Kodėl Katynė tapo lenkų tautos gėla: ką J. Stalino budeliai išžudė prieš 70 metų?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Rusijos archyvuose išliko mažos mergaitės laiškas su užrašu „Mūsų mylimam ir brangiam Stalinui“. Krissi Mykuntskoi rašo: „Šiuo metu aš sergu ir guliu lovoje. Man labai liūdna, dėl to, kad aš ilgiuosi tetuko, kurio nemačiau jau keletą mėnesių, ir aš pamaniau, kad tik jūs, didysis Stalinai, galėtumėte jį grąžinti. Jis buvo inžinierius, karo metu pašauktas į tarnybą pateko į nelaisvę.
 
Dabar jis Kozelske (kalėjime – aut. pas.), Smolensko regione. Mus iš Pinsko perkėlė į Kazachų respubliką… Mes čia neturime giminių. Mano mama labai silpna. Maldauju visa savo širdimi, sugražinkite mūsų tėtį.“ Krissi tėvas, kaip ir tūkstančiai tokių kaip jis, buvo sušaudytas Katynėje.
 
Tarp sušaudytųjų Katynėje buvo vienas admirolas, du generolai, 24 pulkininkai, 79 pulkininkai leitenantai, 258 majorai, 654 kapitonai, 17 karo laivyno kapitonų, 3 420 jaunesniųjų karininkų, 7 karo kapelionai, 200 lakūnų, 85 eiliniai kareiviai. Tai tik Katynės skaičiai. Iš viso NKVD sunaikino kone pusę Lenkijos karininkų. Vien tik aukščiausio rango generolų nužudyta 14. Žudomi buvo ne tik karininkai, bet ir dvarininkai, valstybės pareigūnai, profesoriai, mokslininkai, teisininkai, inžinieriai, mokytojai, rašytojai, žurnalistai – jų išsilavinimas, rangas ir socialinė padėtis buvo jų mirties priežastis. Iš viso beveik 22 000 žmonių. Katynė
 
Prieš kelerius metus Lenkijos dienraštis „Gazeta Wyborcza“ išspausdino NKVD vado L. Berijos dokumentą, kuriame jis raportavo, kad 14 700 lenkų karininkų, žemvaldžių, policininkų, taip pat 11 000 „kontrrevoliucionierių“ (kurie tuo metu buvo NKVD kalėjimuose) yra „šnipai ir sabotažininkai… užkietėję Sovietų valdžios priešai, kuriuos turi nubausti draugai Merkulovas, Kobulovas ir Baštakovas.“ Mirties nuosprendį daugiau kaip 20 000 žmonių, 1940 m. kovo 5 d. pirmasis pasirašė Stalinas, o po vado – ir kiti politbiuro nariai: Vorošilovas, Molotovas, Mikojanas. Kalininas ir Kaganovičius „už“ balsavo telefonu.
 
Dabartinėje Rusijos teritorijoje, maždaug 15 km nuo Smolensko, stūkso Katynės miškas, čia 1943m. balandį vokiečiai atkasė 4 000 sušaudytų lenkų karininkų palaikus ir apie tai paskelbė visam pasauliui. Dėl to tragedija vadinama Katynės vardu, nors jis nėra visiškai tikslus – Katynė buvo tik viena masinių žudynių vieta.
 
Užpuolusi Lenkiją Raudonoji Armija paėmė į nelaisvę apie 450 tūkst. lenkų kareivių. Kai kurie iš jų turėjo galimybę rinktis kam pasiduoti, tačiau pasirinko rusus, dėl to, kad patikėjo jų pažadais.
 
Pvz., prie Lvovo maršalas Semionas Timošenka pažadėjo lenkų generolui Langneriui, kad jo kareiviai bus paleisti į Rumuniją ar Vengriją, ir galės tęsti kovą su vokiečiais iš Prancūzijos. Tie, kurie nenorės palikti šalies, bus paleisti namo. S. Timošenka nemelavo – jo generalinis štabas išleido įsakymą, pagal kurį Raudonajai Armijai pasidavę kariai turi būti laikomi „draugais“, o Kremliuje generolai įtikinėjo Staliną, kad lenkų belaisvius reikia paleisti.
 
Tai buvo neįprastai demokratiška diskusija, ir maršalo Kuliko užsispyrimas baigėsi tuo, jog didžioji dauguma belaisvių iš tikrųjų buvo paleisti, tačiau tarp jų nebuvo nė vieno karininko – visus juos, bei 25 000 sovietams įtartinų kareivių NKVD pasiliko savo dispozicijoje.
 
Kareivių laukė Gulagas ir priverstinių darbų stovyklos – normalus sovietų metodas. O visi karininkai buvo išgabenti į tris specialias stovyklas: Kozelską (prie Smolensko), Ostaškovą (Kalinino, dabar Tverės, rajone) ir Starobelską (prie Charkovo). Visos jos buvo įkurtos buvusiose vienuolynų patalpose.
 
Čia su kaliniais buvo elgiamasi pakankamai gerai – jie buvo normaliai maitinami, prižiūrimi ir galėjo netgi rašyti ir gauti laiškus. Nors jie buvo laikomi pavojingais „kontrrevoliucionieriais“, jų likimas dar buvo nenuspręstas. Kalinių dienoraščiai byloja apie tai, kad jie iki paskutinės akimirkos tikėjo, jog bus paleisti į laisvę.
 
Jie netgi neturėjo belaisvių statuso – Sovietų Sąjunga nebuvo pasirašiusi Ženevos konvencijos. L. Berijos sūnus vėliau pasakojo, kad jo tėvas buvo prieš lenkų karininkų žudynes. Ne dėl humanistinių sumetimų, o dėl to, kad jų gali prireikti ateityje. Berijai iš tikrųjų praktinė nauda būdavo svarbesnė už ideologiją, tačiau net jeigu jo pozicija tada ir buvo tokia, diskusiją jis pralaimėjo.
 
Visą rudenį „draugiškų pokalbių“ metu NKVD tardytojai bandė nustatyti, kurie iš kalinių yra „pataisomi“, ir dauguma atveju atsakymas į šį klausimą būdavo neigiamas – išsilavinę, gerbiantys savo priesaiką ir katalikų tikėjimą, lenkai nerodė jokio noro tapti komunistais.
 
Po tardymų 1940 m. pradžioje buvo prieita išvados, kad kaliniai turėtų būti išsiųsti į Gulagą, tačiau kovo mėnesio įsakymas šią bausmę pakeitė mirtimi.
 
Kodėl taip pasielgė Stalinas, taip ir liks mįsle. Sprendimas buvo jo, ir mes žinome, kad Stalinas degė priešiškumu ir lenkams. Vėliau diskusijose su Vakarų valstybių vadovais Stalinas iš pat pradžių užsiims tvirtą poziciją – jo užkariauta Lenkijos dalis daugiau niekada nebus Lenkija – tai visiems laikams bus Sovietų Sąjungos teritorija, ir tokiomis aplinkybėmis visi lenkų elito atstovai, kurie liko joje, yra pavojingi režimui.
 
Tačiau visus tokius nacionalistus buvo galima išsiųsti dvidešimčiai metų į Sibirą. Taip pat tiesa yra tai, kad NKVD glaudžiai bendradarbiavo su Gestapu, keisdamiesi ne tik kaliniais, bet ir savo darbo organizavimo patirtimi. Abiejų pusių atstovai diskutavo apie bendradarbiavimą 1939 m. spalį Lvove, o lapkritį Berlyne įvyko paties Himmlerio susitikimas su Berijos pavaduotoju Merkulovu. Lygiai taip pat, kaip naciai Krokuvoje, sovietai Lvove suėmė vietos profesorius ir dėstytojus – kai kurie istorikai teigia, kad šios, vienu metu vykusios, identiškos operacijos yra NKVD ir Gestapo bendradarbiavimo rezultatas.
 
Jeigu Berija būtų pasirinkęs ne Katynę, o atokesnę vietą, galbūt šio nusikaltimo detalių nežinotumėm ir dabar. Kovo 5 d. įsakymas su Stalino ir politbiuro narių sąrašais 1992m. buvo rastas M. Gorbačiovo archyvuose. Tais metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas perdavė šio ir kitų su Katyne susijusių dokumentų kopijas Lenkijos prezidentui Lechui Valensai. Dokumentas skelbė, kad visi karininkai ir „priešiški elementai“ kalėjimuose, specialios procedūros metu turi būti susiskirstyti į „nepageidaujamus ir „pataisomus“.
 
Iš beveik 15 tūkst. karininkų pasilikti SSRS ir bendradarbiauti su NKVD sutiko tik 400. Iš 11 tūkst. inteligentų, pasiturinčiųjų ir nacionalistų kalėjimuose tokių buvo daugiau – apie 4 000. Visiems likusiems, iš viso 21 857 žmonėms, parašai ant šio dokumento reiškė mirties nuosprendį.
 
Gavę tokį masinio užsieniečių žudymo įsakymą tuo negalėjo patikėti net kai kurie NKVD darbuotojai. Vienas iš jų, NKVD generolas Dmitrijus Tokarevas, tuo metu dirbęs Kalinine, šiurpiais prisiminimais pasidalijo tik 1991 m. Jeigu galima tikėti jo žodžiais, jo reakcija į gautą „aukščiausių ešelonų“ nurodymą sušaudyti lenkus buvo tokia: „Nė už ką gyvenime nedalyvaučiau tokioje operacijoje!“.
 
„Mes jumis pasikliaujame“ (rus. my na vas rasčytyvajem) – buvo šaltas „aukščiausių ešelonų“ atsakymas. Bet kuris nacis už tokius nusikaltimus būtų pakartas. NKVD atstovas D. Tokarevas pragyveno ilgą gyvenimą, gaudamas karininko rentą ir gyvenimo pabaigoje netgi ryžosi papasakoti sensacingą istoriją – jis tiesiog buvo laimėtojų pusėje.
 
1940 m. grįžęs į Kalinino kalėjimą Tokarevas įsakė paruošti dvi kameras, jų sienas iškloti velvetu, kad sugertų triukšmą. Kiekvienas kalinys būdavo atvedamas pas NKVD pareigūną, kuris, išgirdęs pavardę, sutikrindavo ją su sąrašu. Sovietai buvo tokie pat skrupulingi kaip naciai – nužudytas turi būti tik tas, kuris turi būti nužudytas. Pagal įsakymą. Po to kalinys surištomis rankomis buvo vedamas į gretimą kamerą ir nušaunamas šūviu į galvą iš už nugaros. Kūnas per kitas duris išvelkamas į paruoštą sunkvežimį. Tada eilė sekančiam.
 
Pirmoje balandžio partijoje iš Ostaškovo stovyklos buvo atgabenti 300 lenkų karininkų. „Jų buvo per daug, – sakė Tokarevas – Naktys buvo trumpos, o dirbome tik naktimis. Po to jie pradėjo vežti po 250 žmonių.“
 
Ironiška, kad šaudoma buvo iš vokiškų „Walther“ pistoletų – šie ne taip greit įkaisdavo ir rečiau užsikirsdavo nuo dažno naudojimo. Nepaisant to, pagrindinis egzekucijų vadas Vasilijus Blochinas trečiąją dieną jau skundėsi dėl iškilusių pūslių ant pirštų. Jam dar reikėjo „pakentėti.“
Apsitaisęs odiniais rūbais, kepure ir pirštinėmis, kad neišsiteptų krauju ir ištaškytais žmonių smegenimis, Blochinas nenuilsdamas darbavosi net 28 naktis. Su juo kartu dirbo 20-30 NKVD darbuotojų – atgabenti kalinius, patikrinti jų pavardes, iškasti duobes, išvežti į jas lavonus ir juos užkasti, išvalyti kameras – visiems šiems darbams reikėjo žmonių, tačiau egzekucijas su retomis išimtimis, Blochinas vykdė pats.
 
Septyni tūkstančiai vieno asmens per 28 dienas nužudytų žmonių – neabejotinas pasaulio rekordas, priklausantis enkavedistui Blochinui.
 
Charkovo NKVD kalėjime viskas vyko pagal tokį pat scenarijų. Tuo tarpu Kozelsko kalinių paskutinė kelionė buvo kiek kitokia – čia jie buvo šaudomi po to, kai atsidurdavo Katynės miške. Vietiniai gyventojai atsimena žvalius ir linksmus jaunų lenkų karininkų veidus. Juos traukiniu pristatydavo į Gnezdovo geležinkelio stotį, nuo kurios iki Katynės miško – keli kilometrai. „Lenkai mums mojuodavo. Jie buvo jauni ir karinėmis uniformomis. Dar ir dabar pamenu, kokie jie dailūs“ – sakė Nina Vojevodskaja, kuriai tada buvo 11 metų. 
 
Lenkų šypsenos ir gera nuotaika patvirtina tai, kad nei būdami stovykloje, nei palikdami ją, kaliniai nenutuokė apie savo likimą. Prieš šią kelionę jie gavo papildomus maisto davinius ir netgi buvo paskiepyti – kam tai daryti su pasmerktaisiais? Iki paskutinės baisios tiesos akimirkos jie manė, kad yra vežami darbams. Taip pat kaip ir žydai dujų kamerose, manantys, kad jiems pagaliau leista išsimaudyti.
 
Sunku pasakyti, kodėl NKVD žudynių sistema Katynėje buvo kitokia. Vietos gyventojai gerai žinojo, kas vyksta. Vienas rusų valstietis 1943 m. vokiečiams papasakos: „1940m. pavasarį maždaug 4-5 savaites trys keturi sunkvežimiai prikrauti žmonių vykdavo į mišką. Aš galėjau girdėti šūvius ir vyriškus riksmus… Tai, kad NKVD šaudo lenkus, mums nebuvo jokia paslaptis.“
 
Vieno iš lenkų kalinių paskutinis užrašas dienoraštyje buvo toks: „Jie mus atsivežė į mišką. Atėmė žiedus, mano laikrodį, diržą, peilius. Ką jie su mumis darys?“
 
Po kelių minučių visi pasmerktieji užrištomis rankomis buvo surikiuoti prie iškastos duobės ir sušaudyti. Šūviais į galvą iš nugaros. Žudynės baigėsi gegužės pradžioje. Po kelių mėnesių Katynės miške stojo tyla. Virš masinių kapaviečių išdygo jauni berželiai ir eglutės, sunkvežimių ir buldozerių pėdsakai buvo apsodinti žole – nusikaltimas, peržengiantis bet kokias ciniškumo ribas, turėjo nugrimzti užmarštin.
 
Lenkijos karininkijos sunaikinimas – ne didžiausias, bet vienas iš amoraliausių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų. Net racionalumo jame buvo nedaug. 1940 m. balandžio deportacijos buvo Katynės tęsinys, puikiai iliustruojantis sovietų logiką ir metodiškumą.
 
Jeigu kuris nors valstybės priešas yra sušaudomas, automatiškai pasidaro pavojingi visi jo artimieji. Jie gali jo ieškoti, jie gali už jį keršyti, jie gali kelti režimui nereikalingą triukšmą. Taigi, visų sušaudytų karininkų ir kitų asmenų žmonos, tėvai, vaikai ir giminės pateko į deportuojamųjų sąrašus. Viskas apgalvota ir pasverta, tačiau netrukus net pats Berija pavadins šį sprendimą klaida.
 
Po to kai 1941 m. Vokietija užpuolė SSRS, Lenkijos emigracinė vyriausybė tapo viena Kremliaus sąjungininkių kovoje su Hitleriu. Jos vadovas generolas Wladyslawas Sikorskis atidėjo ginčus dėl sovietų okupuotos teritorijos ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Stalinas, kuriam buvo reikalinga lenkų armija, pasirašė amnestiją, pagal kurią iš tremties ir darbo stovyklų buvo paleista beveik 400 tūkst. „buvusių Lenkijos piliečių.“1 (Remiantis 1942m. sausio 15d. Berijos laišku Stalinui iš viso buvo amnestuota 389,041 žmonių. Tarp jų 200,828 lenkai, 90,662 žydai, 31,392 ukrainiečiai, 27,418 baltarusiai, 3,421 rusai ir 2,291 kitų tautybių žmonės).
 
Šauktinių kariuomenės centrus pradėjo pildyti ką tik vergais Sibire buvę Lenkijos kareiviai, tačiau lenkų karinė vadovybė iš karto pasigedo dingusių karininkų. 1941 m. gruodį W.Sikorskis kartu su naujuoju vyriausiuoju Lenkijos armijos vadu, generolu Andersu atvyko į Maskvą ir pareiškė Stalinui, kad „labai daug pačių vertingiausių žmonių tebėra darbo stovyklose ir kalėjimuose.“
 
„Tai neįmanoma, – atsakė Stalinas. – Dėl to, kad amnestija galioja visiems, ir visi lenkai buvo paleisti.“ Sikorskis neatlyžo ir paaiškino, kad turi kelių tūkstančių lenkų sąrašą – kadangi nė vienas iš jų neatvyko, jie greičiausiai tebėra kur nors Sovietų Sąjungoje. „Tai neįmanoma“ – vėl atsakė Stalinas – „jie ko gero pabėgo.“„Kur jie galėjo pabėgti?“ – įsijungė į pokalbį generolas Andersas. „Na, kad ir į Mandžiūriją”- nukirto Stalinas. Toks ciniškas buvo sovietų diktatoriaus atsakymas, nors jis puikiai žinojo lenkų karininkų likimą.
 
Kai 1943 m. balandį vokiečiai atkasė daugiau kaip 4 000 palaikų Katynės miške, nekilo jokių abejonių, jog tai paslaptingai dingusių lenkų karininkų kūnai. Apie tai bylojo jų mundurai, ordinai, dokumentai, laiškai, dienoraščiai, lenkiški pinigai. Nacių propagandos virtuozas Goebbelsas iš karto įžvelgė šansą įkalti pleištą anthitlerinėje koalicijoje tarp Lenkijos, Vakarų sąjungininkų ir SSRS.
 
Sovietų nusikaltimo įrodymai buvo tokie akivaizdūs, kad naciai netgi įsileido Raudonąjį Kryžių, kad komisijos, tiriančios karo nusikaltimą Katynėje, išvados būtų objektyvios. Tačiau net po mirties nužudyti lenkų kareiviai, liko politinių išskaičiavimų įkaitais. Nepaisant akivaizdžių įrodymų, sovietai nacių pareiškimus pavadino provokacija ir pareiškė, kad lenkų belaisvius 1941 m. rugpjūtį sušaudė… patys vokiečiai.
 
Vakarai sovietų versiją ramiai priėmė. Nepaisant akivaizdžių įrodymų, SSRS indėlis antihitlerinėje koalicijoje buvo pernelyg didelis, kad su ja būtų galima pyktis. Stalinas buvo svarbiausias ir stipriausias sąjungininkas kovoje su Hitleriu – dėl to tiek Vašingtonas, tiek Londonas užmerkė akis į žudynes Katynėje. Kai 1943 m. generolas Sikorskis pareikalavo nepriklausomo ir objektyvaus tyrimo, D. Britanijos premjeras Churchillis tokią iniciatyvą uždraudė, o Stalinas pasinaudojo formalia dingstimi ir dėl „nepagrįstų kaltinimų“ ir „kolaboravimo su nacistine Vokietija“ atšaukė diplomatinį emigracinės Lenkijos vyriausybės pripažinimą.
 
Nuo šios akimirkos jis pradėjo spausti Vakarus pripažinti sovietų marionetinę vyriausybę Lenkijoje. Po dviejų mėnesių, Sikorskis, savo bekompromise pozicija kėlęs tiek daug nepatogumų, žuvo aviakatastrofoje. 1944 m. Raudonoji Armija susigrąžino Smolenską ir sovietų sukurta komisija, klusniai patvirtino žudikų versiją – žudynės vyko ne 1940 m., o 1941 m., t. y. tuomet, kai šią teritoriją jau buvo okupavę nacistai. Padrąsinti Vakarų sąjungininkių pritarimo šiame farse, rusai taip įsismagino, kad 1946 m. Niurnbergo procese netgi pabandė Katynės žudynes įtraukti į kaltinimų sąrašą – kaip vieną iš svarbiausių nacistų karo nusikaltimų.
 
Katynė yra trigubas – Stalino žiaurumo, Vakarų abejingumo, ir Lenkijos tragedijos simbolis. Visais trimis atvejais jis ne vienintelis toks – Stalino ciniškumo, gėdingos Vakarų demokratijų „realpolitik“ ir mažųjų valstybių nepaisymo II pasaulinio karo metais mes dar pamatysime, tačiau ryškesnio lakmuso popierėlio, padedančio suprasti kaip moralinės vertybės ir didžiųjų strategų politiniai išskaičiavimai žygiuoja į skirtingas puses, ko gero, nėra.
 
Naujausiais duomenimis sovietinės okupacijos metu Lenkijoje 1939-1941 m. nužudyta 150 tūkst. žmonių. Vertinant tik sausus aukų skaičius okupacijos sunkumo svarstyklės krypsta nacių naudai – jie buvo gerokai efektyvesni žudikai. Tačiau kolektyvinė lenkų atmintis sovietų okupaciją laiko ne mažiau žiauria. Masinės deportacijos buvo pats efektyviausias sovietų ginklas, tačiau jie taip pat žudė. Žudė iki pat paskutinės akimirkos.
 
1941 m. prasidėjus vokiečių invazijai NKVD kalėjimuose buvo tūkstančiai kalinių. Negalėdami išvežti visų kalinių iš okupuotų Lenkijos teritorijų sovietai pradėjo juos tiesiog šaudyti vietoje. Pagal NKVD dokumentus, kalėjimuose buvo sušaudyta 10 000 „sovietų valdžios priešų“. Tiems, kurie buvo išgabenti su Raudonąja Armija, pasisekė – Gulage, kad ir koks jis buvo baisus, jie turėjo šansą išgyventi.
 
Buvo ir dar vienas dalykas – sovietai sugrįš ir karaliaus Lenkijoje dešimt kartų ilgiau nei naciai. Ką tai reiškė lenkams, geriausiai nusako generolo Anderso, kuris savo kailiu patyrė, ką reiškia NKVD kankinimai, žodžiai, pasakyti garsiam JAV generolui Pattonui: „Su naciais mes (lenkai) prarandame gyvybes, su sovietais prarandame savo sielas… Jeigu mano armija atsidurtų tarp nacių ir sovietų, aš atakuočiau abiem kryptimis.“
 
Anderso ten nebus, bet taip jau susiklostys, kad lenkų kareiviai 1944 m. tikrai atsidurs tarp Vermachto ir Raudonosios Armijos. Lenkai Varšuvoje surengs sukilimą prieš vokiečius, o Raudonoji Armija stovės kitoje Vyslos pusėje ir ramiai lauks, kol naciai pabaigs skerdynes. Vakarai vėl bus užsimerkę.
 
Pažįstama istorija. 1939 m. buvo tik vienas skirtumas – naciai su sovietais buvo sąjungininkai ir trypė Lenkiją sutartinai, niekieno nekliudomi.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Sovietų nusikaltimo įrodymai buvo tokie akivaizdūs, kad naciai netgi įsileido Raudonąjį Kryžių, kad komisijos, tiriančios karo nusikaltimą Katynėje išvados būtų objektyvios

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra