Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos skirtas renginys Pagėgiuose

Autorius: Data: 2013-01-21, 11:21 Spausdinti

Giedrė STAKVILEVIČIŪTĖ, Bitėnai, Pagėgių sav.

Vardan vienos Lietuvos“ – taip organizatoriai pavadino renginį, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-ties metų sukakčiai paminėti. Nors Pagėgiai nuo Klaipėdos, kurioje 1923 metais sausio mėnesį vyko visos Lietuvos likimą nulėmę įvykiai, nutolę per šimtą kilometrų, tačiau daug svarbių ir reikšmingų sukilimo epizodų vyko kaip tik čia. Nenuostabu, kad tądien ir Pagėgių savivaldybė gyveno Mažosios Lietuvos dvasia.

Antradienį, 2013 m. sausio 15-ąją, Pagėgių krašto žmonės rinkosi miesto centre, prie savivaldybės pastato, kur 12 val. buvo iškilmingai pakelta Mažosios Lietuvos vėliava, skambėjo Jurgio Zauerveino „Lietuvninkais mes esam gimę…“. Visoms savivaldybės seniūnijoms buvo dovanotos Mažosios Lietuvos vėliavos. 2013–uosius metus Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metais, dar ne kartą šios vėliavos plazdės ne tik Pagėgių mieste, bet ir atokesnėse savivaldybės vietose.

Po iškilmių Pagėgiuose renginiai persikėlė į Rambyno regioninį parką. Savivaldybės vadovai, svečiai, pagėgiškiai, vilkyškiečiai ir aplinkinių kaimų gyventojai susirinko Bitėnų kapinaitėse, kurios pelnytai pretenduoja tapti Mažosios Lietuvos panteonu. Čia iškiliųjų krašto asmenybių – Martyno Jankaus, Jono Vanagaičio, Vydūno, Valterio Kristupo Banaičio amžinojo poilsio vieta. Kartu su kunigu Mindaugu Kairiu jų atminimas buvo pagerbtas malda, tylos minute ir gėlių žiedais. Renginyje dalyvavo ir Pagėgių pasienio rinktinės, Bardinų užkardos karininkai ta proga pagerbę prieškario Bitėnų pereinamojo punkto vado, šaulio Aleksandro Žvinakio, žuvusio 1938 metais ir palaidoto šiose kapinėse, atminimą.

Po ceremonijos kapinaitėse, visi patraukė į šalia esantį Rambyno regioninio parko Lankytojų centrą, kur jau laukė karšta Rambyno apylinkėse surinktų žolelių arbata, ruginė ir kvietinė namuose kepta duona, gardus ponios Vandos Platūkienės spaustas sūris, bitėniškių Žemgulių medus – visa, kas per amžius šioje žemėje buvo vertingiausia. Iki šiol prisimenama, kad, prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, Rambynas ir Bitėnai buvo ypač lankomi. Svetinguose Martyno Jankaus namuose visiems, ar tai būtų iškilūs vyriausybės vyrai, ar skautai, ar šauliai ar moksleivių ekskursijos , netrūko nuoširdumo ir kuklių vaišių.

Pilnutėlėje Lankytojų centro salėje buvo pristatytas 5-asis žurnalo „Rambynas“ numeris. Šis žurnalas yra išleidžiamas vieną kartą per metus ir kiekvienas jo naujas numeris, anksčiau ar vėliau pasirodantis, tradiciškai pristatomas sausio 15-ąją. Rambyno regioninio parko direktorė ir šio žurnalo vyriausioji redaktorė Diana Milašauskienė pasakojo, kad taip jau sutapo – Klaipėdos sukilimui 90 metų, o žurnalui 5 metukai. Kai buvo sugalvota leisti tokį žurnalą, optimizmo buvo mažai ir niekas netikėjo, kad „Rambynas“ išgyvens iki 5 numerių. Idėja leisti žurnalą kilo žurnalistui, eseistui, poetui Eugenijui Skipičiui. Gyvendamas ant Rambyno kalno, jau daugelį metų dalyvaudamas kultūrinėje veikloje, jis pastebėjo, jog apie Rambyną, jo esmę, prasmę ir svarbą žmonės žino mažai. Lankytojai atvykę į Rambyną mato tik puikų kraštovaizdį, o aplinkinių apylinkių gyventojai Rambyną suvokia dar paprasčiau. Labai menkas čia gyvenančio žmogaus ir vietos ryšys. Žmonės dar vis nėra suaugę su šiuo kraštu, todėl svarbiausias žurnalo uždavinys – supažindinti su krašto istorija, kultūra, tokiu būdu juos prijaukinant prie šios žemės. Žurnalas išleidžiamas 1000 egzempliorių tiražu. Kiekvieno numerio išleidimui reikėjo ieškoti lėšų ir jų vis atsirasdavo – aukojo visuomeninės organizacijos, savivaldybės verslo įmonės, pavieniai asmenys. Vėliau žurnalo leidimą pradėjo remti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Atrodo, kad dabar jau bus lengviau, nes nemaža dalis lėšų bus gaunama žurnalą parduodant.

Čia pat žurnalas buvo padovanotas Pagėgių savivaldybės merui Virginijui Komskiui, kuris trumpai drūtai tarė, jog žurnalas yra vertingas, rimtas leidinys. Šį penktąjį numerį jis jau buvo matęs ir skaitęs, todėl neabejodamas pranešė, kad nuo šeštojo numerio savivaldybės taryba yra nutarusi remti žurnalo leidimą finansiškai, skiriant tam reikalui 3000 litų.

Savivaldybės merui pritarė Lietuvos konsulato Tilžėje (Sovetskas) ministras patarėjas istorijos mokslų profesorius Bronius Makauskas, kuris prisipažino su Rambynu susipažinęs jo dar net nematęs. Tai buvo Vilniuje. Viename akademinės bendruomenės sambūryje jam buvo parodytas žurnalas „Rambynas“. Sveikindamas su iškilia Klaipėdos krašto diena profesorius pabrėžė žurnalo „Rambynas“  svarbą visai Lietuvai.

Draugijos „Lietuvai pagražinti“ Pagėgių skyriaus moterys visus pakvietė sudainuoti „Lietuva brangi“, „Kur senas Rambynas“ ir vėl iškeliauta į Pagėgius. Diena buvo prisodrinta pažintiniais renginiais. Net ir tie, kurie apie Mažąją Lietuvą žinojo mažai, arba tiesiog nebuvo stabtelėję prie jos ištakų, istorijos, tądien tapo dvasiškai turtingesni. Daug žinių, įdomybių apie Mažąją Lietuvą pasisėmė viktorinos „Laivu – Nemunu po Mažosios Lietuvos istoriją“ dalyviai ir žiūrovai. Viktorinoje dalyvavo 6 savivaldybės mokyklos. Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazija subūrė net dvi komandas, nes į vieną negalėjo sutilpti visi norintys.

Komandas vertino komisija, kurią sudarė Pagėgių viešosios bibliotekos direktorė Elena Stankevičienė, pagėgiškis Vilniaus universiteto profesorius Rolandas Vitalijus Idzelis, Pagėgių Kultūros centro administratorius Alvydas Dumbliauskas. Moksleivių išradingumas ir rimtas istorinių žinių bagažas nustebino ne tik žiūrovus, bet ir komisiją. Puikiai ir šmaikščiai parengę prisistatymus, visos 7 komandos be priekaištų atsakė ir į 20 viktorinos klausimų iš savo krašto istorijos. Komisijai pasirinkti buvo sunku, bet reikėjo vieną komandą būtinai išskirti, nes tai daryti įpareigojo apdovanojimų fondas. Nors nugalėtojais buvo paskelbta Vilkyškių vidurinės mokyklos komanda ir jai atiteko pagrindinis savivaldybės mero Virginijaus Komskio įsteigtas prizas – ekskursija į Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejų, nebuvo nuskriaustos ir kitos komandos. Jos savo mokykloms iškovojo po labai vertingą prizą – 1938 metais, minint Klaipėdos krašto sukilimo 15-ąsias metines išleisto Jono Vanagaičio almanacho „Kovos keliais“  II-ąjį leidimą. Šis unikalus leidinys buvo bene pagrindinis žinių šaltinis rengiant visus 4 Mažosios Lietuvos enciklopedijos tomus. Tad, Jono Vanagaičio vaikaičių iniciatyva ir lėšomis 2012 metų pradžioje pakartotinai išleistas almanachas „Kovos keliais“ yra ypatinga dovana visai Lietuvai.

Po moksleivių viktorinos Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liuda Burzdžiuvienė pristatė parodą apie Martyną Jankų. Puikios nuotraukos, kurių tik dalis tilpo Kultūros centro fojė, buvo palydėtos prasmingu direktorės komentaru. Tokią iškilią dieną, neįmanoma neprisiminti Martyno Jankaus, apie kurį trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas iš Šaulių Sąjungos įkūrėjų Vladas Putvinskas–Pūtvys yra pasakęs, kad šis žmogus yra didelis Lietuvos patriotas ir jeigu Lietuva turėtų bent 100 tokių vyrų, reikalai klostytųsi  kur kas geriau.

Po to buvo perskaitytas 2012 metų Pagėgių krašto garbės piliečio geologijos mokslų profesoriaus, 1928 metais gimusio Pagėgiuose, Vytauto Juodkazio sveikinimo laiškas. Apgailestaudamas, kad negali atvykti į savo mylimus Pagėgius, V. Juodkazis palinkėjo pagėgiškiams saugoti ir puošti kraštą gražiais darbais, neužmirštant puoselėti garbingą praeitį.

Salėje užgesus šviesai, visi nuščiuvo ir susikaupę žiūrėjo muziejine vertybe tapusį filmą. Begarsis, 1923 metais anglų kino meistrų sukurtas filmas apie Klaipėdos sukilimą užfiksavo istorinius kadrus ir asmenis, dalyvavusius Klaipėdos įvykiuose.

Pasibaigus istoriniam filmui, kuriam taip pat 90 metų, kaip ir Klaipėdos sukilimu vadinamiems įvykiams, salėje sužibo šviesos ir buvo paskelbtas kulminacinis, visų lauktas šventės akcentas: Eugenijaus Skipičio ir Sigito Stonio apdovanojimas medaliais „Už nuopelnus Pagėgių kraštui“. Tokį sprendimą priėmė Pagėgių savivaldybės Taryba, įvardindama, jog šie du piliečiai yra apdovanojami už Mažosios Lietuvos istorijos, kultūros ir paveldo saugojimą bei puoselėjimą. Potvarkį pasirašė savivaldybės meras Virginijus Komskis. Jis ir buvo pakviestas atlikti šią malonią misiją – apdovanoti poetą, literatą, žurnalistą, tapytoją, fotomenininką, kultūrininką ir kraštotyrininką Eugenijų Skipitį bei Pagėgių savivaldybės politiką, visuomenės ir kultūros veikėją Sigitą Stonį. Paskelbus apdovanojamųjų pavardes susirinkusieji salėje akimirksniu atsistojo ir garsiomis ovacijomis išreiškė pagarbą ir pritarimą. Iš abiejų scenos pusių išsirikiavo ilgos eilės norinčių pasveikinti gėlėmis ar rankos paspaudimu. Tokios stiprios susirinkusiųjų ovacijos sujaudino abu nominantus.

Dėkodamas už veiklos įvertinimą Sigitas Stonys džiaugėsi, kad jį supa puikūs žmonės, suprantantys jo organizuojamos veiklos prasmingumą. Džiaugėsi tuo, kad likimas lėmė gimti šiame krašte, leido jam jau subrendusiam grįžti į savo mieląją žemę. Smagu, kad meilę Mažajai Lietuvai, kurią nešioji širdyje kaip vienintelę Tėvynę, gali deklaruoti ne tik žodžiais, bet ir darbais. Savo kasdieniniu darbu siekiu, kad Mažoji Lietuva būtų minima ne tik Bostone, Čikagoje, Toronte, Australijoje, Vokietijoje, bet užimtų garbingą vietą ir Lietuvoje. Sigitas Stonys yra VVG „Pagėgių kraštas“ administracijos vadovas. Jo vadovaujama vietos veiklos grupė 2012 metais apdovanota už bendruomenių verslumo skatinimą. Savo entuziazmu S. Stonys daug prisidėjo, kad atgimtų arba tiesiog gimtų Šereiklaukio kaimo bendruomenė. Dirbdamas Vilkyškių seniūnu subūrė miestelio bendruomenę, rūpinosi herbo sukūrimu ir įteisinimu, prisidėjo prie Vargonų festivalio gimimo Vilkyškiuose, organizavo talkas tvarkant Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčią. Fotografijos darbais S. Stonys garsina ir įprasmina savo tėviškę Šereiklaukį, Vilkyškius. Daugybė gražių darbų puošia Sigitą Stonį, o jo darbai puošia Pagėgių savivaldybės kaimus, bendruomenes.

Eugenijus Skipitis nebuvo labai iškalbus, bet dėkodamas už įvertinimą taip pat akcentavo, kad yra dėkingas likimui, pastūmėjusiam jį į šį kraštą. „Šiandien tegul Šeduva liūdi, tai mano gimtinė, bet kaip sakoma, savam krašte pranašu nebūsi. Džiaugiuosi pastebėdamas vis didesnį žmonių dėmesį Rambynui, vis daugiau atsiranda suvokiančių, kad šis kraštas yra jų dirvožemis, jų šaknų žemė. Tegul leidžia šaknis kuo giliau, žemei nuo to bus saugiau. Aš pasistengsiu tyliai padaryti tai, ką jaučiu, kad reikia padaryti“. E. Skipitis pastebi, kad ir jo likime yra tam tikrų paralelių. Martynas Jankus, nuo pat Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos laikų iki dramatiškos 1939–ųjų metų suirutės, artimai bendravo su advokatu, redaktoriumi, buvusiu Nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru Rapolu Skipičiu, daug prisidėjusiu viešinant Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos, ir visada tikėjusiu Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. Taigi, Eugenijus Skipitis ne pirmas šeduvis Bitėnuose ir ne pirmas Skipitis garsinantis šį kraštą. Baigiantis Martyno Jankaus spaustuvės pastato įrengimo darbams, tvarkant apleistą teritoriją, griuvėsių liekanas, slėnyje prie Bitės upelio jis pasiūlė įkurti Mažosios Lietuvos paveikslų sodą. Dar 1999 metais Lietuvos televizijos žurnalistei Aušrai Kalinauskienei rengiant reportažą apie Martyno Jankaus sodyboje būsiančią ekspoziciją, jis jau dėstė Paveikslų sodo koncepciją. Vėliau ši Eugenijaus Skipičio idėja buvo įgyvendinta. Tik susikūrus Pagėgių savivaldybei E. Skipitis organizavo pirmąjį savivaldybės istorijoje fotografų plenerą–foto sesiją. Keletą dienų žymūs Lietuvos fotografai keliavo po kaimus ir miestelius, o jų darbų paroda buvo pavadinta „Pagėgiai laiko delne“. Vėliau, kartu su Sigitu Stoniu organizavo kitą foto sesiją ir parodą „Ilgas mažų žmonių gyvenimas“. Dirbdamas „Lietuvos žiniose“ laikraščio skiltyje „Su pliuso ženklu“ kūrė meninius tekstus apie didingąjį Rambyną ir jo apylinkių žmones. E. Skipitis yra vienas iš  knygos „Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose“ autorių. Praėjusiais metais suaktyvėjo Eugenijaus Skipičio veikla ir anapus Nemuno, Tilžėje.

Beje, baigiantis 2012-iems metams, Tilžėje, Lietuvių namuose, kurie veikia prie Kristaus Prisikėlimo parapijos bažnyčios (kunigas, kanauninkas Anupras Gauronskis) atidaryta žurnalisto, fotografo Eugenijaus Skipičio fotografijų paroda „Vydūnas. Laikas ir žmonės“ . Tai Lietuvos konsulato Tilžėje (Sovetske), vis labiau aktyvinančio kultūrinius ryšius tarp Lietuvos ir Karaliaučiaus krašto, baigiamasis 2012–ųjų metų renginys iš ciklo „Kaip skamba Vydūno kanklės mūsų širdyse“.

2012-aisias metais Tilžėje Vydūno atminimui buvo skirta nemažai dėmesio. Tai ne atsitiktinis reiškinys. Tilžė – Vydūno miestas. Didžioji šio iškilaus mąstytojo, rašytojo gyvenimo dalis praėjo šiame mieste. Dabar čia gyvenantys žmonės, ypač inteligentija, gaivina miesto istoriją, bando ją pažinti ir prisijaukinti iš naujo. Pažinimo daigams skleistis padeda Lietuvos konsulato Tilžėje (Sovetske) darbuotojai, organizuodami paskaitų ciklus, diskusijas, parodas.

Tarsi kalėdinė ir naujametinė dovana čia gyvenančiai lietuvių bendruomenei ir miesto praeitimi besidominčiai vietos šviesuomenei tapo E. Skipičio paroda. Parodoje eksponuojamos fotografijos byloja apie autoriaus sutiktus žmones, kurie  vienaip ar kitaip yra prisilietę arba susiję su Vydūno kūryba. Keliolika metų bendraudamas su Vydūno pasekėjais, susibūrusiais į Vydūno draugiją, jo veiklą gaivinančiais, propaguojančiais mokslo ir kultūros veikėjais, juos fiksavo foto aparatu. Autorius pamažu tampa metraštininku. Dailininkė Ieva Labutytė ir Karaliaučiaus krašto lietuviškų mokyklų rėmėjas Vilius Trumpjonas jau išėjo Anapilin.

Ši paroda galėtų būtų įdomi ne tik Tilžės gyventojams, bet ir Lietuvos visuomenei. Joje matome daugelį Mažosios Lietuvos kultūros istorijai atsidavusių asmenų, tokių kaip profesorius Algirdas Matulevičius, Vydūno draugijos garbės pirmininkas Vacys Bagdonavičius, Klaipėdos universiteto profesorė Daiva Kšanienė,  rašytojas Artur Herman ir daugelis kitų. E. Skipičio sukurtose nuotraukose jie pateikti netikėtu rakursu,  spinduliuoja dvasingumu ir išmintimi. Autorius pažįsta fotografuojamus asmenis, tad pagarbos ir simpatijų jiems neslepia. Tilžės gyventojams E. Skipičio paroda svarbi pažintiniu aspektu. Jie gali sužinoti, kiek iškilių, Lietuvoje ir kitose Europos valstybėse žinomų žmonių savo veiklą sieja su Vydūnu idėjomis ir kūryba.

Ši paroda – antroji Eugenijaus Skipičio kūrybinė viešnagė Tilžėje. 2012-aisiais metais pavasarį, minint Vydūno gimimo dieną, jis viešėjo Tilžėje (Sovetske) ir apie Vydūno reikšmę kiekvienam žmogui, nepriklausomai kokios jis tautybės ar kokiam tikėjimui priklauso, kalbėjo meniniu žodžiu.

Parodos atidarymo proga į susirinkusius Tilžės ( Sovetsko) miesto gyventojus, lietuvių bendruomenės narius, besikuriančios Vydūno draugijos Tilžėje entuziastus kreipėsi Lietuvos konsulato Tilžėje (Sovetske) konsulė Liuda Kleimionova, kuri pasidžiaugė miesto gyventojų  noru pažinti lietuviškąjį paveldą, pagarba Vydūno atminimui. O po parodos pristatymo susirinkusieji ilgai nesiskirstė, diskutavo. Buvo pasakyta daug prasmingų padėkos žodžių autoriui ir konsulato darbuotojams. Tilžės (Sovetsko) miesto Kraštotyros draugijos pirmininkė Margarita Kaplunova apibendrindama susitikimą išreiškė mintį, kad tik dabar dvi tautos gyvenančios taip arti, tik per Nemuno plotį, pradeda pažinti viena kitą. Reikia tikėtis, kad pažintis išaugs į patikimą draugystę. Tačiau tai bus dar ne greitai. Kantriai teks savo vagą arti Lietuvos konsulato darbuotojams, lietuviškajai Tilžės visuomenei, aktyviesiems miesto inteligentams ir, žinoma, mums gyvenantiems Lietuvoje, kuriems privaloma būti neabejingiems savo istorijai ir kultūrai.

Nepamirškime, kad Kaune Lietuvos didžiavyrių alėjoje stovi ir Martyno Jankaus biustas, o ant jo pjedestalo yra iškalti žodžiai „Dirbsime ir vilties nenustosime“.

Autorės nuotr.

Paskelbti Klaipėdos krašto metai: 

http://www.pagegiai.lt/index.php?115964467 

Voruta. – 2013, vas. 2 nr. 3 (767), p. 1, 4.

Mažoji Lietuva , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra