Kodėl negalima sakyti tiesos apie Armiją krajovą?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2005 m. kovo 13 d. vakare TV3 parodė dokumentinį filmą apie Armiją krajovą (AK) Lietuvoje. Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentas Vilniuje Jacekas Komaras pasmerkė šį filmą kovo 14 ir 15 d. spaudoje. Kurstyta tautinė ir valstybių nesantaika.

Kodėl Nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje žmonės nebegali net verkti AK nužudytų brolių, seserų, tėvų? Kodėl užgauliojamas vienintelis mokslininkas, prieš dešimtmetį ir 6 metus apie AK Lietuvoje sudaręs dvi knygas? Kodėl turi tylėti pirmojo lietuviško dokumentinio filmo apie AK autorius? Kodėl kartojami  LKP CK organo „Raudonoji vėliava“ epitetai ir šaukiamasi cenzūros?

Gal todėl, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė AK nariams rengiasi padidinti pensijas. Po 10 AK paminklų Lietuvoje bus statomi nauji. Lietuvoje neseniai įregistruota AK veteranų organizacija, juos sveikino Lenkijos ir Lietuvos prezidentai. Civilių Lietuvos gyventojų etnocido vykdytojas Zigmundas Šendzeliažas – Lupaška Lenkijos yra apdovanotas ir nenorima to akto atšaukti. Daugelio AK narių giminės dabar užima įtakingas pareigas: Lenkijos senatorė yra AK Vilniaus apygardos komendanto A. Kšižanovskio – Vilko duktė, net J. Komaro bendrapavardis Vladislavas Komaras 1943 m. buvo dvarų direktorius, tarnavo naciams ir AK.

AK laiko save antihitlerinės koalicijos dalyve: juos priima į II-ojo pasaulinio karo veteranų sąjungą, gegužės 9 d. jie norėtų dalyvauti iškilmėse Maskvoje, todėl dokumentai apie AK kolaboravimą su naciais jiems nenaudingi. Lenkija dabar yra mūsų strateginė partnerė, todėl savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis mano, kad „ši provokacija neatsitiktinai įvykdyta iškart po prezidento A. Kvasnevskio vizito Lietuvoje ir Rusijos sprendimo nutraukti Katyvės žudynių tyrimą“. Išeitų, jog būtina nutraukti tik AK įvykdytų žudynių tyrimą ir apie tai tylėti tiek išvykus Lenkijos ar Lietuvos atstovams į Lenkiją, tiek jiems atvykstant į Lietuvą (o tai būna vos ne kas mėnesį).

Ar turi tylėti iki mirties visi tie, kuriuos mušė, plėšė, terorizavo, prievartavo Lenkijos AK kariai, kuriems draudė viešai lietuviškai kalbėti, kurių tikrino pasus ir maldaknyges, kurių gimines šaudė į nugarą arba galvas daužė į sieną ? O gal geriau tai Lietuvai ir Lenkijai be tarpininkų civilizuotai išsiaiškinti ? Ar tai nepadarytų abiejų valstybių kaimynystės iš tikro geros ? Ar tik Lenkija, paminėjusi Varšuvos sukilimo 60-ąsias metines, gali pareikalauti sąjungininkes atsiprašyti, sumokėti kompensacijas, o Lietuva negali to daryti ir 85-ųjų Vilniaus krašto okupacijos metinių proga ? 2000 metais dėl to į Prezidentus A. Kvasnevskį ir V.  Adamkų kreipėsi 26 visuomeninės organizacijos, 2001 m. – 35 organizacijos, bet atsakymo iki šiol negavo.

Dar 1993 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sudarė istorikų komisiją Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti. Komisija paskelbė, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grįžimo Lietuvai, ruošėsi ir vėl atplėšti nuo Lietuvos, t. y. kėsinosi į Lietuvos teritorijos vientisumą […].Armijos krajovos partizanai rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmoniškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę niekuo nekaltus civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 1999 m. nNustatė, kad „Armijos krajovos partizanų daliniai, nepripažindami Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai 1939 metais, vykdė Lietuvos gyventojų genocidą, t. y. terorizavo, plėšė, žudė eilinius lietuvių, žydų, rusų tautybės Lietuvos gyventojus, tikėdamiesi, kad po Antrojo pasaulinio karo šie veiksmai padės Lenkijai reokupuoti Vilniaus kraštą“.

J. Komaras suklaidino laikraščio „Gazeta Wyborcza“ skaitytojus, Eltą, BNS ir jų pranešimus išspausdinusius laikraščius. Dokumentiniame filme kalbama ne apie visą Armiją krajovą (20 apygardų), o apie Vilniaus apygardos 5 brigadą. Knygoje „Armija krajova Lietuvoje“ (t. 1, p. 125, 131) dar prieš dešimtmetį rašyta, kad „patriotinė AK veikla teisėtoje Lenkijos teritorijoje aprašyta daugelyje lenkų istorikų darbų ir dėl to mes nediskutuojame“. Šių eilučių autorių J.Komaras skelbia garsėjančiu „nepalankumu lenkams“. Dauguma lenkų dėl 1944 metų žudynių yra niekuo dėti ir apie tai kaip tik šio autoriaus keliskart buvo informuota Lenkijos ambasada Vilniuje. Nutylima, kad „Vilnijos“ draugijos pirmininkas atstovauja draugiją, vienijančią apie 2000 narių, rėmėjų bei nuo AK nukentėjusius lietuvius.

Jis Lietuvoje yra vienas žymiausią AK tyrinėtojų.

Visuomeninis AK teismas įvyko ne „prieš kelis metus“, o prieš keliolika metų (1993 m.). Šį teismą surengė ne dabartinis „Vilnijos“ draugijos pirmininkas (kaip paskelbta laikraštyje „Gazeta Wyborcza“) ar ši organizacija (kaip skelbė Elta), o 14 organizacijų.

Lietuvos vietinę rinktinę (LVR) sudarė ne vokiečiai, o lietuvis generolas P. Plechavičius. Netiesa, kad „1943 metais kilo „dešimties dienų karas“ tarp AK ir lietuvių“. LVR įkurta 1944 m. vasario 16 d. ir nuo kovo 11 d. iki gegužės 15 d. stengėsi ginti Lietuvą nuo AK.

Viešųjų ryšių akcija, kai Lenkų sąjungos Lietuvoje ir kelių valdininkų nurodymu „AK ir generolo P. Plechavičiaus kareiviai susitaikė“ Prezidentūroje vyko ne „prieš kelis mėnesius“, o 2004 m. rugsėjo 2 d. Šis renginys juridinės galios neturi: dauguma LVR karių, taryba ir prieš tai Kaune vykusi konferencija mūšiuose nedalyvavusiam kariūnui nebuvo davusi tokių įgaliojimų. Atleisti gali tik nuo AK nukentėję žmonės ir juos atstovaujančios organizacijos, bet prieš tai reikia jų atsiprašyti, atlyginti ir nebegudrauti.
Pirmajame filme apie AK Lietuvoje yra tik du netikslumai: 1) trečdalį Vilniaus krašto Lietuva atgavo ne pagal Molotovo – Ribentropo paktą, o pagal 1920 m. ir  1939 m. Lietuvos ir Rusijos sutartis; 2) etninėse lietuvių ir Lietuvos valstybės žemėse AK nužudė iš viso 4 000 gyventojų. Liudininkų yra apie 50, todėl, atsižvelgiant į didelį susidomėjimą, turėtų būti parodytas antrasis filmas šia tema. Atsižvelgiant į J. Komaro pasiūlymus, bus pakviesti ir LVR kariai (Algimantas Lisauskas įėjo ir į AK visuomeninio teismo vertintojų komisiją).

Liudijimus „Vilnijos“ draugijai prašome siųsti šiuo adresu: Jakšto 9, Vilnius, 2600.

Buvę AK nariai atsisakė duoti teisingus parodymus Prokuratūrai, slepia kunigo Ambraziejaus Jakavonio, aštuonių LVR karių prie Turgelių, kitų AK aukų kapus ir nenori filme dalyvauti. Siūlosi tik pogrindinio Vilniaus lenkų „universiteto“ dėstytojas J. Volkonovskis, rašęs, kad 1939 m. lietuviai „okupavo“ savo ilgaamžę istorinę sostinę Vilnių ir jo apylinkes, kuriose 3 000 metų gyveno baltai ir kurios 1 000 metų priklausė Lietuvos valstybei.

1995 m. Vilniuje, Mažųjų brolių bernardinų vienuolyne rastas AK Vilniaus apygardos archyvas, kurio kopijos dovanotos Lenkijai. Jeigu ji išdrįstų šį archyvą išspausdinti, lenkams paaiškėtų nemaža aptartų klausimų.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra