Klaipėdos teatro istorijos

Autorius: Data: 2014-08-14, 13:31 Spausdinti

NEDZINGĖJE, kur ir dabar stovi Balio Juškevičiaus brolio Zigmo sodyba, būsimasis Klaipėdos dramos teatro aktorius rado užuovėją nuo grėsmės patekti vokiečių armijon. © Tomo GUKAUSKO nuotr.

Andrius JUŠKEVIČIUS, ve.lt

“Vakarų ekspresas” tęsia rašinių ciklą, kuriame skaitytojus supažindina su Klaipėdos kultūros magistro, buvusio ilgamečio Dramos teatro direktoriaus Balio Juškevičiaus (1920-2013) dar 1939-aisiais pradėto rašyti dienoraščio ištraukomis.

Išlikę karo metų B. Juškevičiaus dienoraščiai nėra nuoseklūs chronologine tvarka. Panašu, kad kai kas pražuvę, o gal ne visada būdavo laiko rašyti. Ilgoka, beveik metų pertrauka atgyja 1942 metų rudenį, kai Balys Juškevičius pradėjo mokytis Vilniuje, dramos studijoje, veikusioje universitete. Šis laikotarpis gana išsamiai aprašytas išlikusiuose prisiminimuose.

“Staigus nubudimas”

Universitete buvo gyva studentiška veikla. Ypač mane domino literatai, todėl lankiau jų suėjimus. Atsimenu, kad ten skambėjo Birutė Pečiokaitė, Adolfas Sprindys, Girdzijauskas, Stepas Leonauskas, J. Iškauskas, Buivydaitė… Daugelis jų pradingo iš mano gyvenimo kelio, tačiau kai kuriuos dar daugelį kartų sutikdavau vėliau – Sprindį, Iškauską, Buivydaitę.

Dramos studija buvo gana gausi, triukšminga ir įvairi. Daugiau – vilniečių, tarp jų panelės Ševeliovaitė, Liktoraitė (Bronė Liktoraitė-Elertienė), Žemaitis, Pikelis, kauniečiai – aš ir Kymantas, Veselauskas, dar kažkas, ko dabar jau neatsimenu. Paradoksalu, kad iš viso to didelio būrio, atrodė, gabių žmonių bemaž niekas neiškilo į žinomus artistus, nebent B. Liktoraitė, Pikelis, aš. Daugelis jų buvo baigę gimnazijas, kai kurie grojo fortepijonu (Ševeliovaitė vėliau baigė konservatorijos fortepijono klasę).

Po Naujųjų metų mane pasikvietė R. Juknevičius ir labai nedrąsiai, užuolankomis man davė suprasti, kad jis iš manęs daug ko nesitiki ir kad aš galiu, jeigu noriu, pasitraukti iš studijos. Kad ir kaip keista man pačiam, aš netikėtai parodžiau visiškai priešingą nuomonę, matyt, aš karščiavausi ar net supykau. Juknevičius nustebo mano staigiu nubudimu ir nelauktu temperamento prasiveržimu, pareiškė man, kad jis atsiima savo nuomonę, žodžius, kad to, kas įvyko tarp mūsų, jis toliau neskelbs, o aš galiu būti visateisis studijos dalyvis.

Po to aš apgalvojau savo elgesį ir padariau išvadą, kad studijos pratybose aš buvau per daug pasyvus, nesiveržiau rodytis, retai dalyvavau įvairiuose grupiniuose etiuduose ir todėl Juknevičius matė arba tiesiog tinginį, arba nenorintį dirbti. Šis epizodas vis dėlto paliko savo pėdsaką, kai mes susitikome su Maestro jau po karo Klaipėdos dramos teatre – iš pradžių kaip aktorius ir režisierius, kiek vėliau – kaip režisierius ir direktorius.

Vėl į Nedzingę

Studija dirbo, universitete vyko paskaitos. Tačiau vis neramesnės žinios ateidavo iš vadovų apie didelį vokiečių nepasitenkinimą padėtimi fronte ir konkrečiai Lietuvoje. Ši krizė vokiečių armijoje baigėsi tuo, kad jau kovo mėnesį buvo grasinimų studentus paimti į frontą, mokyklas išvaikyti. Iš tikrųjų, ilgai nelaukus 1943 metų kovo pabaigoje universitetas ir studija nustojo egzistavę. Visi sprukome iš Vilniaus kur saugiau. Aš grįžau į Nedzingę, nes grįžti į Kauną reiškė pakliūti į vokiečių nagus.

Ir vėl viską reikėjo pradėti nuo pradžių. Nedzingėje apsigyvenau pas Zigmą, pas jį gyveno ir mama. Tuo metu jie buvo apsistoję šaulių namuose, kur turėjo virtuvę ir du kambarius. Viename jų buvo įrengta Zigmo dirbtuvė, kurioje jis sumaniai ir puikiai taisė, remontavo žmonėms dviračius, puodus, kibirus, stogus ir atliko visokius kitus žmonėms reikalingus darbus. Jis šiaip taip vertėsi, nes žmonės už paslaugas mokėjo natūra: miltais, grūdais, lašiniais ir pan. Tačiau man nebuvo ką veikti. Aš buvau nenaudingas ir nereikalingas. Tačiau grįžti į miestą, kur galėjau būti pagautas į vokiečių armiją, nenorėjau ir manęs neišleido.

Laikas buvo neramus, vokiečiai vis labiau niršo dėl nesėkmių fronte ir nesaugumo Lietuvos keliuose. Bet kaimuose jie nesirodė ir todėl Nedzingėje buvo saugu.

Prabėgo vasara, ruduo. Nedzingėje gyvenimas buvo nuobodus ir nieko naudingo negalėjo pateikti. Vaikščiojom į kaimo vakaruškas, vestuves, suruošėm keletą vaidinimų. Vieną – “Vabalas ant pono sprando”, – kartu su Broniumi Simniškiu vaidinom su didžiausiu pasisekimu, tą komediją rudenį parodėme net Merkinės gimnazijoje ir turėjome didelį pasisekimą. Iš tų vakaruškų irgi kažką uždirbdavome.

Pavasarį vėl pasklido gandas, kad vokiečiai gaudys vyrus į armiją. Tada mes daug nelaukę pasitraukėm į Nedzingės mišką. Susirinko mūsų gal 6-7 vyriokai, turėjome vieną šautuvą. Ten, miške, aš pirmą kartą gyvenime (ir paskutinį) iššoviau. Mokėmės valdyti ginklą. Keletą dienų pasėdėję miške grįžome į namus, nes vokiečių nesimatė.

Taip belaukiant geresnių laikų aš sugalvojau stoti į Merkinės gimnaziją. Oficialiai buvau baigęs šešias klases ir galėjau laikyti egzaminą į aštuntą. Į pagalbą man atėjo mano amžininkas Leonas Paslavičius, kuris buvo baigęs gimnaziją, mokytojavo Nedzingėje ir buvo žinomas kaip puikus matematikas. Kadangi man matematika buvo pati didžiausia kliūtis, tai jai pašventėm visą ruošą. Atsidėkodamas jam už pagalbą, dažnai pravesdavau su vaikais pamokas ir taip susidūriau su mokytojo darbu. Man patiko su jais bendrauti, mes puikiai sutardavome ir dar gražiau pravesdavome dainavimo pamokas.

Visą vasarą ruošiausi, atėjo ruduo. Aš išvažiavau į Merkinę tartis dėl stojimo į aštuntą klasę. Mano didžiausiam džiaugsmui ir laimei, Merkinėje mokytojavo kun. Juozas Kuzmickas, buvęs vaikų laikraščio “Žvaigždutė” redaktorius, su kuriuo buvau taip gerai pažįstamas nuo 1939 metų Kaune. Kad likimas suves mus čia, Dzūkijoje, mes tikriausiai niekada nesitikėjome ir nelaukėme.

J. Kuzmickas pagal Merkinės mastelius buvo didis žmogus. Vis dėlto tai žinomas literatas, rašytojas, jo įtaka gimnazijoje buvo labai svari, nors jis, kaip vėliau pamačiau, į valdžią nesiveržė, jokių intrigų nemėgo, dirbo ramų ir dorą literatūros mokytojo darbą. Jis kaip tik ir dėstė vyresnėms klasėms.

Mane priėmė puikiai, supažindino su gimnazijos vadovais. Sutarėme, kad mane priims į 8 klasę, o egzaminus už 7 klasę išlaikysiu besimokydamas. Tie egzaminai užsitęsė ilgai, nes direkcija manęs neragino, o aš pats neskubėjau.

Bus daugiau

 

Kultūra , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra