KLAIPĖDOS KRAŠTO SENŲJŲ GYVENTOJŲ REGISTRAS, ARBA KAIP IŠSAUGOTI IR PUOSELĖTI PENKTĄJĮ LIETUVOS REGIONĄ

Autorius: Data: 2016-04-25, 08:50 Spausdinti

KLAIPĖDOS KRAŠTO SENŲJŲ GYVENTOJŲ REGISTRAS, ARBA KAIP IŠSAUGOTI IR PUOSELĖTI PENKTĄJĮ LIETUVOS REGIONĄ

Edmundas Paplauskas, Klaipėda

Vytautas A. Gocentas, Vilnius

Įvadinės pastabos. Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ įsikūrė 1989 m. gegužės 27 dieną Klaipėdoje. Jos pavadinime pabrėžiamas lietuvininko ir Mažosios Lietuvos vardai. Šio pranešimo bendraautoriui Vytautui Albertui Gocentui teko būti liudininku kaip šis bendrijos vardas buvo sudarytas. Kraštietė dailininkė Eva Erika Labutytė pasikvietė į bendrijos dokumentų rengimo būrelį, kuris susirinko Vilniaus universiteto docento dr. Domo Kauno bute Vilniuje (Vinco Pietario g. 7).

Tuomet ir kilo reikalas kaip naujai kraštiečių bendrijai pasivadinti. Visi sutiko, kad lietuvininkai yra labai senas krašto gyventojų savivardis, bet liko nepanaudotas paties krašto pavadinimas Mažoji Lietuva. Tuomet jis ir pasiūlė juos abu panaudoti kartu tokiu junginiu, t.y. Lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“. Susirinkusiems pasiūlymas tiko. Kaip paskatinimą pavedė parengti ir bendrijos nuostatus bei programą. Bendrija kūrėsi prie Lietuvos kultūros fondo, kuriam vadovavo gamtininkas ir keliautojas prof. dr. Česlovas Kudaba. Turėta nemažai kitų draugijų tokių dokumentų pavyzdžių, tad parengti minėtus dokumentus nebuvo sudėtinga – jiems vienbalsiai pritarta ir steigiamajame bendrijos susiėjime.

Pranešimo minčių dėstymas. Žinia, dažnai minimi savivardžiai lietuvninkai, lietuvininkai, mažlietuviai, mažalietuviai, šišioniškiai, prūseliai, prūsai, bet lietuviškiesiems Klaipėdos krašto autochtonams vadinti įsitvirtino lietuvininko savivardis, o kiti naudojami kaip sinonimai.

Žodynuose kol kas teikiamas pavadinimas lietuvininkai „etninė vakarinių lietuvių grupė – senieji Mažosios (Prūsų) Lietuvos ir Klaipėdos krašto gyventojai“ (žr. didysis „Lietuvių kalbos žodynas“, DŽ T.6). „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“ (Vilnius, t. 2, 2003, p. 577) teikiama keletas sinonimų: Mažosios Lietuvos lietuviai, mažlietuviai, Prūsų Lietuvos lietuviai, prūsų lietuviai. Pirmenybė teikiama žodžiui lietuvininkai.

Krašto gyventojai nuo seno save vadina prūsų lietuviais, o kraštą Prūsų Lietuva. Tai patvirtino ir JAV lietuvininkų visuomeninio judėjimo vienas vadovų Vilius A. Trumpjonas. Tariantis dėl „Mažosios Lietuvos enciklopedinio žinyno“ angeliškosios versijos pavadinimo, jis pastebėjo, kad pasisakius, jog esi kilęs iš Lithuania Minor turi paaiškinti, kat tai ne Jaunuolių ar Jaunoji Lietuva. Gi pasakius, kad tai yra Prussian Lithuania, o gyventojas – prusian lithuanians, viskas išsisprendžia be didesnių paaiškinimų. V. Trumpjono tėvas – garsus Lietuvos futbolininkas ir išeivijos lietuvininkų visuomenės veikėjas Vilius Trumpjonas, kilęs iš Šilutės pašonėje esančių Traksėdžių, ir Klaipėdos krašte, ir Amerikoje save vadino prūsų lietuviu. Žinoma išeivijos ir Klaipėdos krašto atstovė, kilusi iš garsios Jankų giminės Eva Milda Jankutė-Gerola savo kalboje ar laiškuose mėgo naudoti žodį prūseliai arba junginį mes prūseliai.

Kaip ir kada atsirado dabartinis penktasis Lietuvos etnografinis regionas – karingos senųjų prūsų gentys išvargino kaimynus lenkus ir jie pasiprašė Vokiečių arba Kryžiuočių ordino paramos kovojant su pagonimis arba nekrikštais prūsais. Jie nedvejodami ėmėsi istorinės misijos ir nešė ne tik krikšto sakramentą, bet ir siekė į savo ordino ribas įjungti prūsų genčių žemes. Tolimesnių įvykių pasėkoje XIII – XVI amžiais susiformavo Prūsų arba Mažoji Lietuva.

Kraštas niekados neturėjo savivaldos, bet vokiškuose žemėlapiuose buvo žymimas kaip Lietuva, Lietuvos departamentas, Mažoji Lietuva, Prūsų Lietuva. Kalbos,  papročių, tradicijų ir visos tapatybės gija nenunyko, nors ne kartą buvo priartėta prie kritinės ribos. Lėmė pačių autochtonų atkaklumas ir ištikimybės tėvų, senolių, bočių ir probočių kalbai, tradicijoms, papročiams, o taip pat ir protestantiškoji arba liuteroniškoji šio krašto pamatinė nuostata – Šventąjį Raštą skaityti motinos kalba. Taigi, lietuviška liuteronų bažnyčia, lietuviška mokykla ir lietuviškos draugijos – trys lietuvininkų tautinės gyvasties nešančiosios. Kaip ir kaimyninės tautos, lietuvininkai nuo XVI amžiaus į rankas jau paėmė katekizmą, Bibliją, giesmynus, gramatiką, dainyną ir kitas lietuvybės pamatines knygas.

Šiandien šios sudedamosios tebeveikia. Krašto gyventojai tvirtai atsirėmę į liuteroniškąją bažnyčią, jos giedojimo ir maldos tradiciją. Jie susibūrę į kraštiečių bendrijas, draugijas. Veikia sekmadieninės mokyklos, ruošiančios vaikus krikšto sutvirtinimui, kuris žinomas kai įžegnojimas arba konfirmacija. Nuo pirmųjų Lietuvos atgimimo ir sąjūdžio dienų kilo mintis ne tik susiburti, bet ir žinoti kiek mūsų yra. Tai buvo paskelbta „Gimtojo krašto“ puslapiuose, kreiptasi į krašto parapijų kunigus. Kreipinys neužgeso visą 25-metį. Bendrijos raštinė, jos sekretoriai ir pirmininkai kaupė senųjų krašto gyventojų vardus, pavardes, adresus, ką kiekvienas gali ar nori nuveikti. 1990 metais bendrijai inicijavus, Lietuvos kraštotyros draugija, Vilniaus universiteto mokslininkai, kiti šviesuoliai ir mylėtojai ėmėsi kraštotyrinės ekspedicijos į Klaipėdos kraštą organizavimo. Tuomet kreiptasi į vietos valdžią. Geranoriškai atsiliepė seniūnijos ir netrukus jau turėti senųjų Klaipėdos krašto gyventojų vardai, pavardės ir adresai. Tai labai palengvino ekspedicijos kraštotyrai – nereikėjo ilgų ieškojimų, o išretėjusius senbuvius arba autochtonus jau buvo lengvai rasti savo namuose ar kituose būstuose. Šiandien šis sąrašas iš dalies jau atminimo, memorialinis dokumentas – išėjusiems uždegėme atminties žvakę, meldėmės, giedojome žinomą lietuvininkų giesmę Ak, gražus dangau…

Baigiamosios pranešimo pastabos. Šiandien turimos dvi senųjų Klaipėdos krašto gyventojų registro dalys – bendrijos narių sąrašai ir minėtos ekspedicijos į Klaipėdos kraštą senųjų gyventojų sąrašai, kuriuos būtina toliau pildyti naujomis žiniomis apie naujai gimusius ir iškeliavusius į amžinybę, o taip pat nurodant ką gali ar nori nuveikti sąraše esantis kraštietis.

Šiam tęstiniam darbui būtina tolimesnė talka. Ją gali teikti visi bendrijos nariai, krašto etnokultūros ir savivaldos žmonės, o taip pat mokslo, muziejininkystės, archyvų specialistai. Kviestume sutelktinai, naujų technologijų ir metodikų pagrindu vykdyti tolimesnį surašymo darbą. Klaipėdos krašto senųjų gyventojų registras gali iškalbingai atsakyti į daugelį šios dienos ir ateities klausimų – kaip toliau išsaugoti krašto etninės kultūros paveldą, jį puoselėti, ginti mokslo ir teisės priemonėmis.

Ilgus metus šiame darbo bare veikė Vokietijos mokslo žmonės, o ir mūsų krašto bei Lietuvos jų kolegos. Šiandien regime naują darbų barą ir etapą. Išgirskime šį kvietimą, įvertinkime jo svarbą. Ateitie be dabarties darbų nebus tokia miela. Atminkime, kad tautos, tėvynainių pieva turi daug gėlių ir kvapų. Nepaniekinkime ir nedidelių, bet kvapnių jo gėlelių.

P.S. Šios papildomas pastabos – taip pat konferencijos-seminaro dalyviams.

Kaip gretimą medžiagą reikia toliau rengti ir fotografijų archyvą iš Vytauto Kaltenio, Albino Endriaus Stubros, Bernardo Aleknavičiaus, Zacharijaus Putilovo ir kitų šaltinių bei archyvų. A. Stubros archyvas jau prieinamas ir internete, žr. http://www.klaipedis.lt

Dideli gyventojų registrai jau yra tame pačiame internete, kur galima rasti senuosius gyventojus įvairiais pjūviais – pagal adresus, pavardžų registrus ir kitaip. Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka ir direktorius Juozas Šikšnelis saugo Arbeitsgemeinschaf der Memelandkreise, AdM (Klaipėdos krašto darbo grupė, įkurta Vokietijoje 1948 m.) archyvą bei Bernardo Aleknavičiaus fotografijas. Jos tampa prieinamos visuomenei. Duok Dieve lėšų ir talkininkų, kad darbas vaisingai tęstusi.

Šiandien ir ateityje bus galima pildyti tekstinį ir vaizdų registrą-archyvą. Iš Edmundo Paplausko Jurgis Kristijonas Gocentas į Vilnių atgabeno pluoštą bendrijos fotografijų – jos tvarkomos, aprašomos ir skenuojamos. Žinau, kad buvo tvarkomas bendrijos fotografijų albumas – čia darbavosi Klaipėdos universiteto doc. dr. Albetras Dovydas Juška. Darbus būtina ir toliau tęsti, išleisti knygą apie bendriją, o taip pat pildyti pavardžių ir fotografijų registrus-archyvus.

Darbų užteks dešimtmečiams. Auga nauja krašto žmonių karta. Ir jie turės darbo bei garbės tai atlikti, tęsti ir išlaikyti. Jų vasaros stovyklos bus ne tik bažnytinės, bet praturtės ir ženkliu krašto etninės kultūros palikimu.

Turėkime tikėjimo ir vilties. Turime ir kitų šeimos, darbo, gyvenimo priedermių, bet neužmirškime, kad Lietuvninkais mes esam gimę, lietuvninkais ir turim būt…

Kultūra Lietuva Naujienos Renginiai , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra