Knyga apie garsią istoriko Teodoro Narbuto šeimą

Autorius: Data: 2012-09-14, 14:30 Spausdinti

Knyga apie garsią istoriko Teodoro Narbuto šeimą

Vytautas ŽEIMANTAS, Baltarusijos rašytojų sąjungos narys, Vilnius

2012 metais vykusiame Baltarusijos rašytojų sąjungos suvažiavime susipažinau su rašytoju ir poetu Uladzimiru Ruliu (Уладзiмiр Руль). Rašytojas gyvena ir kuria Gardino srityje, Varanavo rajone, dabar esančiame visai šalia Lietuvos. Čia ir dabar gyvena lietuvių, yra lietuviška mokykla Pelesoje. U. Rulis padovanojo neseniai Gardine baltarusių kalba išleistą savo knygą „Apie Narbutus tariu aš žodžius…“ („Пра Нарбутау моулю я слова…“). Knyga sudomino, nes didžioji jos dalis skirta garsiai Teodoro Narbuto šeimai.

Teodoras Narbutas, gimęs Šiauruose (baltarusiškai – Шауры, lenkiškai – Szawry), prie Lydos, garsus lietuvių istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas ir inžinierius architektas, mums yra gerai žinomas. Jį ypač išgarsino jo parašyta devynių tomų „Lietuvių tautos istorija“, kuri buvo Vilniuje išleista 1835–1841 metais. Lietuvių kalba šis didelis veikalas tilpo į penkis tomus ir pasirodė tik Lietuvai tapus nepriklausoma 1992–2001 metais.

Suprantama, kad ir U. Rulis daugiausia dėmesio skiria garsiausiam Narbutų šeimos nariui – Teodorui, juolab jis yra palaidotas Nočioje, kur dabar ir gyvena knygos autorius. Tačiau mane ši knyga suintrigavo kitkuo – autorius neapsiriboja garsiu žemiečiu, jis domisi ir jo šeima – žmona Kristina, sūnumis Liudviku, Boleslovu, Pranciškumi, Stanislovu ir dukra Teodora. Jeigu apie Liudviką, Boleslovą ir Pranciškų Narbutus, pagarsėjusius per 1863 metų sukilimą, mes kai kurių žinių turime, tai apie kitus garsaus istoriko šeimos narius Lietuvos skaitytojas praktiškai nieko nežino.

Garsiausias iš T. Narbuto sūnų buvo Liudvikas. Jis yra patekęs net į tris lietuviškas enciklopedijas. „Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (1968) ir „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“ (1981) apie Liudviką Narbutą pateikia nedaug žinių, kiek plačiau apie jį rašoma Bostone 1953 m. išleistoje „Lietuvių enciklopedijoje“. Joje teigiama, kad Liudvikas, baigęs Lydos mokyklą, mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1850 m. už dalyvavimą slaptoje kuopelėje buvo nubaustas 300 rykščių ir prievarta dvylikai metų atiduotas tarnauti eiliniu į Rusijos kariuomenę. Tarnavo Kaukaze, po dešimties metų tarnybos buvo pakeltas į karininkus. 1861 m. jam leista grįžti į Lietuvą. Čia jis sudarė beveik vieną tūkstantį sukilėlių turėjusį būrį, pradėjo veikti Rytų Lietuvoje. Vado patyrimas, gautas partizaninėse kautynėse Kaukaze, padarydavo didelių nuostolių rusų kariuomenei. Didelės kautynės vyko Rudininkų girioje, netoli Lukštutėnų. Generalgubernatorius V. Nazimovas tada ne tik siuntė naujus dalinius į mūšį, bet ir paskelbė didelę premiją už L. Narbuto galvą. Atsirado išdavikas eigulys, kuris parodė, kad L. Narbuto būrys slapstosi prie Dubičių kaimo (dabar Varėnos rajonas). Rusų kariuomenė netikėtai puolė sukilėlius, prasidėjo žiaurios kautynės. Būrio vadas iš pradžių buvo sužeistas į koją, vėliau mirtinai į krūtinę. Sakoma, kad jis prieš mirdamas spėjo pasakyti: „Saldu mirti už Tėvynę“. Jis žuvo 1863 m. balandžio 1 d. Tiek apie L. Narbutą rašo lietuviškos enciklopedijos. U. Rulis pateikia ir daug nežinomų faktų apie drąsų sukilėlių vadą. Mūsų enciklopedijose teigiama, kad jis gimė 1831 m, tačiau nenurodoma, kur gimė. U. Rulis teigia, kad Liudvikas gimė 1832 m. Šiauruose. Rykštėmis jis buvo plakamas viešai, dalyvaujant gimnazijos mokytojams, moksleiviams ir net Liudviko tėvams, kurie specialiai dėl to buvo atvežti iš Šiaurų į Vilnių. Egzekucijos data – 1851 m. kovo 29 d. Iš pradžių jis tarnavo Kalugoje, 1854-1859 m dalyvavo Kaukazo kare. Buvo apdovanotas, tapo padporučiku, 1858 m buvo amnestuotas. Grįžęs į Vilnių per savo brolį gimnazistą Boleslovą užmezgė ryšius su Judėjimo komitetu, kuriam vadovavo K. Kalinauskas. 1863 m. vasario 13 d. K. Kalinausko įsaku L. Narbutas paskiriamas Lydos pavieto sukilėlių būrio vadu. Savo pagarsėjusios šeimos dėka greitai suburia didelį būrį, kuriame buvo karininkų, gydytojų ir net kapelionas – Eišiškių bažnyčios kunigas J. Harbačevskis. Tarp sukilėlių buvo dailininkas M .E. Andriolis ir busimas baltarusių švietėjas ir rašytojas F. Boguševičius. L. Narbutui buvo suteiktas pulkininko laipsnis. Jį kartu su 12 kitų sukilėlių palaidojo prie Dubičių bažnyčios.

Knygoje yra įdėtas ir L. Narbuto laiškas žmonai Amelijai. Jis jį parašė būdamas prie Dubičių 1863 m. balandžio 19 d (nauju stiliumi – gegužės 1 d.). Bet tai reiškia, kad „Lietuvių enciklopedijoje“ nurodyta L. Narbuto mirties data – balandžio 1 d. – yra netiksli. Greičiausia tikslesnę datą – gegužės 4 d. – nurodo vėliau leistos enciklopedijos. Tiek papildomų žinių apie Liudviką Narbutą pateikia U. Rulis. Čia dar galima pridurti, kad dabar Šalčininkų rajono Kalesninkų vidurinei mokyklai suteiktas Liudviko Narbuto vardas.

Kitas T. Narbuto sūnus Boleslovas irgi dalyvavo sukilime. Jis kelias sakiniais minimas tik vienoje „Mažojoje lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje“ (1971). Teigiama, kad jis gimė 1846 m. Į sukilėlių gretas atėjo būdamas Vilniaus gimnazijos mokinys. Kovojo brolio Liudviko būryje. Broliui žuvus, trumpai vadovavo būriui. Dėl silpnos sveikatos iš būrio pasitraukė, bandė pereiti Lenkijos Karalystės sieną, bet buvo sulaikytas ir ištremtas į Krasnojarską. Po kelerių metų amnestuotas, apsigyveno tėvo dvarelyje Lydos apskrityje. Mirė 1889 m.

U. Rulis teigia, kad Boleslovas gimė 1843 m. Šiauruose. Ištemtas buvo į Irkutsko sritį. 1872 m. amnestuotas. Iš pradžių išvažiavo gyventi į Varšuvą. 1880 m. motinai paprašius, grįžo į Šiaurus, kur ir mirė 1889 m.

Trečias T. Narbuto sūnus Pranciškus yra minimas tik Bostone leistoje Lietuvių enciklopedijoje“ (1953). Ten rašoma, kad jis gimė apie 1843 m. Šiauruose. Studijavo Petrapilio universitete. Dalyvavo 1863 m. sukilime. Jo broliui Liudvikui žuvus ir rusams numalšinus sukilimą, emigravo į Paryžių, vėliau į Belgiją. Ten įgijo inžinieriaus specialybę. Po to iki mirties tarnavo Austro-Vengrijoje, dirbo Austrijos pietų geležinkelyje susisiekimo inžinieriumi. Mirė Tornače, dabartinėje Vengrijoje, 1892 m. spalio 8 d.

Knygos autorius papildo šias žinias. Teigia, kad Boleslovas baigė Vilniaus bajorų institutą. Peterburgo universitete studijavo teisę. Buvo įstojęs į slaptą studentų organizaciją. Caro šnipams ją demaskavus, išvažiavo į Vilnių, vėliau į užsienį. 1863 m. dalyvavo M. Langevičiaus vadovaujamame sukilėlių būryje, kuris kovėsi Sandomiro apylinkėse. Vėliau jis kovėsi prie Liublino. B. Narbutui buvo suteiktas kapitono laipsnis, kitais duomenimis – papulkininkio. Sukilimą pralaimėjus, emigravo į Prancūziją. Vedė vengrę Ize Seilar, priėmė Vengrijos pilietybę.

Apie kitus T. Narbuto vaikus mūsų enciklopedijos jau nerašo. U. Rulis teigia, kad jo dukra Teodora gimė Šiauruose 1839 m. „Už dalyvavimą sukilėlių būryje, už amunicijos tiekimą būriui, taip pat už dviejų Rusijos kariuomenės karininkų verbavimą į būrį“ buvo carinio karinio lauko teismo nuteista už akių, nes spėjo pabėgti į Prancūziją. Ilgai gyveno Paryžiuje, paskutinius gyvenimo metus praleido Krokuvoje. Buvo ištekėjusi už Mančiunsko. Mirė 1925 m.

Jauniausias T. Narbuto sūnus Stanislovas, anot U. Rulio, gimė 1853 m. Šiauruose. Būdamas vaikas, sukilime dalyvavo kaip būrio žvalgas. Padedant tėvo draugams, nes tėvas mirė, o motina buvo ištremta, 1871 m jis Vilniuje baigė gimnaziją, o 1879 m Kareliškąjį Bavarijos universitetą Miunchene ir gavo gydytojo (chirurgo ir akušerio) diplomą. Pradėjo dirbti Kauno gubernijos Breslaujos mieste, kuriame nuo seno gyveno daug lietuvių. Carinė valdžia nepripažino užsienyje gautų diplomų, todėl S. Narbutui dar teko 1891 m baigti ir Tartu universitetą. Už darbštumą, širdingumą, didelį profesionalumą S. Narbutas dar gyvas būdamas tapo legendine asmenybe. Breslaujoje jis organizavo pirmąją gaisrininkų draugovę, savišalpos kasą, teatro trupę, kurioje ir pats vaidino, su draugais leido laikraščius „Braslavec“, vėliau – „Duch Braslauca“. 1926 m. susirgęs plaučių uždegimu S. Narbutas mirė. Jį palaidojo Pilies kalne, ant kapo pastatė net 12 metrų aukščio stelą. 2008 m. šalia dabartinės Breslaujos rajono ligoninės buvo pastatytas bronzinis S. Narbuto biustas.

„1901 m. S. Narbutas vedė, susilaukė keturių vaikų – rašo U. Rulis. – Reiktų pabrėžti, kad savojo garsaus tėvo, senelio ir prosenelio gydytojišką veiklą sėkmingai tęsė jo sūnus Stanislovas, anūkės Janina ir Marija, proanūkis Ričardas.“

Knygos autorius rašo ir apie T. Narbuto žmoną Kristiną. Ji gimė 1803 m., mergautinė pavardė Sadovska. Kristina turėjo iškentėti Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo-Koriko sprendimą. Jis labai nekęsdamas laisvę mylinčios Narbutų šeimos nutarė „…ištremti į Sibirą, o dvarą atimti valstybės naudai. Jų namas dėl pavyzdžio ir kitų įbauginimo turi būti sunaikintas, o ta vieta suarta plūgu.“ Knygoje pateikiamas 1864 metų archyvo dokumentas – sąrašas sukilimui pritarusių žmonių, kurie turėjo būti išvežti į tolimas gubernijas, o jų turtas sekvestruotas. Tarp nubaustųjų yra įrašytas ir dvarininkas Teodoras Narbutas su žmona Kristina. Nurodoma, kad Narbutai turi būti ištremti į Penzos guberniją. Tačiau T. Narbutas 1864 m. miršta Vilniuje. Į tremtį ilgiems metams išvežama viena jo žmona. Tik 1874 m. jai leido sugrįžti į Šiaurus. K. Narbutienė mirė 1899 m. Palaidota Šiaurų kapinėse šalia sūnaus Boleslovo ir vaikaičio Sigizmundo. Ant jos kapo buvo iškaltas trumpas, bet reikšmingas užrašas: „Sūnų motina“.

Įdomiai knygos autorius rašo ir apie Narbutų šeimos kilmę. Jis teigia, kad Narbutai turi baltiškų šaknų. Skelbia vieną iš versijų, kad Narbutų šeimos pradininkas buvo lietuvių kunigaikštis Narimantas.

U. Rulis nemažai vietos skiria ir kitam garsiam žemiečiui, gimusiam ir mirusiam Nočioje – archeologui Vandalinui Šukevičiui (1852–1919). Jis tyrinėjo archeologinius paminklus Merkio, Ūlos ir Katros baseinuose, kasinėjo senkapius dabartiniuose Varėnos ir Šalčininkų rajonuose, rūpinosi Trakų pilies rekonstrukcija. Apie kasinėjimų rezultatus skelbė tuometinėje Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos spaudoje. Jo surinkti archeologiniai rinkiniai dabar saugomi ne tik Lietuvoje, bet ir Sankt Peterburgo Ermitaže, Maskvos ir Krokuvos istoriniuose muziejuose.

Knyga pasirašyta slapyvardžiu Runiš. Autorius neslepia šio slapyvardžio genezės – ji sukurta iš jo, Narbuto ir Šukevičiaus pavardžių pirmųjų raidžių. Rašytojas U. Rulis būdamas ir poetu, dedikavo visiems savo knygos herojams ir eilėraščių, kuriuose gausu ir lietuviškų motyvų.

Knygoje gausu senovės piešinių, iki šiol nematytų senų nuotraukų, įdomių archyvinių dokumentų, literatūrinių šaltinių. Nemažai jų yra iš Lietuvos arba pasakojama apie Lietuvą. Apskritai knygoje apie Lietuvą rašoma labai palankiai.

Nuotraukose:

1. U. Rulio (Runiš) knygos „Apie Narbutus tariu aš žodžius…“ viršelis

2. T. Narbutas ir jo knyga

3. Baltarusių rašytojas ir poetas Uladzimiras Rulis

4. Teodoro Narbuto kapas Nočioje (Baltarusija)

Voruta. – 2012, rug. 15, nr. 19 (757), p. 13.

Spauda , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra