Knyga, kuria galime žavėtis

Autorius: Data: 2012-08-02, 08:11 Spausdinti

Knyga, kuria galime žavėtis

Žurnalistės Mildos Motiejūnienės pokalbis su knygos „Tremties vaikai“ autoriumi rašytoju Stanislovo Abromavičiumi

Ši knyga apie vaikus tremtinius ne pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje. Šiais metais „Naujojo lanko“ leidykla sudarė ir išleido knygą „Sibiro vaikai“, kurioje publikuotos 14 istorijų, dauguma iš jau skelbtų leidiniuose. Pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC) turimą medžiagą pasirodė dokumentinis filmas „Ledo vaikai“, Radviliškyje buvo pristatytas kitas dokumentinis filmas „Tremties vaikai“ apie anuometinių vaikų-tremtinių kelionę į tremties vietas Sibire. Tai kuo gi skiriasi šis leidinys? – apie tai teiraujamės knygos autorių rašytoją Stanislovą ABROMAVIČIŲ.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis 1941–1952 metais iš Lietuvos į atšiaurias Sovietų sąjungos vietoves buvo ištremta 279929 žmonės, iš jų 55350 iki 16 metų vaikai, tremtyje gimė dar 18306. Dalis jų žuvo net nepasiekę Sibiro, arba pirmąją tremties žiemą, kiti – vėliau. Nebuvo pasigailėta senelių, vaikų, net nėščių moterų, tad dar šimtai kūdikių gimė vagonuose antisanitarinėmis sąlygomis. Dauguma jų neišgyveno. Tūkstančiai mažų širdelių kentėjo badaudami, šaltyje, vaikystę praleido niekinti, su tremtinio etikete, turėjo mokytis svetima kalba. Tai vienas baisiausių Lietuvos istorijos puslapių.

Knygos „Tremties vaikai“ leidimas, lydintis tūkstantąjį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos leidžiamos laikraščio „Tremtinys“ numerį, buvo tam tikras išbandymas mums, jos autoriams, ir redakcijos kolektyvui. Penkių šimtų puslapių leidinyje aprašyta devyniasdešimt keturių mažųjų tremtinių likimai, jų pasakojimus lydi 350 autentiškų nuotraukų. Dauguma knygos herojų apie savo gyvenimus nėra niekur rašę, tad būsime prisidėję prie jų atminimo įamžinimo.

Rašyti apie kitų skausmą, nėra dėkingas užsiėmimas. Kiek žinome, tai jau septintoji Jūsų knyga apie pokario pasipriešinimą, tremtį ar kitus Lietuvos išgyvenimus. Žinome, kad esate išleidęs keturias dešimtis knygų ir knygelių (autorius rašo ir vaikams), tad kuo ši Jums išskirtinė?

Man, nebuvusiam tremtyje ir nemačiusiam tų baisybių, šis darbas buvo nelengvas, slegiantis dėl vaikų patirto, o dabar kartu su jau garbingo amžiaus sulaukusių žmonių pergyventais skausmais. Šiandien jaunimui, kuris skaitys šią knygą, bus sunku suprasti, iki kokio lygio buvo nužmogėjęs sovietinis okupantas, siųsdamas vaikus pražūčiai. Štai dabar Kaišiadoryse gyvenanti gydytoja Marytė Cikanavičiūtė-Bagdonienė į gyvulinį vagoną buvo išvežta būdama tik trijų dienų, o visiems mums žinoma Lietuvos Respublikos Seimo narė Vincė Vaidevutė Kauzaitė-Margevičienė gimė gyvuliniame vagone, kai jis1948 metais atidardėjo į Čeremchovą… Per stebuklą išliko ir Zita Rubinaitė. 1957 metų lapkričio 9-ąją tremtiniams nuo Alsėdžių Vaclovui ir Aleksandrai Rubinams Učiumo avininkystės ūkyje, Krasnojarsko krašte, gimė dukrelė. Motina gimdė jau per šalčius, nešildomojo patalpoje. Motina neturėjo pieno kūdikiui maitinti, tad vaikas buvo pasmerktas. Visa laimė, kad pavyko nusipirkti manų kruopų ir košele maitinti naujagimę… Dievas vieną gyvybę išgelbėjo gal todėl, kad mums paliudytų tremties baisumus.

Sako, kad svetimo skausmo nebūna. Kaip sakiau, ir man buvo sunku kartu su knygos herojais pragyventi jų gyvenimus, vienas už kitą sunkesnius, tragiškesnius. Kita vertus, iš tų žmonių galėjau pasimokyti atkaklumo, tikslų siekimo, Tėvynės meilės. Štai kaip tą jausmą knygoje perduoda Žirena Ieva Raštikytė-Pečiulienė, šešiametė 1949 metų Krasnojarsko krašto Tiuchteto rajono Lagirkos kaimo tremtinė iš Jedžiotų kaimo, Ylakių valsčiaus (dabar – Skuodo rajonas): „Tremtyje išbuvau iki 1958 metų vasaros pabaigos. Bet nė už ką, nė už ką nebūčiau likusi ten, kur per prievartą buvau nublokšta, nė už ką nebūčiau ištekėjusi tegu ir už geriausio, netgi už mylimiausio, bet kitos tautos sūnaus. Tikrai nesmerkiu taip pasielgusiųjų, jausdama, jog ir tai – mūsų gyvųjų, kaip ir mirusiųjų, buvimas tame krašte – irgi turi savo prasmę…“

Knygoje yra įdomių pasakojimų apie išskirtinių žmonių vaikų likimus. Savo išgyvenimus tremtyje pasakoja brigados generolo Stasio Raštikio dukra Meilutė Rašikytė-Alksnienė, gyvenanti Jonavoje, kaunietė gydytoja, prezidento Antano Smetonos brolio Motiejaus anūkė Sigutė Smetonaitė-Petrauskienė, Lietuvos kariuomenės pulkininko leitenanto Vytauto Mačioko dukra Laura Mačiokaitė-Janušauskienė, majoro Vytauto Dainiaus dukra Gražina Dainiūtė-Daukšienė…

Mūsų knygoje neišskiriame nei vieno vaiko. Tekstai spausdinami abėcėline tvarka, visi jie mums brangūs, nes yra autentiški. Žinoma, ne visi buvę tremtiniai sugebėjo atskleisti savo išgyvenimus vienokai išraiškingai, nes šitiek laiko prabėgo nuo aprašytų įvykių. Šiame pokalbyje norėčiau pacituoti mažosios tremtinės Mildos Rapkauskaitės liudijimą.

„Aš miegojau su sesute. Vieną naktį ji mirė. Mama pasakė, kad tegu mirusioji dar per naktį prie manęs pabūna. Negalėjau užmigti, verkiau, tai ji pasiėmė Gražinutės kūnelį ir paguldė prie savęs. Tuo metu mirė Jonukas Žvirblis, Nijolė Mikulskytė, Jonukas Sirtautas ir dar keli vaikai… Laidojo juos ant jūros kranto, kalnelyje. Jau nepriklausomybės metais važiavo ekspedicijos į tremties vietas, tai Vitalijus Staugaitis (kartu tada važiavo kunigas Rimgaudas Kazėnas, operatorė Laima Pangonytė) pažadėjo sesutės palaikus parvežti į Lietuvą. Rado krantą nuskalautą jūros, kapeliai nušliaužę, o Jonuko Žvirblio karstelis pakibęs skardyje. Tad į vieną atsivežtą karstą juodu su mūsų Gražinte sudėjo kartu. Mes juos abu palaidojom Romainių kapinėse, kur ilsisi mūsų mama ir tėvelis…“

Tokių pasakojimų knygoje apstu. Žmonių atmintyje dar išlikę to baisaus gyvenimo detalės, todėl ši knygas skirta ne lengvam pasiskaitymui, o sunkiems apmastymams.

Knygos leidimas buvo susijęs su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių laikraščio tūkstantuoju numerio išleidimu.

„Tremtinio“ tūkstantasis numeris – Lietuvos tremtinių bendruomenės pasididžiavimas. Sunki buvo pradžia, tačiau ne mažiau išbandymų laikraščio leidėjams buvo ir anksčiau, ir dabar. Dar neišblėso įspūdžiai iš prieš porą metų pastatyto paminklo pokario kovotojų prieš okupantus Motinoms ir maloniai sutikta knyga „Partizanų Motinos“, kuri irgi susijusi su šiuo leidiniu.

Norėčiau padėkoti už nuoširdų bendradarbiavimą aktyviems žmonėms, kurie ne tik pasiūlė temas knygai, bet ir papasakojo ar kitaip pateikė savo išgyvenimus tremtyje, tuos, kurie užrašė po vieną kitą savo pažįstamų, draugų pasakojimą ir atsiuntė jos sudarytojams. Tai Rasa Duobaitė-Bumbulienė, Ieva Kriaučiūnaitė, Antanas Petrikonis, Aušra Šuopytė, Ingrida Vėgelytė, Zita Vėžienė, Genovaitė Vičauskienė. Didelį darbą atliko knygos redaktorė Jolita Navickienė, o išvengti klaidų, netikslumų padėjo mums konsultantas ir knygos maketuotojas buvęs tremtinys Vidmantas Zavadskis. Savitą, patrauklų knygos viršelį sukūrė architektas Aidas Bumbulis.

Manau, kad gausybėje tremties prisiminimų, liudijimų knygose šitoji nepasimes. Vien dėl to, kad tremties geografija plati – nuo Laptevų jūros iki Kazachstano ir Tolimųjų Rytų, kad mūsų knygos herojai iš visos Lietuvos: Aukštaitijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Dzūkijos. Ūkininkų, mokytojų, policininkų, eilinių tarnautojų, aukštų Lietuvos kariuomenės karininkų, net generolų, vaikai…

IŠTRAUKOS IŠ KNYGOS

APIE TREMTĮ VAIKŲ LŪPOMIS

Jadvyga Kušlytė:

„Baisiausia, kas išliko atmintyje, vaizdai, kai kelionėje mirė žmonės. Sustojus traukiniui negyvenamoje platybėje juos išnešdavo iš vagono ir palikdavo. Buvo baisu ne tik artimiesiems, bet ir visiems keliaujantiems į tremtį. Visa tai mačiau per sienoje paliktą vinies dūrio skylutę. Matyti viską, kas vyksta aplink, kaip keičiasi gamta, tolsta kalnai ir miškai, galėjo ne visi. Vagone buvo tamsu, daug vaikų, verksmo, dejonių.

Po 19 parų siaubingos kelionės mus išlaipino Alzamajuje, Irkutsko srityje. Ten savaitę išbuvome lauke, ant savo ryšulių. Pamenu, per šv. Velykas buvome labai apsnigti, visi praradę viltį, kad tremtyje kas nors pasikeis…“

Milda Rapkauskaitė:

„Aš miegojau su sesute. Vieną naktį ji mirė. Mama pasakė, kad tegu mirusioji dar per naktį prie manęs pabūna. Negalėjau užmigti, verkiau, tai ji pasiėmė Gražinutės kūnelį ir paguldė prie savęs. Tuo metu mirė Jonukas Žvirblis, Nijolė Mikulskytė, Jonukas Sirtautas ir dar keli vaikai… Laidojo juos ant jūros kranto, kalnelyje. Jau nepriklausomybės metais važiavo ekspedicijos į tremties vietas, tai Vitalijus Staugaitis (kartu tada važiavo kunigas Rimgaudas Kazėnas, operatorė Laima Pangonytė) pažadėjo sesutės palaikus parvežti į Lietuvą. Rado krantą nuskalautą jūros, kapeliai nušliaužę, o Jonuko Žvirblio karstelis pakibęs skardyje. Tad į vieną atsivežtą karstą juodu su mūsų Gražinte sudėjo kartu. Mes juos abu palaidojom Romainių kapinėse, kur ilsisi mūsų mama ir tėvelis…“

Julijona Brazaitė:

„Mama po kelionės buvo išsekusi, tad žinia apie tėvelio žūtį visai ją palaužė: ji klykė nesavu balsu, ėjo skandintis, bet žmonės išgelbėjo. Vis šaukė, klausdama, kur mes dabar dėsimės? Man, aštuonmetei, buvo labai baisu, nes bijojau svetimame krašte likti viena. Mama pasiligojo, dirbti negalėjo, rinkdavo laukuose rūgštynes, o aš nešiodavau jas po namus. Dar ji mezgė kojines, jas parduodavo. Taip badmiriaudamos ir gyvenome. Kai rudenį pradėjau lankyti rusišką mokyklą, po pamokų prižiūrėjau kaimynų vaiką. Įvairiais būdais bandėme kovoti su šalčiu, badu ir ligomis, bet nenugalėjome…“

Valerija Lionė Gužytė:

„Mokykloje kalbėjo tik rusiškai, nes lietuviškai draudė. Net ir tarpusavyje bendravo rusiškai. Laiškus į Lietuvą Valerija rašė lietuviškai, tik … rusiškomis raidėmis. Lietuviškų raidžių nemokėjo.

Kai žiemą mama savaitei išruošdavo į mokyklą, sušaldydavo pieną į ledą (visų vietinių gyventojų nuostabai tėveliai turėjo karvę), o dienos normą Valerija atsikirsdavo kirviu ir atšildydavo. Beje, vietiniai gyveno kartais skurdžiau nei tremtiniai, per prievartą atveži į svetimą kraštą. Kadangi tremtiniai ir vietos gyventojai dirbo vadinamajame chemijos miškų ūkyje (sakindavo pušis ir sakus pildavo į statines, paskui išveždavo perdirbti į kažkokią cheminę žaliavą), tai arklių nelaikė, karvių – reta šeimyna, gyveno tik šia diena. Mano tėvelis visus stebino, kai į mišką parsivežti paruoštų malkų važiuodavo į roges pasikinkęs tą vienintelę karvutę. Kai rusai suprato, kad tokia išmonė labai palengvino gyvenimą, pavydėjo. Tik jų karvutė po dienos darbų pienelio jau neduodavo…“

Irena Venskaitė:

„Tais pačiais metais, rudeniop, kaip vėliau pasakojo mama, žmonės ėmė kalbėti, kad vienintelis būdas nemirti iš bado – bėgti į Lietuvą. Trys šeimos, kurių pavardes ir šiandien prisimenu, tai – Šitulskiai su trimis vaikais – mano vienmete Ramune, ketverių metų Zenonu ir keturių mėnesių kūdikiu, kurį tėvelis nešė priešais save prisirišęs su pagalve, barako kambario kaimynė Antanaitienė su dviem dukterimis ir mes, tik be tėvelio, nes taip, sakė jis, mums bus lengviau, pasiryžome pasiekti Lietuvą. Lengviau dėl to, kad jis buvo labiau kontroliuojamas, žadėjo bėgti namo vienas…“

Žirena Ieva Raštikytė:

„Tremtyje išbuvau iki 1958 metų vasaros pabaigos. Bet nė už ką, nė už ką nebūčiau likusi ten, kur per prievartą buvau nublokšta, nė už ką nebūčiau ištekėjusi tegu ir už geriausio, netgi už mylimiausio, bet kitos tautos sūnaus. Tikrai nesmerkiu taip pasielgusiųjų, jausdama, jog ir tai – mūsų gyvųjų, kaip ir mirusiųjų, buvimas tame krašte – irgi turi savo prasmę…“

Nuotr. iš knygos „Tremties vaikai“

Nuotraukose:

  1. Knygos “Tremties vaikai”  viršelis
  2. Laimutė ir Meilutė Raštikytės (prezidento A. Smetonos brolio Motiejaus anūkės) su močiute Barbora Smetoniene, 1942 metai
  3. Būsimieji tremtiniai Ona Rapkauskienė (sėdi) su sūneliu Algimantu ir dukrele Milda bei giminaite Eleonora Rapkauskaite dar gerokai prieš tremtį, Laukininkai, Jedžiotų kaimas, Ylakių valsčius
  4. Mažoji tremtinė Zita Buržaitė (antroje eilėje nuo viršaus penkta iš kairės) Karatajevo  (Irkutsko sritis) pradžios mokykloje, 1952 metai

Tremtis , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra