Klimkiškiai, arba Senasis surinkimas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mažosios Lietuvos lietuvininkai (evangelikai liuteronai) garsėjo pietizmu, savo namų pamaldomis (surinkimais), kurias laikydavo Dievo Žodžio sakytojai – paprasti, mažai mokyti, bet labai dievobaimingi žmonės. XVIII–XX a. pirm. pusėje čia veikė daugybė surinkimų, kurių svarbiausios šakos buvo jurkūniškiai, klimkiškiai, kukaitiškiai, vadinamos surinkimų vadovų vardais ar pavardėmis.

Klimkiškiai, klimkėnai, arba Senasis surinkimas, surinkimininkų šaka, vadinama vadovo Klimkaus Grigelaičio (1750 VII 23 Poškose, Priekulės vls.–1825 VI 21 Pašalteikiuose, Klaipėdos aps.) vardu, veikė iki 1939 m. Kaip dailidė pastatė Juodkrantės medinę evangelikų liuteronų bažnytėlę, kuri 1795 m. liepos 21 d. buvo pašventinta. Parašė 13 giesmių, sudarė giesmynėlį Dvylika dvasiškų liaupsinimo giesmių, kuris iki 1919 m., kartu su pagrindiniu giesmynu buvo išspausdintas net 45 kartus. Klimkus Grigelaitis pradėjo lietuviškus surinkimus laikyti 1807 m. Pradžioje jo žodžio žmonės nemėgo, bet vėliau jis turėjo didelį pasisekimą, veikė daugiausia Klaipėdos krašte. Klimkus propagavo asketišką gyvenseną, nerūkė, vengė alkoholinių gėrimų, pasaulietinių žaidimų, nedėvėjo puošnių bei margų rūbų ir nemėgo margos patalynės, pasninkaudavo. Kovojo su girtuokliavimu ir reikalavo krikščioniško santūraus bei padoraus elgesio, troško stiprinti savo tautiečių tikėjimą ir artimo meilę. Giedojime, širdies maldoje ir Šv. Rašto apmąstyme surinkimininkai ieškodavo paguodos, dvasinio pasitenkinimo bei nuraminimo savo sielai. Jų tikybinis pietizmas atitolino juos nuo pasaulietinės bei tautinės kultūros, prisidėjo prie lietuviškų papročių ir tautinių rūbų nykimo. Surinkime vyrai ir moterys negalėdavo sėdėti vieni prieš kitus, dažnai klaupdavosi.
Pirmieji K. Grigelaičio mokiniai ir sekėjai buvo Preikšas iš Tilžės, buvęs laivininkas (sziporius) Albušaitis iš Šilokarčemos aps., persikėlęs į Trapėnus (Trepėnus), vėliau paskirtas mokytoju į Kalvelius prie Viešvilės, nes su Biblija buvo labai gerai susipažinęs, jo svainis Jonas Abromaitis (liko nevedęs, paveldėtą ūkį atidavė jaunesniam broliui, idant pats galėtų stropjaus Dievui služyti, mirė kelionėje Mantvyduose prie Saugų) iš Trapėnų (Trepėnų). Šie asmenys buvo be ypatingo mokslo ir mintis savo pamokslams imdavo daugiausia iš K.H. Bogatzkio Skarbnyczėlės. Dievo žodžio sakytojai, vadinami broliais, aplankydavo tolimiausias apylinkes. Pasižymėjo sakytojai Mikelis Dargys (mirė 1864 m. per 50 metų sakytojavęs) iš Užlieknių (Vyžių parapijos), Jokūbas Ašmonas (1800–1862) iš Lankupių, Naujokas (mirė 1887 m.) iš Kulminų, kuris dėl savo veiklos dažnai valdžios buvo suimamas. Tada jis kreipėsi į Prūsijos karalių Friedrichą Wilhelmą IV ir gavo jo ranka rašytą atsakymą ir leidimą, suteikiantį teisę iki paties Berlyno keliauti ir netrukdomai religijos mokslą skelbti. O Marczis iš Kretingalės nesiskusdavo barzdos, nes tai esą puošimosi žymė, nevalgė kiaulienos ir šventadieniais gaminto maisto, jo nedažytame apsiauste vietoj sagų, buvo kabės. Kai kuriuose kaimuose gyvendavo net keletas sakytojų, dažniausiai buvę ūkininkai. Minėtini (mirę iki 1904 m.) sakytojai Labrenzas iš Stragnų, Teraubas, kuriuos priėmė pats K. Grigelaitis, Rudaitis iš Barškių prie Klaipėdos, žvejas Gwildys iš Melnragės ypatiškai šlownai giedoti mokėjęs, labai meilingo būdo buvęs laivininkas (sziporius) Mocikaitis iš Tilžės krašto, Kenklė veikė Viešvilės apylinkėse, bet M. Dargio nebuvo patvirtintas, vėliau tapo baptistu, E. Žiesdraitis (Ziesdraitis) iš Skirvytės, Povilas iš Bajohr-Mitzko (Alksnių), Mikelis Trupaitis (m. 1883 I 05, per 40 metų skelbė Dievo žodį, rengė (redagavo) religinę literatūrą) iš Kretingalės (anksčiau gyveno Prūseliuose, Stulbeikiuose), laivininkas (sziporius) Woska iš Stulbeikių, Bajoras iš Ropkojų, Juodtka (Jotka) iš Natkiškių, Klyweris iš Kaukėnų, Jonas (John) Lankutis (m. 1884 VIII 26, 24 metus skelbė Dievo žodį) iš Raišių (Raičių), Liutkus (Lutkus) iš Versmininkų, Penčiukas iš Benkaičių, Jurgis Redveikis iš Gropiškės (Gropiškių), vėliau Grumbliuose, išleido keletą knygų, 1892 m. knyga „Kumposas“ buvo plagiatas, Simonas iš Mantvydų, Šapokas iš Užkamonių, Šapokas iš Versmininkų, Šniaukšta (Szniaugšta) iš Kuodžių, Mikelis Treicas (1834–1898) iš Gaidelių, pirmasis sumanė rinkti parašus peticijai ir siųsti delegaciją į Berlyną dėl lietuvių kalbos teisių, Užkuraitis, Waškys iš Mačiučių ir kt.
Po 1904 m. dar buvo gyvi ir veikė šie sakytojai iš Klaipėdos apskrities: Martynas Bendikas (m. 1905 VIII) iš Šventvakarių, Anskis Jakumaitis (Jokumaitis) (m. 1917, 80 metų amž.) iš Vanagų, Kėkštas iš Nemirsetės, Jokūbas Klimkaitis (m. 1916, 86 m. amž.) iš Stragnų, Lymantas iš Dinviečių, J. Makis iš Margių, K. Puodžius (Podžus) iš Šilininkų, Raudonius iš Ditavos, Ruslys (m. 1905 II) iš Ruslių, Šatrys iš Šlapšilės, M. Švilys iš Smilgynų, Tarvydas iš Plikių, Tydekas iš Karklininkų, vėliau pasireiškė dar Jokūbas Kuršaitis iš Šventvakarių, Martynas Tydekas iš Plikių, Jonas Kopūstas (Janis Kapusts) iš Smeltės, nacių nužudytas, Sprogis, M. Stimbra ir kt. Iš Šilokarčemos apskrities: Brumpreikšis iš Alkos, buvęs deputatas Kristupas Butkeraitis iš Pašyšių, Kuršaitis iš Lampsočių, Jonas Pilibaitis (1844–1937, 50 metų paaukojo surinkimui, nuo 1906 m. leido Pasiuntinystės Laiszkelį, 1907 m. pavadintą Pasiuntinystės knygelės, ir Senojo surinkimo vadovas) iš Petrelių, Kardelis Remlingas iš Rusnės, Kristupas Simonaitis (Siemoneit, iš pradžių dirbęs žemės ūkyje, turėjo didelį autoritetą tarp lietuvininkų, m. 1909 VII 26, sunkiai sužeistas pasibaidžiusių arklių apversto vežimo) iš Šilutės (Cintjoniškių), Skrandys ir Šermonas iš Pašyšių, Švelnius iš Stankiškių, vėliau K. Mauricas iš Rusnės ir kt. Tilžės aps. gyveno Baltutis, Jurgis Strėkys (1861 IV 27–1938 XI 3 ar 4, žymus visuomenės veikėjas) iš Jakštelių, Šapokas. Ragainės aps. – Bruoželis iš Vėžininkų, Kuršaitis iš Adomiškių, Kristupas Sudergaitis iš Kinčių (Kinšių), Anusis Puodžius (Podžus) iš Sokaičių. Mokytojas (Lankos, Ragainės aps.) ir spaudos darbuotojas Kristupas Jedinaitis (apie 1835–1905). Klaipėdos krašto kultūrinėje ir tautinėje veikloje ypač pasižymėjo sakytojai Ansas Baltris(1835–1909), Ansas Baltris(1884–1954) Jonas Gryga (1859–1940), Adomas Kybelka (1885–1958), Mikelis Kybelka (1837–1906 m., 52 metus skelbė Dievo žodį, leido Pasiuntinystės Laiszkelį), Janis Kunkys iš Grauminės (Graumenės), Anusas Pėteraitis (1867–1957), Kristupas Puodžius iš Drukių ir kt. Kadangi namų pamaldos (surinkimai) vykdavo lietuviškai, tai padėjo ilgiau M. Lietuvoje, ypač Klaipėdos krašte, išlaikyti lietuvybę, stiprino lietuvininkų pamaldumą. Keletą kartų per metus buvo šaukiami didieji surinkimai-saimai, kuriuose sakytojai ir surinkiminnkai sprendė įvairius tarpusavio klausimus (kreiptis į pasaulietinį teismą surinkimininkui, ypač sakytojui, buvo negarbinga), buvo priimami nauji sakytojai atsižvelgiant ir į surinkimininkų nuomonę apie kandidatus. Klimkiškių sakytojai veikė ir Žemaitijoje, palei Prūsijos sieną. Buvo didelių pastangų (kun. prof. Fr. Kuršaitis (1806–1884), M. Dargys, Priekulės kun. K.W.A. Zippelis (1783–1874), Albušaitis) suvienyti Klimkiškių ir *jurkūniškių surinkimus, bet nepavyko, nors tikybos atžvilgiu tarp jų nebuvo skirtumo ir abudu buvo bažnyčios rėmėjai. Tik jurkūniškiai, veikę labiau rytprūsinėje M. Lietuvos dalyje už Nemuno, ne taip griežtai kreipė dėmesį į kūniškąjį žmogų, pvz., kokį jis valgo maistą ar kokiais rūbais rengiasi, bet, sekdami Evangelija, labiau rūpinosi žmogaus sielos reikalais. Bandyta taip pat be pasekmių susijungti ir su *kukaitiškiais. Surinkimininkai vienybei ir drausmei palaikyti nutarė viešai įsiteisinti, priėmė draugijos Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė įstatus, kuriuos pasirašė 12 asmenų (pirm. Kr. Butkeraitis iš Pašyšių), ir 1903 m. kovo 20 d. įteikė Gumbinės krašto valdžios prezidentui (liet. ir vok. k.), bet šis 1903 m. birželio 11 d. atsakė, kad statuto patvirtiniti nereikia. Be to, Evangeliškoji Lietuviškoji Maldos Draugystė 1914 m. išleido surinkimų pamaldų taisykles-liturgiją, kurių tvirtai būtų laikomasi. Po Versalio taikos sutarties Klaipėdos kraštą laikinai perėmę prancūzai neregistruotai organizacinei veiklai darė kliūčių. Lietuviškai nusiteikę surinkimininkai Priekulės teisme įregistravo surinkimą Ewangeliszkoji Lietuviszkoji ir Vokiszkoji Maldos Draugystė (pirm. Kr. Puodžius iš Drukių, pav. – J. Kunkys iš Grauminės). Prisijungus Klaipėdos kraštui prie Lietuvos, klimšiškių surinkime įvyko skilimas. Vokiškoji opozicija ėmėsi žygių suskaldyti surinkimą ir tai jai iš dalies pavyko 80-mečio senuko sakytojo J. Pilibaičio pagalba, kuris buvo spaudžiamas tai padaryti. 1924 m. birželio 29 d. pašalino kai kuriuos lietuvius sakytojus, o rugsėjo 29 d. sudarė atskirą Vokiškai-Lietuvišką Maldos Draugystę (vad. Stimbra), be lietuviškai nusiteikusių sakytojų, siekusių, kad krašto Bažnyčia nebūtų pavaldi Vokietijos Bažnyčiai. Tada likusi dauguma sakytojų 1925 m. sausio 6 d. perregistravo savo surinkimą Klaipėdos teismo registre Nr. 98 Ewangeliszkas Lietuwininkų Senasis Surinkimas (Įstatai sudaryti Klaipėdoje 1924 XI 15, išsp. 1925 m. Klaipėdoje, 24 p.). Draugijos valdyba: pirm. Kr. Puodžius (Drukių), pav. – J. Kunkis (Grauminės), raštvedys Jonas Griga (Bruožių), tarėjai Jokūbas Kuršaitis (Šventvakarių) ir Martynas Tydekas (Plikių). Surinkimininkai iš pradžių rėmė Lietuvos siekius įsitvirtinti Klaipėdos krašte, bet vėliau dalis ėjo išvien su vokiečiais, kai suprato Lietuvos valdžios kėslus sukatalikinti kraštą, kai pajuto pavojų savo įsitikinimams, papročiams, gyvensenai, kultūrai. 1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą buvo uždrausta ir lietuviškų surinkimų veikla.

Literatūra:

1. Ewangeliški Surinkimai Lietuwoje. Sutaisė kunigas Dr. W. Gaigalatis. Priekulėje, 1904 (1905), p. 15–39; J. J. Gocentas. Lietuvos evangeliškieji surinkimininkai. Klaipėda, 1971 (mašinraštis), p. 55–79, 92–109. Plačiau apie juos žr.: 1. Mažosios Lietuvos enciklopedija. V.: MELI, 2000, p. 520–521.
2. Ten pat, p. 268.
3. Ten pat, p. 82.
4. Ten pat, p. 641.
5. Ten pat, p. 131.
6. Ten pat, p. 130–131.
7. Ten pat, p. 519.*Jurkūniškių surinkimas, įkurtas zalcburgiečio ūkininko Frydricho Grenco (m. 1826 m.) iš Jurbarko prie Įsruties, bet pavadintas jo sekėjo prūsų lietuvio Jurkūno (1806–1884) iš Graudeninkų (Piktupėnų par.) pavarde. Laiksi Mato 15, 11: „Ne kas pro burną įeina, sutepa žmogų …“. Buvo dar ir kukaitiškiai, vadinami jų vadovo Kristupo Kukaičio (1844–1914) vardu.

Voruta. – 2003. saus. 11, p. 8.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra