Kodėl Lenkija Lietuvoje reikalauja vienuolikos, o liberalai – šimto šešiolikos naujų raidžių?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tik Lietuvai daromas didžiulis spaudimas prie 32 lietuviškų raidžių pridėti dar 116 naujų raidžių. Seimo nariai verčiami nesilaikyti Konstitucijos, Seimo nario priesaikas ir 120 metų gyvuojančią lietuvių kalbos abėcėlę paskandinti tarp mažai kam reikalingų naujų raidžių.
 
Niekur daugiau pasaulyje to nėra. Lenkiškų raidžių nėra JAV, Vokietijos, Brazilijos, Prancūzijos, Anglijos, Čekijos, Latvijos ir kitų valstybių dokumentuose, kuriuose gyvena didesnis lenkų skaičius, nekalbant apie Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Jeigu č, š, ž pradėtume rašyti cz, sz, rz, pažeistume ir sutartį su Lenkija „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“.
 
Europos Sąjungos įstatymai gerbia kultūros ir kalbų įvairovę, kultūros paveldą, valstybės teritorinį vientisumą, o Lenkija reikalauja jį pažeisti, rytų Lietuvoje vėl kuriant teritorinę autonomiją, gaivinant okupacijos padarinius. Negalioja joks įstatymas ar kitas teisės aktas priešingas Lietuvos Respublikos Konstitucijai negalioja ir atskirų (net ir aukštų) valdininkų neteisėti pažadai Lenkijai. Rašybą gali pakeisti tik tautos referendumas.
 
Lenkijos Užsienio reikalų ministras pareiškė: „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“. Per gedulą dėl Prezidento Lecho Kačinskio ir kitų žūties Lenkijos kunigas P. Natanekas Vilniuje Lietuvos lenkams aiškino: „Gyvenate Lenkijos žemėse.“ Lenkijoje įkurtas Lietuvos pavardžių lenkinimo štabas nepripažįsta Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumo ir prieškarinę Lietuvos Respubliką vadina Kauno Lietuva. Tai strateginio partnerio akivaizdus melas ir istorijos klastojimas, nukreiptas prieš Lietuvos valstybingumą. Nerimsta Vilniaus ir Šalčininkų rajonų autonomininkai, kurie ketvirtus metus nesilaiko teismų sprendimų ir gatvių pavadinimus bei vietovardžius rašo ne vien valstybine kalba, kaip reikalauja Lietuvos įstatymai, o okupantų suslavintomis formomis.
 
LR Seimui pasirinkus Konstituciją atitinkantį (ir kompromisinį) Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymą, liberalai ir jų talkininkai ėmė raudoti: „Asmenvardžių rašyba traiško Lietuvos autoritetą“ (nors apverktos užsieniečių pavardės seniai rašomos užsienio kalba – S. Gudavičius, „Kauno diena“, 2010-04-09), „Man gėda dėl savo tėvynės“ (M. Mackevičius, nors lenko kortą turintis Lenkų sąjungos pirmininkas Lenkiją laiko motina), „Kodėl prievarta sulietuvinti pavardes žmonių, kurie to nenori“ (K. Girnius – 2010-04-15d., Delfi), nors 1 000 metų čia buvo Lietuvos valstybė ir visos pavardės yra Lietuvos, o ne Lenkijos kultūros paveldas, be to šios pavardės adaptuotos jau 300 metų.
 
Siūlydamas „Susitaikyti su mintimi, kad nepasiseks jų sulietuvinti“, K. Girnius nenurodė nė vienos Lietuvos institucijos ar asmens, kuris tikrai norėtų juos „sulietuvinti“. Kaip tipiški rytiečiai Edmundas Jakilaitis, Virginijus Savukynas ir kiti žurnalistai neleido skelbti specialistų nuomonės, kuri prieštarauja liberalams. Irena Smetonienė „Lietuvos ryto“ TV iškraipė „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ redaktoriaus su autoriumi nesuderintą prierašą, kad nelietuviškuose žodžiuose (ypač asmenvardžiuose) dar pavartojamos užsienietiškos raidės, nors čia kalbama tik apie užsienio valstybių, o ne apie Lietuvos piliečių asmenvardžius.
 
