Viktoras JENCIUS-BUTAUTAS, Rokiškis

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido profesorių Alfonso Eidinto ir Raimundo Lopatos sudarytą knygą „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“1. Įvadinėje dalyje autoriai aplenkė svarbiausią klausimą – ką jie laiko dokumentu, kokia yra jo definicija. Todėl Vasario 16-osios aktas jų knygoje nėra įvardytas kaip atskiras dokumentas, turintis numerį, o Petro Klimo dienoraščio fragmentas apie Vilniaus lietuvių politikos būrelio veiklą 1917 m. vasarą įvardytas dokumentu Nr. 252. Kodėl taip įvyko, telieka paslaptis, slegianti knygos autorių sąžinę. Knygos pagrindas – tai tų pačių autorių 1991 m. išleista knyga „Lietuvos valstybės Tarybos protokolai 1917–1918“, iš esmės, papildyta Petro Klimo dienoraščiu, „Der Werdegang des Litauischen Staates von 1915 bis zur Bildung der provisorischen Regierung im November 1918“ [kartais vietoj šio leidinio vokiečių kalba kaip šaltinis nurodomas Edmundo Gimžausko dokumentų rinkinys, sudarytas Petro Klimo minimos vokiškos knygos pagrindu] ir kitų politikų prisiminimais. Pastebima aplinkybė, kad knygai pasitelkti Martyno Yčo prisiminimai, kitaip nei Petro Klimo „Dienoraštis“3, išspausdinti tarpukariu. Tenka apgailestauti, bet KGB generolas G. K. Vaigauskas nurodo, „kad 1956–57 m. realizuota operatyvinė byla „Recidyvas“, kurios metu buvo dirbama su anksčiau teistais už valstybinius nusikaltimus – buvusiu „liaudininkų“ partijos lyderiu Toliušiu, šios partijos nariais Zaleskiu, Strimaičiu, Žilėnu ir Žygeliu, buvusiu buržuazinės Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje Klimu“4. Minima citata yra iš KGB generolo G. K. Vaigausko 1986 m. Maskvoje išleistos knygos su antrašte: „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“, ir paantrašte: „vadovėlis praktikams“. Kagėbistų vadovėlio rankraštis 2017 m. vasarą buvo eksponuojamas Genocido aukų muziejuje. Minimas vadovėlis 1992 m. buvo išleistas ir lietuvių kalba, siekiant, kaip nurodė leidėjai, priminti, kad KGB „panašiais metodais veikia ir dabar“5. Dar daugiau neaiškumų iškyla susipažinus su knygos „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“ turiniu, pasigendama archyvinių dokumentų, nėra medžiagos iš kitų valstybių archyvų, knygą papildo tik publikacijos spaudoje ir atsiminimai. „Vilniaus lietuvių atstovų 1914 m. rugpjūčio 22 d. deklaracija Rusijos vyriausybei (Gintarinė deklaracija) šioje knygoje turi net du numerius, tai dokumentai Nr. 1 ir Nr. 2. Jų autentiškumas grindžiamas tuometine spauda, kitaip tariant, informacija visuomenei, o nuorodos į tikrąjį dokumentą, įteiktą caro valdžiai, kaip ir nėra, nes jo buvimo vieta ne tik nežinoma, bet ir neieškoma. Prof. Raimundas Lopata savo 1996 m. išleistoje monografijoje „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais“ nurodė valstybingumui pasitarnavusias filantropines organizacijas: „Laikinasis lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti“, „Lietuvių draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti“6. Tačiau 2017 m. jo paties ir prof. A. Eidinto knygoje „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“ jokių dokumentų apie dvi aukščiau minėtas organizacijas nepateikė ir taip užslaptino ne tik šių organizacijų narius, bet ir dešiniųjų bei kairiųjų kovą. Kokias paslaptis saugo šių organizacijų dokumentai? Dar keisčiau minimoje knygoje atrodo Vasario 16-osios akto, kaip dokumento, iliustracijos, o jos yra trys, net nesigilinant į keistą romėnišką iliustracijų numeraciją, kuri gali pretenduoti į išradimą. Autoriai galėtų tokią numeraciją aprašyti literatūroje: xxiv, xxvii, li, liv, lvi. Tiesiog pritrenkia prierašas prie iliustracijos xxv, kuri nuo 1928 m. žinoma iš spaudos kaip Nepriklausomybės Aktas, pavadina ją „Vasario 16 d. Akto dublikato faksimilės kliše“. Tarptautinių žodžių žodynas štai taip aiškina žodį klišė: [pran. cliche], metalinė, medinė, linoleumo ar kitokios medžiagos iškiliaspaudės forma iliustracijai spausdinti7. Atspaudas popieriuje nėra klišė.

Apie Lietuvos Tarybos ir Lietuvos Tarybos Prezidiumo protokolų šaltinius

Prabėgo daug laiko nuo Prano Razmuko (1908–2002) Vileišių rūmuose 1999 m. vasarą surastų svarbių Lietuvos Tarybos Prezidiumo posėdžių protokolų (1918 m. vasario 18 d.–gruodžio 11 d.), kitų 1917–1918 m. Lietuvos Tarybos dokumentų8. Deja, A. Eidinto ir R. Lopatos knygoje Pranas Razmukas neminimas. Matyt, knygos autoriai neatsitiktinai vengė prie kiekvieno Lietuvos Tarybos ir Lietuvos Tarybos Prezidiumo posėdžių protokolo nurodyti šaltinius. Kodėl aukščiau minėti Prano Razmuko surasti dokumentai, šiuo metu saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, autorių ignoruojami? Knygoje „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“ rašoma, kad „protokolų [ne kai kurių] autentiškumą patvirtina ir Čikagoje išleistas P. Klimo „Dienoraštis“9. Kažkokios fantazijos… Dokumento tikrumas nustatomas per subjektyvumo prizmę, o gal yra problemų su pačiu dokumentu, jeigu reikia taikyti tokius metodus jų tikrumui nustatyti, juk buvo sovietinė okupacija ir KGB spec. skyrius.

Lietuvių konferencijos dalyvių sąrašai užmiršti

Akis bado faktas, kad A. Eidinto ir R. Lopatos knygoje nėra Lietuvių konferencijos, vykusios Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d., dalyvių sąrašo. Matyt, tokiam Lietuvių konferencijos dalyvių registracijos knygos10 ignoravimui esama priežasčių. Duomenis iš šios registracijos knygos pirmasis paskelbė akad. prof. habil. dr. Antanas Tyla dar 2004 m. savo monografijoje „Lietuva prie vasario 16-osios slenksčio“. Profesoriai A. Eidintas ir R. Lopata nutylėjo apie akad. A. Tylos darbus. Tokio nutylėjimo gnoseologinės šaknys daugiau negu aiškios, tenka tik viltis, kad istorijos sunkiasvoriai yra tvirtai įsitikinę, kad Lietuvą naujam gyvenimui prikėlė ne ROTFRONT, kuris Vilniaus konferencijoje praktiškai neturėjo savo atstovų. 2017 m. rugsėjo 20 d. minint Lietuvių konferencijos šimtmetį Lietuvos Respublikos Seime, savo pranešime „Lietuvių ir Lietuvos valstybingumo klausimas XX a. pradžioje“ prof. dr. Antanas Kulakauskas atkreipė dėmesį į bajorijos vaidmenį prisikeliant tautai. Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad minimoje konferencijoje prof. A. Eidintas antrino prof. Antano Kulakausko mintims apie bajoriją ir siūlė liautis kalbėti vien apie valstietišką Lietuvą.

Fantazijos

Neaišku, kur autoriai A. Eidintas ir R. Lopata rado Donato Malinausko pasisakymuose teiginį, kad Jadvyga Chodakauskaitė (būsimoji Tūbelienė) slaptai perdavė dokumentus vokiečių laikraščio Zeitung der X. Armee („Dešimtosios armijos laikraštis“) redaktoriui Oscar‘ui Wohrle‘ei, o jis perduotus dokumentus nuvežė į Berlyną11. Nes nurodytame šaltinyje Naujas žodis, 1928, Nr. 3, 3-iame puslapyje) nėra pokalbio su Donatu Malinausku. Pokalbį suradus 4–5 puslapiuose, ten nerasime jokio Oscar Wohrle, tik kareivį profesorių, tarnavusį Vilniuje, Raudonajame Kryžiuje12. Sunku pasakyti, kuriam iš autorių nesinorėjo nurodyti tikrojo straipsnio pavadinimo, nes tikrasis straipsnio pavadinimas (antraštė su paantrašte) sugriauna Raimundo Lopatos fantazijas, kad Donatas Malinauskas nedalyvavo pasirašant Aktą. Straipsnio pavadinimas „Naujame žodyje“ yra ne „Pasikalbėjimas su Lietuvos Tarybos nariu D. Malinausku“, o „Vasario 16 d. akto dalyvis apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. (Pasikalbėjimas su Lietuvos Tarybos nariu p. D. Malinausku).“13 Galimai žodžio ponas trumpinys „p.“ išmestas iš straipsnio pavadinimo neatsitiktinai. Kodėl istorijos sunkiasvoriai minimo Justo Paleckio straipsnio  pavadinime sunaikino antraštę ir paliko deformuotą paantraštę, težino… Esama ir daugiau nesklandumų, kad ir dokumente, pažymėtame Nr.7. Jis įvardijamas: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Konfederacijos Universalas“, jo šaltinis – Petro Klimo „Dienoraščio 1915 12 01–1919 01 19“, 111  puslapis išleisto Čikagoje. Deja, minimame puslapyje nurodyto „Universalo“ nėra, bet panašus tekstas yra minimo „Dienoraščio“ 328 puslapyje, tik čia „Universalas“ vadinamas „Atsišaukimu“. Sulyginus P. Klimo „Dienoraščio“ (p. 328) ir naujojo dokumentų rinkinio, kurio sudarytojai yra A. Eidintas ir R. Lopata, tekstus, akivaizdu, kad pastarųjų pateiktas dokumentas (p.135) yra redaguotas: pakeistas pavadinimas, žodžiai ir t. t. Tiesa, įmanomas ir kitas variantas, tačiau skaitytojas negali patikrinti, nes nuo jo slepiama nuoroda į originalų tekstą. Kas improvizavo?

Apie Petro Klimo „Dienoraštį“

Profesorių A. Eidinto ir R. Lopatos sudarytoje knygoje „Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose“ P. Klimo „Dienoraštis“ yra bene svarbiausias dokumentas. Šiandien ne tiek svarbu, kaip P. Klimą eksploatavo KGB, bet svarbu, kad tai ignoruoja istorijos sunkiasvoriai. Visiems žinoma, kad vyno su nuodais niekas vynu nevadina ir nebando, prieš gerdami, vyną nuo nuodų atskirti. Pasirinkimas paprastas – arba geri taurę su nuodais, arba ne. Ir niekaip negali atsikratyti minties, kad nematoma ranka mums tiesia taurę vyno su nuodais. Signataro P. Klimo sūnus „Dienoraščio“ pratarmėje rašo: „Dienoraščio saugotojai nutarė jį išleisti ištisai, be jokių išleidimų, t. y. tokį, kokį P. Klimas parašė.“14 Bet „Dienoraštyje“ nėra teksto apie Oskarą Milašių, išspausdinto 1977 m. „Metmenyse“15. Būtent iš publikacijos „Met­menyse“ sužinome, kad egzistavo 5-as ir 6-as „Dienoraščio“ sąsiuviniai. Deja, Petro Klimo „Dienoraštyje“, išleistame Čikagoje, 305 puslapyje rašoma: „Toliau užrašai eina sąsiuvinyje V“, kurio, deja, „Dienoraštyje“ nėra. Išnašoje, skirtoje V sąsiuviniui, nurodoma, kad „P. Klimas daugelį metų pasižymėjo įvykius Paryžiuje, bet ten nebuvo rašoma nei pastoviai, nei išsamiau“. Taip ir lieka neaišku, kodėl „Dienoraštis“ išleistas nepilnai, nors tvirtinama, kad visas. Neverta užmiršti, kad taip mėgstami cituoti P. Klimo kūriniai „Dienoraštis“ ir „Ir iš mano atsiminimų“ dienos šviesą išvydo tik po jo mirties. Be to, Čikaga nėra šventa karvė ir ją pasiekdavo KGB rankos. Dar įdomiau, kodėl A. Eidintas ir R. Lopata remiasi ne „Dienoraščio“ originalu, o Čikagoje išleista knyga ir nerodo noro juos palyginti ar patyrinėti, nes, anot Vilmos Bukaitės, „Dienoraščio“ originalas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, deja, fondo ji nenurodė16. Tiesa, pati monografijos apie P. Klimą autorė Vilma Bukaitė prisipažino, kad „Dienoraščio“ rankraštis jos nedomino, ji jo nenagrinėjo, jai pakako knygos, išleistos JAV, dėl to nėra ir nuorodos. Ir vis dėlto, kodėl R. Lopata, A. Eidintas, V. Bukaitė neturi noro iš esmės susipažinti su minimu P. Klimo rankraščiu. Subrendo keista laisvų istorikų karta, kuri nesidomi dokumentų originalais. Ir dažniausiai visi pokalbiai pasibaigia sakralia fraze: tokia mano nuomonė. Trūksta tik antros dalies: jūsų teisė nesutikti ir rinktis. Ir vis dėlto kas suformavo tokį požiūrį į dokumentus?

 ^{_______________________________________________________}

¹ Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sud. A. Eidintas, R. Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2017, 816 p.

² Ibid., p. 174–176.

³ Klimas P., Dienoraštis 1915 XII.1–1919.I.19: Pradedamas P. Bugailiškio užrašais 1915.VIII.23(10)–X.13, Chicago, 1988, 456 p.

⁴ Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja: Vadovėlis praktikams, red. Vaigauskas G. K., Maskva 1986, p. 70.

⁵ Ibid., viršelio antra pusė.

⁶ Lopata R., „Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais“, in: Lietuvių atgimimo istorijos studijos, Vilnius: Mintis, 1996, p. 39–40.

⁷ Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 1985, p. 248.

⁸ Sigitas Narbutas, „Vileišių rūmų slėpiniai“, in: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vileišių rūmai. Prieiga per internetą – <http://www.llti.lt/lt/slepiniai/>.

⁹ Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, op. cit., p. 119.

¹⁰ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas (toliau – LLTI BR), F. 96-19, l1-22.

¹¹ Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, op. cit., p. 67.

¹² „Vasario 16 d. akto dalyvis apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą. (Pasikalbėjimas su Lietuvos Tarybos nariu p. D. Malinausku)“, in: Naujas žodis, 1928, nr. 3, p. 4–5.

¹³ Ibid., p. 4–5.

¹⁴ Klimas P., op. cit., p. 10.

¹⁵ „Oskaras Milašius Petro Klimo dienoraštyje“, in: Metmenys, 1977, nr. 34, p. 114–134.

¹⁶ Bukaitė V., Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas, Vilnius, 2016, p. 18.

Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 10 (840), 2017 m. spalio 28 d., p. 7.