Knygą iš bibliotekėlės gatvėje galima pasiimti be skaitytojo pažymėjimo

Autorius: Data: 2013-11-24, 18:38 Spausdinti

Raminta JONYKAITĖ, LRT radijo laida „Ką man skaityti?“, LRT.lt

Visiems atrodė, kad bibliotekėlė gatvėje gali išsilaikyti dieną, savaitę, gal mėnesį, bet tikrai ne metus, prisimena Milda Varnauskaitė. Dabar tokie mainai, kai kiekvienas praeidamas gali pasiimti knygą ar atnešti kitiems ką nors paskaityti, vyksta įvairiuose sostinės mikrorajonuose bei kituose miestuose.

„Norėtųsi, kad tie nameliai įsigyventų, taptų visiškai natūralūs ir nebekeltų nuostabos. Apskritai, kad tokių iniciatyvų žmonės imtųsi patys“, – sako į inkilą panašaus namelio-bibliotekėlės sumanytoja.

– Kokia bibliotekėlės idėja – kokios knygos atsiduria joje? Labai keičiasi turinys?

– Ryte matau, kad bibliotekėlė būna tuščia arba pilna. Paskui žiūriu – vėl kažkas pasikeitę arba sudėliota kitaip. Man labai patinka stebėti. Užmeti akį – knygos atrodo sujauktos. Po akimirkos grįžai – kažkas sutvarkė. Paskui, žiūrėk, vėl neliko. Atsimenu, vieną rytą pabudau, atsitraukiau užuolaidas ir žiūriu – pilna pilna prikrauta. O, galvoju, nufotografuosiu, kai eisiu į darbą. Tačiau išsiruošiu į darbą – o ten tuščia. Žmonės nuolatos patikrina. Man jau atrodo, kad tai nebe mano, o žmonių, nes jie kiekvieną dieną tai kuria.

 

– Skaitydama apie bibliotekėlę radau tokią mintį, kad žmonės ne tik nori skaityti, dalytis knygomis, bet ir burtis, aptarti knygas, kalbėtis.

– Iš pat pradžių į bibliotekėlę gaudavau laiškų – siūlymų kurti skaitytojų klubą. Turėjau tokių minčių, bet gyvenimas toks, kad dėliojiesi prioritetus… Ir dabar svajoju apie tai, bet šią minutę negalėčiau sau leisti užsiimti papildoma veikla. Man labai patiktų klubas, kur būtų galima skleisti literatūros idėją, ypač, man regis, iš senjorų pusės. Kartais pagalvoju, kad tikrai norisi pasikalbėti apie rūpimus dalykus, apie literatūrą, o dažnai gal nėra tokios galimybės. Noras griebtis už kažko jaukaus ir šilto visiškai žmogiškas ir natūralus.

– O gal atverkime duris ir pasižiūrkime, kokios knygos yra šį rytą yra bibliotekėlėje?

– Yra „Taiklusis šaulys“ – sskimų pasakos ir legendos, Algimanto Zurbos „Nulėpausis ir striukumbukas“. Astridos Lindgren „Nykštukas Nilsas“. Gerai, daug vaikiškų knygų. Dar – lenkiškos knygos. Ir rusiška Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Labai tai skatinu, nes Vilnius – daugiakultūris miestas. Žmonės paklausia, ar tinka lenkiškos ir kitos knygos. Žinoma, kad tinka. Buvo ir norvegiškų, ir ispaniškų.

– Tokios bibliotekėlės principas – „jei imi, turi atnešti“?

– Tokio „turi“ nėra. Jei gali – būtų malonu. Bet jei neturi, ir nereikia.

– Praėjus metams pasakojate, kad bibliotekėlė prigijo Jūsų gatvėje. Tačiau teko susidurti ir su ne visais gražiais poelgiais?

– Porą kartų keitėme stiklą, buvo išdužęs. Viena kartą buvo padegta knyga. Bet aš labai ramiai reaguodavau, nes man atrodė, kad tai neišvengiama – vis tiek reikia apsitrinti. Nepasidaviau, skatinau kitus nepasiduoti. Atrodo, kad toks požiūris buvo visai vaisingas.

– Iškaba „Little free library“ ant stogo rodo, kad bibliotekėlė yra platesnio tinklo narė? Pasaulyje tokių bibliotekėlių idėja pastaruoju metu ypač populiari, o kaip ji atsirado?

– Nepamenu to vyro vardo ir pavardės. Po jo mamos mirties liko didžiulė biblioteka. Iš namie rastų visokių medžiagų prie namų jis sukalė tokią bibliotekėlę, nes norėjo kažkokiu būdu išdalinti mamos knygas. Paskui Amerikoje „Little free library“ labai išpopuliarėjo.

Apskritai, pastebiu, kad vis daugiau ir vis dažniau atsiranda tokių lentynų, kur dalijamasi knygomis. Tai vis labiau skatinama. Jei tau kažko nereikia, galbūt tai yra naudinga kitam. Nebūtina pirkti – galima dalintis. Tie daiktai gali gyventi naują gyvenimą. Be to, žmonės nebelinkę taip kaupti daiktų, nes gyvenimas verčia dažniau judėti, taigi pačias brangiausias pasilieki, o visa kita gali atiduoti. Kai kraustausi, jaučiuosi išsikrausčiusi, kai išsivežu knygas. O kol knygos tebėra, tarytum dar dalis manęs ten yra. Knygos – patirties pratęsimas. Tu jautriai išgyveni ten aprašytus gyvenimus. Tai nėra paprasta žinia, naujiena. Gera literatūra paveikia kaip ir tam tikros patirtys, kurias kasdien išgyveni.

– O ką pati skaitote?

– Šiuo metu studijuoju, tad dominuoja mokslinė literatūra. Bet jei ilgiau nepaskaitau grožinių tekstų, pradedu jausti didžiulį alkį. Neseniai numalšinau jį Boriso Viano „Dienų puta“. Dabar kol kas neleidžiu sau skaityti grožinės. Be to, dar ir studijoms reikia skaityti. Nors tai ir grožinė, ir puiki literatūra (Rainerio Maria Rilke dabar „Maltės Lauridso Brigės užrašai“), bet ne tas pats, jei pasirinkčiau pati.

– Tai kokią rinktumėtės?

– Daugiausia skaitau klasikinę grožinę literatūrą. Labai graužiu save, kad žinau mažai šiuolaikinių autorių. Mėgstu skaityti grandus – atrodo, jei jų neperskaitei, negali vertinti dabartinių.

Bibliofilija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra