Ko neprisiminė istorikai Nacionalinės ekspedicijos metu?

Autorius: Data: 2016-01-20, 15:50 Spausdinti

Ko neprisiminė istorikai Nacionalinės ekspedicijos metu?

Jano Stykos (1858-1925) paveikslas „Vytauto priesaika”. Nutapytas 1901 m.

Habil. dr. Benediktas JANKAUSKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Pernai vasarą Lietuvos televizijos žiūrovų dėmesį traukė reportažai iš Nacionalinės ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“, o rudeniop savaitinės laidos apie ekspedicijos veiklą. Ekspedicijos lyderiai: istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, gamtininkas Seliamonas Paltanavičius ir muzikologė Zita Kelmickaitė pateikė puikių, primirštų ar užmarštin grimstančių žinių iš savo profesinių atminties lobynų ir pasitelkdami įvairiausių sričių vietinius specialistus.

Nekantraudamas laukiau istorikų atradimų, juk ieškojimams, o ne pramogai ekspedicijos rengiamos. Pasibaigus ekspedicijos apžvalginėms laidoms noriu pasidalinti dėl ko mano lūkesčiai neišsipildė.

Iš Lietuvos istorikų laukta žinių apie Kauno prieigose, panemuniais (ypač kairiojoje pakrantėje) bei pamaryje esančius istorinius paminklus.

1.      Apie pakaunės paminklus

Buvau maloniai nustebintas, išgirdęs prof. Bumblausko aiškinimą apie buvusią Žemaitijos ribą nuo Jonavos Nerimi iki santakos su Nemunu. Profesorius priminė Zapyškio visuomenei, kad  Zapyškio bažnyčia XVI amžiuje buvo pastatyta Žemaitijos žemėje. Galėjo profesorius kiek sutrikusiems zapyškėnams dar paaiškinti, kad toji, o gal jos pirmtakė, kaip spėjama dar Didžiojo kunigaikščio Vytauto statydintoji bažnyčia, buvo pastatyta žemaičių šventyklos su akmeniniu aukuru vietoje /22/. Istorikai galėjo paaiškinti nuo kada dalis Suvalkijos (iki Matlaukio piečiau Virbalio /10/) buvo priskirta Žemaitijai: nuo Vytauto ar nuo ankstesnių laikų.

Nesužinojome ir kodėl Zapyškio bažnyčia statyta pavasariais užtvindomoje ledų niokojamoje Nemuno pakrantėje. Atidesnis skaitytojas atsakys: todėl, kad toje vietoje buvo senovinė šventykla. Tai tiesa, buvo tokia krikščionių tradicija maskuoti senasias šventyklas po bažnyčių pamatais, bet kodėl tokioje vietoje turėjo būti Žemaičių šventykla? Gal tai sietina su netoliese į Nemuną įtekančiu Dievogalos upeliu, šalia Zapyškio esančiu Dievogalos kaimu, su Dievogaloje menama kita senovine šventviete ir lyg tai buvusia kita mūrinuke bažnytėle. Kuo ypatinga toji vietovė, kad visai greta buvo dvi šventvietės?

Bet grįžkime arčiau Kauno, nuo kur prasidėjo garsioji ekspedicija. Ekspedicijos “Kurėnas” nuplaukė nuo Kauno, palikęs daugybę istorikų neatsakytų klausimų.

Kada prasidėjo Kauno ir Kauno pilies istorija? Žinoma prieštaringų šaltinių apie Kauno ištakas, Kauno pilių statymą, jų sunaikinimą ir atstatinėjimą /9, 16, 19, 20, 23/, bet kaip tai aiškina dabartiniai istorikai smalsu buvo sužinoti.

Bene seniausias Kauno pilies paminėjimas siejamas su Lietuvos metraščiu (Bychovco kronika) /13/, bylojančiu, kad iš  Romos grįžusio kunigaikščio Palemono (Publijaus Libono) sūnus Kunasijus (Kūnas) Nemuno ir Nevėžio upių santakoje pastatęs pilį ir ją pavadinęs savo vardu /13, 22/. Motiejus Strijkovskis /17/ ir jo kronikos pagrindu lotyniškai Lietuvos istoriją parašęs Albertas Vijūkas-Kojelavičius /12/ Kūno pilį perkėlė prie Nemuno ir Neries santakos. Teodoras Narbutas /14/, Čarlis Pišelis /15/ ir kt. nurodė net konkrečią Kauno įkūrimo datą – 1030 metus /14, 15/. Universalioji enciklopedija Brokhauzo ir Efrono žodynas /24/, Kauną vadina vienu iš seniausių Lietuvos miestu, įkurtu XI a. pradžioje.

Mindaugas Bertašius mini, Nemuno ir Neries santakoje žmones gyvenus jau nuo viduriniojo akmens amžiaus; ypač gausios esančios bronzos laikotarpio (II-I tūkst. iki Kr.) keramikos ir kitų dirbinių radimvietės. Tada žmonės gyvenę: Eiguliuose, Lampėdžiuose, Linkuvoje, Kaniūkuose, Marvelėje, Pajiesyje, Petrašiūnuose, Sargėnuose, Veršvuose, Santakoje bei Žaliakalnyje /4/. Todėl gal ir arabų geografo-kartografo Muchamado al-Idrisio užuominą apie Quaynu, Quanys ar Kabnu vardais jau II a. minėtą Kauną /2/ galima vertinti dėmesio verta hipoteze.

Jei mūsų istorikai vengia kalbėti apie ikikrikščioniškuosius laikus, tai galėjo paaiškinti bent Vytauto laikų įvykius /9, 18, 19, 20/. Kurioje Kauno vietoje 1384 m. pavasarį-vasarą kryžiuočiai pastatydino pas juos pirmą kartą pabėgusiam Vytautui Naujojo Kvidzino, t. p. Marianverderiu vadintą, pilį? /9/. Tai buvusi “tvirta mūrinė pilis“ pastatyta „buvusioje Kęstučio pilies vietoje“ /8/. Tikėtina, ji buvo pastatyta ten, kur yra dabartinė Kauno pilis. Jei taip, tai kaip 1368 m. antroji (faktiškai jau trečioji – B. J.) mūrinė pilis galėjo būti sumontuota ant buvusios vidinių sienų pamatų?

Pagaliau, kokia baigiama sudeginti pilis pavaizduota Jano Stykos paveiksle „Vytauto priesaika“? (1 pav.) Jei kas aiškintų, kad tai 1362 m. kryžiuočių sugriauta ir sudeginta pirmoji Kauno mūrinė pilis, tektų suabejoti: 1) tą gaisrą gal galėjo stebėti nuo Vilniaus ar Trakų pavėluotai atjoję lietuvių kariai, (jei gaisras stebimas nuo Žaliakalnio kalvų, tai deganti pilis turėjo būti už Neries, t. y. dabartinės Vilijampolės krante); 2) vargu ar tuo laiku dvylikametis Vytautas jau galėjo prisiekinėti; ir 3) jei kas teigtų, kad paveikslas tapytas nuo kažkatro Marvelės piliakalnio kairiajame Nemuno krante, tai kaip kariai ten pateko? Tad labiau tikėtina, kad paveikslas vaizduoja vėliau kryžiuočių nusiaubtą Kauno pilį. Lieka klausimas: koks įvykis vaizduojamas J. Stykos paveiksle?

 

Kiek salų buvo Nemune, ties Nevėžio žiotimis, kur 1398-10-12  buvo sudaryta Salyno sutartis? /6, 19, 20/.  Kur buvo prieštaringai populiariame /7/ ir moksliniame /3/ šaltiniuose minima Romainių sala, kurioje kryžiuočiai pastatę lyg ir Marienburgo vardu vadintą pilį? Kaip vadinosi sala („pusę mylios atstumo nuo Kauno ant salos“ /9/), kurioje buvo Ritersveiderio (Ritterswerder) pilis, skirta 1391 m. antrą kartą pas kryžiuočius atbėgusiam Vytautui?  Galima spėti tai buvus Veršvų salą, kurioje Kęstutis pastatydinęs Virgailės pilį. Tačiau minima, kad sunaikinę Virgailės pilį kryžiuočiai 1369 m. pastatę Gotesverderio pilį, o ji buvusi ties Nevėžio žiotimis. Kaip vadintos kitos salos? Jau minėtoji Romainių sala, jei tokia buvo prie Kauno, galėjo būti arčiau Nevėžio. Kiti šaltiniai mini 1390 metų vasario mėnesį kryžiuočių Kauno rajone pastatytą Ritersverderio ir, netoli jos, Metelburgo pilis. Ar tikrai buvo ir kur galėjo būti Metelburgo plis?

Tikriausiai ties Ritersverderio pilimi 1391-09-01 Konrado Valenrodo vadovaujamiems kryžiuočiams ir jų svečiams, žygiuojantiems užimti Vilniaus, „buvo surengtas didžiulis garbės stalas, kokio, pasak kronikininkų, nebuvo buvę“ /9/. Ritersverderio pilį Vytautas sudeginęs 1392 metų birželio gale antrą kartą bėgdamas nuo kryžiuočių /8/.

Tikėtina, kad Kauno salynas tęsėsi tarp Neries ir Nevėžio. Nemuno šaka, atskyrusi salą(as) nuo Šilainių ir Romainių kalvų, galėjo tekėti visai šalia dabartinio Raudondvario plento ir užsibaigė ties Raudondvariu dabartine vakarų kryptimi tekančia Nevėžio vaga. Vėliau dar minima, kad „Kauno saloje buvo sušauktas Žemaitijos sienų reikalų suvažiavimas, 1413)“ /18/. Taigi, minimos salos(a) dar tebebuvo 1413 metais.

Kaip žinia, Nemuno salyne dažnai šeimininkavo kryžiuočiai. Todėl manoma, kad prie Kauno ant dešiniojo Nemuno šlaito kalvų stovėjo ne tik Veršvų pilis. Tikėtina, senovinę pilį stovėjus ir dabartinio VIII-tojo forto dalyje iš šiaurės rytų apjuostoje dabartinės Kėdainių gatvės lankstu, kur tebestovi didinga, piliakalnį primenanti kalva (2 pav.).

 

2 pav. Tipingo piliakalnio vietoje įrengta VIII-tojo forto dalis.  B. Jankausko nuotr.

Prakalbus apie piliavietes, verta pažymėti, kad ties Nemuno ir Nevėžio upių santaka, piečiau Raudondvario bažnyčios, yra gilia raguva ir Nevėžio slėniu apribotas piliavietei labai tinkamas kalvos kyšulys. Toje vietoje galėjo būti Bichovco kronikoje /13/ minėtoji, o gal ir vėlesnių laikų pilis. Todėl šalia esančios kapinaitės vertos archeologų dėmesio.

Smalsu buvo sužinoti ką apie minėtuosius paminklus žino profesionalūs istorikai.

2.      Apie salą prie Dubysos žiočių ir Marienburgo pilį

Neprabilo ekspedicijos dalyviai ir apie istoriniuose šaltiniuose /9, 19 ir kt./ minimą salą, „kur Dubysa įteka į Nemuną“ /9/. Toje saloje 1382 metų rudenį Skirgaila su vokiečių Ordinu (Jogailos vardu) sudarė 3 sutartis: „Pirmoje sutarty Jogaila pasižada su abiem Ordinais ketverius metus laikytis taikos, antroje, žada 4-rių metų bėgy kartu su savo tautiečiais apsikrikštyti, trečiąja sutartimi, kuri buvo vokiečių Ordinui pati svarbiausioji, jis užrašė kryžiuočiams beveik visą Žemaičių kraštą, t. y. vakarinę jo dalį iki pat Dubysos upės. … Jogaila pasidarė tarytum Ordino vasalas“. /9/.

1383 metų vasarą (liepos 19 dieną) turėjo įvykti Ordino magistro ir Jogailos suvažiavimas minėtoms sutartims patvirtinti. Suvažiavimui paskirtoji vieta buvusi „sutartoje vietoje prie Dubysos įtakos į Nemuną“. Jogaila su savo mama ir broliais atvykęs į sutartą vietą, o „Ordino viršininkas … laivu nuvyko iki Christmemelio (Skirsnemunės) salos ir ten sustojo, prisidengdamas ta priežastimi, jog dėl Nemuno seklumo esą nebegalima toliau plaukti“. Jogaila atsisakęs nuvykti iki Skirsnemunės, nors iki ten buvo „tik trijų mylių tarpas“.

Iš minėtųjų aprašymų nepaaiškėja nei prie Dubysos santakos su Nemunu buvusios salos pavadinimas, nei tiksli jos vieta (arčiau dešiniojo ar kairiojo Nemuno kranto). Istorikas Romas Batūra /3/, remdamasis lyg ir Vygando Marburgiečio „Naujaja Prūsijos kronika“, teigia, kad 1336 m. „Ordinas pastatydino prieš lietuvius Marienburgą Romainių saloje, tarp Veliuonos ir Pieštvės“. Toliau Batūra dar teigia, kad „Kartais Marienburgas nurodomas į rytus nuo Dubysos žiočių“, o apibendrindamas užrašo: „Taigi 1337 m. Ordinas prieš Veliuonos pilį pastatė savo Bajerburgą, o prieš Pieštvę (3 pav.) – Marienburgą“. /3/. Bet negalėjo kryžiuočiai pilį, buvusią saloje prie Dubysos, vadinti Marienburgu vien dėl to, kad tikrasis Marienburgas prie Notago upės   buvo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro rezidencija.

3 pav. Palemono kalnas, ant kurio stovėjo gynėjų ilgą laiką budriai saugota Pieštvės pilis. B. Jankausko nuotr.

Istorikas Zenonas Ivinskis rašė, kad po Vytauto krikšto 1383-10-21, kryžiuočių viršininkas „pavedė jam valdyti prie Nemuno, žemiau Dubysos įtakos, Naują Marienburgo pilį. Naujasis Marienburgas pasidarė Vytauto giminių bei šeimininkų centras. Čia atvyko ir Vytauto jauniausias brolis Zigmantas, čia persikraustė ir Alšėnų kunigaikštis ir kiti.“ /9/.

Net šiandieninei visuomenei svarbu žinoti, kur buvo toiji Naujojo Marienburgo pilis. Sunkoka patikėti, kad visi kęstutaičiai su jų apsauga ir palyda galėjo gyventi mažoje saloje visai prieš žemaičių Pieštvės ir netoliese buvusią, tuo metu dar Junigeda vadinta, Veliuonos pilis. Kas juos išlaikė ar laikini globėjai kryžiuočiai, ar žemaičiai? Tad ar ne logiškiau Naujojo Marienburgo pilies ieškoti kairiajame Nemuno krante? O gal teisi Inga Baranauskienė, teigianti, kad Marienburgas dar 1368 m. buvo pastatytas Veliuonos vietoje? /2/.

Apsisprendęs pabėgti nuo kryžiuočių, Vytautas nuosekliai vykdė savo planą sunaikinti visas tris jo žinioje buvusias pilis: „Marienburgą (prie Nemuno)“, Jurbarką (Georgenburgą) ir Marianverderį arba Naująjį Kviziną prie Kauno. Pirmasias dvi pilis jam pavyko sudeginti pasitraukiant nuo kryžiuočų, o prie Marienverderio sugrįžo po dviejų mėnesių (1384-11-06) „abu kunigaikščiai su didele kariuomene ir sunaikino ją.“ /9/. Kiek kitaip tas pats Ivinskis rašė kitoje vietoje: „Kaip ordino lenininkui jam (Vytautui – B. J.) buvo duota valdyti arti Dubysos žiočių pastatytasis (naujasis) Marienburgas ir dar dvi pilys“. /8/.

Dar yra žinių /5/, kad 1406-1409 m. „Dubysenburgo pilis stovėjo Seredžiaus antrajame piliakalnyje. Pilis buvo pastatyta ant dirbtinai supiltos kalvelės Nemuno ir Dubysos santakoje, jų dešiniuosiuose krantuose, kuri papildomai buvusi apsaugota žemių pylimu.“ Gali būti, kad toje vietoje anksčiau stovėjo Naujasis Marienburgas. Tokių spėliojimų galėjome išvengti išgirdę bent apibendrintą ekspedicijos dalyvių nuomonę.

Tiesa, daug aiškumo randame Vytenio Almonaičio apibendrinime apie Vokiečių ordino Dubysos pilies statybą. Jis lyg ir neabejotinai įrodo, kad Dubysos pilis 1407 metų vasarą buvusi baigta ir stovėjusi prie Nemuno santakos su Dubysa „rytinėje Palocėlio piliavietės dalyje“ /1/. Paminėjimas, kad „Įvažiuoti į pilies kiemą buvo galima per pakeliamąjį tiltą“/1/, verčia manyti, kad tuo metu Palacėliai dar buvo Nemuno saloje ties Dubysos žiotimis; nebent tiltas galėjo būti ir per gynybinį griovį.

3.      Senieji kairiosios panemunės piliakalniai

Daug žinomų ir nepelnytai primirštų piliakalnių bei pilių yra dešiniojoje Nemuno pakrantėje žemiau Kauno, nuo kur “Kurėnu” plaukė Nacionalinės ekspedicijos dalyviai. Bet dėmesį koncentruojame į kairąją Nemuno pakrantę. Joje nuo Marvelės, ties kuria Neris įteka į Nemuną, iki Lietuvai nebepriklausančio Karaliaučiaus krašto sienos suradau 20 piliakalnių. Dauguma jų – pačioje Nemuno pakrantėje ir žemaičių ar lietuvių įrengti; gal tik trejetas iš jų 2-3 km. nutolę nuo pakrantės ir gal tik vienas ar du – kryžiuočių naujai rengti jų pilių statybai.

Dėmesin krenta tai, kad didžioji tos pakrantės piliakalnių dalis datuojama I tūkstantmečiu ir II tūkstantmečio pradžia. Smalsu buvo išgirsti, kaip šiuolaikiniai istorikai aiškina, nuo kokių priešų I tūkstantmetyje gynėsi mūsų protėviai ir kaip į valstybinį darinį nesutelktos pavienės gentys, kaip teigia istorikai, sugebėjo įrengti tokią tankią saugos sistemą.

Faktai, kad Marvelės II piliakalnis Kauno miesto ribose atrastas tik 2014 metais /11/, o Samilių II piliakalnio „atradimo“ šventę Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų Ramovės kariškiai su Vytauto Didžiojo universiteto studentais organizavo 2015-10-02, /4 pav./ verčia manyti, kad toji gynybinė sistema buvo dar tankesnė. Nėra abejonės, kad medžiais ir krūmais apaugusios Panemunės kalvos tebeslepia nemažai dar nesurastų piliakalnių.

4 pav. Samilių II piliakalnio atradimo švėntė. B. Jankausko nuotr.

Dauguma kairiosios Nemuno pakrantės piliakalnių tebestovi lyg užslaptinti, apaugę medžiais ir krūmais, nors yra LR kultūros paminklų sąraše sunumeruoti, turi unikalaus objekto kodus. Tokius sunkoka surasti, tad ekspedicijos dalyviai jų ir neieškojo. Tačiau liko, atrodo nė nepastebėti, nuo Nemuno gerai matomi, vietinių bendruomenių tvarkomi Pyplių ir Žemosios Panemunės (5 pav.) piliakalniai.

 

5 pav. Informacinis stendas  prie Žemosios Panemunės piliakalnio. B. Jankausko nuotr.

Vienoje televizijos laidoje rodyta, kaip ekspedicijos dalyviai vaikšto Plokščių gyvenvietėje (kairajame Nemuno krante Šakių raj.) šalia vienintelio Lietuvoje upelio vaga einančio kelio (6 pav.), bet ekspedicijos istorikai nė neužsiminė apie šalia tos gyvenvietės esantį Vaiguviškių (Plokščių) piliakalnį, pasiekiamą tuo upelio vaga einančiu keliu. Tiesa, piliakalnis gerokai apleistas (7 pav.), bet  Aleksandras Polujanskis laikęs jį kryžiuočių kronikoje minimos lietuvių pilies Vaigov vieta. /20/.  Inga Baranauskienė tame piliakalnyje mini stovėjus kryžiuočių Bajerburgo pilį /2/. Jei istorikai neįstengė surasti to piliakalnio, tai galėjo nors pareikšti savo nuomonę apie jį.

6 pav. Upelio vaga einantis kelias, Plokščiai, Šakių raj.  B. Jankausko nuotr.

7 pav. Vaiguviškių (Plokščių) piliakalnio aikštelė. B. Jankausko nuotr.

Ganėtinai keista, kad ekspedicijos dalyviai neatkreipė dėmesio į vieną iš didžiausių XIV-XV a. (82000 m2) Maštaičių-Narkūnų piliakalnį su trim priešpiliais, esantį prieš Skirsnemunę. Spėjama, kad kryžiuočiai toje vietoje savo pilį statė bajoro Masto, kovojusio kartu su Sudargu, pilies vietoje. Prie šio piliakalnio buvęs net uostas laivams, kurio liekanas galima ir dabar atsekti. Manoma, kad toje vietoje stovėjusi kryžiuočių Christmemelio pilis, o apie 1344 m. buvusi pastatyta kryžiuočių Naujojo Bajerburgo pilis, vietoj Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnio vietoje ar kažkur netoliese buvusios Bajerburgo pilies.

Neminėjo ekspedicijos dalyviai ir tuoj už Jurbarko tilto kairiajame Nemuno krante  esančio Kukarskės piliakalnio, ant kurio istorikas Romas Batūra mini buvus žemaičių atkakliai gintą Kimelio pilį /3/.

Prof. Alfredas Bumblauskas stebėjosi puikiai sutvarkytu Sudargo piliakalnių kompleksu (8 ir 9 pav.), bet nutylėjo atkaklias Sudargo su Mastu kovas prieš kryžiuočius XIV a. pradžioje dabartinės Lietuvos kairiojoje Nemuno pakrantėje ir, gal būt, toliau Mažojoje Lietuvoje.

8 pav. Paminklas Žemaičių didikui Sudargui  B. Jankausko nuotr.

9 pav. Sudargo piliakalnių komplekso schema ir aplinkiniai kaimai. B. Jankausko nuotr.

Minėtinos yra dvi Sudargo piliakalnio komplekso dalys:

     Sudargo piliakalniai: Balnakalnis, Ginučiai I  ir Ginučiai II,

      Burgaičių piliakalniai: Vorpilis, Pilaitė ir Burgaičiai.

Daug neatrastų senovės istorijos paminklų liko ir dešiniojoje Nemuno pakrantėje, ir Nemuno deltoje, ir Pamario krašte.

Lieka viltis, gal istorikai bent šiais metais planuojamos ekspedicijos metu pasiners į gilesnę Tautos praeitį. Taip gal ir galėtų nutikti, jei ekspedicija būtų planuojama nuo Juodosios Ančos įtakos į Nemuną, t.y. nuo dabartinės Lietuvos pasienio. Siekis ekspediciją pradėti nuo Nemuno ištakų, virstų eiline turistine paplaukiojimo Nemunu iškyla, net vargu ar ir techniškai įmanoma.

Lankyti Nemuno aukštupį tikrai labai prasminga, bet tam reikėtų atskiros ekspedicijos: Nemunu per Baltarusiją.

Kita vertus, Lietuvos istorikai, gal ne tik ekspedicijos dalyviai, galėtų organizuoti daugiau pažintinių laidų ar net straipsnių spaudoje apie gilesnę Lietuvos praeitį. Juk mūsų istorija turi tikrai gilesnes nei LDK istorijos šaknis, o ir LDK ištakos dar nevienodai vertinamos.

Literatūra:

  1. Almonaitis V., Vokiečių ordino Dubysos pilis. Kn. „Seredžius“, 9-ji serijos „Lietuvos valščiai“ monografija. V., 2003. P. 102-114;
  2. Baranauskienė I., Kęstutis kaip karvedys. http://viduramziu.istorija.net/kestutis1.htm  Viduramžių Lietuva;
  3. Batūra R., Pieštvės pilis Lietuvos gynyboje. Legendinė Lietuvos pradžios pilis. Kn. „Seredžius“, 9-ji serijos „Lietuvos valščiai“ monografija. V. 2003. P. 87-101;
  4. Bertašius M., Kauno istorija. Kn. „Kaunas istorija, praeitis, dabartis“. K., 2006. 168 p.;
  5. Dubysenburgas, www.archeologijosdraugija.lt/itvirtinimai/piliakalnis.php?piliakalnis_id… Gynybiniai įtvirtinimai XIII-XVII a.;
  6. Gudavičius E., Matulevičius A., Salyno sutartis. Kn. „Visuotinė lietuvių enciklopedija“, T. XX.  V., 2011. P. 692-693;
  7. https://lt.wikipedia.org/wiki/Romainiai ;
  8. Ivinskis Z., Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. V., 1991. 258 p.;
  9. Ivinskis Z., Vytauto jaunystė ir jo veikimas iki 1392 m. Kn. „Vytautas Didysis“. V., 1988. P. 1-44;
  10. Jankauskas B. Kokios yra istorinės Žemaitijos ribos? Žemaičių Žemė (Žemaitių žemė), 2013 Nr. 3(89). P. 4-7;
  11. Kaune paveldosaugininkai atrado naują piliakalnį. Kauno diena, 2014-07-08;
  12. Kojelavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorija. Antrasis leidimas. V., 1989. 820 p.;
  13. Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. Išvertė, įvadą ir paaiškinimus parašė R. Jasas. V., 1971. 43 p.;
  14. Narbutas T., Lietuvių tautos istorija, 3 t., V., 1994. 484 p.;
  15. Pichel C. L. T., Žemaitija. Kaunas, 1991. 230 p.;
  16. Rūkas E., Jubiliejinės Kauno vardinės ir ankstyvoji Kauno istorija. Mokslo Lietuva,  2011, Nr. 10 (454);
  17. Stryjkowski M., Kronika Polska, Litewska, Zmodzka i wszystkiej Rusi. Stryjkovskis M., Lenkijos, Lietuvos, Žemaitijos ir visos Rusios kronika. Karaliaučius, 1582;
  18. Sužiedėlis S., Vytauto galybės laikai. Kn. „Vytautas Didysis“. VEL, V., 1988. P.125-140;
  19. Šapoka A., Vytauto vieta mūsų istorijoj. Kn. „Vytautas Didysis“. V., 1988. P. 267-293;
  20. Šležas P., Vytauto santykiai su Lenkija. Kn. „Vytautas Didysis“. V., 1988. P. 141-204;
  21. Tarasenka P., Užnemunės krašto piliakalniai. V., 1997; 176 p.
  22. Vaičius A., Amžina ir nemari Zapyškio gotika. „XXI amžius“, 2008, Nr. 1 (1599);
  23. Žalnierius A., Pirmoji Kauno pilis. Kn. „Kauno istorijos metraštis“, t. 3. K., 2002; P. 3-5;
  24. Энциклопедический словарь. Изд. Брокгаузъ Ф. А. и Ефронъ И. А. С.-Петербургъ, 1890-1907.

Kaunas, 2016-01-19

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra