Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. IV dalis

Autorius: Data: 2017-01-31, 16:59 Spausdinti

Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. IV dalis

Regina MEŠKAUSKIENĖ, www.silaineskrastas.lt

Erichas Karšys (Erich Karschies)

Erichas Karšys – Klaipėdos krašto lygumų sūnus. Aukštos kaktos, siauro veido, banguotų plaukų vyras darė nemažą įspūdį. Jo akys žvelgė draugiškai ir ramiai.

Tai buvo gana įdomi asmenybė. E.Karschies dirbo Klaipėdos senamiesčio berniukų vidurinės mokyklos taryboje. Čia jis buvo labiausiai gerbiamų mokytojų. Pavarčius to meto šios mokyklos mokytojų sąrašą, matosi, kad dažnas mokytojas turėjo pravardę, bet ne E. Karšys. Kuklus, drovus mokytojas buvo mylimas vaikų.

E.Karšys (Erich Karschies) gimė 1909 metais vasario 8 d. Lauksargiuose (Tilžės apskritis). Kartu su kitais vaikais jis lankė Didžiųjų Šilininkų (Šilokarčemos apskr.) liaudies mokyklą. Vėliau jis mokosi Klaipėdos vidurinėje mokykloje, tačiau smulkesnių žinių apie ją nėra. 1927-1929 metais jis – Klaipėdos mokytojų seminarijos auklėtinis. 1929 – 33 metais dirbo Užlieknių liaudies mokykloje, čia vedė. 1933 -1936 m. Klaipėdos senamiesčio berniukų vidurinėje mokykloje dirbo mokytoju iki jo 1937 m. paskyrimo į mokyklos tarybą. Tai buvo jo laikas, leidęs vaisingai dirbti laikraštyje „Memeler Dampfboot“ (Nemuno garlaivis ).

Ši asmenybė neapsiribojo vien grožinės literatūros kūrimu. Jam rūpėjo parūpinti jaunuomenės mokymui literatūros. Todėl 1932 m. išleidžiamas jo lietuvių kalbos pratimų rinkinys. Vienas po kito, 1932 ir 1933 metais, išėjo du E.Karšio „Kalbos pratimų sąsiuvinio, skirto pradinėms mokykloms“ leidiniai. Jose ne aiškinamos lietuvių kalbos gramatikos taisyklės, o pateikiami nesudėtingi pratimai ir diktantai. Direktorijos nutarimu, mokyklose leista naudoti jo lietuvių kalbos vadovėliu vokiečių vaikams.

Kuo patraukus šis rašytojas? Galbūt savo pastebėjimais apie Klaipėdos kraštą, jo žmones ir jų buitį. Galbūt pasakojimais to meto laikraščių puslapiuose apie šiandien jau išnykusių kaimų gyventojų kūrimąsi, užimtumą, potvynio pavojus, mokyklų statybą. Gal ir dėl to, kad pasirašydamas Karlo Sprentzkės slapyvardžiu spausdino laikraščiuose pasakojimus senąja vokiečių platt tarme.

Laikraštis „Memeler Damfboot“ – pradžia jo kūrybinio darbo. Publikuotuose straipsniuose – ryškios  Klaipėdos krašto gyventojų  nuotaikos.

Karsies_romDebiutinis romanas – „Žvejybos meistras“ (Fischmeister) išeina 1940 metais. Jame vaizduojamas dviejų jaunuolių – jaunojo žvejo Kristupo ir lietuvio žvejo – kontrabandininko dukters – meilė. Tai pasakojimas apie deltoje gyvenusius žvejus, jų kasdieninę buitį. Čia susiduria du pasauliai: tvarka ir chaosas, priešpastatoma prūsiškoji tvarka ir rytų anarchija. Buvo sumanyta romano ekranizacija, tačiau karas sugriovė šiuos planus.

1941 metais darbuojasi prie antrojo savo romano „Už visada saulė“ (Dahinter ist immer die Sonne), kuris susijęs su etninių vokiečių likimu. Išėjęs į armiją savanoriu kaip pėstininkas, drauge su kovos draugais jis patenka į Rytų frontą. Talentingas rašytojas žuvo 1942 metais. Jo mirtis – netektis talentingo, stipraus Klaipėdos krašto  literatūros darbuotojo. Ilsisi Erichas Karšys vokiečių karių kapinėse, netoli Belowo kaimo, su dviem draugais, žuvusiais nuo tos pačios granatos.

1943-44 metais už savo kūrybą apdovanojamas Herderio premija (Herderio premija teikiama už nuopelnus savo ir kitoms tautoms, už meno, mokslo raišką.)

Siūlome trumpa ištrauka apie Medžioklės kaimą, spausdintą „Memeler Dampfboot“ laikraštyje.

Gyvenimas Medžioklės pelkėje

Erich Karschies

Kaimas įsikūrė Šilutės apskrity, 4 km nuo Sausgalvių, tarp Rusnės ir Leitės žemupių. Pelkė buvo apjuosta keliais, suskirstyta į kelias dešimtis sklypų – siaurų rėžių. Kaimų žmonės taip pat turėjo savo rėžius. Buvo kasamos durpės, nusausintuose pakraščiuose įrengtos pievos. Čia veisėsi daug žvėrių, gausiai perėjo paukščiai. Iki 1890 metų čia jau gyveno 42 šeimos, o XX a. pradžioje jau buvo susiformavęs kaimas – 1905 m. jame užrašyta 312 žmonių.

Apie 1865 metus Medžioklės pelkėje pradėjo kurtis gyventojai. Pastatai buvo pradėti statyti pelkės šiaurinėje ir rytinėje dalyje. 1888 metais per pelkę buvo nutiesta gatvė, kurios abiejose pusėse pastatyta 14 namų. Po kurio laiko kolonijoje atsirado 65 sodybos.

Gyvenimas čia nebuvo lengvas. Mažažemiai galėjo statytis tik mažus medinius pastatus. Dėl aukšto gruntinio vandens lygio gyventojai neturėjo rūsių. Medinių pastatų apačią dervuodavo, tuo apsaugodami pastatą nuo greito supuvimo. Pavasarį ir rudenį kaimas tapdavo tarsi sala – iš visų pusių jį apsemdavo vanduo. Mums, vaikams, tai patikdavo, nes nereikėjo lankyti mokyklos. Taigi, potvynis buvo šių neturtingų gyventojų didžiulė našta.

Mokykla

Po kiek laiko kolonijoje buvo nutarta pradėti statyti mokyklą. Bet kaip? Juk maži mediniai nameliai per daugelį metų smego žemyn. Tad masyviam mokyklos pastatui reikėjo panaudoti minkštą durpių žemę. Tačiau šis dirvožemis nepajėgus išlaikyti sunkaus pastato. Ši kliūtis buvo pašalinta. Po ilgų parengiamųjų darbų 1897 m. statyba buvo pradėta. Kad didelis mokyklos pastatas išliktų stabilus ir tvirtai stovėtų, tam reikėjo įkalti polius. Buvo paruošta aikštelė, kurioje į vandenį  suleista 170 alksninių baslių. Iš pradžių jie į vandenį buvo įkalti kas šešis metrus. Po kiek laiko paaiškėjo, kad pakilęs potvynio vanduo išjudins baslius. Tai suprato statybos rangovas Renkvicas. Baslius teko įkalti dar kas 3-4 metrus.

1898 m. mokyklos kompleksas buvo baigtas. Jį sudarė gyvenamasis namas, tvartai, rūsys. Visa teritorija buvo aptverta. Tačiau tuo vargai nesibaigė – svarbiausia buvo saugoti pastatus nuo sunykimo. Potvyniai ir drėgnas oras vargino bei kėlė daug rūpesčių.  Priplėkęs oras vasarą, šalti kambariai žiemą, durpių likučiai ant batų padų – visa tai reikalavo papildomų lėšų. Kas dveji metai reikėjo atnaujinti krosnis, tačiau klasėse būdavo tik 6-7 laipsniai šilumos.

Pats didžiausias rūpestis – geriamasis vanduo. Ilgą laiką vanduo buvo gabenamas iš netoliese esančio Krakiškių dvaro. Tačiau tai buvo brangus malonumas, tad galų gale teko grįžti prie „neprilygstamo“ griovių vandens. Tad mokyklos kieme įrengiamas cementinis šulinys, pastatyta pompa, įtaisyti filtrai.

1898 m. vasario 1 d. į Medžioklės pelkę atvyko pirmasis mokytojas Krameris (Kramer). Gegužės mėnesį jis pradėjo pamokas. Dabar kaimo gyventojai galėjo atsikvėpti – jiems nereikėjo vaikų leisti į gretimą Paleičių mokyklą. Jie galėjo džiaugsmingai eiti į darbą ir užsidirbti.

Užimtumas

Kiekvienas kolonijos gyventojas turėjo vieną ar tris karves, keletą kiaulių. Tačiau nėra taisyklės be išimčių. Kai kas ir nieko neturėjo. Kiti sumaniai rišo šluotas ir pynė krepšius, gluosnių šakelių  kilimėlius. Kai kuriuos gaminius jie parduodavo Šilutės (Šilokarčemos), Rusnės ir kituose turguose. Kaimo stalius gamino baldus, batsiuvys kalė batams padus ir siuvo batus. Du stogdengiai nuolat  buvo samdomi taisyti stogus, o kalvis taip pat turėjo nemažai darbo.

Žinoma, kaime buvo daug žvejų. Jie įdirbdavo savo sklypus, tačiau pagrindinis jų užsiėmimas buvo žvejyba. Pavasarį ir rudenį daugelis kolonistų žvejojo užtvindytose pievose. Jie buvo vadinami „virtuvės žvejai“, nors daugelis jų stengėsi parduoti keletą kilogramų žuvies.

Potvynis

Medžioklės pelkės kolonija dažnai buvo atkirsta nuo išorinio pasaulio. Todėl labai dažnai gyventojai pasikliaudavo tik savimi. Jie taip buvo įpratę gyventi. Pavasarį ir rudenį potvynio metu  kolonija tapdavo sala. Buvo skelbiami įvairūs nurodymai, kaip elgtis potvynio metu.

Dirvožemio pagrindą sudarė durpės, todėl gyventojai mokėjo ją įdirbti. Tačiau kilęs potvynis dažnai sunaikindavo kolonistų darbo vaisius. Visi rugių laukai būdavo sunaikinti ledo lyčių. Liūdnai atrodydavo bulvės, išgulėjusios ilgą laiką rūsių vandenyje. Kai kurie žvejų laiveliai nesugebėdavo grįžti atgalios pagal pažymėtas rodykles. Potvynio vanduo neaplenkdavo netgi kapinių. Įsisiautėjęs vanduo išnešdavo karstus iš kapinių. Tik atsitiktinumo dėka jie galėjo būti pastebėti ir išsaugoti. Gyventojai taip pat patirdavo daug išgąsčio ir baimės dėl savo gyvybės.

1906 metais kilo didelis potvynis. Per triukšmingą vėją girdėdavosi pagalbos šauksmai. Ant stogų matėsi plevenančios pagalbos vėliavos. Drąsūs vyrai, nebodami šalčio ir vėjo, nugalėję baimę, nešė sušalusius žmones į mokyklos pastatą. Gyvuliai buvo gaudomi tvartuose ir daržinėse. Juos taip pat gabendavo į mokyklą. Mokytojo kambaryje apsistodavo apie 150 žmonių, o pačioje mokykloje stovėjo 30 gyvulių.

Garbūs svečiai

Potvynis dažnai sugriaudavo viską, ką Medžioklės pelkės gyventojai ilgus metus statė ir puoselėjo. Todėl  Vyriausybės tikslingas požiūris ir rūpestis teikė vilčių ir energijos kolonistams  toliau vystytis ir klestėti. Dažnai krašto administracijos atstovas atvykdavo ir viskuo domėdavosi.

1898 m.gegužę, mokyklos atidarymo proga, kolonijoje apsilankė garbus svečias – kultūros ministras dr.Bosse. Jį lydėjo taip pat ne mažiau garbingi svečiai: grafas Bismarck, ministerijos inspektorius Kugler, apskrities mokyklų inspektorius Kukat, mokyklų ir vyriausybės patarėjas Suvy, superintendentas Struck, apskrities prezidentas Heget, apskrities vyriausybės tarėjas Lynker.  Svečių sutikimui buvo pasiruošta. Mokyklą puošė berželiai ir vainikai, vėjyje plazdėjo keturios vėliavos, prieš mokyklą įrengti „garbės varteliai“, papuošti vėliavėlėmis. Prie įėjimo į mokyklą  išsirikiavę dešinėje stovėjo mokiniai ir mokyklos vadovybė, kairėje – Šakūnėlių parapijos mokytojai su vietos inspektoriumi. Keturi ekipažai atvežė aukštus svečius. Kultūros ministrui buvo įteiktas vainikas, nupintas iš šviežių viržių. Mokinė Ana visų vardu dėkojo svečiams už gyventojams rodomą dėmesį.

http://www.silaineskrastas.lt/kultura/silaines-sodas/klaipedos-krastas-vokieciu-rasytoju-kuriniuose-iv-dalis/

Mažoji Lietuva , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra