Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. I dalis

Autorius: Data: 2017-01-10, 06:49 Spausdinti

Klaipėdos kraštas vokiečių rašytojų kūriniuose. I dalis

Regina MEŠKAUSKIENĖ, www.silaineskrastas.lt

Lietuvos vokiečių literatūra reiškėsi XIX–XX a. Ją kūrė Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte gimę ar ilgesnį laiką gyvenę rašytojai, įvairiai vaizdavę lietuvių tautos gyvenimą ir istoriją. Šilutės apylinkių gamta ir jo žmonės pavaizduoti Hermano Zudermano (Hermann Sudermann) romanuose bei dramose, Kuršių neriją aprašė Amadėjus Hofmanas (Amadeus Hoffman), Fritzas Kudnigas (Fritz Kudnig ), Agnes Miegel (Agnes Miegel) ir kiti. Ernesto Wiecherto (Ernst Wichert) kūryboje atsispindi Kuršių nerijos ir Klaipėdos apylinkių gyventojų kova už būvį, ryškus autoriaus ryšys su kraštovaizdžiu. Šarlotė Kaizer (Charlotte Keyser) savo kūryba kai kuriais atvejais primena Hermaną Zudermaną ir jo lietuvių vaizdavimą.

Po II pasaulinio karo išsiskiria Johano Bobrovskio (Johannes Bobrowski) kūryba. „Aš esu iš buvusios Rytų srities, kur daugiausia kalbama lietuviškai. Iš ten ir visa mano poezija“ –  rašė 1957 m. J.Bobrovskis. Tačiau tai daugiau ar mažiau žinomi ar girdėti lietuvių skaitytojams autoriai. Šiame straipsnių serijoje norėjosi apžvelgti mažiau mums žinomų šio krašto autorių kūrybą ir gyvenimą.

Kai kurių autorių kūriniai išversti į lietuvių kalbą, tačiau daugelis jų rašė vokiečių kalba. „Šilainės sodo“ internetinėje svetainėje (taip pat ir „Šilokarčemos“ laikraštyje 2011 m.) buvo skelbtas Egidijaus Bacevičiaus straipsnis „Rusnės kurčnebylių įstaiga ir kraštotyrininkas Rudolfas Naujokas“ paskatino ieškoti medžiagos apie to meto Mažojoje Lietuvoje gyvenusius ir kūrusius rašytojus, jų kūrybą, atsiliepimus apie juos. Ir ne tik to meto spaudoje, bet iš šių dienų šaltiniuose. Nemažai kūrinių, išleistų prieškariniame Klaipėdos krašte, šiandien nelengvai randami, be to, jie – vokiečių kalba.

Keliuose straipsniuose bus pateikiami ryškesnių šio krašto kūrėjų: Rudolfo Naujoko (Rudolf Naujok), Paulo Broko (Paul Brock), Alfredo Brusto (Alfred Brust), Rudolfo Lauknerio (Rudolf Lauckner), Eriko Karšio (Erich Karschies) ir Evaldo Svaro (Ewald Swars) trumpos biografijos ir kūrinių ištraukos, atsispindinčios Klaipėdos krašto gyventojų likimus, nuostabią šio krašto gamtą.

Rudolfas Naujokas (Rudolf Naujok)

„R.Naujok‘ui Rusnė tapo jo kūrybos išsiskleidimo vieta. Būtent čia parašytas pirmas didelio pasisekimo sulaukęs gimtinės vaizdelių romanas Klaipėdos krašto kaimelio istorija „Memellandische Dorf Chronik“. Dvasinga, jautri kaimelio istorija nuo 1935 m. pavasario spausdinta laikraščio  Memeler Damfpboot penktadieninių skaitinių skiltyje, o 1938 m. Bresluvos leidykloje išleista atskira knyga. Išleista pakartotinų leidimų. Priminsiu, kad parašytas visas pluoštas eilėraščių, apybraižų ir novelių. Tačiau ši kūrybos dalis yra vokiečių kalba, išbarstyta įvairių laikmečių skirtingų šalių spaudoje ir bemaž neatverta lietuvių skaitytojui.“ E.Bacevičius. „Rusnės kurčnebylių įstaiga ir kraštotyrininkas Rudolfas Naujokas“.

Rudolfas Naujokas gimė 1903 m. Klaipėdoje, Smeltėje. Jo tėvai turėjo šiek tiek žemės prie marių, Stariškiuose, netoli Klaipėdos. Tačiau dėl gimdymo sunkumų motina turėjo apsigyventi Klaipėdoje pas giminaičius, kur ir gimė R.Naujokas ir jo brolis dvynys, kuris neišgyveno. Vėliau motina Rudolfą atsivežė į Stariškius. Jo vaikystė prabėgo tarp miškų ir pievų, netoli Kuršių nerijos. Šio krašto unikalus peizažas formavo jaunojo Rudolfo asmenybę. „Stovėdamas prie savo tėvų namo lango matydavau kitą kanalo pusę, tolėliau pro padūmavusius rūkus – kopų kaimelio kontūrus ir pušynus, jausdavau vėjo judinamų nendrių šlamesį, matydavau saulėje atsispindint  meldus“.   Šeimos ramybę netrukus sukrėtė tėvo mirtis, o po kelerių metų šį pasaulį palieka ir motina. Rašytojas lieka vienas su savo broliais ir seserimis. Vėliau jis patenka į našlaičių namus netoli Klaipėdos.

Užaugęs tarp pievų ir pelkių, pamėgo jų tylią vienatvę, anksti suprato žvejų ir  ūkininkų gyvenimo sunkumus. „Poeto Lenaus nostalgiškos eilės man, kaip vaikui, paliko neišdildomą įspūdį, atvėrė duris į stebuklingą žodžio pasaulį, kuriame žingsnis po žingsnio mokiausi šio pasaulio stebuklų. Labiausiai mane žavėjo religinė poezija, taip pat Nyčė mane žavėjo okultizmu ir mistika“, sakė rašytojas.

rusnes_mokykla

Rusnės kurčnebylių mokykla: ugdytiniai ir jų mokytojai.

Rašytojas mokėsi Klaipėdos karališkoje mokytojų seminarijoje. 1930 m. Rusnėje įsteigiama kurčiųjų mokykla. Ją išlaikė krašto direktorija. Štai į šią mokyklą ir atvyksta R.Naujokas, Berlyne įgijęs pagalbinės kurčnebylių mokyklos pedagogo specialybę. Rusnėje jis praleidžia ketverius metus. Čia jis susidraugavo su medienos pirkliu Ernstu Heinrichu Ankeriu, dvarininku Hugo Šojumi. Daugelis jo kraštotyrinių straipsnių atgulė knygose „Tu mano vaikystės šalis“ (Du Land meiner Kindheit), „Klaipėdos krašto kaimiškoji kronika. Apysakos“ (Memellandische Dorfchronik. Erzahlungen) ir kt.

Kurčnebylių įstaigą perkėlus į Klaipėdą, R.Naujok‘as į gimtąjį uostamiestį nesugrįžo. Tikslios priežastys nežinomos. Nuo 1936 m. rudens gyveno ir dirbo kūrybai ir saviraiškai palankesnėje vokiškakalbės Tilžės didmiesčio aplinkoje. Mokytojavo vietos kurčnebylių mokykloje, tęsė pradėtus kūrybinius užmanymus, tačiau pamario kraštotyrinę veiklą nutraukė. Vėlesniais metais amžinybėn buvo išlydėti legendiniais tapę Šilutės krašto kultūros senbuviai, apie jų netektis sužinodavo pavėluotai, taip ilgainiui asmeniniai ryšiai su Rusne ir Šilute nutrūko.  ( E.Basevičius.„ Rusnės kurčnebylių įstaiga ir kraštotyrininkas Rudolfas Naujokas“).

Vėliau R.Naujokas gyveno Tilžėje, iš kurios išvyko gyventi į Vokietiją. Ten 1969 m. mirė.

Turtingas R.Naujoko literatūrinis palikimas. Pirmosios publikacijos buvo kraštotyrinė medžiaga apie Rytų Prūsijos kraštą. Daug rašė apie Klaipėdos miesto ir krašto praeitį. Pažintiniai rašiniai spausdinti nuo 1927 m. laikraščio priede kraštotyrai „Pakraščio sodai“ (Der Grenzgarten). 1932 m. vokiškame kraštotyros laikraštyje paskelbė Ernsto Berbohmo biografijos apybraižą. Joje aptarė vyriausiojo žvejybos meistro kūrybą, nurodė svarbiausius lietuviškuosius motyvus. Taip pat spausdino apybraižas apie rašytojus H.Zudermaną, E.Wichertą, E.Svarą (Swars) ir kitus.

1935 m. išeina knyga „Klaipėdos kraštas poezijoje“ (Das Memellend in seiner Dichtung), romanas  „Moteris tarpinėje žemėje“ (Frau  im Zwischenland), 1938 m. – „Klaipėdos krašto kaimiškoji kronika. Apysakos“ ( Memellandische Dorfchronik. Erzahlungen). Pastarasis kūrinys pirmiausia pasirodė laikraštyje „Memeler Dampfboot“, o tik vėliau susiformavo apysakos į vieną knygą. Įdomia, patrauklia forma pateikiama gražūs pamario krašto vaizdai, žmonės: kartais juokingi, vaikiški, kartais mąstantys. Autorius viską mato mylinčiomis akimis, tarsi dailininkas realistiškai piešia žmonių gyvenimą gražioje aplinkoje.

Brandžiausias R.Naujoko darbas – „Sidabrinis žilvitis“ (Die Silberweide), išleistas 1942 metais. Vėliau, po septynerių metų, pasirodo „Tėviškė prie upės: rimti ir linksmi apsakymai (Der Herr der Dune), 1967 metais išeina šių kūrinių redaguotas leidinys, kuriame sutelktos meilės istorijos. Mes lydime jauną Kuršių nerijos žveją jo svajonėse ir kovoje prieš besiveržiantį kopų smėlį į nepakartojamo grožio kampelį,

Pasakojimas „Kelionė į Klaipėdą“ (Fahrt nach Memel )žavi jausmingumu, paprastumu. Vaikystės prisiminimai dvelkia sentimentalumu, parašyti patrauklia forma, į viską žvelgiama mylinčio jauno žmogaus akimis.

Paskutinis mūsų sustojimas važiuojant namo buvo prie kapinių, pačiame Smeltės gale, ten, kur prasideda tramvajaus bėgiai. Kapinėse ilsėjosi mano tėvas po šviesiu, dar nauju antkapiniu akmeniu ir tuja, tuomet dar mane nelabai praaugusia. Dažniausiai būdavo jau tamsu, melancholiškai dūsavo vėjas senose pušyse, ir pulkas varnų kranksėjo virš medžių jūros. Vežimas sustodavo giliame smėlyje, aš paimdavau laikyti vadeles, o mama išsiropšdavo iš vežimo ir pasislėpdavo nuo mano žvilgsnių už tamsių krūmų. Ilgai, labai ilgai ji ten likdavo. Grįždavo užverktomis akimis ir likusios kelionės metu vos išspausdavo kokį žodį. Tuomet ji nenutuokė, jog po dvejų metų atguls šalia to, kurį apraudojo“ (J.Saulėnienė. R.Tarik. „Nugrimzdusi Klaipėda“).

Jo kūriniai – puikaus pasakotojo ir įdėmaus stebėtojo įžvalgos. Kūrinyje „Tu mano vaikystės šalis“ (Du Land meiner Kindheit) autorius įtaigiai pasakoja savo stebėjimus apie to meto savo ir aplinkinių gyvenimą: „Merginos, kurios mane supo, buvo arba ūkininkų, arba žvejų dukros, jų pasakojimai man keldavo nuostabą ir žavesį. Pavyzdžiui, jos pasakodavo apie mylimuosius, kurie slėpdavosi nendrėse nuo pavydžių kaimynų, apie vaiką, gulintį nendrių lopšyje, kurį rado princesė… Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, supratau, kad jos išminties sėmėsi iš Biblijos, ir tai nenuostabu, nes tai buvo vienintelė knyga mažame žvejų kaime.“

Rašytojo kūriniai gražiai įsilieja į Rytprūsių rašytojų ErnstoWicherto, Hermano Zudermano, Johano Bobrowskio, Agnes Miegel ir kitų kūrybą, kurioje iškyla gilus Rytprūsių kraštovaizdžio išgyvenimas, pastebimi saviti šio krašto žmonių (laivininkų, keltininkų, valstiečių ir kitų) charakteriai, lietuviški motyvai, skausmas dėl prarastos savo Tėvynės.

Mažoji Lietuva , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra