Kodėl atskirtis tarp Pietryčių ir likusios Lietuvos nemažėja

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Nesigilinsiu į istorines bei tautines Pietryčių Lietuvos tiesas, manau, jos daugeliui yra žinomos. Noriu pažvelgti į šį kraštą gyventojo akimis. Nieko stebėtina, kad lenkų generolo Liucjano Želigovskio okupacijos metu Lenkija, suprasdama administravimo laikinumą, mažai kreipė dėmesio krašto ekonominiam gyvenimui, tuo pačiu ir gyventojų gerovei.
 
Tarybiniais laikais, atsižvelgiant į gyventojų tautinę sudėtį, rajonų partsekretoriais pagal nerašytą taisyklę buvo skiriami ne lietuvių tautybės asmenys, tačiau laikui bėgant Rytų Lietuvos rajonuose vis daugiau į atskirų ūkio šakų vadovų vietas, net vykdomuosius komitetus, dėl įgyto išsilavinimo, žinių ir patirties buvo skiriami asmenys, baigę Lietuvos universitetus, institutus, technikumus. Dėmesys gyvenimo kokybei didėjo. Reikia pripažinti, kad gyvenimo sąlygos, aplinkos infrastruktūra buvo pastebimai atsilikusios nuo kitų, net Rytų Lietuvos rajonų.
 
Man teko tiesiogiai bendrauti ir pažinti nuoširdžius vietos gyventojus. Tuo laiku labai intensyviai buvo tiesiami vietos keliai, mediniai avariniai tiltai perstatomi į gelžbetoninius, kad galėtų laisvai kursuoti autobusai, plėtotis komunikacija, infrastruktūra, gyvenamųjų namų statyba. Tiesa, pagal gyvavusį „tautų draugystės principą“, bendravime dominavo rusų kalba. Retas kalėjo lietuviškai, nors daugelis suprato. Nenuostabu, kad jaunuoliai, ten baigę vidurines mokyklas, ekonominių, teisinių, inžinerinių specialybių siekė įsigyti ne Lietuvoje, nes jų lietuvių kalbos žinios buvo silpnokos. Retas po to grįždavo atgal.
 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Pietryčių Lietuvos žmonėms susidarė galimybė dar sparčiau gerinti savo gyvenimo kokybę. Dar 1989 metais visiems Lietuvos gyventojams be išankstinių sąlygų buvo sudaryta galimybė įgyti Lietuvos pilietybę, būti lojaliais piliečiais, paskelbus valstybine kalba lietuvių kalbą, tačiau Pietryčių Lietuvos rajonuose buvo kuriama autonomija, ištisos apylinkės skelbėsi autonominėmis. Visa tai darė vietinė tarybinė nomenklatūra, siekdama kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje. Nepavyko. Ieškota kitų kelių ir rasta.
 
Tautiniu pagrindu sukurta partija – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (toliau – LLRA). Ten rado prieglobstį ir atskiri autonomijos kūrėjai. Regis, dėmesys vietos gyventojų gerovei turėjo padidėti, juolab rinkimų rezultatai akivaizdūs tos partijos naudai, vadovaujančiuose postuose savi, patikrinti kadrai. Valstybė biudžetu neskriaudžia, Lenkija per nevyriausybines organizacijas šelpia finansiškai, Vilniaus rajono savivaldybė laikydama savu centru Vilnių, neskirdama kaip kitos savivaldybės savo centrų išlaikymui lėšų, sutaupo nemažą dalį savo biudžeto. Bet partijos vadai verkia – juos skriaudžia. O atotrūkis tarp geografiškai artimų Anykščių, Ignalinos ir Vilniaus, Šalčininkų rajonų žmonių gyvenimo kokybės požiūriu nemažėja.
 
Ta proga trumpai dėl partijos pavadinimo. Regis, ji sukurta tik rinkimams… Įsidėmėtinas, orientuotas į savo tautiečius, tos partijos rinkimų šūkis – Vienybėje mūsų jėga. Klausimas prieš kokį priešą reikia burtis, kodėl norima izoliuotis? Ar čia ne viena Lietuva? Jei eliminuotume išankstinius balsavimus, balsavimus namuose, visokius organizuotus rinkėjų pavėžėjimus į balsavimo apylinkes, matytume realų „aktyvumą“ ir rinkimų rezultatą.
 
Valstybinė valdžia dažnai kaltinama dėl suvalstybintų žemių gražinimo savininkams, pamirštant, kad savivaldybės, ypač šiame krašte, galėjo ir privalėjo padėti žmonėms ieškoti nuosavybės patvirtinimo dokumentų, kitais teisiniais būdais spartinti šio proceso eigą. Juolab, kad iki 1995 metų jos pačios šiuos klausimus tiesiogiai sprendė. Įdomu būtų žinoti, kiek šiuo požiūriu yra „nuskriaustų“ šių savivaldybių vadovų? Niekam nėra paslaptis, kad rajonai prie sostinės turi didžiausias galimybes įvairiapusiam ekonominiam vystimuisi, geriausios investavimo galimybės.
 
Įvertinant, kad žemė prie Vilniaus brangi, vietos gyventojai galėjo gerai uždirbti pakeitę žemės paskirtį, ir išspręsti daug savų problemų. Tačiau delsimas tvirtinti Vilniaus rajono bendrąjį planą atėmė iš jų šią galimybę. Gal LLRA ir gerai, nes nepasipildė naujais gyventojais, spėjamai, nepatogiais jiems rinkimų metu. Saviizoliacijos siekimą patvirtina ir LLRA veikėjų nenoras įvesti vienodo lygmens egzaminą valstybine kalba, dėstyti kitus dalykus, pavyzdžiui geografijos, istorijos pamokas lietuvių kalba. Dėl to vietos jaunimas negali savęs realizuoti, siekti karjeros. Kas čia kaltas?
 
Lenkijos atskirų pareigūnų dėmesys, palaikant LLRA platinamą saviizoliaciją, rodomas nemažas. Lenkų kortos platinimas, visokeriopa parama Valdemaro Tomaševskio užgaidoms, pastangos nepamatuotais kaltinimais spausti Lietuvos valdžios institucijas tarptautiniu lygmeniu, kelti nepagrįstus reikalavimus, menkina Lietuvos, kaip valstybės įvaizdį. Tačiau realus rūpinimasis „kresais“ pasibaigia vietovių, pavardžių rašymu lenkų kalba. O Lietuva jau dvidešimt metų laukia elektros tilto, „Via Baltika“ kelio, europinės vėžės geležinkelio linijos tiesimo. Neaiškūs „Mažeikių naftos“ gamyklos ateities reikalai ir kt. Tai ypač svarbūs Lietuvos ūkiui objektai, ekonomikai, kurie tiesiogiai lemia visų gyventojų, be abejo, įskaitant ir Lietuvos lenkus, gerovę.
 
Dėl įvairiapusio dėmesio Pietryčių Lietuvai mažai ką gera galima pasakyti ir apie mūsų valstybinę valdžią. Lietuvos valstybinės politikos šio krašto integracijos į Lietuvos gyvenimą apskritai nėra, bijoma garsiai kalbėti dėl taip vadinamo „strateginio partnerio“ reakcijos, dėl šventos ramybės pataikaujama LLRA, tuo pat metu tikimasi galimų jos dviejų-trijų balsų palaikymo Seime.
 
1996 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaujama Mindaugo Stankevičiaus bandė apibrėžti ir spręsti Pietryčių Lietuvos integracijos problemas, tačiau kitos Vyriausybės prie šio klausimo praktiškai negrįžo. Partijos savo programose šį klausimą apeina, apibendrintai pakalbėdamos apie tautinių mažumų gerbimą ir lygiateisiškumą. Aukštesnio rango valstybės ar partijų veikėjai labai reti svečiai LLRA kontroliuojamuose rajonuose. Iš partinių pozicijų žiūrint, rinkiminių balsų atžvilgiu, tai kol kas mažai perspektyvūs rajonai, tačiau jų ir nedaugės, jei liks pataikavimas LLRA ir abejingumas.
 
Pagaliau partijos steigiamos ne dėl savęs, o dėl valstybės, dėl valdžios, kuri pirmiausia rūpinasi visų gyventojų ir valstybės interesais, jos integralumu, vientisumu. Argi nediskriminuojami jauni žmonės, kai pataikaujant LLRA neįvedamas privalomas visiems vienodas valstybinės kalbos egzaminas ir atimama iš jų galimybė realiai mokytis ir siekti karjeros Lietuvoje. Ar motyvuojamas valstybinės kalbos mokymasis, kai atidaromas silpno Lenkijos universiteto filialas Lietuvoje? Sunku kažko tikėtis, kai vyriausybėms patarinėja artimi LLRA arba nelinkę jos kritikuoti veikėjai. Dar blogiau, kai šios partijos veiklai girti valstybės ar savivaldybės lėšomis išlaikomos visuomenės informavimo priemonės.
 
Esu įsitikinęs, kad Lietuvos žmonės neabejingi, kas vyksta greta sostinės. Taip, šiuo metu sunku daugeliui. Tačiau kiekvienam skiriant bent dalį dėmesio, padėtis aplink sostinę keistųsi. Partijos ruošiasi rinkimams (nesvarbu, kad savivaldos), kurs programas tautinių mažumų gyvenimo klausimais, organizuos susitikimus. Pasinaudokime tuo. Paklauskime jų atstovų, įtakingų asmenų partijose, kaip jie mato problemos sprendimą. Ar išdrįs jie pasakyti, kad Lietuva – savarankiška valstybė ir savo gyventojų likimą sprendžia taip, kad visiems būtų gerai. Juolab, greta turime Latviją, kur analogiški klausimai sprendžiami būdu, pripažintu Europos Sąjungoje pavyzdiniu.
 
www.delfi.lt
 
Nuotraukoje: G. Paviržis
 
Voruta. – 2010, rugpj. 21, nr. 16 (706), p. 3.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra