Kodėl 1920 m. vasarą pasaulinė revoliucija neįvyko

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Prieš 90 metų, 1920 m. vasarą, prasidėjo raudonosios armijos žygis į Vakarus, dėl kurio ir Lietuvos nepriklausomybei kilo mirtinas pavojus.
 
Mūsų delegacijai 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašius taikos sutartį (apie tai „Veide“ rašyta 2010 m. liepos 19 d.) daug kas galėjo tikėtis, kad mūsų laisvei iš bolševikų pusės jokios grėsmės nebeliko. Deja, taip neatsitiko – juk per mūsų kraštą ėjo kelias iš Rytų į Vakarus, o tuo keliu turėjo žygiuoti raudonoji armija – kad padėtų, kaip tada Maskva skelbė, Vakarų Europos darbo žmonėms nusimesti nepakenčiamą kapitalistų jungą. Toks žygis, pavadintas “Operacija Vysla”, buvo pradėtas rengti dar 1919-ųjų pradžioje: tada Minske buvo sukurtas Lenkijos karinis revoliucinis komitetas, kurio tikslas – įvesti šioje šalyje komunistų valdžią, kaip ir Rusijoje.
 
Žinoma, Kremliaus apetitai buvo kur kas didesni: tuo pat metu jis sukurstė vokiečių komunistų maištą prieš teisėtą vyriausybę – taip tikėtasi pasiekti ir Berlyną. Tačiau šis maištas žlugo, o prie Maskvos grėsmingai priartėjo A. Denikino ir A. Kolčako armijos. Todėl didįjį žygį į Vakarus teko atidėti. Tiesa, neilgam – iš pradžių metams.
 
Į Vilnių, Minską, Varšuvą – marš!
 
Per tą laikotarpį bolševikams pavyko apsiginti nuo baltųjų generolų, tad jie galėjo imtis naujo plano. Ypač tuo rūpinosi Levas Trockis, kurio manymu, komunistų pergalė vien Rusijoje neturėjo didelės reikšmės pasaulio istorijos eigai. “Visa mūsų viltis – kad mūsų revoliucija sukels revoliuciją Europoje. Jeigu sukilusios Europos tautos nepasmaugs imperializmo – mes būsime pasmaugti”, – tvirtino jis dar 1917 m. rudenį, vos bolševikams užgrobus valdžią. Tačiau populiarių, originalių istorinių knygų autoriaus Viktoro Suvorovo (V. Rezuno) nuomone, buvo ir kita, ne mažiau svarbi tokios Maskvos strategijos priežastis: nuo socializmo žmonės bėga – tad reikia padaryti taip, kad bėgti jiems nebūtų kur…
 
Todėl jau 1920 m. sausį buvo priimtas naujas puolimo į Vakarus planas, Vakarų frontas tapo svarbiausias, čia buvo sutelktos geriausios karinės dalys – beveik pusė milijono karių. Užėmus Vakarų Baltarusiją ir Ukrainą planuota žygiuoti tolyn, į Lenkiją ir Vokietiją, čia su revoliucinių darbininkų pagalba nuversti vietos valdžias, o po to „eksportuoti“ revoliuciją į Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Italiją ir kt. Fronto vadu buvo paskirtas jaunas, vos 27 metų, bet jau pergalėmis pagarsėjęs karvedys, būsimasis maršalas Michailas Tuchačevskis.
 
Tačiau tada jam už akių užbėgo Lenkijos valstybės viršininkas (toks buvo jo oficialus titulas) Jozefas Pilsudskis, 1920 m. balandžio 24 d. pradėjęs puolimą Ukrainoje (beje, taip pat su didingais tikslais). „Tarp pačios stipriausios vokiečių tautos ir stiprios rusų tautos mažai tautai nėra vietos, mes turime siekti tapti didesne nacija, negu iš tikrųjų esame“, – taip skelbė vienas žymiausių to meto Lenkijos politinių lyderių Romanas Dmowskis.
 
J. Pilsudskis su juo dažnai ginčijosi, bet šią idėją atkakliai bandė įgyvendinti vadovaudamas daugiau kaip 700 tūkst. karių armijai: kitaip tariant, jis siekė atkurti Lenkijos valstybę 1772 m. sienomis, įjungiant į ją ne tik Lietuvą, bet ir Baltarusiją, Ukrainą. Dėl to 1918–1921 m. jam teko daug kariauti: buvo laikotarpių, kai vienu metu kovos vyko net šešiuose frontuose. Iš pradžių jam sekėsi: gegužės 15–16 dienomis jo armija pasiekė net Kijevą, bet po to iniciatyvą perėmė raudonoji armija, o lenkams teko trauktis atgal.
 
Tada atėjo laikas veikti M. Tuchačevskiui. Liepos 2 d. jis išleido garsųjį savo įsakymą fronto kariuomenei Nr. 1423: „Raudonieji kariai! Vakaruose sprendžiamas pasaulinės revoliucijos likimas. Per Baltosios Lenkijos lavoną nusidriekė kelias į pasaulinį gaisrą. Į Vakarus, į lemtingus mūšius ir garsias pergales! Išmušė valanda žygiuoti į Vilnių, Minską, Varšuvą. Marš!“
 
Tuo pat metu Lenkiją puolė ir Pietryčių fronto pajėgos – Lvovo kryptimi, užvirė kautynės ne tik Ukrainoje, Baltarusijoje, bet ir Rytų Lietuvoje, kur tuo metu šeimininkavo lenkai. Čia puolimo smaigalys ėjo per Švenčionis Vilniaus kryptimi, veikė garsus G.Gajaus kavalerijos korpusas, kuris liepos 14 d. po šešias valandas trukusio mūšio užėmė miestą. J. Pilsudskio įsakymas ginti Vilnių tiek nuo bolševikų, tiek nuo Lietuvos kariuomenės taip ir liko neįvykdytas.
 
Puolimas vyko sėkmingai – kol buvo atsiremta į Vyslą prie Varšuvos. Tiesa, lenkai raudonosios armijos nesutiko su gėlėmis, kaip tikėtasi, nesukilo prieš savo valdžią, o atkakliai ir vieningai priešinosi. Nepaisant to, Maskva įsakė užimti Varšuvą ne vėliau kaip rugpjūčio 12-ąją. Tačiau šis planas rusams neišdegė: gerokai vyresnis, labiau patyręs, nors karo mokslų ir neragavęs J.Pilsudskis pergudravo buvusį caro gvardijos podporučiką M. Tuchačevskį. Kol šis trypčiojo prie Vyslos, lenkai savo dešiniajame sparne sutelkė dideles pajėgas ir rugpjūčio 16-ąją trenkė tokį smūgį, nuo kurio visas bolševikų frontas subyrėjo. Rusijos nuostoliai buvo apie 230 tūkst. kareivių, armija bėgo, o žadėjęs tapti istoriniu žygis į Vakarus žlugo.
 
Kas tuomet vyko Lietuvoje
 
Kadangi Maskva Vilnių oficialiai pripažino Lietuvai, jau liepos 15 d. čia atvyko plk. ltn. Kazys Ladiga. Netrukus į miestą įžengė mūsų pėstininkai, įvyko mitingas – bendras su raudonarmiečiais, kuriame sugiedojus „Tautišką giesmę“ ir „Internacionalą“ jų komisaras pažadėjo greitai palikti Vilnių. Tačiau ne tik šio miesto, bet ir Lietuvos ateitis tebebuvo neaiški tol, kol raudonoji armija žygiavo pirmyn: perduoti pripažintą teritoriją mūsų valdžiai bolševikai delsė, o M. Tuchačevskis net bandė pasinaudoti Lietuvos teritorija ir įtraukti į savo žygį Lietuvos kariuomenės dalinius, esančius Vilniuje. Todėl juos teko iš ten laipsniškai išvesti – juk Varšuva ir taip nuolatos skundė Antantei Lietuvos vyriausybę, esą ši bendradarbiauja su bolševikais.
 
Kita, dar sunkesnė problema buvo tai, kad Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis ir kiti komunistų vadai, 1919 m. pasprukę iš Lietuvos ir įsikūrę Smolenske, Rusijoje, ten nenurimo, žadėjo vėl grįžti ir visų pirma iškarti buvusius savo bendražygius – socialdemokratų lyderius Vladą Požėlą, Steponą Kairį – neva už proletariato interesų išdavystę, perėjimą į buržuazijos stovyklą.
 
Tada atrodė, kad taip ir bus: kartu su raudonąja armija minėti veikėjai, kaip bendros Lietuvos ir Baltarusijos kompartijos sekretoriato vadovai, vėl atsidūrė Vilniuje, įkūrė čia Karinį revoliucinį komitetą – revkomą, tarybų valdžios organą, priešišką Lietuvos valdžiai. Dar anksčiau, liepos 12 d., jie partijos CK vardu paskelbė atsišaukimą į Lietuvos darbo žmones, ragindami juos nuversti buržuazinę vyriausybę ir įvesti proletariato diktatūrą. Šią propagandą jie tęsė ir įsikūrę Vilniuje: ėmė čia leisti laikraštį „Komunistas“, kurio pirmajame numeryje liepos 20 d. paskelbė šūkį: „Tegyvuoja darbininkų ir mažažemių valstiečių Sovietų valdžia Lietuvoje!“, pažadėjo, kad greitai „ne tik Vilnius, bet ir Kaunas, ir kiti Lietuvos miestai bus liuosi ne vien nuo lenkų ponų, bet ir nuo lietuviškų buožių ir kitų bagyčių“, kvietė „organizuotis, ginkluotis ir vyti lauk savo neprietelius“.
 
Revkomai Vilniuje ir visame krašte vykdė savo veiklą: rūpinosi, kaip aprūpinti raudonąją armiją maistu, įvedė darbininkų kontrolę pramonės ir prekybos įmonėse, planavo išrinkti darbininkų komitetus – dvarams valdyti.
 
Lietuvos vyriausybė dėl šių veiksmų Maskvai pareiškė protestą: juk neseniai su ja pasirašytoje taikos sutartyje buvo IV punktas, kuriuo abi šalys įsipareigojo „neleisti savo teritorijoje kurtis ir būti vyriausybėms, organizacijoms arba grupėms, kurios statosi sau tikslą ginklu kovoti prieš antrą susitariančią šalį“. Lietuvoje tokių jėgų nebuvo nė pėdsako, o Rusijoje ir jos užimtoje teritorijoje jos veikė be jokių kliūčių, ne tik valdžios remiamos, bet ir jos vadovaujamos.
 
Svarbiausia – tuo metu susidariusią padėtį Maskva ir jai besąlygiškai paklusnus Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijos CK įvertino kaip palankią ginkluotam sukilimui visoje Lietuvoje surengti, esamai valdžiai nuversti. Tai turėjo įvykti gana greitai – jau 1920 m. rugpjūčio 29 d., tad pasirengimas buvo labai intensyvus: visoje Lietuvoje buvo platinami atsišaukimai, ypatingas dėmesys buvo skiriamas kareiviams, kviečiant juos pasukti ginklus prieš buržuaziją.
 
Beje, vyko ne tik agitacija: iš Rusijos per sieną dideliais kiekiais plaukė ginklai, amunicija, o Lietuvos kariuomenėje tarnaujantys komunistai vogė ginkluotę iš vietos sandėlių. Iš Rytų keliavo ir kvalifikuoti, patyrę „kadrai“ – iš viso apie 50 karininkų ir per 800 eilinių agentų, kurie pasklido po visą Lietuvą. Vilniuje buvo sudarytos specialios čekistų grupės – „įtartiniems kontrrevoliucionieriams šaudyti“.
 
Taigi maištui buvo pasirengta, tačiau M. Tuchačevskio fiasko Lenkijoje niekais pavertė ir Lietuvos komunistų planus: kaip pripažino vienas to maišto organizatorių, be tiesioginės karinės pagalbos iš šalies jis neturėjo jokių perspektyvų laimėti. Todėl komunistų partija oficialiai tą maištą atšaukė, maištininkai drausmingai pakluso komandai ir išsislapstė. VSD vadovas Augustinas Povilaitis vėliau teigė, kad tai buvo vienintelis sąmokslas prieš Lietuvos valdžią, už kurį niekas nebuvo nubaustas.
 
Tik po smūgio Lenkijoje, kai raudonoji armija ėmė netvarkingai bėgti nuo puolančių lenkų, Maskva pagaliau sutiko Lietuvai grąžinti Vilnių ir Vilniaus kraštą: 1920 m. rugpjūčio 6 d. Kaune buvo pasirašyta atitinkama konvencija, tačiau jos vykdymas buvo vilkinamas, taigi Lietuvos kariuomenė į savąją sostinę sugrįžo tik rugpjūčio 27 d. Deja, neilgam…
 
www.veidas.lt
 
Topham Picturepoint/Scanpix nuotr.
 
Nuotraukoje: Raudonoji armija

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra