Klaipėdos dekanas monsinjoras Jonas Gedvila

Autorius: Data: 2013-11-12, 13:34 Spausdinti

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

1997 m. gegužės 28 d. Šventajam Tėvui Lietuvoje įkūrus naują – Šiaulių – vyskupiją, Telšių vyskupijoje darbuojasi 151 kunigas, tarp jų 7 diakonai, 79 klebonai, 32 vikarai, 12 altaristų. Už pasiaukojamą darbą – tarnybą Dievui, žmonėms ir Lietuvai 7 Telšių vyskupijos kunigai yra gavę monsinjoro vardą. (Telšių vyskupijos kurijos 1997 m. rugsėjo 15 d. duomenys.)

75-erių metų jubiliejaus proga apžvelgsime monsinjoro Jono Gedvilo gyvenimo kelią…

 

Vaikystė, mokslo metai

XX a. pradžioje nedidelį, 36 ha Maldenių, esantį Joniškėlio valsčiuje, valdė Antanas Gedvila. Senatvėje, nepajėgdamas ūkininkauti, pasikvietė brolio sūnų Bronių ir jam perleido ūkį. Bronius Gedvila į Maldenius atvyko su šeima: žmona Stanislava ir dviem vaikais – Ona ir Bronislovu. Čia, Maldeniuose, 1922 m. rugpjūčio 3 d. gimęs jaunėlis – būsimasis monsinjoras – buvo pakrikštytas Jonu.

Tuo metu daugelis sulenkėjusių kaimynų bajorų savo vaikus mokė tik lenkų kalbos. O Gedvilų šeimoje – atvirkščiai. Stanislava – lenkaitė iš gausios 10 vaikų katalikiškos šeimos , greitai išmoko lietuviškai, ir namuose visi kalbėjo tik lietuviškai.

Tėvų sumanumo ir darbštumo dėka nusilpęs ūkis sutvirtėjo, iškilo nauji pastatai. Motina, pamėgusi lietuviškas knygas, siekė, kad ir vaikai įgytų mokslo. Iš pradžių vaikai mokėsi pas kaimynus įkurtoje pradžios mokykloje, o 1933 m. visus tris išvežė į Joniškį. Mat čia tėvo brolis Antanas Gedvila (buvęs mokytojas) buvo išrinktas Joniškio miesto burmistru ir mielai priėmė brolio vaikus. Dėdienė jiems ruošė maistą, mokė kultūringai elgtis.

Iš Joniškio gimnazijos laikų monsinjoras su pagarba prisimena direktorius Sliesoraitį, vėliau – Orvydą. Pastarasis buvo labai griežtas, reiklus. Itin reikalaudavo tvarkingumo. Ypač reikalavo, kad berniukų kelnės būtų su kantais. Gimnazistas Jonukas, matydamas, kad nebeužtenka ištiestas kelnes per naktį laikyti po pagalve (kantas netampa ryškus), nusprendė kantą susiūti. Juo greitai pasekė ir kiti gimnazistai. Direktorius buvo patenkintas – iš tolo aiškiai buvo matyti kelnių kantas.

Su pagarba monsinjoras prisimena ir gimnazijos kapelioną Paulių Racevičių (kilusį iš Laukuvos. Šiuo metu jo brolis Bronislovas Racevičius yra Lenkimų klebonas). Kapelioną labai mylėjo jaunimas: jis noriai dirbo su ateitininkais, turėjo gražų balsą. Deja, 1941 m. birželio pabaigoje enkavėdistai jį nušovė.

Monsinjoras aktyviai veikė skautijoje, domėjosi ir ateitininkais. Prisimena, kaip iš gimnazijos su „vilko bilietu“ už dalyvavimą ateitininkijoje buvo pašalintas Aloyzas Puidokas.

Gimnazistui Jonukui iš dėstomų dalykų geriau sekėsi kalbos: lietuvių, vokiečių. Vokiečių kalbą taip išmoko, kad ir dabar į Klaipėdos kraštą atvykstantys kunigai vokiečiai domisi, kiek laiko jis gyvenęs Vokietijoje. Besimokydamas gimnazijoje skaitė daug įvairios literatūros.

1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai Jonas Gedvila buvo baigęs 7 gimnazijos klases. Iki šiol monsinjoras prisimena tankų žlegesį miestelio grindiniu prie bažnyčios Rygos link. Tankai beveik be perstojo riaumojo kelias dienas. O kai jie sustodavo, kareiviai, apsivynioję skudurais blauzdas, bėgdavo į žydo Rieznikovičiaus krautuvę pirkti šveicariškų laikrodukų. Po kelių dienų žydelio parduotuvė visiškai ištuštėjo. Mat sovietams tai buvo nematyta – juk net karininkai nešiojo didelius, panašius į kompasą rankinius laikrodžius.

 

Kunigų seminarija – svajonių išsipildymas

1941 m. birželio 22 d. Jonas Gedvila gavo gimnazijos baigimo atestatą, o važiuojant dviračiu namo, virš galvų jau dūzgė sunkūs vokiečių bombonešiai. Vokiečių įsiveržimas apsaugojo Gedvilų šeimą nuo kaimynų likimo – jų nespėjo išvežti į Sibirą…

Baigęs gimnaziją, Jonas išlaikė egzaminus į Kauno jėzuitų gimnazijoje suorganizuotus vokiečių kalbos mokytojų kursus. Per vasarą juos baigė ir buvo paskirtas į Žagarės progimnaziją (ten veikė 5 klasės) – arčiau gimtinės. Čia gerą įspūdį paliko progimnazijos kapelionas kun. Gustavas Gudanavičius. Susipažino ir su bendrapavardžiu – Senosios Žagarės klebonu Kazimieru Gedvila. Klebonui pasakė apie neblėstančią vaikystės svajonę būti kunigu. Klebonas jaunuolį palaikė ir pritarė. Patarė stoti į Telšių kunigų seminariją. Karo metu ir susisiekimas geresnis su Telšiais negu su Kaunu, be to, Jono tėvas – tikras žemaitis, kilęs iš Išdonų kaimo Kaltinėnų parapijoje. Tad ir sūnus, baigęs Telšių kunigų seminariją, galėsiąs darbuotis Žemaitijoje.

Išsiuntė prašymą. Netrukus sulaukė Telšių kunigų seminarijos rektoriaus kan. Pranciškaus Ramanausko pasirašyto teigiamo atsakymo. Prasidėjo svajonių įgyvendinimas.

Telšių kunigų seminarijoje būsimam monsinjorui teko klausyti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro vysk. Justino Staugaičio, Amerikoje gyvenusio teologijos daktaro kan. Antano Krušos (dėstė moralinę teologiją, graikų-hebrajų kalbas), Romoje baigusio mokslus kun. Kazimiero Olšausko (Šventąjį Raštą), kun. Kazimiero Ruibio (filosofiją), kun. Jurgio Rasučio (Bažnyčios istoriją) paskaitų. Seminarijos rektorius kan. Pranciškus Ramanauskas (vėliau vyskupas), studijas baigęs Romoje, dėstė dogmatinę teologiją, o vicerektorius kan. Justinas Juodakis – filosofinius dalykus. Dvasios tėvu iš pradžių buvo kun. Kazimieras Steponavičius, vėliau – kun. Vytautas Motiekaitis.

Karas tęsėsi. 1943 m. rudenį J. Gedvilai studijuojant antrajame kurse, seminarijos rūmus vokiečiai pasiėmė savo žinion – reikėjo patalpų sužeistiesiems. Klierikai apsigyveno pas žmones. Jonas su klierikais Pranu Jaučkoju, Petru Kulviu ir Zenonu Smilgiu apsigyveno „abisinijoje“ (taip buvo vadinama mažosios Telšių bažnytėlės klebonija). Mokėsi patalpose prie katedros.

Sovietams vėl užėmus Lietuvą, klierikai kurį laiką gyveno ir mokėsi Vyskupo rūmuose. Deja, 1946 m. seminarija buvo uždaryta. Būsimajam monsinjorui mokytis buvo likę vieneri metai. Kurse be J. Gedvilo buvo dar keturi: Petras Palšis, Henrikas Šulcas, Zigmantas Šimkus, Vincentas Vitkus. Seminarijos vadovybė diakonams leido pasirengti egzaminams savarankiškai.

1946 m. spalio 5 d. pirmasis egzaminus išlaikė Jonas Gedvila. O po savaitės rekolekcijų (spalio 13 d.) – įšventinimas į kunigus. Įšventino vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Rankas uždėjo ir seminarijos dvasios tėvas kun. Vytautas Motiekaitis, dalyvavęs šv. Mišių aukoje.

1946 m. spalio 27 d. Joniškio bažnyčioje per Kristaus Karaliaus šventę kun. Jonas Gedvila aukojo pirmąsias iškilmingas šv. Mišias.

***

Tolesnį monsinjoro gyvenimą galima suskirstyti į keturis laikotarpius: 1946-1953 m. – darbas įvairiose Lietuvos parapijose; 1953-1956 m. – darbas Komijos lageriuose; 1956-1991 m. – darbas sugrįžus į Lietuvą; nuo  1991 m. – darbas Klaipėdoje.

 

Septyneri darbo metai Lietuvoje

Nuo 1946 metų, tad daugiau kaip pusę amžiaus, kunigas Jonas Gedvila dirbo įvairiose parapijose: Mažeikiuose (6mėn.), Plungėje (vienerius metus), o 1948 m. rugsėjo pradžioje buvo paskirtas vikaru į Klaipėdą. Tiesa, po darbo Plungėje buvo skiriamas į Vilkiškius, tačiau pradėti darbą trukdė partorgas. Jis pareikalavo, kad kunigas, komunistiškai laidojant nužudytą žmogų, kapuose viešai pasmerktų miškinius. Kunigas atsakęs:

-Pirmiausia turite mane priimti kaip kunigą, tada galėsiu dalyvauti ir laidotuvėse.

Tačiau priimti tokį kunigą, kuris dar nežinia, ar vykdys sovietų nurodymus, partinei vadovybei nesinorėjo.

Klaipėda buvo sugriauta – besitraukdami vokiečiai susprogdino katalikų bažnyčią. Įsitvirtinę sovietai suiminėjo kunigus – Juozapą Olšauską, Kazimierą Gylį. Suėmus kleboną Vaclovą Rašimą, klebono pareigos laikinai buvo pavestos kun. Jonui Gedvilai, vėliau valdytojas kan. Petras Maželis jį paskyrė klebonu.

Vikaravo tuo metu kun. Antanas Vaičius (dabar Telšių vyskupas) ir kun. Bronislovas Burneikis (dabar altarista). Darbo buvo daug, juolab kad sovietų valdžia neleido net Gavėnios rekolekcijų metu kviestis kaimynų kunigų į talką. Norėjo, kad kunigai nesuspėtų aptarnauti visų parapijiečių, kad žmonės, atstovėję ilgiausias eiles prie klausyklos, nebenorėtų eiti į bažnyčią…

Viską palikę Maldeniuose, į Klaipėdą pas sūnų kleboną atvyko ir tėvai. Mama ėmėsi šeimininkauti, tėvas padėjo apsirūpinti maisto produktais.

 

Monsinjoro „nusikaltimai“

Klaipėdoje kun. J. Gedvila išdirbo ketverius su puse metų, klebonu – tik vienerius metus: 1953 m. kovo 5 d. po 6 valandas trukusios kratos klebonas buvo išvežtas į Klaipėdos saugumo požemius. Mat jis padėjo pasislėpti, vėliau įsidarbinti saugumo gaudomam kun. Petrui Liepai.

Mirus Stalinui, buvo paskelbta amnestija. Monsinjoras prisimena: „Už slėpimą nuo arešto amnestija mane atleido. Bet yra surinkta medžiagos apie mano politinius „nusikaltimus“: pamoksluose sakau, jog Kristus yra Karalius. Kurstęs neapykantą žydams, nes sakęs, jog žydai nukryžiavę Jėzų. Klausęsis užsienio radijo laidų ir pasakojęs kitiems – tai antitarybinė propaganda. Laikęs antitarybinę literatūrą. O ta literatūra buvo nepriklausomos Lietuvos laikais išleistos knygos. Už tokius „nusikaltimus“ amnestija netaikoma.“

Po trijų mėnesių tardymo – teismas. Prokuroro motyvai: „Jis – išnaudotojų buožių vaikas, vien už tai jį reikia nuteisti!“ Tai svarbiausias „nusikaltimas“. Tad ir bausmė atitinkama – 25 metai pataisos darbų lageryje, konfiskuojant turtą. Kun. Gedvila, rūpindamasis ne savimi, bet tėvais, kurie bus apiplėšti ir paleisti elgetomis, parašė kasacinį skundą: „Man primetamiems nusikaltimams bausmė neproporcinga.“ Atėjo atsakymas „Palikta 10 metų lagerio, be turto konfiskacijos.“ Pasak monsinjoro, tuo metu sovietinis teismas lengvai žaidė žmonių likimais.

 

Sibiras

1953 m. gruodžio mėn. iš persiuntimo stoties Vilniuje etapu gyvuliniuose vagonuose po 7 parų kelionės kun. Jonas Gedvila kartu su kitais nuteistaisiais pasiekė Veslianos stotelę. Ir čia, kriminalistų apiplėšti, apsirengę vagišių paliktais skudurais, pirmąją Kalėdų dieną 30 km etapu pėsčiomis visi keliavo  į Vožael kaimą (Komijos autonominė respublika). Nors temperatūra siekė -30, tačiau klimatas buvo sausas, todėl ir šaltis nebuvo aštriai jaučiamas. Tačiau atvykus ir pirtyje permiegojus ant drėgnų grindų, daugelis nebeišlaikė. Keletą dienų karščiavo ir klebonas.

Po Stalino mirties bendrojo režimo lageriuose egzistavimas tapo pakenčiamas. Neribotai galima buvo gauti laiškų ir siuntinių. Monsinjoras labai dėkingas visiems klaipėdiečiams (už juos lageryje nuolat aukojo šv. Mišias), padėjusiems tėveliams paruošti siuntinius. Jie lengvino kalinio būtį.

Kunigui lageryje teko dirbti įvairių darbų: statybose, mišką kirsti, ir sergantiems ambulatorijoje patarnauti.

 

Kunigas – medicinos brolis

Kun. J. Gedvila buvo pasiųstas į medicinos kursus Vieslianoje. Juos baigęs, dirbo mažame, be sargybos punkte, kuriame buvo nuteisti pareigūnai, milicininkai, prokurorai. Deja, čia dirbo neilgai.

1956 m. ankstyvą pavasarį (kovo pradžioje) iš visų punktų buvo atrenkami politiniai kaliniai ir siunčiami į atskirus politinių kalinių lagerius. Klebonas pavadavo felčerį. Lagerio viršininkas, supykęs už kalinių atleidimą nuo darbo, pervedė kleboną į brigadą.

1956 m. buvo pradėtos peržiūrėti politinių kalinių bylos. Klebonas teisėjui pasakė, už ką ir kiek nuteistas, o šiam paklausus, ar bus kunigu, atsakė: „Būsiu, jei valdžia nesutrukdys!” Tad kai daugelis buvo reabilituoti, jam paliko 5 metus kalėti ir 2 metus be teisių. Kunigas viršydavo išdirbio normas, tad gaudavo „užskaitų“ – už vieną dieną buvo skaitomos dvi dienos. Tad „nusikaltėlis“ užskaitų turėjo beveik dvejus metus, todėl 1956 m. gegužės 28 d. buvo paleistas į laisvę.

 

Sugrįžus į Tėvynę

Su artimaisiais susitiko Šiauliuose. „Sunku buvo priprasti prie minkštos lovos ir pūkinės pagalvės!” – juokauja monsinjoras.

Vyskupas Petras Maželis kiekvieną iš lagerio sugrįžusį kunigą sušelpdavo 1000 rublių. Šią paramą gavo ir kun. Jonas Gedvila.

Sugrįžus į Tėvynę, teko dirbti ne vienoje vietoje: kurį laiką dirbo altarista Priekulėje, vėliau klebonavo Adakavo parapijoje. 1959 m. buvo perkeltas į Žygaičius. Čia išdirbęs ketverius su puse metų, perkeltas į Šilutę, po dvejų su puse metų Šilutėje – į Rietavą. Dvylika metų klebonavęs Rietave perkeltas į Tauragę – klebonu ir dekanu, 1981 m. – į Mažeikius, o po dešimties metų (1991) – į Klaipėdą. Tad per 40 metų monsinjorui teko kunigauti aštuoniose parapijose.

 

Bažnyčių remontas

Kunigai sako: „Du dalykai amžini – Dievas ir remontai…“  Klebonas J. Gedvila užbaigė kun. A. Vaičiaus pradėtus remonto darbus Žygaičiuose, Šilutėje apdengė bažnyčios stogą, be valdžios leidimo išdažė vidų. Rietave tinkavo ir dažė bažnyčią, įstiklino langus (jie buvo sudurstyti iš gabaliukų), įdėjo vitražus, pataisė šventoriaus aptvėrimą, išgriuvusias koplytėles, pastatė 6 balsų vargonus, nupirko butą kunigams gyventi. Tauragėje skarda apdengė bažnyčios bokštą, stogą, nudažė išorę ir vidų, vidų dekoravo, pradėjo statyti mūrinį šoninį altorių, įvedė šildymą. Mažeikiuose šventoriuje iškirto nereikalingus medžius, pasodino liepas, pastatė raudonų plytų pagalbinį pastatą, klebonijai nupirko namą su ūkiniu pastatu. Klaipėdoje tęsia bažnyčios atkūrimo darbą.

 

Sunkumai su saugumu

Net ir mažiausiam bažnyčios remontui  reikėjo gauti valdžios sutikimą. O kunigas atliko didelius darbus, negavęs leidimo. Be to, jis nuolat buvo saugumiečių akiratyje. Tad ir kilojo kunigą iš vienos parapijos į kitą. Šilutėje verbavo pats saugumo viršininkas: šnekino susitikti palankioje vietoje ir pageidaujamu laiku. Atsisakius Religijų reikalų tarybos prie SSRS MT įgaliotinis Lietuvos SSR Justas Rugienis kuo skubiausiai nepaklusnųjį kunigą iškėlė į Rietavą. Tauragėje rajono valdžia, saugumas ir Religijų reikalų tarybos vadovas Petras Anilionis jau garsaus nepaklusnumu valdžiai kunigo negalėjo pakęsti ne tik dėl remonto, bet ir dėl to, kad kvietė aktyvius kunigus – Joną Kaunecką, Sigitą Tamkevičių (dabar Kauno arkivyskupą), Allfonsą Svarinską – sakyti pamokslus rekolekcijų metu. Be to, dekanas J. Gedvila nedalyvavo dekanų susirinkime, kurį vedė P. Anilionis, ir dėl tokio savo poelgio atsisakė važiuoti pasiaiškinti į Vilnių. Nežinia, kiek dar būtų reikėję apkeliauti parapijų, kokie dar būtų buvę „susitikimai“ su saugumu, jeigu ne Sąjūdis!

 

Darbas su jaunimu

Ir sunkiais okupacinės priespaudos metais kunigai bei jų talkininkės seselės kantriai dirbo: katechizavo vaikus, sėjo į jų širdeles gėrio grūdą, ugdė meilės, pareigos ir atsakomybės jausmą. Tarp šių sėjėjų buvo ir monsinjoras. Jau Tauragėje, dirbdamas dekanu, katechizavo vaikus. Mažeikiuose – po kelis šimtus, o kai čia vyko vyskupo vizitacija, katechizuojamų vaikų buvo per tūkstantį. Mažeikiuose monsinjoras turėjo aktyvią pagalbininkę Zosę Remezienę (šiuo metu ji dėsto tikybą Mažeikiuose). Čia su vaikais rengdavo vaidinimus Kalėdoms, Velykoms ir pas žmones, turinčius didesnes gyvenamąsias patalpas.

Monsinjoras prisimena, kaip aktyviausius vaikus pradžiugino trijų dienų ekskursija. Šios dvasingos kelionės metu monsinjoras su jaunaisiais bičiuliais lankėsi Kaune, Pažaislyje, Jiezne, Nemunaityje, Vilniuje,Utenoje, Tauragnuose, Palūšėje, Rokiškyje. Visur aplankė bažnyčias, žymesnes istorines vietas.

Monsinjoras prisimena, jog Mažeikiuose buvo labai aktyvios seserys Gauriliūtės: vaidinimuose jos atlikdavo pagrindinius vaidmenis, talkinant visada būdavo pirmosios. Motina – mokytoja, tačiau norėdama dukras išauklėti tikinčiomis, atsisakė savo profesijos ir, palikusi mokyklą, nuėjo dirbti į Mažeikių naftos gamyklą.

 

Klaipėdoje

1990 m. lapkričio mėnesį dekanui Jonui Gedvilai buvo suteiktas monsinjoro titulas, o nuo 1991 m. – jis vėl Klaipėdoje. Tęsiant Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statybos ir apdailos darbus padaryta daug: bažnyčia pasipuošė vitražais (54 įvairiaus dydžio langai), restauruoti ir pakabinti 17 sietynų (viršum altoriaus, centrinėje bei šoninėse navose), padarytos ir pastatytos 8 klausyklos, parketlentėmis išklotos grindys vargonų pakyloje bei bokštuose, suremontuotos medinės stogo konstrukcijos, bažnyčios stogas uždengtas cinkuota skarda, pastatytos akmeninės 2 m aukščio Šv. Florijono bei Angelo Sargo skulptūros (1992-1995 m. atliktų darbų sąraše 38 punktai). Pastaraisiais metais šoninės navos pasipuošė dviem freskomis: Kristaus krikštas – pagal monsinjoro pasiūlytą temą freską sukūrė Juozas Vosylius; Dangiškasis Tėvas atiduoda nukryžiuoti savo Sūnų, po kryžiumi – septynios didžiosios nuodėmės.Freską monsinjoro pasiūlyta tema sukūrė Angelina Banytė. Be to, bokšte buvo įrengtos patalpos choristams, vargonininkui, jaunimo choralo giedotojams… O Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, išgyvenusi sudėtingą istoriją, toliau puošiama.

Dvasiškai turtėja ir parapijiečiai, klausydamiesi prof. Gedimino Purlio vadovaujamų suaugusiųjų bei vaikų chorų. Bažnyčioje veikia ir grigališkojo choralo giedojimo grupė, kuriai vadovauja Vidmantas Budreckas.

Monsinjoras džiaugiaisi, kad netrūksta adoruojančių mergaičių bei  patarnaujančių berniukų. O per visas sekmadienio šv. Mišias bažnyčioje meldžiaisi maždaug 5000 tikinčiųjų (Marijos Taikos Karalienės parapijai priklauso maždaug 25 000 parapijiečių).

Monsinjoras pasiguodė, kad jaunimas nenori burtis į ateitininkus – jų tėra tik keliolika.

Reikėjo daug pastangų, kol pagaliau Klaipėdoje nuo šio rugsėjo buvo atidaryta pirmoji katalikiška mokykla. Buvo surengta speciali apklausa – net 1700 tėvų pareiškė norą mokyti savo vaikus katalikiškoje mokykloje. Tėvai buvo pasiryžę atvežti vaikus iš toliausių miesto pakraščių. Deja, galės mokytis tik iki 200 moksleivių.

Naujoji katalikiškoji Prano Mašioto vidurinė mokykla (ji auganti, tad veikia tik 9 klasės) įsikūrė prie 15 vidurinės mokyklos (Sulupės gatvėje). Šios mokyklos atsiradimą aktyviai rėmė krikščionys demokratai ir, aišku, monsinjoras. Jis džiaugiasi gera pradžia, o jei mokykla pateisina viltis – bus rasta išeitis patenkinti ir kitus norinčius čia mokytis.

Klaipėdoje tikybą aukštesnėms klasėms dėsto kunigai, žemesnėms – katechetai.

Klaipėdos dekanatui priklauso 14 parapijų: Andriejavas, Gargždai, Judrėnai, Juodkrantė, 4 parapijos Klaipėdoje (Kristaus Karaliaus bažnyčios, Marijos Taikos Karalienės, šv. Juozapo darbininko ir šv. Kazimiero), Nida, Plikiai, Priekulė, Spraudis, Veiviržėnai ir Vėžaičiai. Tad dekanui mons. Jonui Gedvilai su vicedekanu kleb. Bernardu Talaišiu darbo netrūksta.

Be to, monsinjoras – aktyvus Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) Klaipėdos skyriaus narys. Be jo nevyksta joks renginys ar susirinkimas. LKMA Klaipėdos skyriaus pirmininkas doc.  Arvydas Remesa džiaugiasi, kad monsinjoro malda, jo dalyvavimas susirinkimuose padeda susikaupti, o sprendžiant ginčytinus klausimus, rasti tinkamiausią išeitį.

Nepaisant darbų gausos ir brandžių metų, monsinjorui netrūksta jauntaviškos energijos, noro bendrauti su jaunimu. Tad į kai kuriuos renginius, vykstančius kad ir toliau nuo Klaipėdos, monsinjoras autobusu vežasi ir vaikus. „Mašinos neturiu, vis vien ją reikia samdyti, tad geriau pasamdyti visą autobusą ir suteikti vaikams ir žinių, ir džiaugsmo!” – sako monsinjoras. Su nemažu būriu vaikų jis lankėsi ir Darbėnuose (Kretingos r.) šventinant skulptūrą žemaičiui Petrui Perkumui. Vaikai pirmą kartą išgirdo apie bendraamžį Petriuką (jis mirė Italijoje, sulaukęs vos 20 metų), kuris ateityje, tikimasi, taps šventuoju, sužinojo apie saleziečius.

Vaikai nuoširdžiai dėkingi už šias dvasingas valandas, nes nemaža jų dalis (o monsinjoras gerai žino nelaimingų šeimų istorijas), pajutę tėvišką globą ir rūpestį, glaudžiasi prie monsinjoro.

Kai J. E. vyskupui Antanui Vaičiui prasitariau rašanti straipsnį apie monsinjorą Joną Gedvilą, vyskupas paklausė: „ O ar mano mielas monsinjoras pasakojo, kaip Romoje kartu su Popiežiumi šventė savo auksinį kunigystės jubiliejų.“ „Nepasakojo…“ – nustebau.

-Monsinjoras kuklus! O šitą momentą reikėtų paminėti, – patarė Vyskupas.

Tad kreipiausi į monsinjorą Kazimierą Vasiliauską, kartu su mons. Jonu Gedvila vykusį į Romą.

Į auksinį kunigystės jubiliejaus minėjimą kartu su popiežiumi buvo pakviesti visi 1946 m. pasaulyje įšventintieji į kunigus. Dėl sveikatos ar finansinių galimybių iš Lietuvos nuvyko tik dviese. Juos išlydėjo mons. Alfonsas Svarinskas. O per visą kelionę lydėjo kun. Gintaras Petronis. Visą savaitę nuo 1996 m. lapkričio 11 d. jie buvo  Romoje. Penkias dienas įvairiose bažnyčiose aukojo šv. Mišias. Du kartus meldėsi su Popiežiumi: pirmąjį vakarą – Mišparai Vatikane, vėliau Šv. Petro bazilikoje prie šv. Petro karsto apie 2000 dvasininkų iš viso pasaulio kartu koncelebravo šv. Mišias. Po šv. Mišių buvo priimti Vatikano rūmuose. Italijos spauda rašė, kad tai buvo nematytos vaišės, kurias ruošė 130 virėjų ir tiek pat patarnautojų.

Abu monsinjorus globojo Šv.  Kazimiero kolegijos rektorius prel. Algimantas Bartkus: parūpino butą, maitino, surengė iškilmingą priėmimą, kuriame dalyvavo abu Lietuvos ambasadoriai – Italijos ir Vatikano – klierikai, kunigai, tuo metu atsitiktinai atvykęs Vilniaus pedagoginio universiteto choras „Ave vita“.

Jubiliatams buvo sudarytos galimybės aplankyti Koliziejų, katakombas, žymiąsias šventoves. Tad į Lietuvą sugrįžo kupini įspūdžių, dėkingumo už patirtą džiaugsmą, dar dvasingesni.

O monsinjoras J. Gedvila, atšventęs auksinį kunigystės jubiliejų, peržengęs 75-erių metų slenkstį, su jaunatviška energija darbuojasi Klaipėdoje.Sėja tikėjimo, doros ir dvasingumo grūdus.

„Voruta“ 1997 m. lapkričio 1–7 d. Nr. 41 (323)-lapkričio 15-21 d. Nr.43 (325), p. 7, 12

 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra