Knygnešio dieną minint

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kovo 16-sios kalendoriniame lapelyje įrašyta Knygnešio diena. Žinoma, kad primintų didvyrišką lietuvių tautos kovą už teisę reikšti mintis gimtąją kalba. Žodį knygnešys keblu išversti į kitas kalbas – pasaulio istorija nežino kitų tokių dvasinio tautos genocido atvejų.
 
Keturiasdešimties metų laikotarpis nuo 1864–ųjų – lietuviškosios spaudos draudimo metai – juodžiausias tarpsnis tautos atgimimo kelyje. Caro represijos vis pakylančiai į laisvės kovą tautai buvo labai tiksliai nutaikytos – pirmiausia siekta sunaikinti švietimą ir mokslą. Po 1831 m. sukilimo sekė Vilniaus universiteto uždarymas, po 1863 m. – spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimas.
 
Nepaprastoji knygnešystės epopėja prisimenama legendinio „knygnešių karaliaus“ Jurgio Bielinio gimimo dieną. Nuo 1989 m. žurnalistų brolijos iniciatyva ši diena tapo minėtina. Turime išties didžiuotis didelėmis aukomis įrodyta meile gimtajai kalbai, knygai, šviesai, mokslui…
 
Už draudžiamų knygų gabenimą, platinimą, net laikymą namuose buvo žiauriais kalėjimais ir Sibiro tremtimi nubausta daugiau kaip 2000 lietuvių. Tačiau pasipriešinimas tokiam absurdui buvo ir tautinės savimonės formavimosi metai, kultūrinis atbudimas. Knygnešių sąjūdis buvo visuotinis, susikūrė net spaudos platinimo slaptos organizacijos: „Artojas“, „Sietynas“, „Atgaja“, Garšvų draugija ir kitos. Daugiausia buvo gabenamos Mažojoje Lietuvoje bei Amerikoje spausdintos knygos, maldynai, kalendoriai, o nuo 1883 m. – ir laikraščiai. Kai kada spaustuvininkai pagudraudavo, ant knygos viršelio pažymėdami išleidimo datą iki draudimo; tokių knygų caro žandarai neturėdavo teisės iš žmonių atimti. Šitaip suklastoti leidiniai vadinami kontrafakciniais; dažnas jų dabar yra bibliografinė retenybė.
 
Jurgio Bielinio tėviškė – Purviškių vienkiemis netoli Suosto kaimo, Pabiržės valsčiuje; gimė 1846-siais. Tebuvo baigęs vokiečių pradinę mokyklą Rygoje, tačiau koks šviesuolis, kiek nusipelnė Lietuvos švietimui! Nuo 1873-iųjų J. Bielinis įsijungė į lietuviškosios spaudos platinimą, šiame darbe talkino vyskupui Motiejui Valančiui.
 
Žandarų pramintas „Beliaku“, pagarsėjo kaip nesugaunamas. Tiesa, knygnešys buvo suimtas net penkis kartus, bet vis sugebėdavo šaltakraujiškai išsisukti ar pabėgti. Kai kada net basomis per sniegą… O kartą žandarui liepęs pasirinkti: kulka ar pluoštas banknotų… Ne gyvenimas, o nuotykių romanas ar kinofilmas!
 
Savo veiklumu J. Bielinis sukūrė visą knygų platinimo tinklą Aukštaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje. Be to, pats rašinėdavo į lietuviškuosius laikraščius „Aušrą“ ir „Varpą“. Išleido net laikraštėlį „Baltasis Erelis“; tiesa, tik tris jo numerius. Ypač J. Bieliniui rūpėjo valstiečių reikalai. Naiviai tikėjo, kad visi lietuviai gali būti vieningi; o valdyti šalį turėtų kaimo žmonėms palankus karalius. Mirė Jurgis Bielinis 1918 m. sausio 18 d., eidamas pėsčias į Lietuvių konferenciją Vilniuje. Amžinasis keleivis – prisėdo po pakelės kryžiumi pailsėti ir nebepakilo…
 
Garsusis knygnešys palaidotas Suostų kaimo kapinaitėse, netoli gimtinės, kurioje taip ir neteko ramiai paūkininkauti. Kaune Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje stovinti J. Zikaro skulptūra „Knygnešys“ primena legendinio Baltojo Erelio žygius…
 
Ne taip seniai Vilniuje su didžiuliu pasisekimu praėjo knygų mugės dienos. Džiugu, kad tebegyvuoja knygos pomėgis mūsų visuomenėje. Tačiau žvelgiant į rašto istoriją mūsų krašte, kai kurių leidinių imi ir pasigendi. Tų, kurie galėjo papuošti mūsų tūkstantmečio iškilmes… Būtent reprezentuojančių Lietuvos kultūrą, jos pasiekimus istorijos kelyje, išleistinų kaip kultūros paminklai.
 
Štai 1522 metais švietėjas Pranciškus Skoryna Vilniuje išleido pirmąjį mūsų krašte spaudinį „Mažąją kelionių knygelę“. Ją sudarė psalmynas, horariumas (bažnytinių apeigų tvarkos išdėstymas), maldynas, „šešiadienis“ (kiekvienos savaitės dienų apeigų turinys), kalendorius ir paskalija (švenčių nustatymo pagal mėnulį lentelė). Knygelė buvo skirta pirkliams bei amatininkams – susikaupimui ir apmąstymams ilgų kelionių metu; ji parašyta rusėnų kalba. Norėtųsi turėti jos faksimilinį leidinį, – vis tik pirmasis spaudinys mūsų krašte.
 
O štai pirmoji knyga iš tiksliųjų mokslų srities – tai Jono Rudaminos – Dusetiškio 1633 metais lotyniškai parašytas Vilniaus universitete veikalas „Garsiausios teoremos ir problemos”. Jis didelio formato, iliustruotas, su puošnia dedikacija valdovui. Iš turinio visiškai aišku, kad naujausios to meto mokslo idėjos Europoje, tarkime, Mikalojaus Koperniko kosmologija, optikos reiškinių teorija, materijos sandaros klausimai, rasdavo atgarsį bei svarstymų auditoriją ir Lietuvoje. Įdomūs taip pat knygoje aprašyti mokslo pasiekimų taikymai karyboje, žemės matavimuose, pilių fortifikacinių sistemų skaičiavimuose. Knygos autorius kilęs iš garsios Lietuvos bajorų šeimos; joje – ir karvedžiai, ir politikai.
 
1639 metais universiteto tipografija išspausdino pirmąją Lietuvoje astronomijos knygelę – tai Alberto Dyblinskio parašyta „Astronomijos šimtinė“. Ji nedidukė, bet iliustruota brėžiniais ir žaviai naiviomis graviūromis, vaizduojančiomis dangaus šviesulius su žmonių veidais. Knygą sudaro šimtas klausimų ir atsakymų. Įdomu, kad čia pristatoma ir Koperniko pasaulėrėdos schema, nors jo knyga ir buvo įtraukta į bažnyčios draudžiamų platinti knygų sąrašą.
 
Maža to, mokslininkas vadinamas „genialiausiu“ ir „išmintingiausiu“. Ir vis tik šis leidinys – savo meto kūdikis: smagiai nuteikia tokie dalykai, kaip pragaro talpos Žemės viduje apskaičiavimas. O nelabųjų ten gali tilpti tiek, kad kiekvienam iš mūsų tektų po trečdalį velniuko… Nepaisant šių kontrastingų epochos atspindžių, knyga „Astronomijos šimtinė“ yra Lietuvos mokslo pasididžiavimas, toli pralenkusi kaimyninių šalių astronomijos leidinius. Mūsų kultūrai šį leidinį dar labiau sureikšmina joje pateiktas žiupsnelis liaudiškų tikėjimų apie žvaigždes.
 
Ir dar turime kuo didžiuotis: iš Kazimiero Semenavičiaus veikalo „Didysis artilerijos menas“, išleisto 1650 metais Amsterdame, mokėsi visų Europos šalių karininkai. Ir beveik šimtmetį nebuvo geresnio, išsamesnio vadovėlio. Todėl jis buvo išverstas iš lotynų į prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas, plačiai naudotas kitų autorių. Karybos istorijoje ši knyga – išties neeilinis faktas. Mokslo istorikus stebina tretysis knygos skyrius – jame išsamiai aprašytos daugiapakopės raketos su visai šiuolaikiškais „delta“ formos stabilizatoriais.
 
Šių knygų leidimai su vertimu į lietuvių kalbą ir moksliniais komentarais būtų svarus Lietuvos mokslo minties, mūsų intelektualinių pasiekimų, indėlio į bendraeuropinę kultūrą sureikšminimas.
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra