai, lenkai, žydai, rusai ir kt.), o patriotizmą suvokia kaip išimtinai lietuviškosios kultūros puoselėjimą, vengdami pripažinti tautinių mažumų indėlį į šalies kultūrą ir raidą. Kita vertus, tautinėms mažumoms neva atstovaujantys kai kurių partijų politikai dažnai elgiasi itin agresyviai, ignoruoja Lietuvos vientisumo svarbą ir naudojasi tautinėms mažumoms aktualiais klausimais kaip politinio manipuliavimo įrankiu.

Liūdna, bet pastaroji problema yra itin aktuali, kai kalbama apie Vilniaus rajone gyvenančią lenkų mažumą, kuri jau daugelį metų yra manipuliuojama vienos jos interesams neva atstovaujančios politinės partijos lyderių. Šios partijos politikai viešumoje skelbiasi atstovaujantys Lietuvos lenkų interesams, bet iš tiesų jų veikla kaip tik kenkia lenkų bendruomenei, nes trukdo šios tautybės žmonėms, ypač jaunimui, įsilieti į šalies politinį bei kultūrinį gyvenimą, kuria niekam nereikalingą dirbtinę priešpriešą su kaimynystėje gyvenančiais lietuviais.

Šiuo svarbiu geopolitinių pokyčių metu Lietuvos lenkų bendruomenei reikalingi autoritetai, savo pavyzdžiu parodantys, kad tautinės priešpriešos galima išvengti skatinant abipusį sąmoningumą bei tarpusavio supratimą. Tokie autoritetai reikalingi ir lenkų dominuojamose vietovėse gyvenantiems lietuviams, kurių daugelis tapatina nemėgstamus lenkų tautybės politikus su visais Lietuvos lenkais. O tai savo ruožtu kuria klaidingus stereotipus apie abi tautas ir jų tarpusavio santykius.

M. Riomeris yra kaip tik toks autoritetas, į kurį dabartinėje situacijoje galėtų lygiuotis tiek Lietuvos lenkai, tiek ir lietuviai. Tai žmogus, kuris savo pavyzdžiu ir darbais įrodė, jog tautinė priklausomybė yra ne kliūtis drauge kurti bendrą valstybės pagrindą, siekti gerovės visoms etninėms grupėms ir drauge priešintis Lietuvos priešams. Vilniaus rajone M. Riomerio vardu pavadinta gatvė visiems jo gyventojams primintų, kad ne tautinė priešprieša, o santarvė ir abipusis supratingumas yra stabilios ir stiprios valstybės pagrindas.

Reikėtų priminti, kad Mykolas Riomeris, vienas teisės mokslo Lietuvoje pradininkų, įnešė neabejotiną indėlį į Lietuvos valstybingumo stiprinimą. Lenkų šeimoje gimęs M. Riomeris  nuo vaikystės puikiai mokėjo ir lietuvių kalbą. Baigęs gimnaziją, M. Riomeris studijavo Peterburgo imperatoriškojoje teisės mokykloje, vėliau mokėsi Krokuvos Jogailos universitete bei Paryžiaus Laisvojoje politikos mokslų mokykloje. Baigęs mokslus, 1905 m. jis grįžo į Vilnių, kur įsitraukė į rezistencinę veiklą. Dirbdamas dienraštyje „Gazeta Wilenska“ pasisakė už glaudų lietuvių ir lenkų bendradarbiavimą, kvietė Lietuvos lenkus dalyvauti lietuvių nacionaliniame pasipriešinime. Už rezistencinę veiklą jam buvo iškelta baudžiamoji byla.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, M. Riomeris aktyviai užsiėmė ne tik visuomenine, bet ir akademine veikla. Dėstė Vytauto Didžiojo universitete, 1933–1939 m. buvo jo rektorius, prisidėjo prie „Lietuviškosios enciklopedijos“ kūrimo. Būdamas teisininkas, atstovavo Lietuvai Tarptautiniame Hagos teisingumo tribunole, kai buvo svarstomas Klaipėdos krašto klausimas. Dėl savo indėlio į teisės mokslo raidą M. Riomeris dar vadinamas Lietuvos konstitucinės teisės tėvu.

Ankstyvaisiais savo veiklos metais M. Riomeris puoselėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo idėją, šiuo požiūriu jo pozicija skyrėsi nuo daugumos kitų aktyvių Lietuvos visuomenininkų, siekusių tautinės valstybės išimtinai lietuvių etnografinėse žemėse. M. Riomeris tikėjo, jog, atkūrus LDK, joje galės taikiai sugyventi įvairios tautos: lietuviai, lenkai, baltarusiai, žydai. Iš pradžių M. Riomeris gerai sutarė su Juzefu Pilsudskiu, tačiau vėliau jų keliai išsiskyrė, kadangi M. Riomeris kategoriškai smerkė Vilniaus krašto aneksiją. M. Riomeris laikė save krajovcu, lietuviškuoju lenku. Apie save 1919 m. jis rašė taip: Esu lenkas, tikras Lietuvos pilietis, Lietuvos kraštietis, bet ne Lenkijos pakraščio gyventojas […] Lietuva man su sostine Vilniumi yra bendra lietuvių ir lietuviškų lenkų krašto Tėvynė…

M. Riomeris neabejotinai yra viena ryškiausių tarpukario Lietuvos asmenybių, gilų pėdsaką palikusi tiek akademinėje, tiek visuomeninėje veikloje. Šio žmogaus puoselėtos idėjos aktualios ir šiandieniniame Lietuvos kontekste. M. Riomerį galima laikyti puikiu pavyzdžiu, jog tiek lietuvių, tiek ir kitų tautybių Lietuvos piliečiai gali puikiai tarpusavyje sugyventi, veikti išvien Lietuvos valstybingumo labui. Šio žmogaus vardu pavadinta gatvė būtų puikus jo darbų įamžinimas bei žingsnis lietuvių ir lenkų santarvės kūrimo link.

Nuomonės, diskusijos, komentarai gatvių pavadinimai, lenkai, Mykolas Riomeris, Rytų Lietuva, Vaidas Augūnas, Vilniaus rajonas