Pagrindinis puslapis Sena Voruta Kodėl mūsų nepakvietė?

Kodėl mūsų nepakvietė?

Laiškas redakcijai

Mes, Pelesos krašto lietuviai, gyvenantys Baltarusijos Respublikoje, labai apsidžiaugėme išgirdę per pirmąją Lietuvos radijo programą, kad šių metų liepos pradžioje Ariogaloje vyks Lietuvos politinių kalinių bei tremtinių sąskrydis, į kurį bus pakviesta net aštuonių valstybių dalyviai, svečiai. Sekėme radijo pranešimus apie sąskrydį ir girdėjome, kad viskas vyko dalykiškai ir sklandžiai.

Dėkui Dievui! Labai džiaugiamės, kad lietuvių tauta, Valstybė įvertino tautos tragediją istorinių sumaiščių ir okupacijų eigoje. Mūsų nuoširdi pagarba kritusiems, laimės ir sveikatos gyviesiems lietuviams – Lietuvoje!

Tačiau… mums, lietuviams, likusiems už „Stalino brūkšnio“, iki šiolei išlaikiusiems lietuvių tautos kalbos bei kultūros tapatumą, turintiems bendrų siekių, bendrą istoriją su šiandienine Lietuva, labai liūdna, kad mūsų jau išsižadėta, kad esame pamiršti. Mes niekada nebuvome pakviesti į Lietuvoje rengiamas tautines šventes, lyg etninėse žemėse nebūtų ko įrašyti į Rezistencijos istoriją?! O buvo!
 
1920 m. trisdešimt du Pelesos apylinkės šauliai išėjo kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Dalyvavo mūšiuose prie Giedraičių bei Radviliškio. Vėliau daugelis jų padėjo atkurti Lietuvos valstybę, užėmė aukštas pareigas. 1940 metais jie buvo teisiami, tremiami, ir su jais žiauriai susidorota. 1941 metais mūsų krašto vyrai buvo patikimi sukilimo prieš tarybinę okupaciją dalyviai. 1944 metais gen. P. Plechavičiaus vietinėje rinktinėje buvo keletas vyrų – tai A.Kauza bei A.Kadišius ir kiti. 1946 metais Lietuvos rezistencijos generalinio štabo plk. Jono Žemaičio įsakymu, buvo pavesta Dainavos apyg. A. Vanago rinktinei X dalinio A. Merkio kuopos vadui Pelesos apyl. gyventojų iniciatyva įsteigti sėsliųjų partizanų padalinį vadovaujantis Lietuvos partizanų nuostatais bei principais. 1947 m. rugpjūčio 27 dieną Pavalakės kaime priimta 23 žmonių priesaika.
 
Padalinio komendantui Juozui Kruopiui-Krumeliui bei jo pavaduotojui Jonui Radziuliui-Ditviui buvo išduoti ginklai. Buvo rėmimo fondas, renkamos aukos. Viskas vyko iki areštų 1948 m. gegužės 16 d. Dar 1947 metais du vyrai įsitraukė į veikiančių partizanų gretas. Tai Stasys Čiuika-Ąžuolas, Vanago rinktinė, Gražiuolio kuopa. Žuvo nelygioje kovoje su Rodunės garnizonu 1949 metų rugpjūtį. Juozas Paulaitis 1947 metais veikė A. Merkio kuopoje, suimtas ir teistas Vilniuje KGB rūmuose. Iškalėjęs 25 metus kalėjime, 5 metus tremtyje mirė Lietuvoje. Iš padalinio dvylikos teistų iš lagerio negrįžo keturi. Yra keletas gyvų įvykių liudininkų, dvi dar gyvos ryšininkės, yra artimųjų, vaikų ir anūkų, kurie pripažįsta, jog jų seneliai bei tėvai buvo teisūs dėl savo pasirinkimo. Jei praėjusių amžių traktatuose teigiama mus buvus Didžiosios Lietuvos Valstybės centru, tai liudija dešimtys pilių liekanų, tad kodėl su mumis nenorima bendrauti ir rašyti istoriją apie Lietuvą, likusią už griežtos nūdienos užkardos.

Naujienos iš interneto