Tradicinę asmenvardžių rašybą reikalauja išlaikyti:
 
1. Kalbos istorija. Daugelis mūsų asmenvardžių buvo lietuviški (baltiški), vėliau, netekus Nepriklausomybės, buvo suslavinti (iki 70%). Vengiant polonizacijos, lenkiškos raidės iš mūsų abėcėlės pašalintos prieš 120 metų. Nepriklausomos demokratinės Lietuvos Respublikos Seimas negali klausyti Lietuvos valstybės ir lietuviško rašto naikintojų: „Ką pradėjo kardas, tai dabar užbaigs raidės.“
 
2. Valstybinės kalbos sistema. Ji apginta spaudos draudimo laikotarpiu ir neturi būti griaunama nepriklausomos Lietuvos Respublikos rankomis. Neturi būti siaurinamos valstybinės kalbos funkcijos ir primetamas kitos valstybės raštas, simbolizuojantis ir užsienio pilietybę.
 
3. Kultūros paveldas. Kultūros paveldas pradėjo formuotis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir neturi būti iškraipomas Lietuvos Respublikoje bei tolinamas nuo autentiškų formų.
 
4. Konstitucija. Valstybinės kalbos rašto ir rašybos keisti neleidžia Konstitucijos preambulė ir 10, 14 str., Konstitucinio Teismo 1991-10-21 d., 2009-11-06 d. sprendimai, 1994 m. Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių bei geros kaimynystės sutartis. Tai visiškai atitinka ir Europos Sąjungos standartus.
 
5. Valstybės interesai. Kalba, žemė ir papročiai – valstybės ir tautos pamatas. Valstybinė lietuvių kalba visais atžvilgiais visų vartotojų laikoma pačia tinkamiausia ir reikalingiausia kalba Lietuvoje, branginama viso pasaulio lietuvių bei baltistų. Maždaug 85% Lietuvos Respublikos piliečių lietuvių kalba yra gimtoji, dar 14% gyventojų ją moka ir bendrauja. Valstybinės kalbos vartojimo keitimas įneštų sumaištį ir destabilizuotų padėtį valstybėje.
 
6. Daugumos gyventojų ir tautinių mažumų teisės. Apklausų duomenimis dabartine asmenvardžių rašyba patenkinti 98% Lietuvos Respublikos gyventojų, o pakeitimų norėtų tik 2% gyventojų (tik Lenkų rinkimų akcijos aktyvistai). Tai pažeistų 84% lietuvių ir 14% tautinių mažumų teises, kurių dauguma vartoja ne lotynišką abėcėlę. Be tautos referendumo Vyriausybė tokio projekto dėl vardų, pavardžių rašymo negalėjo siūlyti.
 
7. Vyriausybės klaidos. Vyriausybė už savo projektą agitavo klaidingais argumentais. Pagal jos projektą prie 32 lietuviškų raidžių prisidėtų ne 3 nelietuviškos raidės, o iš tikrųjų 116 ir tada mums žinomos raidės sudarytų tik penktadalį. Valstybinės kalbos rašybos keitimo darbai iš viso per krizę kainuotų ne 3-4 mln. litų, o dešimteriopai daugiau. Tikriniai žodžiai (asmenvardžiai, vietovardžiai) iš tikro priklauso kalbos sistemai ir paklūsta visiems kalbos dėsniams. Prieškario Lietuvos Respublika asmenvardžius ne nulietuvino, bet atlietuvino ir tada nebuvo nelietuviškai rašytų piliečių dokumentų.
 
Mes nereikalaujame keisti Lenkijos abėcėlės, o Lenkija neturi teisės reikalauti keisti lietuvių kalbos abėcėlės ir rašybos. Lietuva negali tapti Lenkijos pakraščiu, todėl neteisėtai Lenkijos „pastangų dėka Lietuvos vyriausybė pateikė projektą dėl pavardžių rašymo“ (Lenkijos UR ministras Radoslawas Sikorskis).
 
Lietuvos Sąjūdis
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga
„Vilnijos“ draugija

Nuotraukoje: Patikslintoji lietuviška abėcėlė

Voruta. – 2010, geg. 22, nr. 10 (700), p. 1, 3.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra