Knyga “Kęstučio apygardos vadai”. Kada pavadinimas sukelia abejones

Autorius: Data: 2016-02-22, 10:12 Spausdinti


Petras GIRDZIJAUSKAS, Laisvės kovų dalyvis

                      Leidykla Naujasis lankas išleido knygą Kęstučio apygardos vadai (sudarytojas ir vyr. redaktorius Antanas Pocius, Kaunas, 2015). Pagal knygos rubriką autorius privalėjo apžvelgti buvusių šešių šios apygardos vadų pasipriešinimo veiklą prieš okupantus (Kęstučio apygardos vadai chronologine tvarka:  H. Danilevičius-Vidmantas, A. Miliulis-Neptūnas,  A. Bakšys-Germantas, K.Labanauskas-Kunotas, P. Morkūnas-Rimantas ir J. Vilčinskas-Algirdas (jų veiklos periodų datos nurodytos tolimesniuose tekstuose). Knygoje paminėti (neaišku, kodėl) tik du: A. Bakšys-Germantas ir P. Morkūnas-Rimantas.

                      Pirmieji tekstai sukelia nuostabą, nes pradedama nuo Jungtinės Kęstučio apygardos (toliau JKA) vadų veiklos aprašymų. JKA – pasipriešinimo okupantams istorinis periodas, tai mūsų istorijos paveldas. Kitaip jį vadinti nedera. Diletantai su istoriniu paveldu gali nesiskaityti, tačiau tai jau nerimta veikla, nukreipta į paviršutiniškumą.

                     KIETI VIRŠELIAI NEPAJĖGIA PASLĖPTI  NEĮGALUMO. Knygos apiforminimas įspūdingas: kieti viršeliai, tekstai ant kreidinio popieriaus, bet turinyje nėra istorinės sistemos ar kurio nors kito nuoseklumo, tikriau, prastokų straipsnių kratinys. Dar daugiau: neetiškų, istoriškai nepagristų, šmeižikiškų išpuolių ( 42 psl.), istorijos iškraipymų (144-145 psl.), kuriozinių tekstų, istorinių faktų, čia pat prieštaraujančių vienas kitam (152 psl.) ir daug kitų neleistinų netikslumų (189-190, 356 psl. ir kt.). Šie tekstai ypač nedera prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – LGGRTC) logotipo, kietų viršelių bei pristatymo buvusioje prezidentūroje. Todėl reikėjo bent dalinai analizuoti visus tekstus, susidarė daug medžiagos.

                      Knygos skaitytojams bus sunku susigaudyti įvykių ir istorinių asmenybių vietos ir reikšmės tame straipsnių kratinyje. Aiškumo dėlei pateikiu to meto apygardų kūrimosi ir kitų įvykių seką.

                      Rinktinių jungimosi į apygardas chronologija: pirmoji susikūrė „Žaibo“ apygarda  „Žebenkšties“ rinktinės pagrindu. Štabų tarnybos sutapatintos. Vadas J. Žemaitis-Darius.  Žebenkšties rinktinės vadas Virgis Butkus-Dangutis.  Redaktorius P. Bartkus-Martynas leido apygardinį laikraštį „Apžvalga“ ir per ryšininkus platino. Gyvavo 1945 m. lapkritį, 1946 m. liepą. Antroji susikūrė Jungtinė Kęstučio apygarda (toliau JKA)  Lydžio rinktinės pagrindu, prijungiant Šerno, Žalčio ir Vytauto Didžiojo rinktines 1946 m.  rugpjūtį. Vėliau prisijungė Lietuvos laisvės gynėjų rinktinė. Apygardos vadu išrinktas Juozas Kasperavičius-Šilas, Lydžio rinktinės operatyvinio skyriaus vadas. JKA dislokavosi Lydžio rinktinės bazės pagrindu. 1947 m. balandį JKA štabą okupantų spectarnybų kariniai daliniai sunaikino. Apygardos vadas J. Kasperavičius-Šilas ir jo adjutantas Džiugas žuvo. Tą pačią dieną buvo sunaikintas ir „Žemaičių“ apygardos štabas. Žuvo jos vadai.

                      1947 m. gegužę Lydžio rinktinės teritorijoj savaitę trukusi laisvės kovotojų vadų sesija antruoju JKA vadu išrinko J. Žemaitį-Tylių. Antrą kartą Lydžio rinktinės žmogiškųjų ir materialinių resursų pagrindu buvo atkurta JKA. Tylius JKA vadovavo iki 1948 m. liepos mėn. Bendru įsakymu JKA pervadino į KĘSTUČIO APYGARDĄ, jos vadu paskirdamas  H. Danilevičių-Vidmantą.  J.Žemaitis iš JKA vado pareigų atsistatydino. Įkūrė Vakarų Lietuvos „Jūros“ sritį ir tapo jos pirmuoju vadu.

                      Trečias etapas – Jungtinė Kęstučio apygarda perorganizuojama į Kęstučio apygardą (toliau – KA). KA vadai ir jų veiklos etapų datos: pirmasis Kęstučio apygardos vadas Henrikas Danilevičius-Vidmantas vadovavo apygardai nuo 1948 m. liepos iki 1949 m. balandžio pabaigos. Jį iš pareigų atleido Vakarų Lietuvos „Jūros“ srities vadovybė ir perkėlė į rytų Lietuvos „Karaliaus Mindaugo“ sritį LLKS įgaliotiniu. Žuvo trise: H. Danilevičius-Vidmantas, Juozas Lapienis-Darius ir Aloyzas Žilys-Žirnis  didvyriškame mūšyje su čekistais gindami Algimanto apygardos Šarūno rinktinės šabo slėptuvę 1949–11–01. Antruoju KA vadu tapo kapitonas  Aleksandras Miliulis (Mieliulis)-Neptūnas, kai 1949 m. gegužės mėn. „Jūros“ srities vadovybė iš apygardos vado pareigų atleido H. Danilevičių-Vidmantą. Vadovavo iki 1949 m. birželio 6 d. Tą dieną žuvo mūšyje  su čekistais Kaziškės miške kartu su A. Norkumi ir S. Venskaičiu. Trečiuoju KA vadu tapo Antanas Bakšys-Germantas (nuo 1949 m. birželio iki 1951 m. kovo). Nuo tada buvo paskirtas vadovauti „Jūros“ sričiai. Ketvirtuoju KA vadu tapo K. Labanauskas-Kunotas (nuo 1951 m. kovo iki 1952 m. gegužės, vėliau tapęs smogiku). Penktuoju KA vadu tapo Povilas Morkūnas-Rimantas (nuo 1952 m. gegužės iki 1953 m. birželio 19 d., kai žuvo mūšyje su čekistais). Kartu žuvo Stasys Zinkevičius- Algimantas. Šeštasis ir paskutinis KA vadas Jonas Vilčinskas-Algis, Svajūnas (nuo 1953 m. birželio iki 1953 m. rugsėjo 18d.). Tą naktį žuvo, patekęs į smogiko P. Narbuto-Vaidilos pasalą, kartu su Dobrovolskiu- Ramūnu.

                           Knygos  KA  vadai, straipsnių recenzijos. Antrąjį pasaulinį karą vertino didieji demokratinių, kaip ir diktatūrinių valstybių, karvedžiai. Jų vertinimai buvo skirtingi: generolas D.Eizenhaueris, maršalas Mongomeris, generolas Bredlis ir kiti pabrėžė ne tik laimėtas pergales, bet ir klaidas bei pralaimėjimus, kaip pamokas būsimiems karvedžiams, kad jie tų klaidų nekartotų. Diktatorių karvedžiai K. Žukovas ir kiti rašė tik apie šaunias pergales be nuostolių ir pralaimėjimų.

Lietuvos karas po karo su galingiausia pasaulio bolševikine imperija vyko tuo pačiu laikmečiu, tad vertinimo matas turėtų būti analogiškas. Pažvelkime koks jis?

                      Knygos pavadinimas sukelia abejones. Tekstai prasideda nuo pirmojo Jungtinės Kęstučio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus biografijos, kurios tekstuose autorius gerokai painiojasi, ten kur vadovaujasi istoriniais šaltiniais J. Kasperavičius Jungtinės Kęstučio apygardos (toliau tekstuose JKA) vadas, kituose tekstuose – jis „Kęstučio“ apygardos vadas. Vadinasi, jis vadovauja dviem pasipriešinimo organizacijom? Arba autoriai neatsižvelgia į mūsų tautos istorinį paveldą, jį perrašinėja, kaip perrašinėjo okupantų KPSS bonzos (galima pasitikslinti JKA įkūrimo ir kt. dokumentus, pasitelkus knygą „Laisvės kovos 1944- 1953 metais“, Kaunas 1996,  114–136 psl.).

Apygardos kūrimo klausimu autoriai neskiria dviejų dalykų: diskusijų, kokiu pagrindu sukurti apygardą, – ideologiniu („Į reformuotą demokratiją“ –  P. Paulaitis), centralizuotu kariniu (pagal reguliariosios kariuomenės statutą – J. Žemaitis) ar partizaninio karo principais (P. Ruibys ir H.Danilevičius). Diskusijų metu nei viena pusė nenusileido, toks procesas tapo apygardos kūrimo stabdžiu.

                      JKA buvo įkurta skubotai  tada, kai „Žaibo“ apygarda (1945 m. lapkritis–1946 m. liepa, apygardos  vadas J. Žemaitis, štabo vadas J. Čeponis, skyriaus vadai A.  Zaskevičius ir P.Bartkus) dėl karininkų vidinių intrigų suiro.  „Žaibo“ apygardos štabo skyriaus vadas P. Bartkus, supratęs situacijos pavojingumą, gavęs dviejų rinktinių įgaliojimus, skubiai nuvyko pas „Lydžio“ rinktinės vadą H. Danilevičių-Vidmantą ir be diskusijų „Lydžio“ rinktinės pagrindu įkūrė partizaninio karo principais veikiančią JKA.

                      Apygardos pavadinimo klausimu. Viename iš JKA vadovybės posėdžių buvo sprendžiamas apygardos pavadinimo klausimas. Pasiūlymą naują darinį pavadinti „Kęstutis“  J.Kasperavičiaus atmetė ir paaiškino, kad apygarda yra ne vienalytė, bet susideda iš kelių  grupuočių: kadrinių karininkų,  praėjusių per Pyragių, Virtukų mūšius, įkūrusių „Žaibo“ apygardą ir patys ją sužlugdę, bet išlikę, kaip pasipriešinimo grupuotė. „Lietuvos Laisvės gynėjų“ rinktinė savo veiklą, vykdanti ideologiniu („Į reformuotą demokratiją“) pagrindu. Vadas P. Paulaitis. „Lydžio“ –  kaip pagrindinė  rinktinė, grindžianti savo veiklą, partizaninio karo taktika ir strategija. Vadas H.Danilevičius-Vidmantas. Besikurianti „Žalčio“ rinktinė – vadas J. Čeponis, štabo vadas „Gaučas“. „Vytauto Didžiojo“ rinktinė. Vadas ltn. Bieloglovas. Todėl J. Kasperavičius pasiūlė šį darinį pavadinti JKA, kol nusigludins tarp šių organizacijų aštrieji kampai (pvz., tik po kompromiso P. Paulaitis sutiko įstoti į JKA, kad tik pats apygardos vadas galės duoti nurodymus „Lietuvos laisvės gynėjams“ ir tik per P. Paulaitį). Šį pasiūlymą vadovybė priėmė. Toks pavadinimas apygardai galiojo iki 1948 m. vidurio, kol antrasis JKA vadas. J. Žemaitis nusprendė, kad struktūra tapo vienalytė ir savo įsakymu ją pervardino į KA. Tarpsnis nuo JKA iki KA yra lietuvių tautos istorinis paveldas ir nevalia jį perrašinėti. Biografiniuose tekstuose nesiskaityti su žuvusio karžygio valia nekorektiška. Nei J. Kasperavičius, nei J. Žemaitis, nei P. Paulaitis, nei J. Čeponis, KA veikloje nedalyvavo. Jie susieti tik su JKA. KA įkūrė antrasis JKA vadas J. Žemaitis 1948 m. įsakymu skirdamas jos pirmuoju vadu H. Danilevičių-Vidmantą. Po šio akto J. Žemaitis atsistatydino iš JKA vado, įkūrė „Jūros“ sritį ir tapo jos pirmuoju vadu. Knyga galėtų vadintis Jungtinės ir Kęstučio  apygardų vadai.

                      Knygos KA vadai biografinių straipsnių analizė. Pirmasis straipsnis KA vadai. Labai keista Jono Žemaičio-Vytauto (Signataro) biografija. Nėra tokių reikšmingų gyvenimo įvykių, kaip Virtukų mūšis ir jo pasekmės, „Žaibo“ apygardos periodas, kurios vadu jis buvo nuo 1945 m. lapkričio iki 1946 m. liepos ir pasekmių po apygardos suirimo. (Detaliau knygoje –  K. Kasparas Lietuvos karas, Kaunas 1999 m., 510 psl.). Daug painiavos tekstuose.  Autorius galutinai nusišneka (42 psl.) kai trečio laipsnio Vyčio kryžiaus ordino kavalierių, pulkininką H. Danilevičių-Vidmantą, žuvusį didvyrio mirtimi 1949 m. lapkričio 1 d. mūšyje su čekistais Šimonių girioje ties Dienionių ežeru. Autorius 1951 m. vasarą prieš du metus žuvusįjį „Vidmantą“ „ištraukia“ iš  Šimonių girios duobės,  atveda į Lapgirinę ties Vadžgiriu ir „užverbuoja“. Neabejotinai tai grubus melas, susietas su 1948 m. LSSR MGB 2N valdybos sudarytu agentūriniu-operatyviniu planu, dėl Vidmanto kompromitavimo LYA FK – 1 Ap. 3B 271161,L175,180. Ir ataskaitą apie plano įgyvendinimą LYA  FK-1 ap.45 b.107 t.2 L108. Autorius su nuoširdžiu tikslumu vykdo 1948 m. MGB 2N valdybos užduotį:  matot, kaip savi  kompromituoja savus? Būtina pastebėti, kad dar praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje MGB 2N valdybos sudarytu Vidmanto kompromitavimo planu buvo šantažuojama JAV gyvenanti jo sesuo Zitkus. Lietuvių bendruomenė ją buvo pašalinusi iš savo tarpo. JAV lietuvių bendruomenę pasiekė 1998 m. LKA Nr.24 su Vidmanto biografija, bendruomenė atsiprašė Zitkus. Ji grįžo į bendruomenę. Kodėl taip ilgai ir nuožmiai persekiojamas laisvės kovos didvyris?

                      Antrasis straipsnis KA vadai. Kapitonas Juozas  Čeponis-Tauragis (1908–1948). Tikrieji jo veiklos etapai: LLA Raseinių apskrities komendantas 1943–1944, „Žebenkšties“ rinktinės vadas 1944–1946, „Žaibo“ apygardos štabo vadas 1945–1946, JKA „Žalčio“–„Naro“ 1946 – 1947,  „Žuvėdros“–„Vaidoto“ 1947–1948. rinktinės vadas. KA vadų istorinėse apžvalgose beveik nekalbama apie „Žaibo“ apygardos buvimą ir jos veiklą. Knygoje K. Kasparas „Lietuvos karas“ 510 psl. rašo : „Lapkričio mėn. „Žaibo“ vadovybė išsiskirstė: A. Zaskevičius-Stasys ir P. Bartkus-Martynas, Alkupėnas, perėjo į atskiras slėptuves, kuriose pirmasis rengė užsienio informacijos apžvalgas, o antrasis leido ir per ryšininkus platino apygardinį leidinį „Apžvalga“, spausdino štabo įsakymus ir instrukcijas. Pastarojo slėptuvė iki 1946 m. kovo mėn. buvo Viduklės vls. Galkaičių km. vienkiemyje. Straipsnio autorius melagingai nurodo, kad P. Bartkus šalia Viduklės leido ne apygardinį „Apžvalgos“ leidinį, bet „ Lydžio“ rinktinės  „Laisvės Varpą“. Tikroji situacija buvo tokia: „Laisvės Varpą“ tuo metu leido „Lydžio“ rinktinės informacijos ir propagandos skyrius. Redaktorius I. Stoškus-Mauras Eržvilko gimnazijos  gimnazistas, gabus redaktorius, literatas ir poetas. Tekstų ruošimas ir redagavimas vyko gimnazijoje, nes „Lydžio“ vadovybė buvo šios gimnazijos mokytojai. Gabių poetų ir literatų gimnazijoj buvo daugiau, tai Juozas Nausėda-Vaišnoras, Alfonsas Čekaitis-Džiugas bei Jonas Žičkus-Viksva. Kaip pažymi spaudiniai: „Rašė dainas ir muziką partizanams. Dirbo vargonininku Eržvilko bažnyčioj“. Leidyba vyko kaimo slėptuvėje. Laikraščio dizainą atlikdavo J. Kasperavičius-Šilas. Neabejotinai tos gretimos kūrybinės galios susijungdavo ir sudarė tautos dvasinę pasipriešinimo galią atėjusią iki Sąjūdžio. Kapitono biografijos tekstai skylėti, vietom melagingi, nes neaprašytos vado veiklos ne tik „Žaibo“ apygardoje, bet  ir JKA rinktinės Žalčio, Naro ir Žuvėdros, laikmetyje.

                      Trečiasis straipsnis KA vadai. Laisvė brangesnė už gyvybę.                                              Antanas Bakšys (1923-06-13 – 1953-01-18). Mano pateikti, tikrieji jo veiklos etapai: Bakšys- Klajūnas (1947-11-07) JKA – „Naro“ rinktinės štabo narys.  Nuo 1948-01-16  A. Bakšys-Germantas, „Vaidoto“ rinktinės vadas. Nuo 1948 m. liepos A. Bakšys- Germantas  KA, „Vaidoto“ rinktinės vadas. Nuo 1949-06-07  A. Bakšys- Germantas, KA vadas. Nuo 1951-03    A . Bakšys-Germantas „Jūros“ srities vadas. Nuo 1951-08-01 LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotojas ir Prezidiumo sekretorius. Nuo 1951-12-12 iki žūties 1953-01-18, „Jūros“ srities vadas. Biografija pradedama klastote, kad „Klajūnas“ išėjo į KA, „Savanorio“  (vėliau „Birutės“) rinktinę. Mokytojas A. Bakšys 1947-11-07 išėjo į JKA  J. Čeponio-Tauragio vadovaujamą „Naro“ (vėliau „Žuvėdros“) rinktinę. (Tuo metu „Savanorio“ rinktinės jau nebuvo. Ji savo veiklą baigė 1947 m. liepos mėn.). 1948-01-16  J. Čeponiui žuvus, A. Bakšys perėmė rinktinę, ją pavadino „Vaidoto“ vardu ir jai vadovavo iki 1949 m. birželio. Tekstas apima daugiau nei 10 lapų, jame daug painiavos, jam panagrinėti rezistencinės istorijos pagrindu, reikėtų atskiros studijos. A. Bakšys išėjo į pasipriešinimo kelią, į JKA „Naro“ rinktinę. Jam vadovaujant „Vaidoto“ rinktinei 1948 m. viduryje JKA buvo pervardinta į KA. Jis tampa trečiuoju KA vadu. Vėliau jis tampa „Jūros“ srities vadu. LLKS prezidiumo pirmininko pavaduotoju, vėl „Jūros“ srities vadu iki žūties 1953-01-18.

                      Ketvirtasis straipsnis KA vadai. Petras  Bartkus-Žadgaila  (Signataras)                            1925-05-30 –  1949-08-13. Mano pateikti tikrieji veiklos etapai: „Žebenkšties“ rinktinė  (1944 – 1945 m. spalis), „Žaibo“  apygarda (1945m. lapkritis – 1946m. rugpjūtis), apygardos  laikraščio „Apžvalga“ redaktorius, JKA (1946 m. rugsėjis – 1948 m. kovas),  „Prisikėlimo“ apygardos vadas (1948- 04-01 iki  1948-11-12).  P. A. teritorijoj, Dukto miške Vakarų ir Rytų sričių vadai atkūrė BDPS.  P. Bartkus-Žadgaila  išrinktas Tarybos prezidiumo sekretoriumi. 1949- 02-22 partizanų vadų suvažiavime vietoj BDPS įkurtas LLKS.  P. Bartkus  perrinktas  Tarybos prezidiumo sekretoriumi. Valstybės žinių   („Prie rymančio rūpintojėlio“), redaktoriumi  paskirtas P. Bartkus.

1949-08-05 suteiktas karinis majoro laipsnis ir mjr. P. Bartkus-Rimgaila  paskirtas  LLKS Gynybos pajėgų štabo organizacinio skyriaus viršininku. Žuvo 1949- 08-13 Radviliškio vls. Užpelkių miške

Knygoje KA vadai tekstas prastas, supainioti įvykiai, organizacijos, leidinių pavadinimai. Nesiskaitoma su istoriniais apygardų pavadinimais įvardintais istoriniuose dokumentuose ir leidiniuose.  Signataro, istorinio asmens, ypač pasižymėjusio kovoje su okupantais, biografiniai bruožai vietomis net nepagarbūs. Yra pilnesnių, daug geresnių biografinių aprašymų – šis bevertis dublis.

                      Penktasis straipsnis KA vadai. Partizanų vadas  tarsi  gyva  legenda (Vaclovas Ivanauskas). Reikia straipsnyje tikslinti Vytenio partizanavimo pradžios faktus (144–145 psl.) V.Ivanauskas atvyko į Openiškių km., priklausiusį Eržvilko vls. LLA pirmajai kuopai (vadas Kisielius- Tomas), būrio vadas J. Starkus-Maželis – to pat kaimo gyventojas. Pateko tiesiog ten kur reikia, be ryšininkų, be tarpininkų. Knygoj pateiktas tekstas – blefas. (144 – 145 psl.). Vietoj blefo tekstą būtina papildyti epizodu, kai 1945-07-04 Openiškių km. partizanų būrį atakavo SMRŠ dalinys, ryšininkė  Onutė Preilauskaitė jiems talkino. Ją priešai paėmė nelaisvėn, apklausę perdavė Eržvilko vls. NKVD viršininkui Močalovui. Tardymo metu Onutė nesulaužė duotos priesaikos,  neištarė nė žodžio, todėl  Močialovas  ją mirtinai nukankino. Didvyriškumą ir ištikimybę priesaikai parodė ir kiti šeimos nariai. Kambaryje šalia slėptuvės, kurioje tuo metu slėpėsi J. Starkus- Maželis ir V. Ivanauskas-Vytenis, smeršininkai  kankino Preilauskienę: mušė, rovė plaukus, metaliniu strypu kapojo   kūną, parbloškė ant grindų ir automato buože trenkė į galvą, automatas iššovė ir mirtinai sužeidė budelį. Smeršinikai sumišo, tuo pasinaudojo šeimos nariai: sužeistas tėvas pasitraukė į greta esantį mišką, sumaitotą, vos paeinančią  motiną mažametės (10 ir 8 m.) dukros Elenutė ir Agnetė  išvedė iš mūšio lauko ir išgelbėjo nuo žūties. Vėliau iš slėptuvės pasitraukė Maželis ir Vytenis ( žr. tekstą leidinyje LKA Nr. 32, 67–69 psl.). Nesvarbu, kiek metų vaikas ar suaugęs prisiekė Lietuvai, svarbu, kad  nesulaužė priesaikos. Jei Onutė ar kitas šeimos narys būtų prakalbęs, neturėtume akademiko J. Kubiliaus,  „Jūros“ srities vado  V. Ivanausko-Gintauto ir kai kurių kitų įžymybių. Skeptikai, eliminuojantys vaikus ir jaunuolius iš pasipriešinimo,  tokius atvejus turėtų įsidėmėti.

                      Kiti netikslumai nurodyti Įžangoje. Nedovanotinas melas 152 psl., kurį privalo kontroliuoti redaktorius: „1947m. rudenį mes susitikome  su „Kęstučio“ apygardos štabu. Dalyvavo Kasperavičius-Visvydas, Biliūnas-Džiugas (abu pakelti iš užkasimo duobės, nes žuvo 1947 m. balandyje). P. Paulaitis-Aidas (paimtas nelaisvėn t. p. balandyje, tuo metu buvo nelaisvėje.)“. Eilinis blefas. Teiginys, kad V. Ivanauskas-Vytenis buvo Aukuro rinktinės vadu (157 psl.) yra klaidingas, nors ir remiasi N. Gaškaite. Ji taip pat darė klaidų. Ši rinktinė buvo stabili, turėjo ambicingus vadus. V. Ivanauskui-Vyteniui JKA vadas J. Žemaitis skyrė svarbesnius uždavinius, kuriuos jis sėkmingai vykdė. Pagaliau KA vadų straipsnyje minima „kolektyvizacija“ autorių ir redaktoriaus iki šiol nesuprastas (arba nenorimas suprasti) okupantų didžiausias genocidinis smūgis Lietuvos valstybės ekonominiam išsivystymui, Lietuvos etnosui, pagrindinei ekonominei- socialinei tautos daliai – ūkininkams, kurie okupantų, buvo įbaudžiavinti. Okupantai pritaikė XVIII a. rusišką baudžiavinę struktūrą ir 2.0 mln. Lietuvos ūkininkų karine jėga įbaudžiavino,  konfiskavo 4.0 mln. žemės, sunaikino 400 000 ūkių  (sodybų, vienkiemių). Okupantų KPSS propagandistai tai pavadino kolektyvizacija. Redaktoriui reikėtų atsisakyti nuo praeities kolchozinių propagandinių vizijų ir tokias klaidas taisyti. Juk mūsų tardymo protokoluose banditų vardai taisomi, tai kodėl šis genocidas, vadinamas bolševikiniu propagandiniu vardu?

                      Šeštas straipsnis KA vadai. Povilas Morkūnas-Rimantas                                              (1920-11-26 – 1953-06-18). Vidurio Lietuvos laisvės kovotojų vadas. Pradiniame straipsnyje (160 psl.) tikslintina: LLKS Prezidiumo pirmininkui, generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui paminklas pastatytas prie Krašto apsaugos ministerijos, todėl kalbėti apie kito paminklo statybą netikslinga.

Straipsnyje gerai apibūdinta Šniuolio-Vitvyčio elgsena tardymuose, bandant apgauti tardytojus, kurie per jį norėjo sunaikinti KA vadą Morkūną.  Tardytojai suprato Vitvyčio rašytame laiške užslėptą perspėjimą KA vadui Morkūnui apie pavojų ir nedelsiant  nušalino nuo teroristinės kombinacijos, kaip nepatikimą. Tai gera žinia visuomenei.

                      Septintas straipsnis KA vadai. Gyvenimo  audrose nepalūžęs. P.Paulaičio gyvenimas pagal Antaną Pocių. Pradžia graži, patriotinė, atitinkanti visus marksisto-propagandisto kanonus. Tikras patriotas gali net susigraudinti, bet 190 psl. rašoma: „1923 m. nuvykęs į Italiją P. Paulaitis įstoja į Este (Paduvos provincija) gimnaziją, per metus išmoko italų kalbą“. Nuvykęs Petriukas iš Kalnėnų km. vienuolyno priorui pareiškia: „Dabar visi kalbėsit lietuviškai, nes aš laikysiu egzaminus į jūsų gimnaziją. Vėliau gal išmoksiu itališkai!“ Tikrasis P. Paulaičio gyvenimas: vienuolyno ir vienuolių gyvenimas daug sudėtingesnis ir atsakingesnis nei atrodo paprastam žmogui, tuo labiau marksistui Antanui.  Saleziečių gimnaziją gali lankyti tapęs saleziečių vienuoliu. Tapti vienuoliu reikia priimti amžinuosius vienuolio įžadus. Įžadai – gyvenimo virsmas, kai iš pasauliečio tampi vienuoliu. Dvasinė būsena visam gyvenimui atribota nuo pasaulinės gyvensenos. Tikrovė buvo tokia: P. Paulaitis įstoja į Saleziečių vienuolyną Vytėnuose, šalia Jurbarko, priima įžadus, per  metus išmoksta italų kalbą. Tampa vienuoliu-saleziečiu. Persikelia į Este vienuolyno gimnaziją, po kurios ruošiami kunigystės mokymai ir praktika. Tai virsmo tąsa. Asmenybės dvasinio pasaulio tobulinimas. Tai teologiniai apmąstymai, malda, kontempliacijos, dvasios vadovų praktiniai užsiėmimai, asmens dvasios tobulumo masto supratimas. Tokie mokslai ir kitos paslaugos nemokami. Visos studijos ir asmens dvasiniai užsiėmimai baigiami dar vienu dvasiniu virsmu – kunigyste, bendruomenės, vadinamos parapija, dvasiniu vadovu. Šio virsmo Petras atsisako. Tikriausiai, turėdamas žemiškų išskaičiavimų. Viešpaties planai kiti. Jis vienuolio įžadus priėmė ir vienuolio kelią nubrėžė. Afrika ar Kinija būtų po šventimų. Yra kur kas rūstesnių vietų rusiškame GULA-ge. Ten vienuoliai, davę įžadus, būtini. Keletas metų Portugalijoj, Austrijoj, Lietuvoj, Vokietijoj, kad geriau suprastų kontrastą tarp demokratijos ir bolševikinės diktatūros klaikumos. 1941–1947 P. Paulaičio, rezistento – lyderio, priešinantis raudonam, rudam, vėl raudonam, okupantams, metai. 1942 m. įkuria „Lietuvos laisvės gynėjų“ organizaciją kovai su okupantais. Prisaikdina veik visus Jurbarko gimnazijos gimnazistus ir miesto jaunuolius ginti Lietuvos valstybę, atstatyti nepriklausomybę. Nuperka buvusią Jurbarko autobusų stotį, įkelia į ją savo biblioteką, šachmatus, kt. kultūrines priemones. Pavadina šachmatų klubu, kuris tampa atviras jaunimui visą parą, visas savaitės dienas. P. Paulaitis-Aidas, Merkys tampa Jurbarko jaunimo dievaičiu. LAF, „Į reformuotą demokratiją“, Dešimt Dievo Įsakymų – tai jų visų ideologija. „Lietuvos Atgarsiai“ – jų spauda. 1944-02-16. Gen. Plechavičius. Vietinė rinktinė – tai ginkluoto pasipriešinimo pradžia. 1944 m. spalis. „Lietuvos laisvės gynėjų“ rinktinė, „Batalionas Nr. 8“, „Trijų lelijų“ rinktinė. Vadas Petras Paulaitis-Aidas, Merkys. Jurbarko, Šakių, Raudonės apylinkės, Karšuvos miškas. 1946-09-25 JKA „Lietuvos laisvės gynėjų“ rinktinė. P. Paulaitis-Aidas, Merkys rinktinės ir apygardos štabo skyriaus vadas , „Laisvės varpo“ redaktorius. 1947 m. balandžio mėn. P. Paulaitį-Aidą, Merkį, priešai paėmė nelaisvėn. 1947 m. nuteistas 25+5 m. nutremiamas į Uralo-Obės geležinkelio statybos 501 koloniją visam dešimtmečiui. Geležinkelis, po kurio kiekvienu pabėgiu glūdi nuo 5 iki 8 nusmerktųjų kaukuolių. Dažnai 5 katorgininkų ir 3 kareivių. Vienuoliui Petrui kasdien tenka laiminti Jų Amžinąją Būtį. Nuolat ir nuolat Viešpaties pirštas palieka jį tarp gyvųjų, kad patirtų pragaro dugno kančios gelmę, kad patirtų atgailą, kad laimintų ten baigusius žemiškąją kelionę, kad stiprintų ir guostų išliekančiųjų dvasią. Pabėgių kapinyne vienuolio Petro palaimintas lieka visas Virtukų ir Pyragių mūšiuose priešui patekęs elitinis rezistentų rezervas. J.Žemaičio, J. Čeponio ir kt. karininkų neapdairumo rezultatas. Populiarusis Kelmės kapelionas A.Čiumielius, Viduklės ir Tytuvėnų kunigai, visas tos erdvės rezistencinis elitas. J. Žemaitį šios elito netekties stygius persekios visą likusį gyvenimą.

1956-ieji metai. Trumpas atokvėpis Kaune. Antras „Lietuvos laisvės gynėjų“ srautas iš Kauno studentų. Antras paėmimas nelaisvėn, didžiausia 25 m. bausmė. Vėl vienuolio tarnystė tarp pasmerktųjų. 1959-ieji, P. Paulaitis Dubravlago Javase, kartu su antruoju LLGS Kauno studentais: Margaičiu, Jankausku, Zaikausku bei Mickaičiu ir kitais. Šalia saleziečio P. Paulaičio dar vienuoliai: marijonų prioras Pr. Račiūnas, jezuitas tėvas ir poetas Aleksandras Markevičius-Markaitis, kunigai K. Dulksnys – prelatas, A. Bunkus, S. Kiškis – rašytojas, A. Jurgutis ir J. Jonys, kancleris, generalvikaras. Mane, kaip profesionalų inžinierių- statybininką, pridėjo prie statybininkų brigados, kartu ir minėtų dvasininkų kompaniją, kai buvę inžinieriai baigė savo „kadencijas“ Dubravlage, o aš likau vienintelis, galintis pakelti inžinerinę-ekonominę popierizmo naštą lydinčią medžiagų ir pinigų srauto virtimu statiniu (mokykla, siuvimo cechu ir pan.). Tas srautas buvo milžiniškas, laiko tik pusmetis. Maskvos GULAG,as į Dubravlagą komandiravo plk. Golovanovą, kad „prastumtų“ tuos planinius pinigus ir medžiagas iki metų galo. Jis tą užduotį man pateikė „padengdamas“ mane penkiaaukščiu „mat mat“. Patyręs katorgininkas supranta, kad perspėjimas rimtas – jo reikia laikytis. Savo ruožtu P. Paulaitis pasiteiravo manęs, ar prisimenu, ar laikausi priesaikos, duotos Lapgirinėje. „Prisimenu, laikausi“. „Tuomet turėsi rimtų užduočių, privalėsi jas vykdyti“. Tada jo paklausiau, ar supranta, kad jis yra mano administraciniame pavaldume, o mano nurodymai jam privalomi. „Žinoma“, – prisipažino. – Nebūsi vedžiojamas už zonos į darbą. Būsi valytojų vyresniuoju. Nieko nedirbsi, pailsėsi“. „Be darbo būti negaliu, kokį nors darbą paskirk“. „Virsi „kipiatoką“ statybininkams“,– užbaigiau. Pasipylė nuolatinis penicilino poreikis sergantiems gripu. Visi žinojo geradėją Petrą, kad jo kraitelė neišsemiama. „Klausk vairuotojų, kuris turi penicilino? – sufleravo man Merkys. Vairuotojai man siūlė „vodką“, manydami, kad pigiausias būdas gauti statybinių medžiagų. „Atneši penicilino, gausi ko norėdamas“. Nešė ir nešė. Gavo ir gavo: cemento, dažų, vinių, šiferio ir kitų medžiagų. Pastebėjau, kad komandiruotam  plk. reikia kuo greičiau atsikratyti paskirtu medžiagų ir pinigų limitu. Tvirtino mano paraiškas nesidomėdamas, kuriam objektui jos reikalingos, svarbu, kad jų kiekis mažėja. „Reikia išsiųsti laiškus greituoju Uralo–Maskvos traukiniu, klausk vairuotojus“, – nurodė Merkys. „Duodu avansą (porą kubų medienos), kai adresatas gaus laišką, gausi likusius“, – aiškinau vairuotojui. Skriejo laiškai greituoju Maskvos pašto vagonu, mažėjo statybinių medžiagų limitas. Visi buvo patenkinti.

„Reikia įkurti „Katalikų parapiją“, – aiškino man Merkys. „Kurk, jei žinai, kaip įkurti“. „Žinau, bet tu turėsi pareigų“. „Jei pajėgsiu – įvykdysiu“. „Sukelsi į vieną sekciją tik krikščionis“. „Parodyk kuriuos“. „Rytoj gausi sąrašą“, – užbaigė Merkys.  Po poros savaičių visi kunigai vykdė religines prievoles šioje sekcijoje. Visi tikintys savo religines apeigas ėjo „Katalikų parapijoj“. Apie parapijos tapsmą žinojome tik trise: Merkys, aš ir Maršalka. Visiem kitiems buvo Dievo dovana netrukdomai atlikti religines prievoles. (Parapijos kūrimo eksponatus galima rasti: LGGRTC Genocido aukų muziejus, 2015-04-15 dovanojimo aktas, priedas 1, raštas PDF formatu „Katalikų parapija Dubravlage“. Arba leidinyje LKA  Nr. 26, Kaunas, 1999, 187–191 psl. Verta paskaityti šį straipsnį ir žiūrint nuotrauką 356 psl. knygoje KA vadai. Užrašas po nuotrauka – blefas. Nuotrauka padaryta po P. Paulaičio-Aido, Merkio 95-mečio šventės 1999 m. birželio 18 d. iškilmių Jurbarko bažnyčioje, kultūros rūmuose, kur artimiausiam P. Paulaičio giminei P. Gervyliui įteikiau trečio laipsnio Vyčio Kryžiaus ordiną, nes jį įteikiant prezidentūroje nebuvo atsiimančiųjų, todėl jį deponavo teikėjui LGGRTC. Vadovybės pavedimu 95-ojo gimtadienio proga šią misiją atlikau. Po iškilmių Jurbarke organizatoriai visus svečius nuvežė į pirmąją Aido, Merkio rezistencinę vadavietę  P. Gervyliaus sodyboje. Nuotraukoje P. Gerylius, stovėdamas šalia paminklo aiškina iškilmių dalyviams, kur buvo Aido-Merkio slėptuvė, spaustuvė kt. tarnybos. Paminklas buvo pašventintas anksčiau).

                      „Nepražiopsok, tikriausiai prie jūsų kompanijos atsiras neeilinis „stukačius“, „kūmas“, mūsų veiksmus, jei neužčiuopia, tai nujaučia“, – perspėjo Merkys. Nukrito į mūsų tarpą (neprisimenu Jono ar Algio dėka) iš užjūrio atskridęs Sakalas-Klemensas Širvys. Mandagus, lipšnus, patriotas. Kavą gėrėm iš vieno „uzbono“. Netikėtai mane apklausė plk. Golovanovas: „Ar tavo senis (staryj, Aidas, Merkys) šaudė rusų karininkus?“ Reikėjo gerai paplušėti, kad patikėtų, jog „Staryj“ nieko dėtas. (Ne, be to, kad jis čekistų nemėgo, gal kiek mažiau, negu aš. Žr. LKA Nr. 33, Kaunas, 2003 m., 81-82 psl., „Burkos“ 1959-12-24. Raportą Nr.2097 ). Galima iš trijų kartų spėti, kas ir kur buvo „Burka“, iš kurio „uzbono“ jis gėrė kavą. Merkys pokalbyje su marijonų prioru tarsi „netyčia leido“ man  išgirsti, kad kai kurie išsiųsti laiškai greituoju Uralo–Maskvos traukiniu atsiduria net Vatikane, todėl Prioro tekstų (į voką įdėdavau, adresą užrašydavau ir išsiųsdavau aš) pernešimui reikėdavo imtis ypatingų gudrybių. Dėl didelės popierizmo apimties didesnę dalį darbų atlikdavau gyvenamojoje zonoj po darbo, poilsio sąskaita. Svarbūs Prioro tekstai guldavo tarp techninės dokumentacijos krūvos, kurią „užmiršdavau“ pasiimti iš gyvenamosios zonos, ji buvo reikalinga tos dienos darbui. Dokumentaciją iš gyvenamos zonos, be problemų, atveždavo pulkininkas, kuris popierizmo nemėgo, todėl niekad jame nesikapstydavo. Tokie „užmaršumai“ buvo retoki, todėl įtarimų nekilo. Rizika buvo didelė, bet kitų variantų nebuvo. Galima neabejoti, kad Prioro ir Merkio, Aido bendrijos kūrybinių-dvasinių galių išdavoje kilo „Lietuvos Katalikų kronikos“ pradmenys įgavę pagreitį vėliau. Kita inteligentija privalėjome nukreipti „Kūmo“ ir jo kompanijos dėmesį nuo gausios ir kūrybingos dvasiškių grupės veiklos. Įkūrėme Indijos filosofijos studijų būrelį, kurios ideologas buvo Rusijos kunigaikštis Arsenjevas, nuolat skubriai bidzendamas su Indijos filosofijos traktatu po pažastimi. Aikštingus debatus su kunigaikščiu keldavo paeiliui tai Aleksas, Jonas, tai Macas, Klemas. Tėvas Aleksandras taip pat nuolat diskutavo su kunigaikščiu, tuo pačiu mus sergėjo, idant nenukryptume nuo krikščioniškojo kurso. Tauragietis Tamošaitis dažnai įsiterpdavo su lietuviška pagoniškąja filosofija. Mano laisvalaikį rijo statybų dokumentacijos tvarkymas, tad savo trigrašį įkišdavau rečiau. Dalyvaudavo ir buvęs SSRS Komjaunimo komiteto antrasis sekretorius Krasnopevcevas, iniciatyvus, sumanus žydas, papasakodavo įdomių nutikimų iš uždarosios KPSS CK zonos, kurioje jis iki tol gyveno. Lagerio „kūmui“, gerokai žemesnio intelekto nei minimų grupių inteligentija, buvo sudėtinga susigaudyti šių filosofijų sumaištyje. Sustabdyti disputų, kaip ir suprasti jų negalėjo, nes jis žinojo vienintelę filosofiją – marksizmą. P. Paulaičio konclageriuose buvimo vietose vyko giluminiai dvasiniai procesai, analogiški į čia aprašytus. Išleistos knygos tokios apimties tekstuose vertėjo skirti daugiau dėmesio dvasiniams-teologiniams, nei paviršutiniškiems aprašinėjimams.   Vadinamuose „gelžbetoniniuose maišuose“ vyko tokie pat dvasiniai- psichologiniai procesai tarp P. Paulaičio, E. Buroko, vysk. Slipych ir kt.

             APIBENDRINIMAS. Žemaičių kultūros draugijos Simono Stanevičiaus bendrijos ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys savo apiforminimu pateiktas, kaip reprezentacinis. Atvertus kietą viršelį randame: 1949–1961 m. „Kęstučio“ partizanų apygarda. Blefas nuo pat pradžios.  Statutinės organizacijos pavadinimas pagal kiekvieno norus nekaitaliojamas, nes yra istorinis paveldas. Istorinis pavadinimas privalo būti toks: 1949–1953 m. LLKS „Jūros“ srities „Kęstučio“ apygarda. 1953-09-18 žuvo paskutinis KA vadas J. Vilčinskas-Algirdas, tuo pačiu nustojo egzistuoti šios Laisvės kovos organizacijos struktūra. 1954–1961m. laikotarpis negali būti priskirtas Kęstučio apygardai, nes apygardos nebuvo. Reprezentacinio leidinio istoriniams tekstams keliami tie patys reprezentaciniai reikalavimai: tikslumas, tautinis ir valstybinis orumas, pagarba didvyriams bei vadams, nes mes kariaujanti pusė, kaip ir galingieji priešai (ilgajame periode nugalėjome šį daugkart galingesnį priešą). Negalima naudoti čekistinio protokolinio leksikono žeminančio mūsų didvyrius kovotojus, jų vadus: areštas, sprukimas, bėgimas, tarybinis, sovietinis, kolektyvizacija ir pan. Tekstai rodo, kad tuomet įbaudžiavintų ūkininkų vaikai ir vaikaičiai neatsikratė baudžiauninko dvasios, kuri išklota knygos tekstuose.

                      Feldmaršalas Paulius nebuvo areštuotas, bet paimtas nelaisvėn, nors pražudė didžiulę armiją. Kodėl mes žeminam save, naudodami tokias kategorijas, kaip areštas, tarsi mes buvome priešų nuosavybė. 1941 m. birželį rusai dar ir kaip spruko iš Lietuvos, tačiau visuose istoriniuose tekstuose jie oriai traukėsi, kaip ir vokiečiai, pralaimėję Stalingradą, Oriolą ir kt. mūšius Rusijoj, vertėsi kūliais į Vakarus. Istoriniuose tekstuose: tiesino fronto liniją, oriai traukėsi.

                      Paėmęs knygą pagal jos rubriką tikiesi rasti informaciją apie visus šešis Kęstučio apygardos vadus. Deja, paminėti tik du. Tiesa, pirmasis apygardos vadas H. Danilevičius-Vidmantas,  net nepaminėtas, tačiau išdergtas (42 psl.). Pravartu priminti, kad straipsnio autoriaus klasiokas knygoje „Vadžgirys“ (Kaunas, 2006) panašiai derglioja šį laisvės kovų didvyrį. Sutapimas: „Vadžgirio“ knygos redaktorius Vilniaus Kapsuko vardo universiteto marksizmo katedros dėstytojas Krescencijus, šios knygos redaktorius –  Anykščių r. „Kurklių“, „Už taiką“ kolchozų ilgametis etatinis KPSS sekretorius, vėliau Anykščių rj. kompartijos vadovas paskyrė LKP rajono komiteto propagandos ir agitacijos skyriaus vedėju. Šauni klasiokų ir kompartijos bičiulių ideologinė giminystė.

                      Tinkama vieta priminti, kad H. Danilevičius-Vidmantas su J. Žemaičiu Lapgirinėj susitiko 1945 m. rudeny, kai derėjosi dėl „Žaibo“ apygardos įkūrimo. Pravartu žinoti, kad H.Danilevičius-Vidmantas 1948 m. lapkritį iš klastingos pasalos Kaune sėkmingai pasitraukė. Grįžęs rado buvusio jo būrio vado „Putino“, čekistų su MGB 2N valdybos klastą ir jų agentų siautėjimą apygardos teritorijoj. Buvo suimti Putinui  žinomi ryšininkai ir rėmėjai, čekistams įduotas apygardos archyvas. Vidmantas naudojosi atsargine slėptuve Trakutyje, kurios kiti nežinojo. Jo globėjas buvo greta gyvenantis Iz. Jokubauskas. 1949 m. sausį Palubeckas-Simas be apygardinių ryšininkų pas Iz. Jokubauską atvedė A. Ramanauską-Vanagą ir  A. Grybiną-Faustą. Vidmanto situacija buvo ypač sudėtinga dėl valdybos MGB 2N agentų, Putino nuolat vedžiojamų čekistų siautėjimo ir dėl klastingo šmeižto, savųjų nepasitikėjimo. Talentingas vadovas randa išeitis: svečius patikimai patalpina į Vadžgirio bažnyčios bokštą (dauguma parapijiečių mano, kad į jį įėjimo nėra). Gimnazistui, sistemingai kas šeštadienį  grįžtančiam iš Eržvilko pro Trakutį su tuščia terba, sekmadienį su paviržiu – atgal į gimnaziją,   Vidmantas prideda jam dar skaitmeninę „krivulę“, nes gavo žinią, kad „Jūros“ štabas dėl Putino veiksmų iš Skaudvilės apylinkių pasitraukė prie Eržvilko. Kitą šeštadienį gimnazistas vėl, kaip paprastai, su tuščia terba (ir gimnazijos mokytojų pridėta skaitmenine „krivule“) grįžta pro Trakutį namolei.  Skirtumas – nurodymas skaičius padiktuoti betarpiškai gavėjui. Šioks-toks detektyvas – gavėjas slėptuvėj, kažkodėl iš jos išeiti negali. Gimnazistui negalima parodyti, kur ta slėptuvė. Gimnazistas užrištomis akimis važelyje pavežiojamas ir įlaipinamas kažkokion patalpon pas vadą. Padiktuoja  skaičius. Pašlamina lapais ir nudžiunga sakydamas, kad atlikau didvyrišką žygį, vertą ordino. Tik nenusikvatojau: „Iš kur tu, vargeta, įvarytas po žeme, gausi tą ordiną? Ėjau pas tėvus bryzo lašinių ir puskepalio duonos. Padiktavau tau porą šimtų skaičiukų. Ar tai sunku?“

                      „Vade, aš dirbu mūsų tėvynės greitesniam išlaisvinimui. Ordino man nereikia“. Vadas paima mano ranką ir įdeda storoką ir ilgoką daikčiuką. Akių atsirišti neturiu teisės (nes gausiu per sprandą, įspėjo Dzidorius). Išlaipina, vėl į važelį. Pavežioja, atriša akis, išleidžia Lapgirinėje. Šventai patikėjau, kad tame miške buvo slėptuvė. Prisiminęs žvilgtelėjau į dovaną ir nepaprastai apsidžiaugiau – tai amerikietiškas rašiklis „Parker“ su aukso plunksna. Ar gali būti, gimnazistui, geresnis apdovanojimas.

                      A.Ramanauskas – Vanagas, išeidamas iš Vadžgirio bažnyčios bokšto, zakristijonui atminimui įteikė trumpą ginklą, kuris dabar keliauja nuo vieno vadžgiriečio pas kitą, kaip vertingas suvenyras. Kaip Vanagas ir Faustas keliavo nuo Eržvilko iki Jaugėlių km. prie Tyrulių pelkių, galite paskaityti ryšininkės Dijokaitės memuaruose. Grįžo Vanagas, kaip Gynybos pajėgų vadas, kartu su signataru Faustu atgal tuo pačiu keliu. Vidmanto komanda juos palydėjo iki Nemuno perkėlos. Klausimas straipsnio autoriui ir LGGRTC gen. direktorei, kaip rėmėjai: Kada ir kur čekistai užverbavo H. Danilevičių-Vidmantą? Šį teiginį būtina paaiškinti Vidmanto dukrai, anūkams ir skaitytojams, nes ši knyga bus platinama ne tik prezidentūroje, bet ir anūkų  gyvenamose vietovėse.

Knygos struktūra, vadovaujantis jos rubrika, sukonstruota ne tik ignoruojant, bet ir apšmeižiant pagrindinį KA vadą H. Danilevičių-Vidmantą.  Knygos išorė įspūdinga: kieti viršeliai, kreidinis popierius. Tūlam skaitytojui knyga ir tekstai gan patrauklūs. Jis bus įtikintas, kad Vidmantas okupantų spectarnybų agentas. Tuo pačiu šis „gaminys“ turi visus pagrindinius GRU „Minkštųjų galių“ požymius ir su LGGRTC lodotipu už mokesčių mokėtojų pinigus? Žavu! Žiopliams dar kartą pravartu priminti, kad „buvusieji“ poilsiauti neišeina, arba lietuviškai: „Su rusiška meška „obuoliauti“ neverta, nors ji ir lietuviškame kailyje“. Noriu paprašyti „Aitvaro“ atsargos karininkų organizacijos, kaip laisvės kovotojų pasekėjų, Lietuvos atsargos karininkų asociacijos:  juridinėmis priemonėmis apginkite savo kolegą dim. Pulkininką Henriką Danilevičių-Vidmantą, Kęstučio apygardos  (1948–1949) vadą,  Lietuvos karo mokyklos 1939 m. laidos leitenantą Petrą Ruibį-Žigą, Lydžio rinktinės (1945–1946) vadą, žuvusį didvyrio mirtimi. LGGRTC ir KAM darbuotojai jam suteikė puskarininkio laipsnį, vėliau leitenanto (įdomu, kaip suteikiamas leitenantui leitenanto laipsnis. Gal už tai teikiami ordinai?). Neleiskite žeminti karininko vardo ir tyčiotis iš didvyrių.

Rezistencija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra