Kodėl Mykolas Römeris negalėjo susikalbėti su Józefu Pilsudskiu?

Autorius: Data: 2017-12-11, 15:03 Spausdinti

Kodėl Mykolas Römeris negalėjo susikalbėti su Józefu Pilsudskiu?

Dr. Rimantas MIKNYS, Lietuvos istorijos instituto direktorius, www.voruta.lt

Pranešimas perskaitytas 150-ųjų Juzefo Pilsudskio gimimo metinių bei Lenkijos ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga Vilniuje 2017 m. gruodžio 5-6 d. surengtoje mokslinėje konferencijoje „Be emocijų. Lenkų-lietuvių dialogas apie Juzefą Pilsudskį“. Organizatoriai: Lenkijos tautos atminties institutas, Lietuvos istorijos institutas, Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas, Lenkijos institutas Vilniuje.

Konferencijos organizatoriai tarpusavio susirašinėjime nusakydami konferencijos aktualumą yra pažymėję, jog „Juzefas Pilsudskis (1867 – 1935)  neabejotinai yra viena iš labiausiai XX a. I pusės Lenkijos, o taip pat ir Lietuvos istoriją paveikusių asmenybių. Nors kilęs iš etninės Lietuvos, jis identifikavosi su modernia lenkų tauta. Dar carinės Rusijos laikais jis vadovavo vienai iš dviejų pagrindinių lenkų politinių srovių, Pirmojo pasaulinio karo metais vadovavo lenkų legionams, buvo pirmasis II Lenkijos Respublikos vadovas, o po 1926 m. perversmo iki mirties – įtakingiausias asmuo valstybėje, nors beveik jokių postų neužėmė. Tuo pat metu jo veiklos rezultatus jautė tiek lietuvių tautinis judėjimas, tiek vėliau – nepriklausoma Lietuvos Respublika. Dar XIX a. pabaigoje Pilsudskis kaip vienas iš Lenkijos socialistų partijos lyderių (Polska Partia Socjalistyczna; PPS) diskutavo su lietuvių socialdemokratais dėl Lenkijos ir Lietuvos ateities; 1919 m. į Kauną siuntė Mykolą Römerį, kad šis įtikintų lietuvius sudaryti bendrą valstybę su lenkais; 1920 m. laimėjo mūšį prieš Raudonąją armiją („Stebuklas prie Vyslos“) ir apsaugojo ne tik Lietuvą, bet ir kitas kaimynines valstybes nuo sovietizacijos; po 1926 m. jokie diplomatiniai žingsniai Lietuvos atžvilgiu Varšuvoje nebuvo daromi be maršalo žinios. Suprantama, kad toks politikas nevienareikšmiškai vertintas ne tik Lenkijoje, kur dar jam esant gyvam pradėtas puoselėti maršalo kultas, kuriam, žinoma, nepritarė dalis visuomenės, visų pirma – tautiniai demokratai (endekai), bet ir Lietuvoje, kur, iš vienos pusės, jis personifikavo Lenkijos agresiją prieš Lietuvą, nors kai kurie visuomenės veikėjai bandė ji vaizduoti kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos tęsėją. Taigi, ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos istorija XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje negali būti nors kiek rimčiau analizuojama ignoruojant Pilsudskio pažiūras bei veiklą. Šios konferencijos tikslas nebus bandymas kaip nors suartinti lenkų ir lietuvių istorikų vertinimus apie Pilsudskį, bet greičiau išsiaiškinti jo pažiūrų kilmę, veiklos tikslus ir pasekmes, įvaizdžio formavimosi priežastis ir pan. „ [Rimanto Miknio archyvas].

Pranešimo pradžioje, bent keliais žodžiais turiu pristatyti, mūsų konferencijos pagrindinio herojaus dialogo partnerį. Mykolas Römeris (1880 – 1945) – Lietuvos lenkų demokratas, krajovcas, „Pilsudskio legionierius“, vienas iš XX amžiaus pradžios masonų ložių Lietuvoje atkūrėjų. Buvo žymus konstitucinės teisės specialistas Tarpukario Lietuvoje, Kauno (Lietuvos, vėliau Vytauto Didžiojo vardo; 1922-1940) bei Vilniaus (1941-1945) universitetų profesorius, trijų kadencijų rektorius. Pasižymėjo jis ir sudėtingų tuometinių Lietuvos ir Lenkijos, lietuvių ir lenkų santykių bare, kaip asmenybė siūlusi neordinarius tam laikmečiui sprendimus, jiems sureguliuoti. Žinia, kad kaip tik jis tapo Juzefo Pilsudskio bendražygiu projektuojant ir įgyvendinant su legionu pagalbą Jogailaičių unijos atkūrimą 1915 – 1918 metais, ir 1919 m. balandy, kai bandė surasti kalbą su lietuvių politikais Kaune, aiškindamas apie Pilsudskio geranoriškas užmačias išvaduoti  Vilnių ir už demokratinės Lietuvos sąjungą su demokratine Lenkija jį atiduoti lietuviams.

Mano pranešimo tikslas – kiek leidžia skirtas man laikas bandyti atkreipti dėmesį kur ir dėl ko šios dvi iškilios asmenybės, turėjusios labai panašų tikslą  vienas kito nesuprato ar nesusikalbėjo?

Iš karto, turiu pažymėti, kad aiškinimą organizuoju remdamasis daugiau žinomo jo Dienoraščio[i] įrašais.

Pirmiausia keliais žodžiais apibūdinsiu M. Römerio Lietuvos, kartu ir  Abiejų Tautų Respublikos valstybingumo atkūrimo modernią viziją/koncepciją, kuri susiformavo dar jam veikiant Vilniuje 1913 – 1915 metais. Esminiu jos momentu buvo Lenkijos ir Istorinės Lietuvos federacija kaip dviejų savarankiškų demokratinių valstybių susivienijimas, užtikrinantis abiejų valstybių egzistenciją sudėtingoje geopolitinėje situacijoje ir pirmiausia garantuojantis išsivadavimą iš Rusijos valstybinės priklausomybės. Antra vertus, pasinaudojant Jogailaičių Žečpospolitos idėja, buvo numatyta galimybė šiam “susivienijimui” buvusioje Žečpospolitos teritorijoje “nuo jūrų iki jūrų” evoliucionuoti į modernių nepriklausomų tautinių valstybių sąjungą. Tuo būdu jo koncepcijoje buvo kalbama apie dviejų ir daugiau etnopolitinių darinių susivienijimą Lenkijos ar Žečpospolitos vardu. Taigi – ne endekų puoselėta imperialistinė tautinė “Didžioji Lenkija”, o  M. Römerio žodžiais tariant „demokratiniu, kultūriniu ir politiniu požiūriu artimų valstybių sukūrimas ir jų sąjunga bei Vakarų kultūros apsauga šiame regione nuo bizantiškosios kultūros ekspansijos“.Tokia Žečpospolita (gali būti ir Karalystė, nes vartojam Žečpospolitos vardą to valstybingumo istorinės formos požiūriu) būtų savo prigimtimi nauja Austrija. Įvairių tautų jėgų santykis tos valstybės viduje būtų toks, jog federacinės tendencijos turėtų joje išryškėti ir vėliau arba anksčiau atvesti iki sudėtinės valstybės išsiskyrimo į nepriklausomas valstybes: Lenkiją, Lietuvą, Ukrainą, Baltarusiją ir eventualiai Latviją.…”[ii].

Kaip ši koncepcija derėjo su Juzefo Pilsudskio vizijomis ir sumanymais?

1918 m. rudenį – 1919 m. žiemą iš esmės pasikeitė Europos geopolitinė ir Lenkijos vidaus politinių jėgų konsteliacija, kuri  M.Römeriui teikė vilties, kad jo planai gali būti įgyvendinami, pirmiausia su J.Pilsudskio pagalba. Kodėl?

Kaip žinia, per pirmuosius du 1919 m. mėnesius Lenkijai pavyko stabilizuoti vidaus padėtį, pelnyti tarptautinį pripažinimą, likviduojant “dviejų lenkų valdžių precedentą“, ir pradėti karo veiksmus dėl valstybės teritorijos išplėtimo. Pažymėtina, kad per 1919 m. sausio 26 d. rinkimus išrinktas Lenkijos Steigiamasis seimas buvo opoziciškas J.Pilsudskiui. Seimo patvirtinta laikina, taip vadinama “Mažoji konstitucija” suteikė labai plačius įgaliojimus seimui ir apribojo valstybės viršininko teises, bet iš esmės karo sąlygomis pastarasis kaip karinis viršininkas disponavo nemaža valdžia[iii]. Tai J.Pilsudskiui teikė vilčių, jog sprendžiant Lenkijos valstybės teritorijos ir vietos naujoje geopolitinėje Europos konfigūracijoje klausimą pavyks atsispirti R.Dmowskio, endekų nuostatoms ir vykdyti savo programą. Be to, ir J.Pilsudskio pasirinkta “įvykusių faktų” taktika santykiuose su seimu stiprino galimos sėkmės akcijas.

R.Dmowskis su endekais ir toliau pasisakė už tautinę lenkų valstybę, sudarytą iš visų etnografinių Lenkijos dalių, kurios sudarytų tarsi branduolį, ir apimančią, be to, germanizuotus lenkiškus pakraščius vakaruose bei tokius pat rytuose, kurių gyventojai buvo veikiami lenkiškos kultūros ir katalikybės. Iš esmės jie tebesilaikė minėto  R.Dmowskio memoriale prezidentui Vilsonui pateiktų nuostatų ir prijungiant Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos žemes reikalavo, jog būtų išlaikytas valstybėje lenkiškos daugumos principas. Ši integracinė, inkorporacinė žemių įjungimo į Lenkiją programa buvo nukreipta  prieš vokiečių ekspansiją. Dėl Rusijos buvo manyta, jog revoliucija panaikino jos agresyvius instinktus, pavojų iš jos pusės. Dėl savo tautinių tikslų paprastumo ir aiškumo programa sulaukė daugumos Seimo politinių jėgų pritarimo[iv]. Tuo tarpu J.Pilsudskio Rytų politikos programa kirtosi su minėtąja. Visų pirma, ji buvo nukreipta prieš Rusijos  “amžiams užkoduotas” ekspansines užmačias, siekiama susilpninti pastarosios įtaką Baltijos ir Juodosios jūrų pakraščiams. Antra, savo siekiais ši programa pasisakė ne už tautinės Lenkijos, bet už savarankiškų, federaciniais, sąjunginiais ryšiais susijusių su Lenkija laisvai apsisprendusių valstybių darinį[v]. Tuo buvo bandoma sukurti naują politinę sistemą Vidurio ir Rytų Europoje. Minėtas J.Pilsudskio bendražygis Michałas Sokolnickis patetiškai ją yra prilyginęs viduramžiškai Rišeljė (Richelieu) programai[vi]. Edmundas Charaszkiewiczius ją apibūdino kaip bandymą sukurti Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, o susiklosčius palankioms aplinkybėms – ir Ukrainos su Baltarusija bendrą frontą prieš Vokietijos ir Rusijos nuolatinę grėsmę šiam regionui[vii]. Istoriografijoje ši koncepcija dažnai vadinama federalistine[viii].

Tačiau jau J.Bardachas yra įrodęs J.Pilsudskio nepritarimą federalistinėms koncepcijoms[ix]. Turėdamas tai galvoje J.Pilsudskio koncepcijos esmę bene tiksliausiai nusakė ir ją išaiškino M.Römeris ir savo dienoraštyje ir savo straipsnyje “Juozas Pilsudskis“  publikuotame tuoj pat J.Pilsudskio mirties, 1935 m.,  lietuviškame laikraštyje „Mūsų rytojus‘ (nr.39 – 46). Anot jo,  J.Pilsudskio planuota Didžioji Rytų imperija nebūtų buvus federacija, tai būtų “Dominijų imperija” arba “Lenkų dominijų imperija”, apėmusi ankstesnę Jogailaičių valdytą teritoriją. Ji būtų sudaryta iš trijų, o gal keturių valstybiškai susitvarkiusių narių – Lenkijos, Ukrainos ir Istorinės Lietuvos. Iš pastarosios buvo numatyta galimybė išsiskirti Baltarusijai. Šio darinio globėjo (protektoriaus) vaidmuo buvo numatytas Lenkijai, politiškai ir kultūriškai stipriausiam, labiausiai konsoliduotam nariui[x] .

Siekdamas įgyvendinti savo koncepciją, J.Pilsudskis planavo užimti žemes, kurių centrais būtų buvę Vilnius, Minskas, Kijevas. Pagal jį, užėmus šias žemes, Lenkijos seime būtų atkritęs vieningos Lenkijos sukūrimo klausimas, o būtų iškilęs Ukrainos, Lietuvos, o gal ir Baltarusijos atkūrimo federaciniame ar konfederaciniame junginyje klausimas.

Kaip žinia, 1919 m. balandį J.Pilsudskis ėmėsi šios programos įgyvendinimo, vykdydamas Vilniaus išvadavimo iš Sovietų Rusijos operaciją. Slapta buvo planuojama karinė operacija, bandoma sudaryti vyriausybę, kuri užėmus Vilnių turėjo pasiskelbti Lietuvos vyriausybe, turinčia ruošti Lietuvos steigiamojo seimo sušaukimą. Tokio seimo pagalba buvo planuota susijungti su tuomet jau egzistavusia Lietuvos valstybe, kurios valdžia rezidavo Kaune. Seimas turėjo nustatyti ir santykius su Lenkija. Tokios vyriausybės vadovu- ministrų kabineto pirmininku – turėjo tapti (ir jau buvo numatytas) M. Römeris, žmogus, turintis autoritetą ir tarp lietuvių, ir tarp Lietuvos lenkų bei baltarusių[xi].

J.Pilsudskio programos įgyvendinimo organizacija bei jos vykdymas 1919 m. kovą – balandį istoriografijos, ypač Lenkijos istoriografijoje, pradedant J.Ochmanskio savo studija,  yra plačiai aprašyta ir analizuota. Tad dabar tik bendrais bruožais, paminėdamas pagrindinius faktus, pabandysiu atsakyti į klausimą: koks buvo M.Römerio Lietuvos valstybingumo koncepcijos ir J.Pilsudskio programos bei su jos įgyvendinimu susijusios akcijos santykis.

Po legionų 1-osios brigados internavimo M.Römeris, atleistas iš tarnybos, nuo 1917 m. rugsėjo iki 1918 m. gruodžio mėnesio dirbo taikos teisėju Kolne, o vėliau apygardos teisėju Lomžoje. Čia bedirbdamas jis ir įsijungė į J.Pilsudskio programos realizavimą. Nuo 1919 m. kovo 7 d. šiais klausimais su juo konsultavosi, tarėsi ir įkalbinėjo dalyvauti vykdant J.Pilsudskio sumanymus labai artimas J.Pilsudskio draugas ir bendražygis W.Sławekas. Vėliau prie pastarojo prisijungė Aleksandras Prystoras[xii]. Jų įkalbėtas balandžio 5-6 dienomis M.Römeris dalyvavo Varšuvoje vykusiose konsultacijose, kuriose buvo aptariamas minėtas planas[xiii].

Ten M.Römeris nesutiko su ankstesniu W.Sławeko siūlymu dirbti oficialiose Lenkijos valdžios institucijose, nenorėdamas būti lenkų agentu Lietuvoje, atsisakė vykti į Vilnių ir ten formuoti ministrų kabinetą, įjungiant į jo sudėtį pirmai pradžiai “po ranka pasitaikiusius” lietuvius, t.y. tik dėl dekoracijos[xiv]. Sutiko tik  vykti į Kauną, supažindinti tenykščius politikus su J.Pilsudskio siūlymais, programa ir tik gavus jų pritarimą važiuoti į Vilnių ir toliau vykdyti planą. Beje, ir Kauno misijoje sutiko dalyvauti ne kaip J.Pilsudskio agentas, o kaip tarpininkas tarp J.Pilsudskio ir lietuvių.

Kodėl M.Römeris taip nusprendė nesunku atsakyti.

Visų pirma,  abi koncepcijos – M.Römerio ir J.Pilsudskio – rėmėsi istorizmu ir tradicija. Savo esme J.Pilsudskio  “Rytų imperijos” sukūrimo idėja atitiko M.Römerio Jogailaičių Žečpospolitos idėją. Antra,  abi koncepcijos buvo nukreiptos prieš Rusijos ekspansiją, abiejose buvo fiksuotas ryšių užmezgimo su Lenkija momentas, akcentuojant apsisprendimo laisvę. Trečia,  abi pasisakė prieš prievartinį Istorinės Lietuvos vientisumo panaikinimą. Ketvirta, M.Römeriui neatrodė grėsmingos ir imperialistinės tendencijos J.Pilsudskio koncepcijoje, nes jos padėsiančios neutralizuoti bendrą gynybą nuo Rusijos ekspansijos ir  realizuoti demokratijos, laisvės principus įstatymdavystės ir tarpusavio bendravimo praktikoje[xv].

Antra vertus, M.Römeris įkvėpė vilčių realizuoti J.Pilsudskio programą, o kartu ir savo koncepciją. Tam pamatą davė J.Pilsudskio užuominos konsultacinio susitikimo metu, jog pagrindinės programos idėjos sutampa su Anglijos politikos šiame regione intencijomis bei V.Vilsono deklaruotomis solidarių tautų taikaus sambūvio idėjomis[xvi].

Pats metodas, Vilniaus užėmimo planas, nedalyvaujant lietuviams, M.Römeriui kėlė labai daug abejonių, ir iš esmės jis nepritarė tokiam J.Pilsudskio nusiteikimui. Tačiau jis sutiko su J.Pilsudskio argumentu, jog prieš “įvykusį Vilniaus paėmimo” faktą bus pastatyti ne tik lietuviai, bet ir Lenkijos seimas su savo aneksionistinėmis užgaidomis . Šiuo požiūriu jis nerado kontrargumentų J.Pilsudskiui, kad toks veikimas neišvengiamas.

Todėl jis tikėjo J.Pilsudskio kaip išlaisvintojo misija[xvii].

Pilsudskis nori įžengti į Lietuvą arba tiesiogiai ir asmeniškai, ar tik per jam pavaldžius ir jam vadovaujant nukreiptus į Lietuvą karinius būrius – kaip Lietuvos ir jos žmonių, taip pat ir jos teisių laisvintojus ir gynėjas, kuris atneša ne priespaudą ir nelaisvę, ne vienų prieš kitus viršenybę, bet tiktai žmonių teisę laisvai apsispręsti ir gerbti jos valią. Laisvė išorinio veikimo ir vidinė nepriklausomybė – štai tezės, kurios, Pilsudskio supratimu, Lietuvai taptų realija po lenkų akcijos[xviii], – rašė M.Römeris Dienoraštyje prieš išvykdamas į Kauną.

Tačiau gyvenimas sutvarkė kitaip nei buvo tikėtasi. Balandžio 15-20 d. M.Römerio misija į Kauną nepasisekė. Senieji M.Römerio pažįstami – Jonas Vileišis, Steponas Kairys, Petras Leonas – nepatikėjo J.Pilsudskio programos įgyvendinimo realumu. Beveik be išlygų jai pritarė tik Stanislovas Narutavičius[xix].

Kitiems šie planai atrodė pernelyg imperialistiški ir todėl nuo bendradarbiavimo juos realizuojant atsisakė. Neabejotina, jog jų sprendimą sąlygojo tai, kad St.Kairys ir J.Vileišis buvo M.Sleževičiaus vadovaujamos liaudininkų vyriausybės nariais – pirmasis – tiekimo, o antrasis – finansų ministru. Nepavykus sumanymui būtų sukompromituotas bendradarbiavęs su lenkais visas kairysis lietuvių politinių jėgų sparnas[xx].

M.Römeriui teliko tik konstatuoti, kad “Pilsudskio programai prijaučia  tik lenkų kultūros lietuviai (Narutavičius, Józef Lukomski). Nei tikrųjų lietuvių, valstiečių sūnų, nei lenkų ji “neuždega[xxi] . Balandžio 20 d. M.Römeris paliko Kauną ir išvyko į Varšuvą.

Žinią, kad balandžio 19 d. J.Pilsudskio kariai išstūmė bolševikus iš Vilniaus, su nepasitenkinimu sutiko Lenkijos seimo endekiška dauguma, kuri tikėjosi vienu kartu aneksuoti ir Vilniaus kraštą[xxii]. Sustiprėjo antilenkiškos nuotaikos Kaune ir Lietuvoje.

Kauno misijos nesėkmė atskleidė tiek J.Pilsudskio, tiek M.Römerio koncepcijų nerealumą. Pats M.Römeris, praėjus vos dešimčiai dienų nuo Vilniaus paėmimo, 1919 m. gegužės 30 d. Dienoraščio įraše nurodė J.Pilsudskio koncepcijos silpnumą, jos priemonių ir būdų jas įgyvendinti nevaisingumą. Jo nuomone, toks veikimas “iš esmės atveria kelią lenkų imperializmui, skatina grobikiškas užmačias, palieka Lietuvos reikalą spręsti nacionalizmui, militarizmui ir kovai[xxiii]. Tačiau jis ir toliau neabejojo pačios idėjos verte. Dar pokalbiuose Kaune su J.Vileišiu ir S.Kairiu, savo akimis stebėdamas lietuvių padarytą pažangą kuriant tautinę valstybę, jis pabrėžė, kad ir tokios valstybės gerovę, jos tolesnį valstybingumo plėtojimą gali laiduoti tik J.Pilsudskio realizuota koncepcija. Save jis laikė šios koncepcijos šalininku.” Tautų ir kraštų kooperacija nuo Lenkijos per Lietuvą ir Baltarusiją, Latviją, eventualiai iki Estijos – kaip karinė prieš bolševikus, taip ir valstybinė ar tai gynybos, ar tikėjimo, ar ūkio srityje (…)”[xxiv]. Suvokdamas abiejų koncepcijų nerealumą, ieškodamas pagrindimo to meto politinėse realijose, M.Römeris ima vis labiau akcentuoti koncepcijų geopolitinę prasmę. Norom nenorom reikėjo atsižvelgti, kad jau egzistuoja tautinės Lenkijos, Lietuvos valstybės, o Istorinės Lietuvos valstybingumui vargu ar beatsiras vietos.

Sekę tolimesni įvykiai – 1921 m. kovo mėn. Rygoje pasirašyta Lenkijos – Sovietų Rusijos susitarimas, 1920 m. spalio mėn. Liucijano Želigovskio akcija ir 1922 m. “Vidurio Lietuvos” seimo nutarimai abejones Istorinės Lietuvos valstybingumo perspektyva patvirtino. Didžioji dalis Istorinės Lietuvos žemių buvo prijungta prie Sovietų Rusijos ir Lenkijos, jos virto pastarosios “Kresais”. Niekam nebekilo abejonių dėl nacionalistinės – endekų- politikos pergalės.

Žlugus 1919 m. J.Pilsudskio programai, M.Römeris birželio 3 d. laiške Mieczysławui Niedziałkowskiui, Vilniaus laikų veiklos geram pažįstamam, tuo metu jau Lenkijos Seimo atstovui, konstatavo, kad Istorinės Lietuvos valstybingumo koncepcija patyrė bankrotą. Jis nurodė, kad J.Pilsudskio sumanymai sutapo su jo siekiais, jo koncepcija. Tačiau Lenkijos seimo aneksionistinė nuostata dėl Istorinės Lietuvos jį įtikino, kad “jos nepasiseks realizuoti, nes veikiama yra vulgaraus masių maksimalizmo dvasia. Šią koncepciją žlugdo Lenkijos militarizmas, nacionalizmas (…). Masės sutryps viską, kas neatitinka jų supratimo arba, kaip atsitiko su J.Pilsudskio koncepcija, pritaikys sau (gilia ir gražia J.Pilsudskio mintimi pasinaudojo kiti)[xxv] . 1919 m. spalio 19 d. laiške Ludvikui Abramowicziui, rašydamas apie savo apsisprendimo motyvus vykti gyventi į Kauną, jis nurodė: “Tą pačią valandą, kai tik netekau vilties įgyvendinti lietuvišką J.Pilsudskio programą, kuri, tiesą sakant, išreiškė ir mano idealo esmę, nutariau pasitraukti…”[xxvi].

Taigi, baigiant privalu atsakyti į klausimą dėl ko susikalbėjo ir dėl ko nesusikalbėjo M.  Römeris su J.Pilsudskiu?

  1. Abiejų jų tikslas, iš esmės, buvo tas pats – Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valstybingumo atkūrimas, siekiant jį priešpastatyti tradicinėms grėsmėms kylančioms iš kaimyninių Rusijos ir Vokietijos imperijų/valstybingumų.
  2. Kardinaliai išsiskyrė jų požiūris į šio valstybingumo paskirtį ir turinį. J.Pilsudskis šį valstybingumą traktavo kaip galimybę buvusioje ATR teritorijoje apginti, išlaikyti ir išvystyti „Lenkiškos civilizacijos“, kurią įvardinčiau kaip „Lenkišką kultūrinį kresų imperializmą“ plėtros galimybes. M. Römeris kaip galimybę  subręsti, sustiprėti šioje teritorijoje šalia lenkų modernios tautos, lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių modernioms tautoms bei jų „respublikiniams“ valstybingumams ir kartu išdirbti  tų valstybingumo formulę, garantuojančią šios teritorijos politinį (tarpusavio bei kiekvieno iš jų vidaus santykių) ir geopolitinį (išorės santykių) stabilumą.

Vilnius, 2017 m. gruodžio 5 d.

______________________________

[i] Visas Dienoraštis  apima 1911 – 1945 metų laikotarpį ir sudaro 40 tomų arba knygų. Tomai 1-34 (1911 01  – 1933 05 20) saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių vardo bibliotekoje, o tomai 35-40 (1933 05 21– 1945 02 19) Vilniaus universiteto rankraštine.  Šiai dienai lietuvių kalba yra parengti ir išleisti sekantys Dienoraščio tekstai: Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1918 m. birželio 13-oji – 1919 m. birželio 20-oji, Versus Aureus, Vilnius 2007. Mokslinė redakcija, įvadinis straipsnis: „Mykolas Römeris – Lietuvos modernybės aušros metraštininkas, analitikas ir politikas” (p. IX–XLVII), originalaus teksto parengimas, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės.; Dienoraštis. 1919 m. birželio 21-oji – 1920 m. kovo 15-oji, 2009; Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1915 m. liepos 18-oji – 1916 m. vasario 24-oji, 2009; Dienoraštis.1920 m. kovo16-oji – 1921m. sausio 12-oji, Sudarytojas, paaiškinimų autorius ir mokslinis redaktorius R. Miknys. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė, 2011; Dienoraštis.1921 m. sausio 13-oji – 1921m. lapkričio 7-oji. Sudarytojas, ir mokslinis redaktorius R. Miknys. Paaiškinimai – J. Jurkiewiczius ir R. Miknys. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė, 2012; Dienoraštis.1921 m. lapkričio 8-oji – 1922m. birželio 15-oji. Sudarytojas, ir mokslinis redaktorius R. Miknys. Paaiškinimai R. Miknys. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė, 2013; Dienoraštis.1922 m. birželio 16-oji – 1923 m. balandžio 10-oji. Sudarytojas, ir mokslinis redaktorius R. Miknys. Paaiškinimai R. Miknys. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė, 2016. Originalo, lenkų kalba – leidžiamos ištraukos. Šiai dienai jau yra išėjusios dvi knygos iš planuojamų šešių: Michał Römer, Dzienniki, Tom 1. 1911 – 1913, Ośrodek KARTA, Warszawa 2017;  Michał Römer, Dzienniki, Tom 2. 1914 – 1915, Ośrodek KARTA, Warszawa 2017.

[ii] Römer M. Dziennik, t.4, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių vardo bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau –LMA), f. 138-2231, l.329, 355, 371.

[iii]Pobóg- Malinowski, W. Najnowsza historia polityczna Polski, t.2, cz. 1, s.12 – 23; 50 – 53;  Dmowski, R. Polityka polska i odbudowanie państwa, t. 2. – Warszawa, 1989, s. 307-308.

[iv] Ten pat, p.50 – 53;  Dmowski, R. Polityka polska i odbudowanie państwa, t. 2., Warszawa, 1989, s. 307-308.

[v] Pobóg- Malinowski, W. Najnowsza historia polityczna Polski, t.2, cz. 1, s.47 – 49.

[vi] Ten pat, p.48.

[vii] Charaszkiewicz E. Przebudowa Wschodu Europy. Materiały do polityki wschodniej Józefa Piłsudskiego w latach 1893-1921. Niepodległość, t.5. Londyn, 1955, s. 148-149.

[viii] Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Vilnius 1980, p.30; Senn A.E. Lietuvos valstybės atkūrimas 1918-1920. Vilnius 1992, p.39.

[ix] Bardach  J. O dawnej  i nedawnej Litwie, Poznań 1988, s. 275-276.

[x] Römeris M. Juozas Pilsudskis. Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t.3. Vilnius 1991, p. 464-465.

[xi] Römer  M. Dziennik, t. 25, LMA, f.138 -2251,  1. 127-130; Ochmański J. Kulisy wyprawy wileńskiej Piłsudskiego 1919 r., Z dziejów stosunkow polsko-radzieckich. Warszawa 1968, t. 3, p.70-71.

[xii] Ochmański J. Kulisy wyprawy wileńskiej Piłsudskiego 1919 r., Op. cit., p.66 – 71.

[xiii] Ten pat, p.71-72.

[xiv] Ten pat, p.70, 72.

[xv] Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1918 m. birželio 13-oji – 1919 m. birželio 20-oji, Versus Aureus, Vilnius 2007, p.356 – 358, 359.

[xvi] Ten pat., p.358, 359, 371 – 372.

[xvii] J.Pilsudskis laikėsi savo žodžio. 1919 m. balandžio 22 d., jau po Vilniaus užėmimo, jis paskelbė atsišaukimą “Į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystës gyventojus”, kuriame žadėjo Lietuvos žmonėms apsisprendimo laisvę, sąlygas patiems tvarkyti likimą (J.Piłsudski, Pisma zbiorowe. Warszawa, 1937. T.5., P.75). Dar ir 1920 m. vasara interviu “Echo de Paris” korespondentui jis pažymėjo: ”Mūsų okupuotų kraštų valia man yra svarbiausias veiksnys. Nieko pasaulyje labiau nenorėčiau, kaip to, kad Lenkija valdytų didžiulę erdvę, apgyventą priešiškai nusiteikusių žmonių…” (E.Charaszkiewicz. Przebudowa Wschodu Europy. Materiały do polityki  wschodniej Józefa Piłsudskiego w latach 1893-1921, Niepodległość, t.5., Londyne 1955, s.149.).

[xviii] Ochmański  J. Op. cit., p. 67-68.

[xix] Mykolas Römeris, Dienoraštis. 1918 m. birželio 13-oji – 1919 m. birželio 20-oji, p.365, 376 – 378.

[xx] Ten pat, p.366 – 367.

[xxi] Ten pat., p.377, 381.

[xxii] Ten pat, p.379 – 378, 389.

[xxiii] Ten pat., p.436 – 437.

[xxiv] Ten pat., p.371.

[xxv] Ten pat., p.456.

[xxvi] Mykolo Römerio laiškas Ludwikui Abramowicziui (1919 10 19 ), LMA, f. 79-45, k. 38-39.

 

Antrasis pasaulinis karas Istorija Kariuomenė Kultūra Kultūros politika Okupacija Rytų Lietuva Švietimas , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra