Knyga apie Aukštumalos pelkę – paminklas mokslo ir krašto istorijai

Autorius: Data: 2016-04-11, 14:27 Spausdinti

Dr. Martynas PURVINAS, Kaunas, www.voruta.lt

Dažniau „istorija“ suprantama kaip valstybių ar žymių žmonių likimai, buvusių politinių įvykių ir pan. seka. Deja, nesulaikomas laiko bėgsmas veikia viską šiame pasaulyje, keisdamas ne vien žmones ir jų veiklos rezultatus, bet ir pačią gamtą, įvairiausias tikrovės apraiškas. Žmonijai vystantis, suvokta, kad galima nagrinėti ir pasaulio pažinimo raidą. Žinoma veiklos sritimi tapo mokslotyra, nagrinėjanti ir mokslinių tyrimų istorinius pokyčius.

2016 m. Lietuvos gamtos fondas išleido Karlo Vėberio (C. A. Weber) monografiją „Apie Aukštumalos aukštapelkės Nemuno deltoje augaliją ir vystymąsi lyginant su kitomis Žemės aukštapelkėmis“. Tai dar 1902 m. Berlyne išleistos knygos vertimas į lietuvių kalbą, papildytas lietuviškomis įžangomis ir vertingais priedais. Ne tiek jau daug žmonių mūsų šalyje žinojo, kad tai pati pirmoji pasaulyje mokslinė monografija, skirta išsamiems pelkių tyrimams, paskatinusi mokslo raidą šiame bare.

Istorijos loterijoje Lietuvai buvo atitekęs neeilinis laimėjimas – pasaulyje pirmojoje tokio pobūdžio knygoje buvo apibūdinta Aukštumalos pelkė ir jos apylinkės dabartiniame Šilutės rajone. Civilizuotame pasaulyje mokslininkams kalbantis apie pelkes ir jų tyrimus, neretai būdavo prisimenama toji kažkur esanti Aukštumala. Deja, Lietuvoje to ilgai nebuvo.

Nuo 1944 m. sovietiniams okupantams ėmus uoliai perrašinėti Lietuvos ir pasaulio istoriją, vieninteliais mokslo ir visa ko pradininkais tegalėjo būti didžiosios Rusijos atstovai, o ne kažkokie „supuvusių Vakarų“ žmonės. Visai nebetiko ir svarbiosios monografijos objektas – pelkė Mažojoje Lietuvoje, neminėtiname ir likviduotiname krašte. Įžvalgesnieji cenzoriai dar būtų įžvelgę ir kitas neatleistinas nuodėmes – knygoje aprašomas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios sėkmingai besivystęs pamarys pernelyg skyrėsi nuo sovietinės tikrovės ir vadinamųjų „santvarkos laimėjimų“ suniokotame ir nugyventame krašte. Todėl K. Vėberis su savo monografija taip ir nepateko į okupacinių laikų mokyklinius vadovėlius bei svarbesnių leidinių puslapius. Kai kuriems specialistams tuomet pavykdavo pavartyti kokią užklydusią senosios knygos kopiją, kiti tenkindavosi gandais apie kažkada atliktą kažkokį darbą.

Lietuvos laisvėjimo laikais jau buvo galima matyti tos legendinės knygos kopijas – deja, šių dienų žmonėms sunkiai „įkandamą“ tekstą, parašytą vokiškai ir dar gana senoviniu stiliumi. 2002 m. Vakaruose pasirodęs K. Vėberio monografijos vertimas į anglų kalbą pasauliui vėl priminė neeilinę pelkę Lietuvos pamaryje. Šiandien jau galime džiaugtis lietuviškuoju tos knygos vertimu, kur pasirūpinta ir senojo teksto pritaikymu dabartiniams žmonėms. Tą stengėsi padaryti vertėja dr. D. Matulevičiūtė ir mokslinė redaktorė dr. J. Sendžikaitė, parengusios lengvai skaitomą lietuviškąją teksto versiją.

Dabar praeities mylėtojai skaitydami šią knygą gali nesunkiai patekti į, deja, dingusį pasaulį. Anuomet K. Vėberis labai vaizdingai aprašinėjo savitąją Aukštumalos pelkę, minėjo tuometinės Europos dalykus ir visai kitokį gyvenimą. Nuo to laiko praūžę du pasauliniai karai, okupacijos ir kitos nelaimės daug ką pakeitė beveik neatpažįstamai.

Antai, K. Vėberis minėjo tos pelkės aplinkoje įsikūrusias sodybas, tų žmonių augintus daržus ir kitką. Autorius su liūdesiu tikėjosi, kad galop senovinės gamtos salelės ten nebeliks, o buvusios pelkės plote „šnarės gausybė javų varpų“, „vešlioje žolėje ganysis karvės pritvinusiais tešmenimis“. Deja, tikrovėje viskas pasisuko antraip – sovietinė okupacija nušlavė tradicinį gyvenimą papelkiuose, šimtų valstiečių gyventi plotai vėl tapo nykiomis dykvietėmis ir tik didelių gamtos mylėtojų akis džiuginančiais brūzgynais ar klampynėmis.

Dar galėtume prisiminti, kad tūkstantmečius pelkės būdavo keikiamos kaip varginanti kliūtis žemdirbiams, keliautojams ir kitiems, kaip niekam nereikalingi plotai. Vėliau atrastos vertingosios durpės, pradėta suvokti, kad pelkės padeda palaikyti gamtos gyvastingumą ir net sėkmingą žmonijos egzistenciją. Durpynai dabar vertinami kaip gamtos ir krašto istorijos metraštis – juose tūkstantmečiams užkonservuojamos žinios apie praeitį. Turėtume didžiuotis, kad šio mokslo baro raidai taip svarbi buvo lietuviškoji Aukštumalos pelkė.

Galima, tik stebėtis, kad XIX a. pabaigoje gavęs Prūsijos žemės ūkio ministerijos kuklų užsakymą per trumpą laiką patyrinėti Aukštumalos pelkę ir jos ūkinio panaudojimo galimybes, toks kvalifikuotas ir sąžiningas tyrėjas kaip K. Vėberis sugebėjo surinkti tiek daug žinių ir parengti epochinės reikšmės veikalą, kur lietuviškasis pamarys lyginamas su kitais pasaulio kraštais.

Šiandien ta knyga turėtų būti įdomi ne vien gamtos ir mokslo istorijos specialistams, bet ir besidomintiems Lietuvos praeitimi. Ten minimi ne vien XIX a. pamaryje gyvavę papelkių kaimai ir pelkininkų kolonijos, bet ir daug senesni laikai.

Gal prieš tūkstantmečius pelkės klampynių apsuptyje stūksojusioje sausoje kalvelėje (vėliau pavadintoje Piliakalniu) glausdavosi senovės žmonės – jų gyvenimo pėdsakus užtiko XIX a. archeologai. K. Vėberis aprašo ir dar senesnius laikus, kai Aukštumalos pelkė dar neegzistavo, o Lietuvos pamarys atrodė visai kitaip. Smalsuoliams būtų įdomu sužinoti, kaip per tūkstantmečius keitėsi to krašto augalija, kada ten atsirado kokie medžiai ir kitkas. K. Vėberis spėliojo, kas būtų, jei ta didžiulė pelkė dar tūkstantmečius galėtų gyvuoti savaip. Deja, natūralią Aukštumalos raidą esmingai pakeitė žmonių veikla – dar XIX a. įkurtas Traksėdžių durpynas šiandien tebeveikia kaip reikšminga įmonė, didžiulius kiekius didžiojoje pelkėje iškastų durpių siunčianti į daugelį pasaulio kraštų.

2016 m. balandžio mėn.

aukstumala.lt nuotr.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra