Knyga apie okupaciją ir pasiaukojimą

Autorius: Data: 2011-12-28, 15:15 Spausdinti

Aldonos Marcinkevičienės pokalbis su knygos „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“ autoriumi rašytoju Stanislovu Abromavičiumi

Garbingoje mūsų tautos pokario pasipriešinimo istorijoje daug vardų, kurie verti didžiausios pagarbos. Aleksandras Zapkus, mokytojas, Lietuvos karo mokyklos absolventas iš Žemaitijos buvo Didžiosios Kovos apygardos (DKA) partizanų štabo viršininkas ir žuvo 1946 metų kovo 24 d. dabartiniame Kaišiadorių rajone. Kuo gi išskirtina šio žmogaus biografija ir kaip suprasti tuos du Jo gyvenimus?

Rinkdamas medžiagą knygai užkliuvau už šios sentencijos. Aleksandras Zapkus per jam skirtus trisdešimt metų iš tikrųjų pragyveno du trumpus, bet garbingus gyvenimus. Viešpats žmogui suteikia galimybių atverti pasauliui sielos kerteles, darbais ir žygiais įrodant meilę Tėvynei, ypač tada, kai jai iškyla mirtini pavojai. Iš pradžių, jaunystėje, Aleksandrui turėjo atrodyti, kad likimas bus palankus: augo gražioje šeimoje, mokėsi Mažeikių gimnazijoje, mokėsi Plungės, o baigė Šiaulių mokytojų seminariją, pasinėrė į įdomų ir prasmingą mokyklos, šeimos ir įvykių pasaulį, mokė vaikus rašyti bei skaityti, mylėti savo kraštą, pats grojo įvairiais instrumentais ir kūrė dainas. Tasai buvo pirmasis gyvenimas. Bet atūžė iš Rytų gaivalingas smurtas, vadinamas okupacija. Štai tada jau reikėjo tą deklaruotą meilė Tėvynei įrodyti, priešinantis su ginklu. Šiame etape Aleksandro Zapkaus gyvenimas ir jo apsisprendimas kovoti už Lietuvą vadintini didvyriškais: juk jis po pirmojo kovos krikšto prie Sedos 1944 metų spalyje, ieškodamas į Vakarus besitraukiančios šeimos, toje galybėje pabėgėlių, aimanų ir chaoso, kraujo ir mirčių akivaizdoje buvo jau tarsi ir saugesnis nei Lietuvoje, kiek tai galima pasakyti apie 1944 metų pabaigos Vokietiją, Berlyno prieigas. Čia dar nebuvo mongoliškų ordų, ruseno didelė viltis pabėgti iš to pragaro Lietuvoje, perplaukti vandenyną kartu su šeima (žmona Florentina ir šešiametis sūnelis Kęstutis). Juo labiau, kad žmona buvo JAV pilietė ir šios valstybės ginama, tačiau patriotizmo skatinamas ieškojo būdų būti tarp tų, kurie Lietuvoje buvo pasiryžę kovoti už gimtą žemę. Nepadėjo nei savųjų ašaros, nei kitoks supratimas apie aukojimąsi – Aleksandras savarankiškai, svetimų valstybių neverbuotas, netapęs desantininku, patraukė į okupuotą Lietuvą. Į ją 1944 metų gruodyje patekti iš Vokietijos buvo net sunkiau nei šiek tiek anksčiau iš Lietuvos į Vakarus.

Tuos įvykius menantis Kęstutis Zapkus (dabar gyvenantis Niujorke, dailininkas, profesorius) pasakoja taip: „Prisimenu barako gyvenimą, masę moterų su vaikais iš visur suvarytų, be žinių, be ateities, ir lyg be praeičių. Barakas milžiniškas, su šimtu trilypių geležinių lovų, viduryje vienu šildymui anglių pečiu, priekyje vienu didžiuliu langu ir suolu; jis buvo ištisai apsėstas blakėm ir utelėm. Dažnai visus suvarydavo į kambarius, kur buvome purškiami balta (nuodingieji DDT?) pudra ir taip apdulkinti apsirengdavome ir grįždavom į savo vietas barake. Naktimis smarkesnės moterys (ir mama) išlėkdavo pasivogti keletą bulvių ar anglių iš sustojusių transporto vagonų. Laikas buvo tęsiamas su kukliais maisto pasidalinimais ir ištisu moterų budėjimu bei pasakojimais prie to lango. Pamačiusios kareivį jau vokiečių uniforma, viena kitą erzindavo, kad lyg jos vyras artėjantis ją išgelbėti. Taip besityčiojant vieną rytą pasimatė mano tėvelis. Man neaišku, kaip jis mus iš to lagerio ištraukė ir apgyvendino miestelyje, kažkur prie Berlyno, nes gyvai prisimenu keliaujant iškeltu tramvajumi tarp didžiulių pastatų griaučių. Buvo be galo jautrus, lyg tai normalizacijos subūrimas, dar nuostabiai praleistas vienas vakaras su tėveliu ir mama restorane ir kino teatre. Per visos nakties verksmus ir maldavimus, mano tėvelis Aleksas nesugebėjo toliau bėgti su mumis ir grįžo partizanauti Lietuvos link…“

Kiek supratau, kirsdamas fronto liniją, jis vis dėlto pateko į sovietinės kariuomenės nelaisvę? Taip kaip toliau susiklostė jo gyvenimas?

Mums žinoma tik tiek, kad nuo Berlyno ar Lenkijos jis buvo vežamas į karo belaisvių stovyklą Daugpilyje. Galiu nuspėti, kad dar dėvėjo lietuvišką kario uniformą. Jau pravažiavus Kaišiadoris, kažkur prie Vievio, penkiems belaisviams (tarp jų galėjo būti ir vokiečių) pagaliau pavyko išplėšti skylę vagono grindyse ir pabėgti. Liudytojai teigia, kad jie pasirodę prie Čiobiškio ir paprašė vietos gyventojų juos suvesti su partizanais. Štai Janina Penkauskaitė-Kudelytė, tada gyvenusi Rusių Rage, pasakojo, kad grupę žmonių į Dienovydžio kaimą, Gelvonų valsčiuje, pas jos senelę Antaniną Usevičienę 1944 metų žiemą atvedė Jonas Daškevičius-Papūga. Teta Veronika Usevičiūtė, esą, vakare juos nuvedusi į Gegužinę pas kleboną Steponą Rudžionį. Vyrai tikino pabėgę iš karo belaisvių ešelono, prašė suvesti su vietos partizanų vadovybe. Moteris sakė, kad tarp pabėgusių buvo du broliai. Aleksandras Zapkus, būsimasis partizanų vadas Piliakalnis, buvo apsirengęs kariškais rūbais. Jau 1945 metų pradžioje, žiemą, Piliakalnis pas juos į sodybą buvo užsukęs su savo būriu.

DKA partizanų apygardos moterų bataliono vadė Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera teigė, kad pabėgusius belaisvius iš Gegužinės pas Žalią Velnią ji atvedusi 1945 metų sausio pirmosiomis dienomis. Sakė, kad vyras buvęs ramaus būdo, aukštas, tikrosios pavardės niekas nežinojo…

Likimas leitenantuo Aleksandrui Zapkui lėmė kovoti su okupantais tik pusantrų metų. Per tą laiką jis tapo apygardos štabo viršininku. Knygoje jį aprašote kaip sumanų, išskirtinai tolerantišką, teisingą ir išsilavinusi žmogų. Visų pirma, gal mokytoją nei kadrinį karininką. Tai koks jo tas pirmasis, mokytojo gyvenimas?

Tai kaip mozaiką, pavyko sudėlioti pagal metus: 1932 metais baigęs progimnazijos kursą Mažeikiuose, įstojo į Plungės mokytojų seminariją, 1936 06 20 baigė Šiaulių mokytojų seminarijos keturis kursus, lapkričio 1-ąją pradėjo dirbti laisvai samdomu mokytoju, apsigyveno Mažeikiuose, Mažoji gatvė Nr. 10. 1937 metais išvyko gyventi į Žvyreles (Viekšnių valsčius) ir ten mokytojavo, 1938 metais mokytojavo Meškėnuose ir Dabikinėje. 1937 10 03 Viekšniuose vedė mokytoją Florentiną Kondrotavičiūtę iš Skleipių ūkio, Viekšnių vlsč., tad dirbo kartu, kol 1938 04 22 gimė sūnelis Kęstutis.

Buvo 1944 metų Birželio sukilimo dalyvis Viekšniuose, Lietuvos laikinosios vyriausybės Viekšnių valsčiaus komendanto padėjėju, o 1944 metų vasarą tapo Tėvynės apsaugos rinktinės, kovojusios su grįžtančiu okupantu, kuopos vadu.

Aleksando žuvimo aplinkybės knygoje irgi pakankamai aprašytos kaip didvyriškos. Žinoma, tai buvo 1946 metų pradžia, mūsų kovotojams buvo sunki: trėmimai išretino jų rėmėjų gretas, karas baigėsi, tai „išvaduotojai“ įsikūrė garnizonuose, skirtuose kovoti su partizanais…

DKA vadas Jonas Misūnas-Žalias Velnias daug dėmesio skyrė partizanų vienijimuisi. Balninkų laisvės rinktinė, kuriai vadovavao Juozas Šibaila-Diedukas ir Alfonsas Morkūnas-Plienas, veikę Ukmergės apskrityje, turėjo tapti DKA B rinktine. Jos prijungimo reikalais į tuos kraštus buvo išvykęs Piliakalnis. Po kelių bendros kovos su ukmergiškiais mėnesių, sutvarkęs formalumus, paskyręs vadus, jis grįžo į DKA štabo buvimo vietą Kaišiadorių apylinkėse. Deja, jau persikėlus Nerį, ir atsitiko ši tragedija. Partizanas Albinas Bagdonavičius iš Rusių Rago, Musninkų vlsč. taip apsakė mūšį, kuriame Piliakalnis žuvo: „Sako, ten rusų kareiviai kirto mišką, krovė į automašinas ir vežė rąstus į vagonus Kaišiadoryse. Jie, matyt, ir pastebėjo partizanus, pranešė. Greitai keli NKVD kareivių iš Kaišiadorių ir Žaslių garnizonų būriai atkirto partizanus nuo Dubių miško. Teko trauktis pažliugusiais keliais ir pievomis. Besitraukiant Piliakalnis ir buvo sužeistas. Gulėjo jis kiek aukščiau, ant kalnelio, kiti – lomelėje. Sužeistojo kojos smarkiai kraujavo. Judėti jau negalėjo. Tai pamačiusi ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Laukinukė puolė štabo viršininką gelbėti, o partizanas Motiejus Bulauka-Kolumbas užstojo kelią, sakydamas, kad tai labai pavojinga. Tačiau drąsi mergina, išvadinusi delsiančius bailiais, puolė padėti, bet kulkosvaidžio serijos buvo mirtinai pakirsta. Piliakalnis, matydamas, kad neišsigelbės, išsiėmė iš planšetės štabo dokumentus ir juos sudegino, paskui pistoletu nusišovė. Tada žuvo dar du partizanai, vienuolika buvo sužeisti“.

O gal antrasis Aleksandro Zapkaus gyvenimas – tai jo sūnaus dailininko Kęstučio Zapkaus likimas? Juk apie tai užsimenate knygoje?

Sako, mes po mirties liekame gyventi savo vaikų gyvenimuose. Tad šioje knygoje bandžiau plačiau aprašyti Kęstučio Zapkaus likimą. Jis savo tėvelį vadina ne tiek mokytoju ar kariškiu, kiek muzikantu, kompozitoriumi. Šie atsiminimai susiję su galbūt pirmaisiais jo prisiminimais Viekšniuose, kai šešiametis matė pilną namą dainininkų ir muzikantų saviveiklininkų, kurie grojo ir dainavo ne tik liaudies, bet ir savo vadovo Aleksandro Zapkaus sukurtas dainas bei melodijas. Mena, kad dainininkai koncertavo Viekšniuose, važinėjo po aplinkinius valsčius, net į Mažeikius, o sugrįždavo pilni įspūdžių apie koncertus ir jų klausytojus. Be abejonės, tai persidavė iš sūnui. Jau gyvendamas JAV, ir Kęstutis iš pradžių blaškėsi tarp muzikos ir dailės. 1947 metais vaikas įstojo į Torringtono mokyklos trečią klasę, mokėsi groti smuiku, bet reiškėsi ir jaunųjų dailėje. 1952 metais įstojo į Farragut High vidurinę mokyklą, grojo smuiku simfoniniame orkestre, lankė pradinius Čikagos Meno instituto kursus. Jau 1956 metais laimėjo stipendiją studijuoti dailę, tad apsisprendė ir įstojo į Čikagos Meno institutą.

Karo ir vaiko santykių tematika Kęstutį persekios visą gyvenimą. Jį pasaulyje ir išpopuliarino darbų ciklas „Karų vaikai“. Tą gyvenimo etapą jis pats labai gražiai apibūdino: „Tikiu tyrosios formos menu, bet „Karų vaikai“ darbų grupė yra kitokia. Man svarbu moralės atsipeikėjimas, reakcija į pasaulinės žmonijos neteisybes. Šie darbai skirti ir jūsų daliai – karų vaikams. Bandžiau pavaizduoti ne vien protinį šito ir visų karų įspūdį, bet ir tą, kuris lieka pasąmoniniame sluoksnyje, nors galbūt nėra taip giliai pakastas. Tai tam tikra patirtis, kurios nepakeisi, kuri veržiasi per viską, – per džiaugsmą, ašaras, per troškimus, per pyktį ir net per pilkiausią kasdienybę – kaip kokia piktoji dvasia. Tai karo vaiko tikrovė. Jis visam laikui yra tų išgyvenimų mokinys – paveiktas, išprievartautas, sužalotas. Visi jausmai tuo patikrinami, viską reikia ironiškai vertinti…“

Apie Aleksandro gyvenimą partizanaujant su ašaromis akyse palikę Lietuvą artimieji beveik nieko nežinojo, nes jis prabėgo toli nuo Žemaitijos, juo labiau JAV, vidurio Lietuvoje, nežinomame jiems krašte.

Rašydamas knygą, gražiai elektroninėmis priemonėmis bendravau su profesoriumi Kęstučiu Zapkumi, jis pateikė daugumą (apie 80) knygoje publikuojamų nuotraukų. Manau, kad mūsų bendravimas tęsis ir toliau.

Belieka tik padėkoti autoriui už jo rūpestį, fiksuojant pokario kovų istoriją (ši knyga apie pokario kovas jo darbuose jau šeštoji. Tai DKA partizanų istorijos, didelį pasisekimą turėjusi knyga „Partizanų Motinos“ (2010). Kiek supratau iš mūsų pokalbio, rašytojo planuose yra ir daugiau darbų šia tema. Žinome, kad šiuo metu renkama medžiaga knygai „Tremties vaikai“, kuri turėtų pasirodyti jau šią vasarą. Joje norima papasakoti apie kelias dešimtis mažųjų tremtinių likimų…

S. Abromavičiaus knygos „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“ viršelis Knygos_virselis

Nuotraukose:

1. A. Zapkus 1936 m.

2. Kęstutis Zapkus su mama Florentina JAV, 1956 m.

Spauda , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra