Knygos „Žydų šimtmetis“ autorius Y. Slezkine‘as: „Rusų revoliucijoje vyko ir žydų revoliucija“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Knyga „Žydų šimtmetis: žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ vadinama interpretacinės istorijos šedevru. Ji prasideda drąsiu pareiškimu: modernioji epocha yra žydų epocha, ir tam tikra prasme visi mes esame žydai. Žinoma, tai sakoma perkeltine prasme, bet įtikinamai aiškinama, kad gyventi šių laikų pasaulyje žydai prisitaikę geriau negu dauguma kitų grupių.
 
Leidyklos „Tyto alba“ ką tik lietuvių kalba išleista knyga žaibo greitumu įkopė į knygynų skaitomiausiųjų dešimtukus. Jos autorius – Yuri Slezkine‘as, Kalifornijos universiteto (Berklyje) istorijos profesorius. Autorius Maskvos universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas, dirbo vertėju Mozambike ir Portugalijoje.
 
Su autoriumi kalbasi televizijos laidos „Ne tak“ vedėjas Sergejus Buntmanas.
 
Jūs gyvenate JAV ir ši knyga išėjo anglų kalba?
 
Pirmiausiai parašiau angliškai, paskui ji buvo išversta į rusų kalbą.
 
Matyt, atėjo laikas atsisakyti tabu normaliame pokalbyje apie žydų vietą šiuolaikiniame pasaulyje ir apskritai istorijoje.
 
Tokia buvo ir mano knygos idėja – tam tikra prasme atsisakyti tabu.
 
Tačiau pirmiausiai susitarkime, kas yra žydas – kaip jūs tai aiškinate savo knygoje, apie ką ten kalbama?
 
Kalbama apie tradicinius žydus, kurių apibrėžtis nėra sudėtinga. Tai žmonės, kurie vadinami žydais, laiko save žydais, laikosi žydų tikėjimo, kalba kuria nors žydų kalba ir taip toliau. Be to, jų vaikai ir anūkai.
 
Vaikai ir anūkai, išsaugoję priklausomybę judaizmui, žydų religijai, ir kartu kultūrai, ar jie tebelaiko save žydais ar juose primaišyta tiek įvairaus kraujo, kaip neretai yra, kad jie patys nesupranta, kas jie tokie.
 
Man būtent ir įdomu, kas atsitiko žmonėms, kurie išėjo iš geto, už sėsliosios ribos, kokia jų gyvenimo trajektorija…
 
…būtent XX amžiuje. Jūs labai giliai paneriate į istoriją, ne tik etinių žydų istoriją, bet ir, galima sakyti, žydų pagal funkciją – tai yra svetimųjų, su kuriais susiduria visos tautos.
 
Taip.
 
Tad pasvarstykime, kas tas svetimas? Kodėl jis svetimas? O gal tai nėra svetimas?
 
Pirmoje knygos dalyje rašau, kad žydai priklauso grupei žmonių, grupei genčių, kuriuos vadinu merkurininkais – svetimaisiais. Bet kurią tradicinę visuomenę, mano akimis žiūrint, galima padalyti į maisto gamintojus ir gentis, kurios teikia paslaugas, tai yra tuos, kurie negamina maisto, teikia kokias nors paslaugas aplinkiniams gyventojams, o mainais gauna maistą.
 
Visas ikipramonines visuomenes galima padalyti į gentis, kurių žmones vadinu „apolonininkais“, tai yra tuos, kurie gamina maistą. Tai gali būti žemdirbių arba piemenų gentys. O „merkurininkai“ daugiausia yra tarpininkai, kurie užsiima amatais, tarpininkauja tarp pasaulio ir kitų pasaulių, tarp įvairių tautų, genčių, teritorijų. Turi reikalų su pavojais, su tokiais dalykais, kurie kartu ir nuostabūs, bet ir labai pavojingi: pavyzdžiui, yra kerėtojai, žiniuonys.
 
Žmonės, turintys specialių žinių.
 
Visiškai teisingai. Jie susiję su diplomatija, keitimusi informacija. Kai atsiranda pinigai – su pinigais. O pati pirmoji, labiausiai paplitusi funkcija, – elgesys su ugnimi. Tai yra kalvystė. Tokių genčių buvo labai daug Eurazijoje, Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, ypač Indijoje. Gentys, kurios tarpininkavo, pačioje pradžioje užsiėmė kalvyste. Tie žmonės buvo ir reikalingi, ir bauginantys. Jie atlieka ir kitokias funkcijas, kurios ir pavojingos, ir nepaprastos, būtinos, bet įtartinos, todėl į juos visuomet atitinkamas ir požiūris.
 
Dažniausiai keliamas klausimas: žydai – žmonės, tauta, kuri nuolat kalba apie savo išskirtinumą, be to, tarsi niekina kitas tautas, tarp kurių gyvena. Kaip galima atsakyti į šį klausimą?
 
Kitaip sakant, ar jie tikrai niekina kitas tautas, o jeigu niekina, tai kodėl? „Niekina“, ko gero, per stiprus žodis, bet tradiciškai žydai laiko save protingesniais už kitus, nes pagrindinis sėkmės kriterijus žydų visuomenėje ir pagrindinė nišos, kurią jie užima, prasmė – intelektuali veikla, intelektualus tarpininkavimas, paskui – darbas su tekstu ir t. t. Kitoms, „apolonininkų“ tautoms, tai nėra svarbiausias sėkmės kriterijus ir dorybė. Idėja „mes ypatingi, nes protingi“, man regis, tradiciškai būdinga žydams ir kitiems „merkurininkams“, tarp jų – čigonams, užjūrio kinams, užjūrio vokiečiams, Afrikos indams ir t. t.
 
Tai kelia apmaudą kitoms tautoms, tarp kurių gyvena žydai, nors jos nėra nei prastesnės, nei geresnės.
 
Be abejo. Nors reikėtų pasakyti – taip pat tradiciškai – valstiečių visuomenėse buvo vertinami kiti dalykai. Nieko nepadarysi – „merkurininkai“ vienu iš svarbiausių kriterijumi laikė protinę veiklą, intelektualinę veiklą, o valstiečių visuomenėje – ne tai svarbiausia. Valstiečiai didžiavosi savimi, sulaukę sėkmės ten, kur jiems svarbu.
 
Tai kaip sugyventi?
 
Sugyventi sudėtinga, sunku, ir tai irgi yra svarbi mano knygos dalis. Pastaraisiais metais madinga kalbėti, kad neva tai anksčiau gyvenome puikiai, vieni šalia kitų, o paskui atsitiko kažkas baisaus – holokaustas, nacizmas ir kt. Amerikoje apie tai buvo prirašyta galybė knygų – kaip taikiai visi sugyveno, apie savitarpio supratimą. Tam tikra prasme taip buvo ir Vidurio Europoje.
 
Žydai gamino daiktus ir kūrė sąvokas. Tačiau jie su kaimynais nemylėjo vieni kitų, niekino vieni kitus. Pritarė jiems taikomiems kriterijams – tai yra jie visuomet sutiko su tuo, kad žydai atlieka tam tikrą funkciją, jiems būdingi tam tikri bruožai, susiję su šia funkcija.
 
Be to, žydai žinojo, kokie jų bruožai, tik vardydavo juos su teigiamu ženklu, o jų kaimynai irgi žinojo šias jų savybes, tik vardydavo jas su neigiamu ženklu. Ir atvirkščiai. Žydas apie savo kaimyną Ivaną galvojo: “Kvailokas, purvinokas ir agresyvus.” O Ivanas žinojo, kad yra toks, bet įvardijo kitaip: “Drąsus ir artimas gamtai.”
 
Žydus galima pavadinti gudriais, landžiais ir bailiais, o jie apie save sakys: protingas, sąmojingas, atsargus, taikus.
 
XIX amžiaus pabaigoje kilo labai rimta antisemitizmo banga, o tai susiję su kitu labai dažnu klausimu. Žydų mažai, bet jų neproporcingai daug svarbiausiose profesijose, svarbiausiuose postuose. Anuomet visa Prancūzija dūzgė: kad pagrindinės sritys – aišku, bankininkai, jie viskam vadovauja, žydai žurnalistai – jie kelia įvairiausias revoliucijas ir t. t. Žodžiu, kilo neįtikėtina banga – tarp kitų ir A. Dreyfuso byla… Tad klausimas – ar reikia gyventi kartu?
 
Tai tarsi apsisprendimo klausimas. Net du klausimai. Vienas – ar tiesa, kad žydų tam tikrose srityse neproporcingai daug, o antras – jeigu daug, tai kodėl? Į pirmą klausimą atsakysiu teigiamai, man atrodo, kad čia dviejų atsakymų negali būti, bet kuri statistika patvirtins, kad žydų tam tikrose sferose esama neproporcingai daug. Reikia pridurti, kad mes dabar nekalbame apie tradicinį žydų gyvenimą getuose ir štetluose (miesteliuose), ta antisemitizmo banga Europoje yra atsakas į vadinamąją žydų emancipaciją, išėjimą, persikėlimą…
 
Persikėlimą į tipišką urbanistinį, Europos miestų gyvenimą.
 
Būtent. Išvažiavę iš getų ir miestelių, žydai įsilieja į aplinkines visuomenes, kurių tvarka visiškai kitokia, ir suklesti kaip tik tose srityse, kurios laikomos svarbiausiomis tos visuomenės gyvenime, apskritai šiuolaikinėje visuomenėje, šiuolaikiniame gyvenime. Tos sritys – verslas, teisėtvarka, medicina, žurnalistika, menas, mokslas ir apskritai aukštasis išsilavinimas. Būtent šiose svarbiausiose srityse žydų esama neproporcingai, kartais stebėtinai. Man atrodo, kad ši žydų sėkmė susijusi su tuo, kad jie tradiciškai yra „merkurininkai“. Tai mus vėl grąžina į pirmą mano knygos dalį, kur rašau apie tai, kuo užsiėmė diasporos žydai, ką vertino, kokia buvo jų visuomenės tvarka.
 
Jų kelionė per socialiai uždarus sluoksnius, per profesionaliai uždarus cechus kėlė pasipiktinimą. Paprastai žmonėms nepavykdavo ištrūkti iš savo socialinės aplinkos, o štai Rothschildas tapo baronu. Vadinasi, už didelius pinigus viskas įmanoma. Tai sukelia labai rimtą pasipiktinimą tam tikru laiku vienoje ar kitoje šalyje.
 
Juo rimtesnį, nes svarbiausia naujosios visuomenės ideologija, galima sakyti, svarbiausia šiuolaikinė ideologija yra nacionalizmas. Kitaip tariant, valstybė turi priklausyti vietinei visuomenei, kiekviena tų genčių turi turėti savo valstybę. Tai reiškia, kad žydai, kurie anksčiau turėjo licenciją specialiai veiklai, atliko nuostabią, pavojingą funkciją, daugiau nebeturėjo licencijos, nes šiuolaikiniame pasaulyje metaforiškai kiekvienas gali tapti žydu – tapti tarpininku, verslininku arba kokios nors srities profesionalu. Tai reiškia, viena vertus, kad žydai sėkmingiau veikia ten, kas laikoma svarbiausia, o kita vertus, tai neteisėta, nes, vadovaujantis nacionalizmu, sėkmingi turi būti vietiniai. Čia kyla prieštaravimas, paradoksas ir konfliktas.
 
Taigi, konfliktas. Tad ar reikia gyventi kartu? Juolab išsipildė svajonė ir nuo XX amžiaus penktojo dešimtmečio egzistuoja žydų valstybė, kuriai, ypač po Antrojo pasaulinio karo, – jūs apie tai rašote, – buvo leista vykdyti kietą nacionalizmo politiką, tarsi parodytas kelias – gyvenkite sau ir nedrumskite mums vandens. Štai kokia idėja. Kaip jums atrodo, ar ši idėja teisinga? Kiek ji produktyvi valstybei ir patiems žydams? Gal teisūs nacionalistai, šovinistai ir antisemitai, kad, na, ką, vaikinai, dabar turite savo valstybę, tai ir varykit iš čia, o mes čia patys išsiaiškinsime, viskas pas mus bus proporcinga. Manot, jeigu žydai išvažiuotų, visi iškart nusiramintų?
 
Reikalas tas, kad aš net negaliu to įsivaizduoti. Na, tikriausiai nusiramintų, jeigu svarbiausia klausimas – antisemitizmas, jo ateitis ir jo intensyvumo lygis, tuomet taip. Nors, turint galvoje, kad ta šalis Izraelis, kur ji yra ir kas ją supa, kokia jos gyventojų istorija, sunku įsivaizduoti, kad Izraelis gali tapti paprasta valstybe. Dar sunkiau įsivaizduoti turint galvoje jos ideologinį pagrindą. Kai visa tai žinai, sunku įsivaizduoti, kad dauguma žydų išvyktų į Izraelį, juk mes žinome, kad dauguma jų nenori važiuoti į Izraelį.
 
Ką tada kaltins už visas nuodėmes?
 
Manau, nesunkiai ras ką kita. Taip jau yra. Pavyzdžiui, Pietryčių Azijoje kaltinami kinai. Ir būtent dėl to, kad kinai turi didelės įtakos šių valstybių ekonomikai. Rytų Afrikoje kaltinami indai, Vakarų Afrikoje – libaniečiai ir t. t., o Amerikoje išvis didelis pasirinkimas, čia esama ir klestinčių kinų, ir tokių pat indų bei žydų. Kai kalbama apie tuos, kurie geriausiai išlaikė egzaminus, kai kurie tikrina pagal pavardes, ar kinai jau pasivijo žydus. Žodžiu, visur tas pat.
 
Visos tautos gyvena savojoje valstybėje – tai nacionalistų svajonė, o kitiems – tai košmaras.
 
Tai kažkoks keistas ir baisokas paveikslas: grupė izoliuotų valstybių, kurios labai aiškiai žino prieštaravimus vienos tarp kitos, o tai gali turėti pasekmių…
 
Man atrodo, kad tai neįmanoma. Esama valstybių, kurių susikūrimo pagrindas nėra etninis. O esama žemių, kur nacionalinės valstybės kūrimas yra keistas, sunkiai suvokiamas dalykas – pavyzdžiui, Afrika.
 
Apibūdindamas žydus, sakote: klasikinis žydas, kalba, vaikai, kurie gali būti ir iš mišrių santuokų, gali priklausyti skirtingoms ideologijoms, skirtingoms religijoms ir konfesijoms, bet etniškai jų šaknys žydiškos. Tad vienas iš dažniausių klausimų ar veikiau tvirtinimų: žydas niekada negali mylėti savo tėvynės, kurioje gyvena – ar tai būtų Rusija, Lenkija, Prancūzija ar Vokietija. Beje, jūs apie tai puikiai rašote skyriuje apie Sovietų Sąjungą. Ar jis gali būti patriotas tos šalies, kurioje gyvena?
 
Be abejo, gali, man net sunku įsivaizduoti tokį žmogų, kuris negalėtų. Be to, parašiau ir didelę knygos dalį apie aistringą meilę, kurią XIX amžiaus pabaigoje – XX a. pradžioje jauni žydai jautė rusų kultūrai. Tai ištisas skyrius apie romaną tarp jaunų žydų ir rusų literatūrinio bei kultūrinio kanono, apie tai, ką aš vadinu perėjimu į Puškino tikėjimą. Beje, tai susiję ir su kalba apie komunizmą.
 
Kalbėdamas apie rusų revoliuciją, aš mėginu parodyti, kad rusų revoliucijoje vyko ir žydų revoliucija. Aš nenoriu pasakyti, kad žydai norėjo pakenkti Rusijai. Revoliucija įvyko žydų bendruomenėje.
 
Jauni žydai griovė patriarchalinę žydų bendruomenę, ji griuvo, ją griovė, ir žydai atsidūrė pavojingoje situacijoje, nes, viena vertus, jie klestėjo visose šiose sferose, kurios svarbios šiuolaikinei visuomenei, o kita vertus, jie neturėjo, kaip kiti, nacionalizmo priedangos. Aš pakankamai smulkiai aprašau, kaip įvyksta šis skilimas – neįtikėtinas dalykas: skilimas žydų šeimose.
 
O gal mums verčiau nereikia apie tai kalbėti, gal geriau nekalbėti nei apie nacionalinį klausimą, nei apie prieštaravimus, nei apie visokias fobijas? Ar esama naudos iš jūsų knygos „Žydų šimtmetis“, iš jūsų tyrimų, tokių klausimų?
 
Man atrodo, kad yra. Juk niekas nelaimi užmerkdamas akis į tai, kas žmonėms įdomu. Visiems mums įdomu, iš kur mes, kodėl mes taip gyvename, kodėl mes gyvename ne taip, kaip žmonės gyvena kitur, kodėl vieni gyvena vienaip, o kiti kitaip. Tai pagrįsti klausimai, įdomūs, žmonės tokius klausimus vis tiek nuolat kelia. Kai pradėjau rašyti šią knygą, neturėjau atsakymų į daugybę klausimų, ir, manau, kad daugeliui ši knyga taps atradimu, kaip ir man.
 
www.echo.msk.ru
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Jauni žydai griovė patriarchalinę žydų bendruomenę, ji griuvo, ją griovė, ir žydai atsidūrė pavojingoje situacijoje

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra