Nuo 1990 metų autonomininkai reikalavo greta valstybinės kalbos įteisinti „vietines” lenkų, rusų kalbas, prie lietuvių kalbos sistemos nepritaikytus vardus, pavardes, vietovardžius, nelietuviškus gatvių pavadinimus. Dėl šių Konstitucijos pažeidimų Vilniaus, Šalčininkų rajonų tarybos 1991 m. buvo paleistos, bet už tuos pačius reikalavimus Lietuvos Respublikos Seime 2010 m. balsavo A. Anušauskas, P. Auštrevičius, A. Ažubalis, A. Baukutė, A. Baura, A. Čaplikas, A. Endzinas, E. Jurkevičius, A.Kašėta, L. Kernagis, J. Liesys, V. V. Margevičienė, K. Masiulis, A. Matulas, V. Matuzas, G. Navaitis, A. Nedzinskas, E. Pupinis, J. Razma, L. Sabutis, A. Sacharukas, J. Stanevičius, A. Stirblytė, E.Tamašauskas, J. Urbanavičius, I. Valinskienė, E. Vareikis, E. Zingeris, P. Žeimys ir tautinių mažumų įstatymo projekto autorius Lenkų rinkimų akcijos ir Lenkų sąjungos tarybų narys J. Narkevičius. Prieškonstituciniam įstatymo projektui vis tiek buvo pritarta (32 už, 15 – susilaikė, 2 – prieš).

 

Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7, 10, 14, 29 straipsnius, Konstitucinio teismo 1999-10-21 d., 2009-11-06 d. sprendimus, 2009-10-14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Seimo nario priesaiką saugoti mūsų žemių vientisumą.

 

 

Lietuvių tauta, pagal Konstituciją „išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą“ okupacijos laikotarpiais, nebegali to rašto apginti nuo savo tarnų Seimo narių. 1918 m. Lietuvos Respublika buvo atkurta etninėse lietuvių žemėse, bet lietuviškų vardų, pavardžių, vietovardžių kai kurie Tėvynės sąjungos nariai nebenori laikyti autentiškais ir originaliais. Maždaug 100 naujų raidžių įvedimas reikštų lietuvių kalbos abėcėlės bei rašybos keitimą, o žodžių rašymas be galiūnių – kalbos sistemos keitimą.

 

2009-11-06 d. LR Konstitucinis teismas nusprendė: „Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla”. Tuo tarpu Vyriausybė išduoda Lietuvos Respublikos gyvybinius interesus, ilgaamžius lietuvių tautos siekius, tautos pamatą – valstybinę kalbą ir minėto projekto 2 bei 5 dalyse siūlo Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes skubiai pradėti rašyti „nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis”. Tai prieštarauja ir 2009 m. kovo mėn. Lietuvos kalbininkų seminaro sprendimui nerašyti Lietuvos Respublikos asmenvardžių užsienio abėcėlėmis.

 

Įstatymo projekto preambulėje neteisingai skelbiama, esą „vienos kalbos asmenvardžiai nelaikytini juos vartojančios kitos kalbos sistemos dalimi”, nors visi asmenvardžiai lietuvių kalboje yra linksniuojami, turi galūnes ir kiekvienas vidurinę mokyklą baigęs asmuo turi žinoti, jog kalbos žodžių visuma „apima ne tik bendrinius, bet ir tikrinius žodžius“ („Lietuvių kalbos enciklopedija”, 2208, p. 305).

 

Vyriausybė nenurodė, kiek naujų raidžių, priėmus jos projektą, valstybinėje kalboje atsirastų, kaip jos būtų tariamos, kas jas išmokytų tarti bei rašyti visus valdininkus, gyventojus, mokytojus, mokinius, kas pakeistų bibliotekų ir kitus registrus, kiek tiksliai tai kainuotų ir kokia prasmė tai daryti krizės laikotarpiu. Melas, kad tam reikėtų tik „apie 3-4 mln. litų”.

 

Vyriausybė sunkmečiu nerengia ir nevykdo kompetentingų skubių krizės įveikimo planų, nepadeda realiai į Tėvynę grįžti Lietuvos Respublikos piliečiams, nekuria naujų darbo vietų, o užsiima valstybei kenksminga prieškonstitucine veikla.

 

Aiškinamajame rašte dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projekto meluojama, esą „asmenvardžiai nereiškia sąvokų ir neturi leksinės reikšmės“, nors visi žino, ką reiškia pavardėmis tapę bendriniai žodžiai Kubilius, Kiškis, Karosas, Šarka, Vanagas, Vilkas ir jiems kartais pridedamos priesagos -elis, -ėlis, -ukas, ir t.t. Akad. Z. Zinkevičiaus knygoje „Lietuvių asmenvardžiai“ (2008, p. 30) rašoma: „Dvikamieniai asmenvardžiai iš seno, matyt, turėjo kilnią, taurią reikšmę, plg. Lietuvių Gin-tautas (tautos gynėjas), Vis-valdas (kas visa valdo), Daug-vilas (kas daug viliasi)“.

 

Vietinių Lietuvos gyventojų pavardės yra ne Lenkijos, o Lietuvos kultūrinio paveldo dalis; jos susidarė Lietuvos valstybės teritorijoje, etninėse lietuvių žemėse, tūkstančiai ir lenkų pavardžių yra lietuviškos kilmės (Butrim, Doveiko, Dovgialo, Eigird, Brazis, Kodis).

 

Aiškinamajame rašte neteisingai teigiama, esą „vardus ir pavardes rašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis (…) įprasta visose (išskyrus Lietuvą ir Latviją) šalyse, kurių rašmenys yra lotyniško pagrindo”. To nedaro ir Lenkija, šiuo klausimu daranti Lietuvai didžiausią spaudimą pažeisti savo suverenitetą ir teritorijos vientisumą, gaivinti okupacijų padarinius.

 

Lenkijos lietuviai turi problemų dėl savo pavardžių rašymo originalo kalba. 2009-05-12 d. Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė I. Gasperavičiūtė (Lenkijoje Gasperowicz) BNS pareiškė, jog pagal Lenkijos įstatymą lietuviškas pavardes rašyti leidžiama, bet techniškai tai labai sudėtinga. Pavyzdžiui, asmens tapatybės kortelėje pavardė įrašoma, o pase neįrašoma. Bankuose, draudimo įstaigose iškyla problemų, nes programose neįdiegti lietuviški rašmenys. Todėl pavardes pasikeitė tik apie 30 lietuvių. 15 000 kitų lietuvių vardai ir pavardės iki šiol rašomi ne tik lenkiškomis raidėmis, bet yra visiškai sulenkinti: Ona rašoma Anna, Antanas – Antoni, Jonas – Jan, Juozas – Jozef, Petras – Piotr, Vytautas – Witold, Parancevičius – Forencewicz, Makauskas – Makowski, Vitkauskas – Witkowski, Valinčius – Wolyniec, Vaicekauskienė – Wojciechowska ir t. t.

 

 

Įstatymo rengėjai nemini 1922-02-10 d. „Vyriausybės žiniose” paskelbto „Pavardžių keitimo įstatymo“. Įstatymo projekto preambulėje rašoma, kad „1938 m. gruodžio 6 d. priimtame Pavardžių įstatyme buvo įteisinta galimybė nelietuviškas pavardes rašyti nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“, bet nutylima, tai vyko Lenkijos ultimatumo Lietuvai fone, o pats įstatymas buvo skirtas daugiausia pavardžių atlietuvinimui (skirtingai negu šiandien, kai siūlomas tautos tradicijų atsisakymo, asimiliacinis kelias). Gal šiandien istorija kartojasi? Gal „strateginis partneris“ ir vėl Lietuvos Vyriausybei iškėlė ultimatumą?

 

1938 m. kovo 17 d. Lenkija, o po 3 dienų ir Vokietija paskelbė Lietuvai ultimatumus ir grasindamos karu privertė juos priimti. Lietuvių tautos išrinktieji neturėtų eiti savo Tėvynės priešų pėdomis ir džiaugtis priešų pasiekimais ir juos kartoti. Mes neturime nė vieno pavyzdžio, kad dėl tų kelių įstatymo žodelių būtų ne pagal lietuvių kalbos dėsnius užrašyta pavardė.

 

O kokias dabar „nelietuviškas pavardes“ tektų rašyti „nelietuviškais lotyniško pagrindo rašmenimis“? Ar užtektų svetimųjų rašytų archyvų, kai, praradus valstybingumą, visos Lietuvos gyventojų pavardės buto rašytos lenkiškai, rusiškai?

 

Dėl nepalankių istorinių priežasčių apie 70 proc. lietuvių pavardžių yra nelietuviškos kilmės, bet visos Lietuvos Respublikos piliečių pavardės, vardai yra valstybinės lietuvių kalbos dalis. Lietuvių kalba – tautos nuosavybė ir sprendimus apie kokį nors abėcėlės keitimą gali priimti tik tauta, išreikšdama savo nuomonę referendumu.

 

Jau prieš 100 metų kalbininkas K. Būga nustatė, jog tikrieji Lietuvių kunigaikščių vardai buvo ne Witold, Jagiello, o Vytautas, Jogaila ir t. t. Daugelio eilinių žmonių pavardžių nespėta sunorminti. Lietuvos piliečiai turi pavardes Gedroit, „Giedraitis“, Išoro „Išara“, Korvel „Karvelis“, Kirvel „Kirvelis“, Kojelo „Kojelė“, Mažul „Mažulis“, Trinkun „Trinkūnas“, Žuvelo „Žuvelė“, bet nereikia tų pavardžių dar labiau tolinti nuo autentiškųjų formų. 1937 m. vardyno specialistas A. Salys rašė: „Vilniaus krašte yra nemaža Erčių, Kurtinių ar Ūsorių, kur, gal ir nenorėdami, vadinasi Herc, Gluchow, Wąsowicz. Bet nepriklausomoje Lietuvoje visų mūsų priedermė ne tik ano nelemtojo proceso pabaigą konstatuoti, bet jį ryžtingai, nieko nelaukiant, ir atgal pasukti“. (A. Salys. Raštai. T. 2, Tikriniai vardai. – Lietuvių katalikų mokslo akademija, Roma, 1983, p. 70). Deja, teisingam kalbininko siūlymui dabartinėje Lietuvoje nelemta išsipildyti: jei 1938 m. Pavardžių įstatymas jos rengėjų nuomone pavardžių atlietuvinimu buvo „didelė nepriklausomosios Lietuvos dovana tautai jos 20 metų nepriklausomybės sukakčiai paminėti (A. Salys, ten pat, p. 70), tai kosmopolitų dovanėlė Kovo 11-osios akto 20-mečio proga yra gana nemaloni, nes nulietuvina pavardes.

 

Istorija kartojasi. 1937 m. rašydamas straipsnį „Pavardžių įstatymo belaukiant“ tas pats Antanas Salys rašė: „svetimieji mūsų pavardėmis kartais net labiau rūpinasi, nei mes patys, tik, žinoma, iš kito galo […]. Lenkiškosios galvosenos vingius mums nesunku ir suprasti. Jau prieš 50 su viršum metų lenkų žodynininkas […] teigė, kad lietuvių kalboje slavybės laikytinos – „civilizacinės geradarybės kvitais“. Ir tikrai, kada mes savo kalbą, ypačiai bažnytinę, valėmės, lenkai pyko, prikaičiojo. […] Pietų kaimynas stengiasi visomis išgalėmis mus įtikinti, kad pavardes atlietuvindami, jei ne barbariškai, tai tikrai kaip tas pajodžarga pasielgią, kad kultūringoji Europa taip nedaranti“ (A. Salys, ten pat, p. 66-67).

 

Dar 1933 m. šis kalbininkas buvo parašęs ir straipsnį „Pavardžių problema“, pastebėdamas: „tikram lietuviui jo pavardė, sugadinta priespaudos ir vargo laikais, negali būti kas „giliai sava ir dėl to brangu“ […] Didžiajam Lietuvos lietuvinimo darbui juk pavardžių atlietuvinimas kelio nestoja, o tik padeda. Išvalėme slavybes iš rašomosios kalbos, išvalysime ir iš pavardžių bei vietovardžių. Tatai tautos garbės ir namų švaros dalykas“ (p. 64-65). O gal nežinote, kokios tautos garbe ir gerove rūpinasi autonomininkai, nebalsavę už Kovo 11-osios aktą ir kitų valstybių atstovai?

 

1939 m. spalio 28 d. atgavus Vilniaus kraštą, Lietuvos vyriausybė ir jos finansuojamos lituanistų institucijos rūpinosi kuo greičiau nustatyti pavardžių ir vietovardžių autentiškas formas (plg. A. Salys, min. veik., p. 305-670). Nejaugi dabar išduosime jų darbą, valstybės interesus, istorinę tiesą ir vėl, kaip Lenkijos ir Rusijos okupacijų laikais imsime rašyti ir Vilno, Soliecznyki, o gal ir Kovno, Šavli, Ponieviež? Bet Mažosios Lietuvos dalyje, kuri dabar vadinasi Kaliningrado sritimi, net šalia Dobrovolsk nerašomas Pilkalnis, šalia Krasnoznamensk – Lazdynai, prie Nieman – Ragainė, prie Sovietsk – Tilžė ir t. t., nors lietuviški vietovardžiai yra autentiški. Tas pats ir Lenkijai atitekusioje pietinėje Mažosios Lietuvos dalyje ir kitose baltų žemėse iki Varšuvos ir Gdansko: prie užrašų Augustów, Bialystok, Degucie, Dubeninki, Goldap, Kolniszki, Mieruniszki, Suwalki, Źytkiejmy ir t. t. nėra lietuviškų senųjų atitikmenų Augustavas, Balstogė, Degučiai, Dūbininkai, Geldapė, Kalniškiai, Merūniškiai, Suvalkai, Žydkiemis ir dar beveik tūkstančio kitų vietovardžių.

 

 

Lietuvoje lenkai turi geriausias sąlygas pasaulyje (už Lenkijos ribų) kultūrai palaikyti, bet labiausiai skundžiasi dėl to, kad nori čia atkurti Lenkiją. JAV, kur priskaičiuojama iki 10 milijonų lenkų, Vokietijoje, Brazilijoje, kur jų yra po 2 milijonus, Prancūzijoje, Anglijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, kur lenkų taip pat daugiau negu Lietuvoje (nuo milijono iki 300 000) nėra nei „vietinės“ lenkų kalbos, nei oficialiai rašomų lenkiškų vardų ir pavardžių, vietovardžių, gatvių pavadinimų, nei tiek valstybinių mokyklų, universiteto, lenkų atstovų savivaldybėse, Seime ir net ES parlamente, bet beveik viskas lenkams ten geriau „atrodė“.

 

Kai visi kitataučiai Lietuvoje išmoko valstybinę kalbą, autonomininkai lyg ir ėmė „nebesuprasti“ gatvių užrašų ir siekia šią informaciją komplikuoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-09-14 d. įpareigojo Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorių per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti gatvių pavadinimų lenteles su užrašais nevalstybine kalba, bet savivaldybė to iki šiol nepadarė ir kabina naujas lenteles, renka gyventojų parašus. Konstitucinis teismas 1995-10-17 d. pažymėjo, kad priklausomai nuo vidaus teisės suverenios valstybės taiko įvairius tarptautinės teisės normų įgyvendinimo vidaus teisėje būdus ir formas.

 

Kalbininkai (išskyrus Seimui pavaldžią I. Smetonienę), visuomeninės organizacijos gana vieningai sutaria, kad valstybinės kalbos funkcijų mažinimas pažeistų Konstituciją, siaurintų Lietuvos Respublikos suverenitetą. Kaip nurodyta LR Konstitucijos 45 str., „piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai“, ir dabar savo sferose bei užsienyje vartoja norimas vardų, pavardžių, vietovardžių formas, kurios atsispindi ir Lenko kortoje. Yra problema ne dėl tautinių mažumų, o dėl valstybinės kalbos raštui keliamą pretenzijų, dėl noro mažumai gauti privilegijų, ir pažeisti daugumos piliečių teises. Siekiant neteisėtų tikslų klastojama net bendroji kalbotyra, esą tikriniai vardai nebėra kalbos dalis, nutylimi „Lietuvių pavardžių žodyno“ (V., 1985, p. 17, 30), gramatikų tam prieštaraujantys teiginiai.

 

Prof. V. Labutis pastebėjo („Lietuvos aidas“, 2010-01-20), kad mus, vartojančius oficialiajame viešajame gyvenime valstybinę kalbą, bandoma gąsdinti Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT), tačiau be pagrindo. Prof. Vincas Urbutis knygoje „Lietuvos kalbos išdavystė“ (Antra laida. Vilnius, 2007 m.), primena, kad EŽTT nereikalauja kitataučių piliečių pavardžių dokumentuose rašyti atitinkamos kalbos rašmenimis. Priešingai, jis pabrėžia kiekvienos valstybės teisę jas rašyti valstybine kalba. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra tik pasiūlęs, kad tolimesniame paso puslapyje kitataučio piliečio asmenvardis galėtų būti pateiktas ir ne valstybine kalba. Tokią išlygą ir priėmė mūsų Konstitucinis Teismas. Latvijoje šis principas jau senokai įgyvendintas.

 

Nerimą kelią Vyriausybės 2010 m. sausio 12 d. posėdyje patvirtintas naujas vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektas, numatantis pagrindiniame dokumento įraše įteisinti asmenvardžių rašymą įvairių lotyniško pagrindo alfabetą vartojančių tautų kalbomis (pagal atitinkamos tautybės asmens pageidavimą). Nors tai akivaizdžiai riboja lietuvišką tikrinių svetimybių vartoseną, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinio Teismo išaiškinimui, Vyriausybė vis vien pasiryžusi skubos tvarka įstatymo projektą prastumti Seime, o Seimui įstatymą priėmus, siekti, kad ir Konstitucinis Teismas jį palankiai įvertintų. Ekonominės krizės ir pilietinio bei moralinio nuosmukio laikais Vyriausybės didžiausias rūpestis yra bet kuria kaina patenkinti 40 % Lietuvos lenkų užgaidas. Apie tai, kad nelietuviškai parašytus asmenvardžius mažai kas galės perskaityti, negalvojama. Negi Vyriausybės nariai bus pamiršę priesaiką, kurią jie davė padėję ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos?

 

Atėjusi į valdžią Tėvynės Sąjunga nuo 1997 m. labiausiai nusipelnė stiprindama valstybingumą Lietuvos rytuose. Prieš paskutinius rinkimus taip pat kvietėte būti labiau lietuviais, bet:

 

lietuviai vyksta iš Tėvynės ir nekuriamos jiems darbo vietos Vilniaus apskrityje;

 

valstybei lojali Vilniaus apskrities administracija naikinama, kai kurias jos funkcijas perduodant nelojalioms Vilniaus, Šalčininkų rajonų administracijoms;

 

neperima Švietimo ir mokslo ministerija 30 Vilniaus apskrities lietuviškų mokyklų, o Vilniaus, Šalčininkų rajonų administracijos, valdomos Lenkų rinkimų akcijos, joms yra nepalankios;

 

iki šiol nėra galimybės pasirinkti mokslo valstybine kalba 50 rytų Lietuvos seniūnijų;

 

nesuvienodintas valstybinės kalbos egzaminas lietuviškoms, lenkiškoms ir rusiškoms mokykloms;

 

parengti Konstitucijai, teismų sprendimams prieštaraujantys Vardų ir pavardžių rašybos, Tautinių mažumų įstatymų projektai.

 

Prašome laikytis LR Konstitucijos, pirmenybę teikti švietimui valstybine kalba, priimti rytų Lietuvos integracijos programą, sudaryti galimybę grįžti į Lietuvą emigrantams, nepritarti Vyriausybės parengtam vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektui.

Nuotraukoje: Hum. m. dr. Kazimieras Garšva