Neseniai, 2013 metų pradžioje, Lietuvos nacionalinis muziejus išleido naują plačiajai visuomenei ir nacionalinio Lietuvos laikraščio „Voruta“ skaitytojams gerai žinomo istoriko akademiko prof. habil. dr. Antano Tylos knygą „Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais“ (V., 2013, 192 p. Tiražas 500 egz.).

Naujojoje knygoje prof. A. Tyla susumuoja, apibendrina tyrimo, kurį pradėjo 1969 m., rezultatus. Joje, kaip ir kitose savo knygose, lentelių ir diagramų pavidalu pateikia daug statistinių duomenų. Knygoje yra ir vertingų istorinių nuotraukų. Svarbus knygos priedas iš Lietuvos kilusių Tartu (Dorpato, Jurjevo) universiteto studentų sąrašas, kuriame nurodoma kiekvieno imatrikuliuoto studento gimimo data, vieta, tėvų luomas ar veikla, įstojimo į universitetą data, fakultetas, specialybė, baigimo ar atleidimo data. Autoriui sutikus, laikraščio skaitytojų dėmesiui pateikiame šios knygos ištraukų (be išnašų nuorodų).

„Vorutos“ redakcija

Tyrimo istoriografija ir šaltiniai

Lietuvos inteligentijos ir amatininkų betarpiški ryšiai su Tartu užsimezgė po to, kai 1583 m. buvo įkurta jėzuitų kolegija. Į ją vykdavo jėzuitai iš Vilniaus dėstyti ar dirbti kitų darbų. Tarp kolegijos dėstytojų buvo Adomas Bilducis iš Vilniaus, būsimasis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Gruževskis, žymusis žodynininkas Konstantinas Sirvydas, Jurgis Jurgevičius, Steponas Valenius ir ktiti. XVII a. 3 dešimtmetyje kolegija buvo uždaryta ir buvę Lietuvos ir Tartu ryšiai ilgam nutrūko. Jie atsinaujino tik 1802 m, atkūrus Tartu universitetą – jis traukė Lietuvos jaunimą ir savo ruožtu darė poveikį Lietuvai ir lietuvių tautai. Tam, kad galėtume įvertinti šią reikšmę, reikėjo atlikti sistemingą lietuvių ir Lietuvos jaunimo srautų tyrimą per visą 1802–1918 m. laikotarpį. Intrigavo tai, kad atkurtasis Tartu universitetas beveik 30 metų veikė lygia greta su klestėjusiu Vilniaus universitetu. Jie turėjo savitarpio ryšių.

Pradėjus tirti Tartu universitete studijavusių lietuvių srautų kaitą, naudojantis imatrikuliacijos knygomis ir kitokia archyvine medžiaga, buvo parengtas ir 1973 m. paskelbtas Tartu universitete studijavusių lietuvių ir Lietuvos gyventojų sąrašas. Apie šio universiteto vaidmenį Lietuvai ir jos mokslui skaityti pranešimai konferencijose, rašyta periodikoje.[…]

Lietuvių tapatybės išryškėjimas ir atsiskyrimas nuo kitų, kaip ir pastarųjų nuo lietuvių, praėjo sudėtingą kelią. Rusijos biurokratai ilgai neskyrė katalikų lietuvių nuo lenkų ir susirašinėjimuose dėl Tartu universiteto studentų visus katalikus, kilusius iš buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, arba imperijos Vakarų gubernijų, t. y. iš Lietuvos ir Baltarusijos, kaip ir iš Lenkijos Karalystės, vadino lenkais. Nepasitikėdama jais valdžia nuolatos reikalavo jų sąrašų. Šie sąrašai yra svarbus šaltinis išsiaiškinant margą, tautiniu požiūriu neišskirstytą Lietuvos studentiją. Tik po 1863 m. sukilimo, 1867 m. Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetuose lietuviams buvo paskirta 10 stipendijų, o be to, 1872 m. caro įsaku žemaičiams (taip vadindavo visus lietuvius) buvo panaikintas katalikams taikomas 10 proc. stojančiųjų į universitetus kontingento apribojimas. Tai paskatino apsisprendimą ir savo tapatybės savivoką.

Tartu universiteto XIX a. pirmosios pusės oficialiuose dokumentuose – imatrikuliacijos knygose, spausdintuose diplomuose – buvo vartojamos sąvokos Lietuva, lietuvis, bet tuo metu sudarytų studentų lietuvių sąrašų neteko užtikti. Pirmąsyk sąrašas su studentų tautybės nurodymu buvo paskelbtas 1916 metais. […]

Lietuvos kaip gimimo vietos minėjimas pasitaiko tik iki XIX a. vidurio. Universiteto vadovybė vykdė Rusijos valdžios nurodymus, ir kai Rusijos caras 1840 m. uždraudė vartoti lietuviškų gubernijų terminą ir iš šių gubernijų pavadinimų buvo išbrauktas žodis „Lietuvos“, išnyko ir studentų kilmės vietos žymėjimas, siejamas su Lietuvos vardu. Tada išplito tokie kilimo vietos apibūdinimai: Kovnensis, Vilnensis, kurie reiškė guberniją, iš kurios studentas buvo kilęs. […]

Rengiant šį darbą siekta išaiškinti motyvus, kurie skatino Lietuvos jaunimą rinktis Tartu universitetą, nustatyti kasmetinį ir bendrą iš Lietuvos kilusių 1802–1918 m. imatrikuliuotųjų skaičių, kasmetinę imatrikuliuojamųjų dinamiką, kokias gimnazijas jie baigė ar iš kokių universitetų persikėlė į Tartu, imatrikuliuotųjų socialinę ir geografinę kilmę, kiek buvo lietuvių ir Lietuvos mažumų studentų, kokius dalykus studijavo ir kiek jų, įgiję specialybes ir profesijas, grįžo dirbti į Lietuvą, kokį poveikį studentai ir absolventai darė kultūriniam ir politiniam krašto gyvenimui, išsilavinimo idėjų plėtrai Lietuvos visuomenėje, kiek Taru universiteto auklėtinių, kilusių iš kitur, dirbo Lietuvoje, koks buvo Tartu universiteto vaidmuo naujosios Lietuvos inteligentijos raidai.

Pagrindinis šaltinis, kuriuo remtasi, buvo Tartu universiteto imatrikuliacijos albumas (Album Studiosorum), saugomas Estijos valstybiniame istorijos archyve (Eesti Riiklik Ajaloo Keskarhiiv).[…]

Iš Lietuvos kilusių Tartu universiteto absolventų veikla Lietuvoje

Vienas iš svarbiausių mūsų tyrimo tikslų yra išsiaiškinti, kokį poveikį Tartu universiteto absolventai turėjo visapusiškai Lietuvos raidai. Be abejo, tiesioginę įtaką galėjo daryti tik tie, kurie, baigę studijas, grįžo į gimtąjį kraštą ir jame darbavosi. Remiantis G. Otto ir A. Hasselblatto surinktais duomenimis, pavyko bent apytikriai nustatyti 1802–1880 m. imatrikuliuotų Lietuvos studentų, baigusių Tartu universitetą, profesinius ryšius su Lietuva. Šiuo laikotarpiu imatrikuliuoti 448 studentai iš Lietuvos. 53 absolventų darbo vieta nenurodyta, 17 mirė. Iš likusių 378 absolventų Lietuvoje dirbo ar gyveno 198, arba 52 proc. Dalis iš jų (40 proc.) Lietuvoje gyveno nenuolat: padirbėję kurį laiką, išsikeldavo, kiti buvo ištremti, dalis, ilgą laiką dirbę kitur, grįždavo į savo kraštą. Palyginti žymi dalis universiteto absolventų grįžo į gimtąjį kraštą 1821–1855 m., po to grįžtančiųjų į Lietuvą pradėjo mažėti dėl įvairiausių Rusijos vyriausybės suvaržymų. Labai mažai begrįžo po 1863 m. sukilimo.

Iš 198 absolventų, gyvenusių ar dirbusių Lietuvoje, 81 (41 proc.) buvo dvarininkas, 32 (16 proc.) – gydytojai, 20 (10 proc.)– vaistininkai, 13 (7 proc.) – dvasininkai, 11 (6 proc.) – tarnautojai, 9 (4,5 proc.) – mokytojai, 1 pirklys, 27 (13,6 proc.) apibūdinti tik kaip čia gyvenę. Apie pastarųjų užsiėmimą žinių nepateikta. Kai kurie dvarininkai, valdydami dvarus, dar dirbo ir apskričių bajorų įstaigose, dalyvavo bajorų atstovaujamų institucijų veikloje.

Tarp mediciną Tartu universitete studijavusių Lietuvos studentų buvo vėliau žymiais gydytojais ir mokslininkais tapę medicinos daktarai: Viktoras Aueris, dirbęs Vilniaus šv. Jokūbo ligoninės ordinatorium, Adolfas Majevskis, buvęs tos ligoninės vyriausiasis gydytojas, Ipolitas Jundzilas – Vilniaus Šv. Jokūbo ir Savičiaus ligoninių gydytojas, Benjaminas Levi, dirbęs Kijevo universitete […]. Bendraudamas su lietuvių folkloro tyrinėtoju Janu Boduenu de Kurtenė Tartu universitete kalbininko mokslinę karjerą pradėjo ir ne kartą Tartu lankėsi Jono Juškos, gyvenusio Kazanėje, sūnus Vytautas Juška (18701896). Čia jis 1894 m. įgijo magistro laipsnį ir 1896 m. pradėjo dėstyti Sankt Peterburgo universitete. Tais pačiais metais susirgęs šiltine mirė Tartu.

Tartu universitete susiformavo Lietuvos jaunųjų medikų elitinis banduolys, kuris, 1918 m. vasario 16-ąją atkūrus Lietuvos valstybę ir 1922 m. įkūrus Lietuvos universitetą, sudarė Medicinos fakulteto profesūrą: Petras Avižonis, Jurgis Žilinskas, Vladas Lašas, Vladas Kuzma. Abu pastarieji buvo išrnkti Lietuvos mokslų akademijos akademikais. Medicinos fakultete dirbo apie dešimt Tartu universiteto absolventų.

Nepriklausomoje Lietuvoje, be paminėtų profesorių, gydytojais dirbo gerai žinomi Tartu universiteto absolventai: Karolis Zaborskas, Juozas Žemgulis, Adomas Laskauskas, Povilas Lukoševičius, Danielius Alseika, Antanas Mataitis. Kurį laiką Tartu universitete mediciną studijavo būsimasis rašytojas Jonas Biliūnas. Nors jų nebėra tarp gyvųjų, tačiau išliko žmonių atmintyje. Tragiškiausias buvo Juozo Žemgulio likimas: jį 1941 m. birželio 25 d. Panevėžyje nukankino sovietiniai okupantai. Adomas Laskauskas buvo ne tik gydytojas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas Anykščių valsčiaus tarybos pirmininkas, Šaulių sąjungos narys, kultūrinio ir politinio gyvenimo dalyvis. Ilgai Anykščiuose dirbo gydytojas Povilas Lukoševičius, kuris tikrino ir mano kartos gimnazistų sveikatą.

Spalvingas buvo Karolio Zaborsko gyvenimas. Baigęs studijas jis apsigyveno gimtajame Bogdalavos dvare netoli Pandėlio ir ėmė verstis gydytojo praktika. Liubomiras Nastopka rašo, kad jis pirmas savo laboratorijoje pradėjo daryti ligonių kraujo analizę ir išgarsėjo kaip geras gydytojas. Pas jį vykdavo žmonės iš Rokiškio, Biržų, Skapiškio, Obelių, Vabalninko apylinkių. Jaunas būdamas norėjo vesti stambaus dvarininko Kosciolkovskio dukterį, bet jam buvo atsakyta. Ji ištekėjo už kažkokio barono, susilaukė dukters. Tačiau nebuvo laiminga ir pabėgo pas tėvus. Nesulaukusi jų pritarimo nusižudė. Tuomet gydytojas pasipiršo beturtei Kosciolkauskaitės dukrai ir, gavęs sutikimą, ją vedė.[…]

Lietuvos valstybės kultūrinio, mokslinio, teisinio, religinio gyvenimo srityse pasižymėjo įvairias specialybes įgiję Tartu universiteto studentai ir jame dirbę specialistai: Povilas Jakubėnas, Vladas Požela, Kazimieras Jokantas, Kazimieras Venclauskis, Jokūbas Šernas (Vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signataras), Mykolas Mataitis, Antanas Merkys. Lietuvos universiteto profesoriais tapo Eduardas Volteris, Ivanas Lappo. Lietuvos universitete 1922–1927 m. asistentais, profesoriais dirbo 15 Tartu universiteto ir Tartu veterinarijos instituto absolventų ar buvusių dėstytojų. Be paminėtųjų, tarp jų buvo Vytautas Juškys, Juozas Ciplijauskas, Aleksandras Jaščenka, Jurgis Žilinskas. Kazimieras Jokantas buvo paskutinis Nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras. Jis 1940 m. birželio 14 d. pasisakė už karinį pasipriešinimą sovietinei agresijai. Okupantai jam atkeršijo: buvo ištremtas į Sverdlovsko lagerį, 1942 m. nuteistas mirties bausme ir sušaudytas.

Į Lietuvą negrįžę absolventai daugiausia dirbo ar gyveno Rusijoje – 63 (16,7 proc.), Latvijoje – 39 (10 proc.), Baltarusijoje – 21 (5,6 proc.), Estijoje – 15 (4 proc.), Ukrainoje – 13 (3 proc.), Lenkijoje – 10 (2,6 proc.) ir kitur.

Iš kitur kilusių Tartu universiteto absolventų veikla Lietuvoje

Daugiausia (68 proc.) svetimšalių Tartu universiteto absolventų, dirbusių ar gyvenusių Lietuvoje, buvo kilę iš Latvijos. Pusė jų buvo iš Kuršo, kuris tiesiogiai ribojosi su Lietuva. Kiti atsikėlėliai buvo kilę iš kitų kaimyninių kraštų: Baltarusijos (10,5 proc.), Rusijos (6,9 proc.), Lenkijos (5,7 proc.), Vokietijos (1,8 proc.), tiek pat iš Ukrainos. Daugiausia atvykdavo dirbti gydytojų (23 proc.), dvasininkų (17,3 proc.), mokytojų ir švietimo darbuotojų (13,8 proc.), farmacininkų (11, 4 proc.). Dalis įsikurdavo dvaruose kaip savininkai arba nuomininkai (13,2 proc.). Vieni įleisdavo šaknis vienoje vietoje, kiti po keletą kartų keisdavo gyvenamąją vietą ir darbą. Dvarininkai kartais palikdavo ūkį ir dirbdavo teismuose arba išvykdavo iš krašto. Gydytojai gyveno ir dirbo miestuose ir miesteliuose, dažnai keisdavo darbo vietą, o karo gydytojai buvo nuolat kilnojami iš vienos vietos į kitą. Kai kurie buvo prisirišę prie jaunystėje pasirinktos vietos, pavyzdžiui, Hermanas Šumacheris, kilęs iš Kuršo, Anykščiuose įsikūrė XIX a. 9 dešimtmetyje ir išgyveno ten iki pat mirties, t.y. apie 50 metų. Vietiniams žmonėms jo pavardė (Šmakeras) reiškė gydytojo sinonimą. Dalis Tartu universiteto absolventų medikų tapo holokausto aukomis.

Nuoseklius ryšius palaikė Vilniaus medicinos draugija ir Tartu universiteto medikai. […]

Kai kurie Lietuvoje gyvenę Tartu universiteto absolventai į jokią kultūrinę, ūkinę ar visuomeninę veiklą nebuvo įsijungę. V. Biržiška pažymi, kad iš Šiaurės Lietuvos dvarų kilę ir į tėviškę grįžę vokiečių kilmės absolventai „gyveno atskiru, izoliuotu gyvenimu ir daugumas jų neturėjo jokio kontakto su ta žeme, iš kurios jie turtus krovėsi“. Vis dėlto laikui bėgant ir čia vyko pokyčiai, jaunoji karta Nepriklausomos Lietuvos metais integravosi, demokratėjo.[…] Kai kurie iš kitataučių įsitraukė į kultūrinį Lietuvos gyvenimą ir kartu su visais Lietuvos piliečiais patyrė sovietinio režimo represijas, trėmimus. Pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais etnologė japonė Sachiko Hatanaka, rinkusi medžiagą apie lietuvių tremtį ir pasipriešinimą sovietiniam režimui, surado, kad du tremtiniai grafai Danielius Plateris ir Komaras dirba vairuotojais Utenoje, ir buvo nustebinta tokiu jų bendru likimu. Apskritai Tartu universiteto absolventų veikla Lietuvoje yra platus ir igalaikis tyrimas, kuris nesibaigia su šiuo leidiniu.

Baigiamasis žodis

Rusijos valdžiai uždarius Vilniaus universitetą (1832 m.), Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją ir Dvasinę akademiją (1842 m.), Tartu universitetas XIX a. – XX a. pradžioje buvo arčiausiai Lietuvos esantis universitetas. 1823 m. universitete buvo įsteigtos stipendijos evangelikų reformatų dvasininkams ir mokytojams rengti. Tai paskatino vykti studijuoti į Tartu iš Lietuvos ir Baltarusijos kilusius jaunuolius. Vokiška universiteto dvasia ir dėstomoji vokiečių kalba traukė Šiaurės Lietuvos dvarininkų ir reformatų religinės bendruomenės jaunimą. Susiformavo studijuojančiųjų nepotinė tradicija.

Tartu universitetas 1802–1918 m. parengė nemažą būrį iš Lietuvos kilusių įvairių profesijų specialistų. Per šį laikotarpį buvo imatrikuliuoti 1438 studentai iš Lietuvos. Deja, iki 1880 m. tik apie pusę visų imatrikuliuotųjų, baigę studijas, dirbo arba gyveno Lietuvoje. Dauguma grįžusiųjų į Lietuvą iki baudžiavos panaikinimo buvo dvarininkai. Jie prisidėjo prie krašto agrarinės kultūros plėtros, žemės ūkio verslo pažangos. Tačiau dvarai iki baudžiavos panaikinimo buvo valstiečių socialinio engimo ir dažnai lietuvių tautinės kultūros ignoravimo centrai, po reformos – stambūs nuo valstiečių izoliuoti ūkiai. Išimtį sudarė demokratiški dvarininkai Karpiai, Oginskiai, Zubovai, Putvinskiai, Tiškevičiai, iš Tartu universiteto absolventų – Leonas Petkevičius, Pranciškus Gedgaudas, Kleopas Dimša ir kt. Didesnę įtaką galėjo turėti ir turėjo gydytojai, ir vaistininkai, kurie sudarė antrą pagal gausumą grįžusiųjų į Lietuvą absolventų grupę. Dar arčiau visuomenės stovėjo mokytojai, evangelikų reformatų dvasininkai, tačiau jų dalis tarp grįžusiųjų buvo dar mažesnė.

Populiariausios specialybės tarp iš Lietuvos kilusių studentų buvo medicina, tikslieji, veterinarijos, agronomijos, gamtos ir teisės mokslai. Mažiausiai rinktasi studijuoti istorijos ir filologijos mokslus. Medikai sudarė daugiau kaip pusę visų studentų, teisininkai – apie penktadalį. Būtent šios specialybės teikė galimybę grįžti į savo kraštą, tačiau tik nedaugelis tuo pasinaudojo. Užtat gerokai daugiau universiteto absolventų: medikų, teisininkų, vaistininkų – atvykdavo į Lietuvą dirbti iš kitur, pirmiausia iš Latvijos.

Studentų socialinė struktūra rodo, kad iki pat XIX a. 8 dešimtmečio daugumą sudarė bajorai, 1886–1895 m. ir 1916–1918 m. – miestiečių vaikai. Nuolat nemažą dalį studentų sudarė inteligentų: gydytojų, vaistininkų, teisininkų, karininkų ir kt. vaikai. Žymesnis iš valstiečių kilusių studentų skaičius pasirodė tik pačioje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ypač po 1905 m. tautinio sukilimo. Per visą 1802-1918 m. laikotarpį valstiečių kilmės studentai sudarė 11 proc. Šis santykis yra artimas lietuvių tautybės studentų santykiui su kitų tautybių Lietuvos studentais. Atskirais XIX a. pabaigos – XX a. pradžios penkmečiais jis siekdavo 20 ir net 25 procentus.

Lietuvių studentų organizuotą visuomeninę veiklą plėtoti padėjo nuo 1895 m. slaptai, o nuo 1906 m. legaliai veikusi Lietuvių Dorpato studentų draugija. 1909–1915 m. ji turėjo 71 narį. Jai priklausė universiteto ir Tartu veterinarijos instituto studentai bei medicinos kursų klausytojai. Lietuvių Dorpato studentų draugija stiprino tautinės tapatybės savimonę, saviraišką ir ugdė bendro darbo savo Tėvynei sampratą.

Tartu universitetas išugdė didelį būrį Lietuvos inteligentijos, kuri prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo ir jos plėtojimo, prie Lietuvos universiteto įsteigimo, sveikatos apsaugos, teisės ir politinio gyvenimo normų tolesnės raidos, sustiprino lietuvių ir estų tautų bendravimą. Tartu universiteto absolventų įgytos žinios turėjo svarią įtaką mokslo plėtrai Lietuvoje ir padarė universitetą lietuvių kultūros sudėtine dalimi. Todėl jis mums yra artimas ir brangus.

Voruta. – 2013, bal. 27, nr. 9 (773), p. 9, 10.