Knygnešių pėdsakai Kaune

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Keturis dešimtmečius trukusį spaudos draudimo laikotarpį žymi atkaklus susipratusių lietuvių pasipriešinimas. Valdžios mėginimas įvesti rusiškus spaudmenis į lietuvišką raštiją, tradicinio lietuviško raidyno vartojimo persekiojimas sukėlė lietuvių griežtą protestą. Prasidėjo slaptas lietuviškų leidinių spausdinimas, gabenimas ir platinimas. Tuo metu Lietuvoje atsirado knygnešiai, slapta periodinė spauda, steigėsi naujos spaudos platintojų draugijos.
Prof. V. Merkys veikale „Knygnešių laikai“ Kauno apskritį priskiria prie pasyvesnių. Per ją daug spaudos ėjo tranzitu, todėl įkliūdavo nedaug gabentojų. Įtariamųjų ir sulaikytųjų Kauno knygnešių tesudaro 0,7 proc. visų Lietuvoje įkliuvusiųjų už spaudos gabenimą, platinimą ir skaitymą. Tai sąlygojo XIX a. pab. Kauno gyventojų sudėtis: iš 70,9 tūkst. tik 6,6 proc. buvo lietuvių. Vis dėlto Kaunas buvo svarbus punktas perskirstant ir persiunčiant knygas. Įtakos turėjo konfesinės inteligentijos gausumas. Pasak J. Tumo-Vaižganto, Kaunas buvo lietuviškų knygų urmo sandėlis. Iš čia jos plito į Aukštaitiją, Vilniaus kraštą, Rusiją.
Pradžią knygnešystei padarė vyskupas M. Valančius, 1864 m. caro administracijos atkeltas į Kauno kunigų seminariją. Tuo metu tai buvo vienintelė vieta, kur oficialiai buvo dėstoma lietuvių kalba. Veikė slaptos draugijos lietuvybei stiprinti: kunigų savitarpio susišelpimo draugija „Šv. Kazimiero draugija“, nuo 1899 m. – Dainos draugija. 1883 m. leidžiamas hektografuotas laikraštis „Palemonas“ (3 nr.), prenumeruojama „Aušra“. 1867 m. M. Valančius subūrė pirmąją Lietuvoje slaptą knygnešių organizaciją. 1870 m. ji buvo susekta, suimta 17 narių, iš kurių – 10 kunigų. Nepaisant skaudžių pasekmių, M. Valančius lietuvių spaudą rėmė ir toliau. Vyskupo iniciatyva jauni susipratę kunigai buvo skiriami į pasienio vietoves. Tokiu būdu, pasak V. Merkio, knygų gabenimo atramos punktai susidarė nuo Jurbarko kone iki pat pajūrio.
M.Valančius – svarbiausias asmuo Lietuvos knygnešystės istorijoje. Caro administracijos atkeltas į Kauną ir gyvenęs čia iki mirties ­ 1875 m. gegužės 29 d., buvo draudžiamos lietuviškos spaudos leidimo organizatorius, slaptos platinimo organizacijos įkvėpėjas ir vadovas. Šnipai bandė surasti rankraščius Prūsijoje, nepavyko. 1870 m. spalio 31 d. žandarų generolui vadovaujant buvo iškratytas jo, taip pat seminarijos rektoriaus ir vyskupo sekretoriaus butai. Įkalčių rasti nepavyko, visi kompromituojantys raštai buvo sunaikinti iš anksto. Daugiau spaudos platinimo organizacijų nežinoma, išskyrus Kunigų seminarijos uždaro tipo draugiją bei pirmą lietuvių mokinių organizaciją Kauno gimnazijoje, vadovaujamą V. Sabo ir gyvavusią iki 1905 m. a
Prof. V. Merkio knygoje „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864–1904 m.” pateikiama archyvinių žinių apie sulaikytuosius su draudžiama lietuviška spauda, įtariamuosius, įkalintus ir ištremtus. Kaune tokių asmenų užregistruota devyniolika, nors su papildomais šaltiniais iš spaudos jų būtų apie trisdešimt. Tai <i>Kazys Aglinskas </i>(1851–1924 ), gyv. Garliavoje, vaistininkas. Rėmė “Aušrą”, su žmona padėjo platinti ir slėpti spaudą. 1899 m. dėl ryšių su J.Jasaičiu daryta krata, tačiau spaudos nerasta. Garliavoje jam pastatytas koplytstulpis.
<i>Andrius Adomavičius</i>, Jono. 1896­1897 m. sargybinio aptiktas ryšulys su draudžiamomis knygomis, laišku. Kaltinamas teisinosi, kad laiškas pakištas iš keršto, byla nutraukta.
<i>Katrė Adomaitytė</i>, gyv. Garliavoje, imdavo spaudą iš Baltrušaičio. Platino laikraščius ir brošiūras. 1899–1900 m. jos pėdsakus aptiko žandarai.
<i>Juzefa Aleksynaitė</i>, siuvėja, gimusi Kazlų Rūdoje. 1900 m. gegužės 4 d. sulaikyta Kauno geležinkelio stotyje atvykusi iš Virbalio. Rasta 21 lietuviška knyga. Nubausta 14 d. arešto.
<i>J.Bulota</i>, sielininkas, 1885 m. suimtas, išteisintas.
<i>Teklė Dronseikaitė</i>, gyv. Kaune, siuvėja, pauperė. J.Tumas­Vaižgantas rašė, kad per jos namus yra perėję tiek knygų, kiek nebesutilptų dideliuose knygų sandėliuose. Aprūpindavo knygomis ir seminarijos klierikus. Pirmą kartą įkliuvo 1886 m. Nubausta 3 mėn. arešto.
<i>Juozas Dūdonis</i>, smulkus prekybininkas, gyveno Panemunėje. Žandarai, darydami kratą, jo bute rado apie 150 lietuviškų brošiūrų. Kaimynai užstojo ir su lazdomis bei akmenimis išvijo žandarus. Į pagalbą atvyko štabskapitono vadovaujama Kauno tvirtovės orlaivių pagalba. J.Dūdonis ir keli kaimynai buvo areštuoti. J.Dūdonis buvo nubaustas 1 mėn. kalėjimo.
<i>Andrius Čižas</i>, upeivis, suimtas, išteisintas (1862 m. gyv. prie Vilkijos).
<i>Petras Glinskis</i>, Kunigų seminarijos batsiuvys.Aprūpindavo knygomis ne tik seminarijos auklėtinius, bet siųsdavo ir į kitas Lietuvos gyvenvietes, taip pat į Peterburgą (A.Jociui) . Palaikė ryšius su knygų leidėjais Mažojoje Lietuvoje. 1892 m. nuteistas 3 m. tremties. Bausmę atliko Charkove.
<i>Adomas Grinevičius</i> (1845–1932 m.), kunigas, dirbęs Panemunės parapijoje. Palaidotas Panemunėje, įrašytas knygnešių sienelėje. <i>Juozas Grušys</i>, knygnešys, palaidotas Petrašiūnuose. <i>J.Jonelis</i>, darbininkas, gyv. Šančiuose. 1898 m. gegužės 20 d. brolių Šmitų fabrike iš jo atimta S.Matulaičio “Kas yra, o kas bus”.
<i>Teklė Kuliešienė</i>, gyv. Kaune, smulki prekybininkė. 1877 m. iš jos atimtos kelios lietuviškos ir lenkiškos knygos.
<i>Motiejus Kaziliauskas</i>, gimė apie 1841 m., valstiečių šeimoje. Dar besimokydamas Kauno kunigų seminarijoje jis priklausė M.Valančiaus sudarytai knygnešių organizacijai, o knygų platinti gaudavo iš klieriko Kazimiero Eitutavičiaus. 1868 m. M.Kaziliauskas buvo paskirtas į Naujamiestį vikaru. 1871 m. suimtas, ištremtas į Archangelską.
<i>Kazimieras Eitutavičius</i> gimė 1838 m. Vilkaičių k., Kantaučių parapijoje, Telšių apskrityje. Baigė Kauno kunigų seminariją ir paskirtas į Darbėnų parapiją vikaru. Gyvendamas Kaune aktyviai gabeno per sieną ir platino draudžiamą spaudą. Pasakojama, kad klierikas persirengdavęs nuovados pristavu ir važinėdavęs po kraštą mėtydamas priešiškas valdžiai brošiūras kaimuose, o knygas išparduodavęs miesteliuose. 1870 m. suimtas, tardomas nieko neišdavė, ištremtas į Viatkos guberniją.
<i>Pranė Laškevičienė</i>, majoro našlė, <i>Zenonas Malinauskas</i>, <i>Kazys Marcinkevičius</i>, liokajus, baustas 1 mėn. arešto.
<i>Vincas Norvaiša </i>gimė apie 1825­uosius Panevėžyje, bajorų šeimoje. 1867 metais kunigas V.Norvaiša įsitraukė į M.Valančiaus organizaciją ir labai aktyviai joje veikė. Jam teko redaguoti M.Valančiaus rankraščius “Isz tamsybes wed tiktay kielis teysybes” ir “Parspieimas apej swentą wiera”. Jis su vyskupu palaikė nuolatinį ryšį per pagalbininkus: valstietį Kapčioną, S.Kulakauską, S. Peteraitį, S.Račiūgą ir kitus.
<i>Stasys Pačekonis, Stasė Paškevičienė, Tomas Padolskas, Jonas Pautienius, Pranas Pranevičius,</i> padienininkas, baustas 5 rublių bauda. Mykolas Račkus, knygyno savininkas. <i>Abraomas</i> ir <i>Lozorius Ptašekai</i>, knygyno savininkai.
<i>Mykolas Simanonis</i>, smulkus prekybininkas, turėjęs krautuvėlę prie Katedros. Be kitų prekių, slapta pardavinėjo ir lietuviškas knygas.
<i>Jonas Stanislovaitis</i>, smulkus prekybininkas, gyv. Aleksote.
<i>Pranė Skudutyčia, S.Stakela</i>, kunigas, <i>Juozas Šeškevičius</i>.
<i>Rokas Šliūpas</i> (Jono Šliūpo brolis). Gyveno Aleksote, platino lietuvišką spaudą. Grįžęs iš tremties 1903 m. apsigyveno Garliavoje. Čia mirė 1959 m. gegužės 26 d.
<i>Vincas Sabas, Petras Varkala</i>, felčeris, ūkininkas.
<i>Pranas Straupas</i>, gimė apie 1843 m. Kūlupėnų kaime, Kartenos valsčiuje, Telšių apskrityje, laisvų žmonių šeimoje. Mokėsi Varnių kunigų seminarijoje, kunigas, ištremtas.
<i>Liudas Vaineikis</i>, knygnešys, palaidotas Kaune.
Dauguma knygnešių buvo smulkūs prekybininkai, sielininkai, kunigai. Daugiausia vyrai, yra keletas moterų. Spaudą įsigydavo per pažįstamus, slapta knygynuose bei krautuvėse, centras buvo Rotušės aikštė.
Stiprėjantis lietuvių pasipriešinimas nutautinimo politikai, slaptas lietuviškų leidinių plitimas, pastangos legaliai panaikinti spaudos draudimą, A. Macijausko ir P. Višinskio bylos ir kt. privertė carą 1904 m. gegužės 7 d. atšaukti lietuviškos spaudos draudimą.
Represijos mažiausiai pusei šimtmečio pristabdė tautos kultūros raidą, sugriovė buvusią švietimo sistemą, sutrukdė tautinės inteligentijos formavimąsi, lietuviškos raštijos bei literatūros tobulėjimą, mokslo, tautinio sąmonėjimo augimą. Pasak M. Riomerio, draudimas aštrino lietuvių ir lenkų santykius, paspartino lenkėjimą rytiniuose ir pietiniuose Lietuvos pakraščiuose. Nepaisant sunkių išmėginimų, kova pasibaigė pasipriešinusiųjų laimėjimu, pasak J.A. Herbačiausko, tai buvo „Lietuviškojo Dovydo pergalė prieš rusiškąjį Galijotą“.
Knygnešių atminimas Kaune įamžintas 1939–1940 m. Knygnešių skverelyje, kuriame pastatyti paminklai „Sėjikas“ (B. Bučas) –  gimtojo žodžio sergėtojui, „Knygnešys“ (P. Zikaras ) – legendinės knygnešystės gadynės herojui, ir „Knygnešių sienelė – 100-ui labiausiai nusipelniusių knygnešių.
Atidengta P.Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla, 1864–1904“, Petrašiūnų kapinėse pastatytas J. Užkurnio koplytstulpis knygnešystės metraštininkui dim. mjr. P. Ruseckui, prie jo namo Donelaičio g. 5 atidengta atminimo lenta, 1991 m. pastatytas koplytstulpis knygnešiui Petrui Varkalai Girininkų kaime, Rokų apylinkėje, Kaziui Aglinskui – Garliavoje,paminklai J.Maironiui, M. Valančiui.
Nepaisant didelių praradimų, kovoje subrendo naujos jėgos, iškilo sąmoningas lietuvybės, valstybės nepriklausomybės troškimas. Pasak M. Riomerio, tai dorinės jėgos pergalė prieš prievartą. Ne visos užmaršties dulkės nuvalytos, ne visi žygdarbiai įvardinti. Ši dirva dar laukia savo artojų.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra