Klaipėdos krašto… Okupacija 1923 Sausio 15???

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2006 m. liepos 19 d.  Seimas savo sprendimu Atmintinų dienų įstatymą papildė šešiomis naujomis datomis. Tarp jų –  sausio 15-toji,  Klaipėdos krašto diena.

Pastaroji skirta priminti šios teritorijos prijungimą 1923 m. prie Lietuvos. Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis paskubėjo pareikšti, kad ši data neverta minėjimo  (Atmintinų dienų sąraše – ir abejotinos datos. Lietuvos rytas, liepos 20 d.). Jo nuomone, 1923 sausio 15 d. Lietuva paprasčiausiai okupavo pamario kraštą. Šį įvykį prilygino 1920 m. spalio 9 d.  želigovskininkų įvykdytai Vilniaus krašto okupacijai. Beje, tokią poziciją  A.Nikžentaitis deklaruoja ne pirmą kartą. Prieš trejetą metų, 2003 m. sausio 15 d.,  Klaipėdoje prie buvusio prancūzų prefektūros pastato atidengus šiems įvykiams paminėti memoria-linę lentą, susirinkusiems aiškino: tokių memorialinių lentų atidengimas, apskritai paminklų staty-mas, jam primenąs tą savos teritorijos pažymėjimą, kuriuo naudojasi šunys. Tie apbėgioja teritoriją ir prie medžių, esančių jos pakraščiuose, pastovi pakėlę vieną koją. Taip jie apibrėžia vietovės priklausomybę.
Suprask, atminimo lentos minėtam įvykiui pažymėti atidengimas analogiškos vertės. Žodį sukilimas  siūlo rašyti kabutėse, kad skaitytojas suvoktų, jog tai nėra tiesa. Analogiško turinio teiginiais tuokart dalijosi ir jo mokinys istorikas C.Laurinavičius. Pasilikęs teisę manyti kitaip, priminsiu žurnale Liuteronų balsas ( 2003, Nr., 4, p. 24-26)  išspausdinta prof. A.Piročkino strp. Lietuva savo žemių… okupantė?!   Autoriaus pozicija nedviprasmiškai pasakyta straipsnio pavadi-nime.  2003 m. prancūzų ambasados Lietuvoje kultūros referentė išleido studiją Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po juo (1920 – 1932).

Pristatydama darbą skaitytojams, nuosekliai vartojo „Klai-pėdos sukilimo“ terminą. Jis ir knygos tekste.  Taigi yra ir kitaip manančių. Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narius žeidžia ir keli kiti A.Nikžentaičio straipsnio teiginiai. Pirmiausia, krašto prijungimą, cituoju – „įvykdę Lietuvos šauliai“. O vietos gyventojai lietuvininkai?  Nedalyvavo, tik stebėjo įvykius? Jeigu taip, kaip tada suprasti tuos 24 asmenis – A.Braką, V.Gaigalaitį, V.Gailių, K.Lekšą, M.Jankų, M.Reidį, E.Simonaitį, J.Vanagaitį, Vydūną ir kt., dar 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašiusius Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos Aktą, kuriame nedviprasmiškai pasakyta: „reika-laujame mes, remdamies ant Vilsono tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimą Mažosios Lie-tuvos prie Didžiosios Lietuvos“. Toliau. Kaip suprasti anuos mažlietuvius, kurie rinko dokumentus apie šio krašto praeitį, gyventojų tautinę sudėtį, vežė juos į Paryžių ir perdavę ten posėdžiavusiems Ambasadorių konferencijos dalyviams?  Kaip suprasti M.Jankų, J.Strėkį, J.Lėbartą, V.Šaulinskį, J.Bruvelaitį, 1923 m. sausio 9 d.  Šilutėje pasirašiusius Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto manifestą, jog sukilėliai krašto valdžią ima į savo rankas  (nereiktų manyti, kad jie buvo tokie naivūs ir nesuvokė, jog sukilimo pralaimėjimo atveju jų lauktų ilgalaikis įkalinimas)?  Kaip suprasti tuos 120 vietos gyventojų, dalyvavusių 1923 m. sausio 19 d. Vyriausiojo Mažosios Lietu-vos gelbėjimo komiteto skyrių ir draugijų atstovų suvažiavime Šilutėje? Tuos 76 įvairių organizaci-jų, bendrijų, religinių bendruomenių pasiuntinius, pasirašiusius Deklaraciją apie Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos autonomijos teisėmis? Galiausiai tuos  300 krašto jaunų vyrų, paėmusių ginklus į rankas ir prisijungusių prie  sukilėlių karinių dalinių?  Šia proga siūlytume pasižiūrėti lei-dinio Mažosios Lietuvos veidai bei vaizdai 553 fotografija, skirta „Eglės“ draugijos veiklos dešimtmečiui. Joje beveik visi vyrai prisisegę apdovanojimus – Klaipėdos sukilėlių medalius.

Jeigu, anot A.Nikžentaičio, „sukilimą“ organizavo Kauno vyriausybė, o jį įvykdė „Lietuvos šauliai“, kodėl hitlerininkai griebėsi tokių nuožmių represijų prieš lietuvininkus? Tegu bus priminta jų seka. 1938 m. vasaros mėnesiais Traksėdžiuose ir Kukuruose buvo nulaužyti Santaros draugijos pasodinti ąžuoliukai, Ramučiuose išdaužyti mokyklos langai. Lapkričio 24 d. Saugose pirklys R.Kunzė sumušė ir sužalojo ūkininką Gailių, kad šis, mokėdamas vokiškai, į jį, gryną vokietį, drįso kreiptis lietuviškai. Uostamiesčio nacistai sumušė JAV žurnalistą R.Sellmerį, neatsakiusį į nacistinį pasisveikinimą Heil Hitler. Per pirmą lapkričio mėnesio savaitę vien Klaipėdoje buvo užpulta 80 lietuvių mokinių, nukentėjo 52 Vytauto Didžiojo gimnazijos, 18 amatų mokyklos moksleivių. Gruodžio 5 d. Priekulėje užmuštas lietuvis darbininkas Benediktas Jonušys. 1939 m. sausio 27 d. nacistai degutu ištepliojo Vyčio ženklus, kabėjusius prie Smalininkų taupomosios kasos. Vasario 16-osios šventės išvakarėse subjaurotas Klaipėdos centrinio pašto Vyčio ženklas. Nepriklausomy-bės šventę minint, Rusnės mokyklos vokietininkai, būriu apstoję iškeltą Lietuvos trispalvę, su pasimėgavimu keliolika minučių į ją spjaudė. Apogėjus pasiektas 1939 m. kovo 22 d. – tąkart Berlyne brutaliai priverstas LR užsienio reikalų ministras J.Urbšys pasirašė Klaipėdos krašto „grąžinimo aktą“. Hitlerininkai krykštė iš džiaugsmo.

Lietuvininkų represijos

Pagal iš anksto parengtą sąrašą 1939 m. kovo 23 d. masiškai pradėti suiminėti „šlykščiausi lietuvininkai“ (Abscheuliche Litauer). Klaipėdos kalėjimas, net jo koplyčia tapo perpildyti areštantų. Uždaryti buvę Direktorijos pirmininkai E.Borchertas, E.Simaitis ir E. Simonaitis, visuomenės vei-kėjai J.Stikliorius,  J.Kybrancas, J.Vanagaitis, mokytojai A.Brakas, M.Lačytis, J.Purvinas, M.Slaža, žurnalistas J.Grigolaitis, banko tarnautojas J.Plonaitis, Pėžaičių kaimo ūkininkas V.Kybrancas, Rusnės ir Pagėgių paštų viršininkai Lievenderis ir J.Juodkazis (pastarasis terorizuotas, daužytas, smogikai vis reikalavo šaukti Heil Hitler). Iš viso ~200 asmenų. Suimtieji tardyti, žeminti, terori-zuoti. Dalis lietuvininkų, vienokiu ar kitokiu būdu sugebėjusių arešto išvengti, per dar nespėtą uždaryti sieną pasitraukė į Lietuvą.

Paskesnėmis dienomis įsikišus Lietuvos vyriausybei, leista išvykti dar grupei lietuvininkų. Tarp jų buvo prof. V.Gaigalaitis. J.Stikliorius (užėjus vokiečiams dingo), spaustuvininkas Gustavas Kurmis,  kultūros darbuotojai Valteris Mackus, Kristupas Trumpa, šilu-tiškis Jurgis Lėbartas ir kt.  Apkaltintieji „tėvynės Vokietijos išdavimu“ toliau laikyti SS ir SD pa-dalinių rūsiuose, vėliau išvežioti po Tilžės, Ragainės, Įsruties, Karaliaučiaus kalėjimus. Galiausiai – į mirties lagerius. Mažiau  „prasikaltę“ ištremti į D.Lietuvą.

Tarp tokių atsidūrė Direktorijos pirmininkas E.Borchertas, mokytojas Martynas Lacytis, 1923 m. Klaipėdos sukilimo dalyvis Martynas Kėkštas, surinkimininkų sakytojas Ansas Baltris, I.Simonaitytės motina ir patėvis. Įsismaginę nacis-tai vėliau net susikūrė ištrėmimo scenarijų. Išsiunčiamąjį gabendavo motociklais trys smogikai. Atvykę prie Klaipėdos krašto sienos, iš jų du užlauždavo tremiamajam rankas ir nutempdavo prie valstybinės sienos žymeklio. Tada trečiasis, ėjęs iš paskos, įsibėgėjęs spirdavo savo aukai į užpakalį…  Keletą minučių pasidžiaugę bei įsitikinę, kad tremiamasis neketina grįžti, pasukdavo savo būs-tinės link. 

Represijos nenutrauktos ir vėlesniais mėnesiais. Šiuo laikotarpiu neįtikusieji nacistinei valdžiai tremti ne į Lietuvą, o į tolimesnius Vokietijos rajonus. Taip pasielgta su buvusiu Klaipėdos spartes-niosios mokyklos direktoriumi Frydrichu Aukšutaičiu, buvusiu Klaipėdos mokytoju seminarijos direktoriumi Martynu Krukiu. Pastarojo istorija verta detalesnio priminimo. Po krašto okupacijos 1939 m. visi gyventojai privalėjo užpildyti nustatytus apskaitos dokumentus. Tų svarbiausioje gra-foje  tautybė  M.Krukis įrašė: Preussisch Litauer. Valdininkas, priėmęs dokumentus ir pro akinių viršų pasižiūrėjęs į jų pateikėją, burbtelėjo:  paskutiniai prūsai išnyko prieš kelis šimtmečius. Tad žodį Preussisch išbraukė, liko Litauer. To ir pakako. Po kelių dienų paštininkas atnešė Landrato (apskrities viršininko) pasirašytą raštą. Tasai bylojo: remdamasis 1937 03 09  Įstatymo dėl Reicho sienų apsaugos užtikrinimo man suteiktais įgaliojimais, uždraudžiu Jums ir Jūsų šeimai gyventi, lankytis pasienio zonose bei prie Reicho prijungtose Rytų teritorijose. O tokia teritorija jau buvo paskelbtas visas Klaipėdos kraštas. Išsikraustyti nurodyta per dvi savaites. Pasiėmusi įmanomą mantą, Krukių šeimyna iškeliavo į Berlyną, ten gyveno dvi jo seserys. Čia griežtoje policijos prie-žiūroje ir praleido visus karo metus. Jaunėlė duktė Marija Krukytė mena, jog kaimynai juos kažko-dėl vadino polakais, t. y. lenkais. Paaugliai į ją einančią svaidydavo akmenis. Karui pasibaigus, gim-tojo krašto ilgesys Krukius paakino grįžti į tėviškę. Deja, turėta ūkį jau valdė nauji šeimininkai, at-sikėlę iš D. Lietuvos. Apie parvykusiųjų  įsileidimą nė girdėti nenorėjo.

Koncentracijos stovyklų kaliniai

Mūsų duomenimis, anksčiausiai, dar 1937 m.,  koncentracijos stovyklos baisumų paragavo mažlietuvis Ansas Lokys. Ten atsidūrė už aiškinimus tėvynainiams, kad iš Hitlerio nieko gero nelauktų, o mylėtų savo tėvų dvasinį lobį.  Nuo 1941 m. iki pat karo pabaigos Mauthauseno ir Dachau koncentracijos stovyklose kalėjo Tilžės aps. Spėčių kaime  gimęs Erdmonas Simonaitis. Ketverius metus už  „Reicho išdavimą“  Sachsenhauseno mirties lageryje kankintas iš Klaipėdos aps. Lanku-čių kaimo kilęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto narys, Gubernatūros švietimo tarėjas, 7-nių lietuviškų vadovėlių autorius Mikas Slaža. Likęs gyvas, parašė sukrečiančią knygą  Žvėrys žmonių pavidalu. Šilutės aps. Povilų kaimo ūkininkų sūnus Jonas Grigolaitis,  žinomas žurnalistas, populiarių dienraščių  Lietuvos keleivis ir Vakarai vyr. redaktorius už liet. veiklą Soldino ir Sachsenhauseno – Oranienburgo mirties stovyklose kalintas 1941–1945 m. Stalupėnų aps. Kar-klynų kaime gimęs Mažosios Lietuvos visuomenes veikėjas Vilius Mačiulaitis, gestapininkų su-imtas 1940 m. Kalėjo Tilžės, Ragainės kalėjimuose, po to išsiųstas į Sachsenhauseno koncentracijos stovyklą. Jį, išlikusį gyvą, 1945 išlaisvino amerikiečių kariuomenės dalinys. Šilutės aps. Pakalnės kaimo laukininkų sūnus Vilius Gailius, baigęs Klaipėdos mokytojų seminariją, mokytojavo, vadovavo lietuvių organizacijos Santara Šilutės skyriui. Išlaisvintas taip pat tik 1945 m.. Klaipėdiškis mūrininkas M.Bruzdeilynas  nužmoginimo pragare išbuvo beveik 6 metus. Verslininkė Ana Albrechtienė–Blyžytė kalėjo nuo 1942 m. iki 1945 m. Mokytojas Vilius Gailius 1942–1945 m., dar ilgiau, 1940–1945 m., teisininkas, krašto visuomenės veikėjas Otto Hoffmanas. Įvairų laiką mirties stovykloje laikyti dešimtys lietuvininkų:  Klaipėdos aps. Plikių kaimo gyventojas Hansas Kupčius, darbininkas Jurgis Kestenius, mėsininkas Maurušaitis, ūkininkas Meirūnas is Skirvytės kaimo, pirklys B.Parulis iš Priekulės miestelio. Taip pat laiškininkas, religijos veikėjas  Peldžius iš Juknaičių, valdininkas Jurgis Spingys iš Katyčių, Biblijos tyrinėtojas ūkininkas Mikas Valdžius iš Rusnės, pirklys Vindžius iš Skaisgirių, kalvis Artūras Voska. Tokiõs dalios sulaukė ir ūkininkas, Seimelio atstovas Hermanas Vitėšius iš Kantriškių, laukininkas Hermanas Žemaitaitis iš Grabupių.  Dar kalėjo Vilius Tumoza iš Užkamonių,  Mikelis Skėrys iš Pėžaičių, laukininkai Kalniškis, Repšys, tilžėnas tarnautojas Jokūbaitis. 

Nukankintieji, sušaudytieji, pakartieji

Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis Martynas Reisgys 1923-34 (su pertraukomis) buvo Direktori-jos narys, 1930–1931 ir 1934 pirmininkas. 1941 m. prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, SS vyrų suimtas. Marintas Orienburgo, Saksenhauso, vėliau Mauthauseno koncentracijos stovyklose. Dažniausiai teko skaldyti akmenis. Ištvėrė nepilnus metus – 1942 m. vasario 21 d. rašytas šeimai laiškelis buvo paskutinis. 
Eduardas Simaitis, gimęs ir augęs Juknaičiuose, Klaipėdos krašto Direktorijai vadovavo 1932 02 27 – 06 06.  Nuo 1936 m. dirbo Klaipėdos Donelaičio prad. mokyklos rektoriumi. Po „anšliuso“ suimtas, kalintas. Gyvenimas baigėsi 1942 m. Sachsenhauseno mirties fabriko krematoriume. Pasityčiojant našlei atsiųsta pelenų sauja.

Krašto mokyklose dirbęs uostamiesčio seminarijos auklėtinis  Maksas Kiūpelis  buvo  lietuviš-kos jaunimo draugijos „Santara“ narys, rašė eilėraščius. 1938 m. parengė jų rinkinį. Nacių nužudytas 1941 m. 

Mokytojas Jonas Purvinas seminariją baigė Tauragėje. Mokytojavo keliose Klaipėdos krašto mokyklose, kurį laiką vadovavo Šilutės Santaros skyriui. 1939 03 22 pasitraukė į D.Lietuvą. 1941 m. Vokietijai ją okupavus, suimtas, įkalintas Soldau mirties fabrike. Nužudytas 1943 m.  

Klaipėdos aps. Gvildžių kaimo laukininkų sūnus Jurgis Gvildys, baigęs Tauragės mokytojų seminariją, mokytojavo, vėliau paskirtas uostamiesčio politinės policijos darbuotoju. Liudijama: SS vyrai jį nusivedė į Bajorų kaimo žvyrduobę ir be jokių teismų ten sušaudė  (kitais duomenimis, pribaigtas pačiame Klaipėdos kalėjime). 

1927–34 metų  Santaros pirmininkas, lietuvininkų kultūros darbuotojas Kristupas Paura po „anšliuso“ pasitraukė į Kauną. 1941 m. vasarą gulėdamas ligoninėje, sužinojo, jog mieste jau vo-iečiai. Suvokdamas, kas jo laukia, persipjovė venas.

Tilžės aps. Ropkojų kaime užaugęs Albertas  Jonušaitis buvo vienas Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių. Paskirtas Šilutės komendantu. Jis taip pat vienas lietuvių d-jos Daina, lietuvių pradi-nės mokyklos, vėliau išaugusios į gimnaziją, steigėjų. 1939 III 22 kraštą užėmus Vokietijai,  pasitraukė į Kauną. 1942 VIII 28 Tilžės gestapo nurodymu areštuotas, po ilgų tardymų išsiųstas į Štutthofo koncentracijos stovyklą. Pateko krematoriuman.

Klaipėdos aps. Aukštakiemyje gimęs ir augęs 1923 m. sukilimo dalyvis Kėkštas Martynas priklausė  uostamiesčio šaulių rinktinei, buvo jos valdybos narys. Gestapo suimtas 1939 m., išsiųstas iš Klaipėdos krašto į D. Lietuvą. 1944 pakartotinai suimtas. Kalėjo Kaune ir Turbos (Estija) koncentracijos stovykloje. Paskutinė žinia, jog dar gyvas, atėjo 1944 8 06.

Panerių masinių žudynių kapinėse atgulė Tilžės aps. Lumpėnų kaime augęs spaustuvininkas, Tilžės Akto signataras  Enzys  Jagomastas. Ne tik jis, kartu išžudyta visa šeima – žmona, sūnūs Dovas ir Jurgis, duktė Ona, jos vyras Emilis Vilmantas–Mecklenburgas. 

Laivininkas Erikas Vaičiulis  pakartas (tikriausiai mėgino pabėgti). Dėl tos pačios priežasties manytina pakartas ir ūkininkas Skalikas.

Sąrašo pabaiga dar toli. 1939 m. nužudytas darbininkas A. Heinė, 1941 m. – Lankučių kaime gi-męs ir augęs, vėliau dirbęs teisme sekretoriumi  Martynas Pričmanas,  Lietuvos generalinio Karaliaučiuje konsulato sekretorius Ottonas Palekaitis. 1942 m. – lankutiškis amatininkas Buntinas, Gubernatūros referentas Albinas Gailius, Seimelio stenografas A. Molinius, krašto policijos darbuotojas Jonas Toleikis, religijos veikėjai Vilius Kairys, Jonas Kopūstas ir Mikas Lenartas, valdininkas Jurgis Zūbaitis.  1943 m. – ūkininkas Puodžius, šilutiškiai – komersantas Albertas Simonaitis ir raštinės vedėjas Vilius Šapalas. 1944 m. – darbininkas Šlapaitis. Klaipėdiečio mokytojo Frido Trumpos,  kultūros veikėjo,  Aidos choro dirigento Viliaus Bertaičio  nužudymo datos nežinomos. Šis lietuvininkų, Pamario krašto ateitį siejusių su Lietuvos Respublika, sąrašas anaiptol nėra baigtinis.   

Kai minėtoje konferencijoje 2003 m. paprašiau istoriką C.Laurinavičių paaiškinti, jeigu sukilimą įvykdę Lietuvos šauliai, kodėl nacistai tiek Klaipėdos krašto lietuvininkų numarino, nunuodijo, pakorė, sušaudė. Atsakas buvo lakoniškas, bet iškalbus: mažai sušaudė. Noriu pakartoti: tokia kai kurių istorikų pozicija žeidžia persekiotų, sodintų į kalėjimus, tremtų iš gimtojo krašto, nukankintų, krematoriumuose sudegintų lietuvininkų atminimą. Ji žeidžia dabartinės  Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narius, kurių tėvai, giminaičiai  1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime, buvo apdovanoti Klaipėdos sukilimo medaliais. Ar Klaipėdos kraštas vertas Atminimo dienos? 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra