Klaipėdos krašto sukilimo ir jo išvadavimo 90-osioms metinėms

Autorius: Data: 2013-01-18, 21:25 Spausdinti

Dr. Algirdas MATULEVIČIUS, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro vyresn. moksl. redaktorius

Daugiau kaip 40 metų tyrinėju Mažąją Lietuvą, prūsus ir visą Prūsiją, 40 metų rengiu lietuviškas enciklopedijas, tad laikau save to fronto kariu savanoriumi. Jau sovietinės okupacijos laikotarpio enciklopedijose (išleidom neseniai ir pirmąją pasaulyje 4 tomų Mažosios Lietuvos enciklopediją),  moksliniuose veikaluose, publicistikoje daug dėmesio skyriau Mažajai Lietuvai. Mano pranešimo tema –

NUO TILŽĖS AKTO (1918 XI 30)  IKI KLAIPĖDOS KRAŠTO SUKILIMO (1923 I 10-15)

Tarpukaryje Lietuvos valstybė turėjo išmintingų politikų, diplomatų, gerai parengtą modernią kariuomenę, profesionaliai dirbantį Saugumo departamentą, žvalgybą, narsius vyrus patriotus ir pasiaukojančias t. p. karštai Tėvynę mylinčias moteris.

XX a. I pusėje Mažoji ir Didžioji Lietuva, lietuvininkai (mažlietuviai) ir didlietuviai, apskritai lietuvių tauta atliko 4 žygdarbius: 1. 1918 m. vasario  16 d. Vilniaus Aktu Lietuvos Taryba Didžiojoje Lietuvoje atkūrė nepriklausomą valstybę (tų įvykių liudininkas buvo mano tėvas Antanas Matulevičius, klausęsis dr. Jono Basanavičiaus ir kitų veikėjų); 2. Tų pačių metų lapkričio 30 d. Tilžės Aktu Mažosios Lietuvos tautinė taryba (MLTT) paskelbė atsiskirianti nuo Vokietijos ir reikalaujanti susijungti su Didžiaja Lietuva – lietuvių tautos kamienu – atkurta Lietuvos valstybe; 3. Po to įvyko Klaipėdos krašto (KK) sukilimas ir jo išvadavimas; 4. 1934-1935 m. Kaune vyko pirmasis pasaulyje didžiulis Klaipėdos krašto nacių (kai kas vadina švelniau – pronaciais) dviejų vokiškų partijų, jų vadovų, aktyvistų, smogikų būrių vadų ir kitų teismas. Nuteisti už antivalstybinę Lietuvai veiklą (riaušes, žudynes, ginkluoto sukilimo rengimą) ir siekį Klaipėdos kraštą prijungti prie nacių (hitlerinės) Vokietijos. Jų teismas ir nuteisimas – tai labai drąsūs, ryžtingi valstybingumo, lietuvybės gynimo veiksmai, nuskambėję visame pasaulyje ir tapę šių laikų – XXI a. pradžioje – pavyzdžiu ir priesaku lietuviams, kur jie begyventų.

1918 m. lapkričio 11 d. Vokietija kapituliavo, baigėsi I pasaulinis karas, Europoje subyrėjo

Rusijos, Vokietijos ir Austrijos – Vengrijos monarchinės imperijos .Vis tiktai, mano manymu, po

I, ypač po II pasaulinių karų su nugalėta Vokietija su ja kovojęs sąjungininkų blokas pasielgė pernelyg griežtai. Dėl to uropoje ir ypač po 1918-ųjų ir po 1945-ųjų metų kilo daugybė problemų, konfliktų, įsigalėjo bolševizmas. 1918 m. sausio 18 d. JAV prezidentui Tomui Wudro Wilsonui paskelbus Deklaraciją dėl tautų apsisprendimo teisės, lapkričio 14 d. Mažosios Lietuvos (ML) aktyviausi veikėjai, „Birutės“ draugijos aktyvistai Martynas Jankus, Erdmonas Simonaitis, Jonas Vanagaitis, Liudvikas Deivikas, J. Strangalys įkūrė Prūsų lietuvių tautinę komisiją. Klaipėdos laikraštis Lietuviška Ceitunga jau lapkričio16 d. didžiuliu, net 100 000 egz. tiražu paskelbė jų Atsišaukimą: Lietuvininkai! Pabuskit! Klausykit! Padabokit!, kuriame pareiškė siekį atsiskirti nuo „pamotės“ Vokietijos ir prisiglausti prie tautos kamieno D. Lietuvos, prie Lietuvos valstybės. Jame pabrėžiama, kad ”jau finai, čekai, lenkai, vengrai, ukrainai, slovėnai valni“. Vidurio ir Vidurio rytų Europoje kaip leitmotyvas skambėjo šūkis: „Pavasaris eina Karpatų kalnais“. Mažosios Lietuvos lietuvininkai pareiškė: yra viena giminė, viena kalba, viena žeme, viena valdžia. Reikia vienytis su broliais didlietuviais, kurie jau laisvi nuo Rusijos „maskolių“ jungo.

Jau 1918 m. lapkričio16 d. Tilžėje įkurta Prūsų Lietuvos tautinė taryba, kuri netrukus pasivadino Mažosios Lietuvos tautine taryba (MLTT; pirm. Martynas Jankus, prezidiumo nariai Tilžės lietuvių klubo pirmininkas Erdmonas Simonaitis, teisininkas Viktoras Gailius ir „Birutės“ draugijos pirmininkas žurnalistas Jonas Vanagaitis. Taryba (24 nariai; Vasario 16 Aktą Vilniuje pasirašė mažiau – 20 Lietuvos Tarybos narių, nors Didžioji Lietuva gerokai didesnė už Mažąją) lapkričio 30 d. paskelbė Mažosios Lietuvos (arba Prūsų Lietuvos) tautinės tarybos Deklaraciją (Tilžės Aktą), kuriuo, remiantis JAV prezidento WiIsono tautų apsisprendimo teisės dokumentu, pareikalavo Mažąją Lietuvą priglausti prie Didžiosios Lietuvos. Tai legitiminės Mažosios Lietuvos Testamentas, turintis teisinę galią. Įgyvendinti Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą buvo labai sunku. Ir Lietuvos Respublikos, ir Mažosios Lietuvos valstybiniai ir tautiniai reikalai Paryžiaus (arba Versalio) taikos konferencijoje (1919 m.) buvo keliami Lietuvos Respublikos ir Mažosios Lietuvos tautinės tarybos delegacijos Memorandume, Deklaracijoje, Komunikate (pvz., 1919 m. gegužės 2 d. jame pareikalauta, kad į Lietuvos valstybės teritoriją būtų įjungta 13 Mažosios Lietuvos lietuviškų apskričių – nuo Klaipėdos iki Labguvos, nuo Vėluvos iki Darkiemio, Geldapės Mažosios Lietuvos pietuose. 1919 m.birželio 28 d. karo nugalėtojoms Antantės (arba Santarvės) bloko šalims su nugalėta Vokietija pasirašius taikos sutartį (įsigaliojo 1920 m. sausio 10 d.) Paryžiuje sudarytas Antantės vadovaujamasis vykdomasis organas – Ambasadorių konferencija (Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Prancūzijoje). Pagal Paryžiaus taikos sutartį nuo Vokietijos Rytų Prūsijos provincijos buvo atskirtas tik Klaipėdos kraštas – be Mažosios Lietuvos pagrindinės dalies Karaliaučiaus krašto, – kurį Antantės bloko sąjungininkai ir Ambasadorių konferencija pavedė administruoti Lenkijos tradicinei sąjungininkei ir gynėjai Prancūzijai (Kraštas tapo jos protektoriatu; prisiminkim, kad Paryžiaus taikos konferencijai pirmininkavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras G. CIemenceu (Klemenso). Ši į Klaipėda įvedė savo karinius dalinius (okupacija truko 1920-1923 m. pr.). Lenkija pretendavo į Klaipėdos kraštą, ypač į Klaipėdos uostą ir Nemuno žemupio ruožą. Buvo sukurtas netgi dokumentas dėl lenkiško universiteto steigimo Klaipėdoje. Tuo buvo nepatenkinti netgi krašto vokiečiai ir pati apkarpytomis sienomis Vokietija.

Vyko smarki diplomatinė kova. Antra grėsmė Lietuvos valstybei ir Mažajai Lietuvai – planas sukurti Memeler Freistaat – Laisvąją Klaipėdos valstybę (1919-1922 m. bandymai) išvengiant galimo Klaipėdos krašto įjungimo į Lietuvos valstybę. Projektą rengė dviejų vokiečių partijų sudarytas Priešparlamentis (Vorparlament). Prancūzams labiau tiko Tautų Sąjungos pirm. Paulio Hymanso 1921 m. pateiktas projektas, pagal kurį būtų sudaryta Lenkijos ir Lietuvos unija, o Klaipėdos kraštas kaip autonominį vienetą valdytų Lenkija. Lietuvos Respublikos vyriausybė tai atmetė. 1922 m. lapkritį vokiškas Heimatbundo susivienijimas Ambasadorių konferencijai pateikė peticiją, reikalaujančią, kad kraštas taptų Freištatu, bet valdomas vokiečių. Lenkija stengėsi tuo pasinaudoti, kad priverstų Lietuvos Respublikos (Lietuvos vyriausybę) valdžią nusileisti Vilniaus krašto klausimu. Tačiau vėliau Vokietija Freištato idėjos dėl Lenkijos ir ją remiančios Prancūzijos planų neparėmė, laikydama Klaipėdos kraštą įjungimą į Lietuvos Respubliką (LV) plačios autonomijos teisėmis mažesne blogybe. Lietuva Freištato įkūrimo atveju matė didelį pavojų valstybės nepriklausomybei. Prisimintina, kad lietuvininkų Klaipėdos krašte buvo tik šiek tiek daugiau (>50%) nei vokiečių; dalis gyventojų, nepanorę būti nei lietuvininkais, nei vokiečiais, užsirašė klaipėdiškiais. Dėl to Mažosios Lietuvos tautinė taryba, įvertinusi didžiųjų valstybių planus ir kėslus, 1920 m. vasario 21 d. posėdyje priėmė Rezoliuciją, kuria dar kartą pareikalauta Klaipėdos kraštą prijungti prie Lietuvos valstybės.

Prancūzmečiu Mažosios Lietuvos tautinė taryba iš Tilžės persikėlė į Klaipėdą. Jau 1920 m. kovo 20 d. Lietuvos Valstybės Tarybos posėdyje Kaune Mažosios Lietuvos atstovai Martynas Jankus, Kristupas Lekšas, Jurgis Strėkys ir Vilius Gaigalaitis buvo kooptuoti į Lietuvos Tarybą. Mažosios Lietuvos tautinės tarybos įgaliotinius pasveikino Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona ir ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Jie atvežė Mažosios Lietuvos tautinės tarybos Rezoliuciją – lietuvininkų valios dokumentą – dėl Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos valstybės. Jų prašymas de jure buvo patenkintas.

 1922 m. rudenį apsispręsta Lietuvos valstybės šaulių ir savanorių pajėgomis, kartu su Mažosios Lietuvos gyventojais sukilėliais įvykdyti krašte sukilimą. Juolab, kad Lietuvos Respublika tarptautiniu mastu jau buvo pripažinta kaip valstybė de jure. Su Vokietijos valdžia Lietuvos valdžia susitarė, kad vokiečiai sukilimui netrukdys, nekovos. Karščiausias ir atkakliausias Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo įkvėpėjas buvo dr. Jono Basanavičiaus bendražygis Martynas Jankus, vėliau vadinamas Mažosios Lietuvos patriarchu, šventojo Rambyno vaidila.

Kai sužinota, kad Ambasadorių konferencija 1923 m. sausio 10 d. skelbs Klaipėdos kraštą laisva valstybėle, pavesta Lenkijos globon, imta skubiau rengtis sukilimui. Nenorėta ir vokiečių valdžios: Mažąją Lietuvą jie valdė vos ne 700 m., kraštą kolonizavo vokiečiais ir vokietkalbiais, daugelį autochtonų lietuvininkų (arba mažlietuvių) germanizavo. Be to, Prancūzijos okupacijos metais valstybės, kultūros, ūkio įstaigose, pramonės įmonėse, dvaruose ir toliau šeimininkavo vokiečiai; valstybinė. kalba liko vokiečių. Lietuvininkai ir toliau liko žemiausiu gyventojų sluoksniu, buvo diskriminuojami, o kolonizatoriai -visokeriopai proteguojami. Tiesa, ekonominis pragyvenimo lygis Mažojoje Lietuvoje dėl daugelių veiksnių buvo aukštesnis nei Didžiojoje Lietuvoje, nualintos carinės Rusijos. Sukilti nedelsiant slapta siūlė ir Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas E. Galvanauskas. Jau 1922 m.gruodžio 18 d. iš Mažosios Lietuvos tautinės tarybos narių lietuvininkų sudarytas Vyriausias Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas (VMLGK; pirm. M. Jankus) buvo sukilimo vienas organizatorių ir koordinatorių. Jo aktyvūs nariai: Erdmonas Simonatis (labiau praktinis civilinis sukilimo veikėjas), Jonas Vanagaitis (labiau idėjinis civilinis veikėjas; VMLGK I sekretorius), Jurgis Lėbartas (VMLGK antrasis vicepirmininkas), Jurgis Bruvelaitis (VMLGK reikalų vedėjas, slaptosios šaulių rinktinės Klaipėdoje vadas), Vilius Šaulinskas (slapto jaunalietuvių šaulių būrio Klaipėdoje vadas), taip pat žymus Mažosios Lietuvos veikėjas Jurgis Strėkys (pirmasis vicepirmininkas). Lietuvos šaulių sąjungos (LSS) atstovas prie VMLGK buvo Aleksandras Marcinkevičius-Mantautas. Daug nuveikė t. p. garsus Mažosios Lietuvos veikėjas Jokūbas Stikliorius ir kiti. Ypač reikšminga buvo JAV lietuvių išeivių Antano Ivaškevičiaus didelė finansinė parama, ryžtinga būsimo Atlanto nugalėtojo aviacijos karininko Stepono Dariaus kova, Andriaus Marto pavyzdys (lietuvininkams tai buvo paskata: mūsų kovą remia Amerika!). Sukilimo štabas veikė Klaipėdos Ryto viešbutyje. Lietuvos Respublikoje karines jėgas telkė Lietuvos Šaulių Sąjungos (LŠS) Centro valdybos pirmininkas (1919-22 m.) Vladas Putvinskis-Putvis, jam labai susirgus – pirmininku tapęs Vincas Mickevičius-Krėvė, kuriam ir teko didžiausia atsakomybė ir sunkiausi darbai. Viskas veikta slaptai. Veikla koordinuota su Lietuvos Respublikos atstovu – konsulu Klaipėdoje, aktyviu sukilimo rėmėju Jonu Žiliumi; jam laimėjus jis tapo Klaipėdos krašto gubernatoriumi. LŠS prašant Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija į Klaipėdą pasiuntė ,Eltos“ direktorių, vieną LŠS steigėjų Matą Šalčių (tas pats, kuris vėliau motociklu apvažiavo Europą ir Aziją). Žurnalistas, įvairių laikraščių redaktorius Juozas Pronskus, atvykęs į Klaipėdą iš Didžiosios Lietuvos, tarp gyventojų platino ryšulius atsišaukimų, išspausdintų dienraštyje Prūsų lietuvių balsas (ėjo 1919-1920 m. Tilžėje, 1920-1923 m. Klaipėdoje; leido Spaudos draugija, vėliau – Ryto bendrovė). VMLGK skyriai – vietiniai Gelbėjimo komitetai – susikūrė ir Klaipėdos krašto kituose miestuose bei miesteliuose, parapijose. VMLGK nariai su M. Jankumi priešakyje važinėjo po kraštą, rengė susitikimus, gyventojams platino rezoliucijas, kad reikia jungtis prie lietuvių tautos kamieno – Lietuvos valstybės. Minėtas LŠS atstovas prie VMLGK A. Marcinkevičius-Mantautas prisimena: „M. Jankus atrodė kaip vadas su dideliu štabu. Kiek Jonas Vanagaitis klausytojus veikė savo stipriu balsu ir argumentų aštrumu, tiek Martynas Jankus ~ ramiu išmintinga balsu, gražia laikysena ir seno žmogaus orumu„. Senyvo amžiaus aušrininkas M. Jankus turėjo didžiulį autoritetą, buvo optimistas ir ryžtingas. J. Vanagaičio redaguojamas ir leidžiamas laikraštis Birutė (1909 – 1913 m.) taip pat pasižymėjo kovingumu. Jis rašo: „Aš noriu, kad Lietuvoj būtų audra! Lietuvių sielos nyksta. Ne tik lietaus, bet ir perkūnijos reikia! Audrai užėjus bus, žinoma, baisu, o jai praėjus bus ramu, gražu ir linksma„. (Prisiminkime 1987-1991 m. įvykius Lietuvoje). Susirinkimuose kalbėdavo ir JAV lietuviai išeiviai A. Ivaškevičius, S. Darius. 1923 m. sausio pr. VMLGK vokiečių kalba išleido Atsišaukimą „Klaipėdos krašto piliečiai!“ Jame protestuojama prieš Klaipėdos krašto pavertimą „Lenkijos kolonija“, prieš Freištatą ir siūloma vienytis su Lietuvos Respublika. 1923 m. saisio 3 d. Klaipėdoje susirinkę krašto vietinių Gelbėjimo k-tų atstovai įgaliojo VMLGK ginti krašto gyventojų teises. Kaune vyko paskutinieji pasirengimo sukilti darbai. Klaipėdos krašto sukilimo vienas civilių vadų Erdmonas Simonaitis atsiminimuose rašo: „Mes buvome numatę sukilti sausio 6 d. (per Trijų Karalių šventę), bet dėl visokių kliūčių nusitęsė iki 9 d. „ (iš tikrųjų prasidėjo sausio 10 d. – A M). 1923 m. sausio 2-6 dienomis Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas E. Galvanauskas tarėsi su Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo kontržvalgybos skyriaus viršininku, sukilimo vyriausiuoju kariniu vadu Jonu Polovinsku (slap. Budrys), LR atstovu konsulu Klaipėdoje J. Žiliumi ir E. Simonaičiu dėl konkrečių veiksmų. Atsišaukime, be kita ko, skelbiama: „Sujungti Klaipėdos krašto gyventojus į vieną organizuotą šylą kad pareiškus pasauliui jų griežtą valią prieš laikiną arba galutiną  Fleištatą “ ir savivaldybišku būdu prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos […]. Sukruskime visi vienu balsu: geriau žūti garbingai kovoj negu per amžius su „Fleištatu “ vergauti„. Erdmonas Simonaitis prisimena: „Mes kiti, iš karo grįžusieji, negalėdami toliau plunksna ir žodžiu už Mažosios Lietuvos laisvę kovoti, nusprendėme griebtis kardo. Tam tikslui buvo sudarytas Žemaičių batalionas į kurį įstojome Vanagaitis ir aš, Simonaitis. Atsirado ten ir dr. Didžys, už ką jam iškėlė vokiečių teisme bylą Įsrutėj“ [Valteris Didžys buvo Tilžės Akto signataras, garsus Mažosios Lietuvos ir Australijos buriuotojas. Jonas Vanagaitis – to bataliono vienas organizatorių].

   1923 m. sausio pradžioje poetas Adomas Jakštas rašė: „Lietuvą tverdamas Dievas/ Josios pusiau nedalino“ <…>, tai yra, kad reikia sujungti abi Lietuvas.

   1923 m. sausio 4 d.  sukilimo išvakarėse, žurnale Trimitas, buvęs Lietuvos valstybės prezidentas, 1923 m. I – IV vyriausybės atstovas Klaipėdos kraštui Antanas Smetona rašo: „Sujungti Klaipėdos kraštą su Didžiąja Lietuva ar palikti jį, paskelbus freištatu, Prancūzijos ir Lenkijos žinioje? [,..]. Didžiosios ir Mažosios Lietuvos (Klaipėdos) lietuviai tuojau privalo veiksmu įrodyti, jog lenkiškas Antantės nusistatymas nebus jų jokiu būdu priimtas. […]. Reikia sudaryti faktas, ypač kad jo pamate yra šventa lietuvio teisė […]. Alijantai [tai yra Antantės valstybės – A. M.] dar padėkos, kad pagaliau lietuviai susiprato, sukruto ir savo sąjūdžiu padėjo teisingai išspręsti Klaipėdos krašto klausimą. Tad, Dievui padedant, ginkime tai, kas mums ir mūsų vaikams gerą ateitį lemia„.

1923 m. sausio 7 d. Šilokarčemoje (vėliau – Šilute) VMLGK (dėl vokiečių policijos persekiojimo komitetas keitė susirinkimų vietą) paskelbė Atsišaukimą ,, Broliai šauliai!, kuriame prašė šaulius „vardan mūsų motinos Lietuvos ateities sustiprinti mūsų silpnas eiles ir padėti iš nepakenčiamos vergovės išsivaduoti„. Sausio 9 d. VMLGK Šilokarčemoje Manifestu Klaipėdos krašto gyventojams paskelbė, kad VMLGK perima valdžią, o E. Simonaitis Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skiriamas naujuoju lietuviškos (jau ne vokiškos) Direktorijos – Klaipėdos krašto vykdomosios valdžios – pirmininku. Manifestas tiems laikams buvo gana demokratiškas. Taip prasidėjo Klaipėdos krašto Sausio sukilimas (sausio 10-15 d.). Tarp sukilėlių pagalbininkių moterų ypač pasižymėjo Jono Vanagaičio žmona, taip pat lietuvininkė, Marija Brožaitytė [tėvas Brožaitis buvo Mažosios Lietuvos veikėjas – A.M] – Vanagaitienė, Birutės d-jos narė, giedojo Vydūno vadovaujamame chore, vaidino jo statomose komedijose. Su broliu Ermonu Brožaičiu organizuojamam Pirmajam Žemaičių ir Prūsų lietuvių

batalionui supirkinėjo ginklų, amunicijos (už tai persekiota vokiečių policijos), sukilėlius rėmė maistu (buvo Maitinimo k-to pirmininkė), gamino sumuštinius (buterbrotus),

kavą [prisiminkime 1991 metų sausio įvykius dabartinėje Lietuvoje]. Sukilėliai ją vadino „mūsų motina“. Atsiminimuose ji rašo, „kad pasiryžėlių spiečiuje ir aš buvau, kuo galėdama padėjau Didžiosios ir Mažosios Lietuvos lietuviams tautiškai pabusti, savajai tautai laisvę sugrąžinti„. [P. S. Prieš kelis metus Vanagaičių palaikai buvo parvežti iš Vokietijos ir perlaidoti Bitėnų-Rambyno kapinėse šalia bendraminčių M. Jankaus, Vydūno, Kristupo Valterio Banaičio].

Atsiminimuose E. Simonaitis rašo: „Klaipėdos krašto vadavimo klausimu visa Lietuvos visuomenė buvo vieninga be jokių pažiūrų skirtumo ir mums padėjo <…> Žmonių pasiryžimo ir pasiaukojimo dėka, tautai remiant, atvadavimas puikiai pavyko <…>. Iš šitų faktų darau išvadą, kad vieningai, drąsiai ir ryžtingai kovojant mums pasiseks išlaisvinti visą Mažąją Lietuvą“.

Sausio 19 d. Šilutėje (Šilokarčemoje) vykusiame Vyriausio Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto, jo skyrių (komitetų) ir draugijų atstovų suvažiavime, pasivadinusiu Šilutės seimu, buvo priimta Deklaracija. Joje skelbiama, kad Klaipėdos kraštas autonomijos teisėmis prisijungia prie Lietuvos valstybės. Kalbėdamas Seime J. Vanagaitis pareiškė: „Mūsų narsuolių grupė sausio 15 d. 11 vai. ryte sulaužė ir šitą paskutinį mūsų viešpačių pasipriešinimą. Jie iškėlė baltą vėliavą ir sunešė [prefektūros kiemą visus savo ginklus (smarkiausi plojimai). Vyriausias Komisaras Petisnė, kurs buvo toks smarkus prieš beginklius, dabar nusižemins paprašė pakviesti sukilėlių vadą. Taigi lietuviai, artojai ir laukininkų vaikai, nepratę valdyti ginklo, o tačiau savo pasiryžimu ir degančia ugnimi krūtinėje nugalėjo ir šituos viešpačius, Lietuviai, nebūdami kerštingi, dovanojo jiems ginklus, kad dangintus sveiki iš kur atėję. Jie mums dabar nieko nebereiškia. Mes kovojom vardan teisybės. O jei jie tačiau dar mus užpultų, tai jie visi susmuks. (Smarkūs plojimai ir bravo). Ši šventa išsivadavimo diena neėjo be aukų. Už šventą mūsų idėją ir giminės gyvybę puolė daug karžygių. Šitas nekaltas kraujas ir ašaros neturi nueiti veltui„.

1923 m. sausio 27 d. VMLGK paskyrė J. Vanagaitį Klaipėdos krašto atstovu Lietuvos Respublikoje. O Lietuvos Respublikos atstovu krašte tapo A. Smetona. Sukilimui laimėjus 1923 m. vasario 16 d. Antantės valstybių Ambasadorių konferencija suvereno teises į Klaipėdos kraštą perdavė Lietuvos valstybei. Vasario 19 d. Prancūzijos karinės pajėgos su Klaipėdos krašto  komisaru gen. Gabrielių Petisne Baltija laivais išvyko iš Klaipėdos. Iš uosto po laimėto sukilimo išplaukė ir Lenkijos karinis laivas „Komendant Pilsudskį“.

1924 m. gegužės 8 d. Antantės valstybių ir Lietuvos Respublikos atstovai pasirašė  Klaipėdos krašto konvenciją su priedu – Klaipėdos krašto statutu. Tai tarptautinės teisės dokumentai, kuriais galutinai buvo pripažintos Lietuvos valstybei suverenumo teisės į Klaipėdos kraštą; bet plačios autonomijos teisėmis, o tai sudarė galimybę  nacių (hitlerinei) Vokietijai grubiai kištis į Lietuvos valstybės bei Klaipėdos krašto vidaus reikalus.

Istorija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra