Tik ką pasirodė ilgai laukta knyga apie Didžiosios Kovos apygardos (DKA) partizanus, kurioje daug vietos skirta įvykiams mūsų rajono teritorijoje. Pasakojama apie žmones ir jų likimus tais sunkiais pokario metais, kai kovotojai už laisvę priešinosi dešimtį kartų skaitlingesnėms ir geriau ginkluotoms okupanto pajėgoms. Knyga taip ir pavadinta – „Didžiosios Kovos apygardos partizanai“ (leidėjas Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos DKA, 714 p., 2007 m.). Istorikų teigimu, tai viena geriausių knygų apie pokario rezistenciją Aukštaitijos regione iš visų kada nors pasiekusių skaitytoją tokio pobūdžio knygų.
Apygarda apėmė net 28 valsčių ar jo dalių teritorijas. Pietinėje dalyje – Aukštadvario, Jiezno, Onuškio vlsč. šiaurinės dalys, Trakų, Rūdiškių vlsč. vakarinės dalys. Dabartinių Trakų, Kaišiadorių, Širvintų, dalies Ukmergės, Jonavos, Anykščių, Molėtų ir Kauno rajonų, Elektrėnų savivaldybės vietovių partizanai, susibūrę į DKA, deja, nepaliko partizaninio archyvo. Knygų apie DKA išleista mažiausiai, lyginant su kitomis Lietuvos sritimis, ypač apie Trakų r. priklausančias vietoves. Dalis dokumentų pateko į saugumo rankas, infiltravus į apygardos vadovybę savo agentus, kita dalis negrąžinami prarasta, kai šis patriotinis judėjimas buvo sunaikintas. Tad dauguma publikacijų apie šių žmonių pasipriešinimą remiasi partizanų, jų rėmėjų ar liudytojų prisiminimais beit Ypatingojo archyvo medžiaga. Visus pradžiugino1995 m. pasirodžiusi pirmoji „kregždė“ – Stanislovo Abromavičiaus knyga „Žalio Velnio takais". 1999 m. šis autorius išleido dvigubai didesnės apimties leidinį „Didžioji Kova“, papildytą atsiminimais, dokumentais, rastais Lietuvos Ypatingojo archyvo bylose.
1999 m. Kęstučio Kasparo išleista monografija „Lietuvos karas“ apie pasipriešinimą Lietuvoje 1944–1946 m. laikotarpiu. Darbe apžvelgtos visos Lietuvos aktualijos, daug medžiagos spausdinama ir apie DKA. Pasirodė ir Romo Kauniečio užrašyti „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ tomai (1996–2007), nors paskutinysis vertinamas nevienareikšmiai.
Apie DKA A rinktinės 6–ojo bataliono partizanus knygoje „O kodėl gi?“ rašė buvęs partizanas Antanas Obelevičius, o Viktoras Alekna rašė („Ūžė žalia giria“) apie Širvintų r. krašto kovotojus, taip pat Vincas Lozoraitis („Kaišiadoriečių kančių keliai 1940-1953“), Kazys Strazdas („Ukmergės krašto laisvės kovų keliais“), o apie Giedraičių, Balninkų, Molėtų partizanus rašė Jovitas Jankauskas ir Vytautas Simonavičius.
Ši knyga, atrodo, bus pati reikšmingiausia mūsų krašto kovotojų atminimo įamžinime. Jos autoriai – trys jau žinomi žmonės: rašytojas Stanislovas Abromavičius, istorikas Kęstutis Kasparas ir paveldosaugininkė Rūta Trimonienė. Kiekvienas jų pasirinko sau mielą ir labiausiai suprantamą temą.
Rašytojas S. Abromavičius užrašė žmonių atsiminimus, istorinius faktus, pokario peripetijas, remdamasis daugiausiai liudininkų atsiminimais ir papildydamas juos Ypatingajame archyve išlikusiais dokumentais. Knygoje rasite pasakojimus apie kelių šimtų šeimų likimus. Kad medžiaga taptų įdomesnė, geriau ir greičiau surandama, pasakojimai suskirstyti pagal tuometinių valsčių teritorijas (o jų buvo net 28). Be to, knyga prasideda svarbiausių DKA įvykių kronika, tai galima atsekti norimo laikotarpio pagrindinius partizanų mūšius ir kitus įvykius. Publikuojama DKA vadovybės sudėtis (nuo apygardos iki batalionų vadų), o apie 37 iš jų – atskiri pasakojimai ir biografiniai duomenys. Įdomūs, naujais tyrimais paremti, yra dviejų didžiausių KGB agentų J.A. Markulio – Erelio ir V. Pečiūros – Griežto gyvenimų ir veiklų aprašymai, tačiau juose ne tik smerkiama jų veikla, bet nutapyti jų „žmogiškieji“ veidai, likimai po didžiųjų išdavysčių ir reakcija į išdavysčių įvertinimą.
Visa tai, anot S. Abromavičiaus, turi patarnauti tiems (visų pirma mokytojams ir moksleiviams), kurie nori žinoti ne tik Lietuvos, bet ir savo ar tėvų gimtųjų vietų, mokyklų istorijas.
Istorikas K. Kasparas sudarė analogo Lietuvoje neturintį DKA partizanų, ryšininkų, rėmėjų vardyną, kuriame yra iki 4000 pavardžių su trumpais tų žmonių biografiniais duomenimis. Kaip knygoje rašo K. Kasparas, jo darbas nėra istorinis ar teisinis vertinimas, o pirmiausia tai objektyvios istorinės tikrovės atspindys, apibendrintas faktinis šaltinis tolimesniems tyrinėjimams. Jame įtraukti ne tik kovose žuvę, kalinti ir šiandien vienokį ar kitokį (laisvės kovų dalyvio, kario savanorio) teisinį statusą turintys asmenys, bet ir užsiregistravę partizanai, dalis epizodinių ryšininkų bei svarbesnių rėmėjų, savo veikla patenkančių į „pogrindinės organizacijos nario“ ar „laisvės kovų dalyvio“ sąvokos apibrėžimą.
Istoriko vertinimas ne visada sutampa su šiuolaikiniu politiniu bei teisiniu valstybinių institucijų įvertinimu, kuris dažnai skelbiamas neįsiklausius į eksperto išvadas, vadovaujantis vien formaliuoju priklausomybės požymiu. Istorikas remiasi visu kompleksu šaltinių, naudojasi analizės ir sintezės metodais, lyginamuoju metodu sveria vieno ar kito asmens indėlį ar jo reikšmę istorinio proceso eigoje. Istorikas yra seklys, kaltintojas, gynėjas, teisėjas ir verdikto kritikas vienu metu.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro Atminimų programos skyriaus vyr. projektų specialistė R. Trimonienė išsamiai apžvelgė DKA atmintinas vietas ir jų atminimo įamžinimą. Šių žmonių darbas davė puikius vaisius.
Knygos pristatymas planuojamas ir mūsų rajono žmonėms. Ją platina atkurtos DKA vadas Augustinas Švenčionis (tel. 8-680-45941).
Voruta. – 2008, saus. 12, nr. 1 (643), 13.
