Klaipėda – Клайпеда, o gal visgi Memelis…

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Koks vis dėlto tai dar, deja, sovietinis monstras… ta šiandieninė Klaipėda. Nykus miesto siluetas, kurį sudaro vien tik „fabrikų“ kaminų bokštai, pilkos betoninių namų dėžutės. Sovietinis skurdas įamžintas akmenyje ir visur kitur, kur tik jie „sugebėjo“ įsiterpti. Tik tada, kai kurį laiką čia pagyveni, pavaikštai ir pamatai dvasinio skurdo paženklintą aplinką, pradedi suvokti kokią žalą visai pasaulio kultūrai nešė ta komunizmo bacila.

Šiandieninė Klaipėda – pati nykiausia iš Lietuvos didmiesčių. Jos negalima lyginti nei su Vilniumi, nei su Kaunu. Niekur kitur sovietinis molochas nepasidarbavo taip produktyviai, naikindamas prieš tai egzistavusią kultūrą. Iš senojo prieškario miesto liko tik graudūs likučiai, kurie sovietmečiu dar buvo, entuziastų dėka, kiek restauruojami, o dabar, praėjus beveik 20 metų po Nepriklausomybės atkūrimo, tapo visai nereikalingi.
Dilgteli širdis, kai žiūrinėji senas nuotraukas ir jose matai gražų europietišką miestą, nei didelį, nei per daug mažą, tiesiog miestą, kuriam galėtum jausti simpatijas, kurį galėtum mylėti… Jis buvo jaukus ir mielas, jame jautėsi šio krašto istorija, jis turėjo savo veidą. Dabar gi visa tai yra tik praeitis. Senojo Memelio, arba prieškario Klaipėdos nėra. Ir sunaikino, ir deja, ne karas… Karas miestą tik apgadino. Galutinai sunaikino jį naujoji sovietinė valdžia, kuri pradėjo metodiškai griauti visą senąjį centrą ir jo vietoje planuoti naują, beveidę sovietinę gyvenvietę, kurioje būsimieji homo-sovieticus privalėjo gyventi ir, atsiprašau, veistis.
Pokaris perbraukė miesto istoriją, buvusias tradicijas, kitaip tariant – anuliavo jo priklausomybę Europai. Tad Klaipėda, kaip miestas, pamažu pradėjo degraduoti. Istoriškai susiklosčiusią miesto struktūrą subjaurojo, skersai ir išilgai pastatyti nykūs pokariniai namai. Bažnyčios buvo išgriautos, vietoj jų, kai kur net buvo pastatyti naujųjų laikų „šedevrai“, kai kur liko žiojėti tuščios erdvės. Sunaikintas viduramžiais susiformavęs gatvių tinklas. Būdamas miesto centre, patenki į kažkokių makabriškų kiemų labirintą. Namai sustatyti taip, lyg juos, koks girtas kiemsargis būtų išbarstęs…
Jei būti iki galo atviram, šiandieninė Klaipėda labiausiai man primena Kaliningradą. Tai beveik identiško likimo miestai. Kaip ten, taip ir čia vietiniai gyventojai buvo arba ištremti, išžudyti, o laimingieji sugebėjo pasprukti nuo „raudonojo maro“. Pirmomis pokario dienomis, mieste buvo telikę keli gyventojai. Tai netgi baisiau, nei vyko Karaliaučiuje. Ten, atėjus sovietams, buvo dar daug vietinių gyventojų. Ogi Klaipėdoje, labiau į rytus, evakuacijos banga buvo daug stipresnė. Atėję nugalėtojai iškart pradėjo dalytis turtą. Užiminėjo geriausiai išlikusius namus, butus. Ko pasisavinti negalėjo – tą iškart naikino. Miesto centras buvo karo veiksmų apgriautas ir kurtis jame nebuvo galima, tad sovietiškai mąstant, jį reikėjo nugriauti, sulyginti su žeme. Ideologiškai tai irgi buvo naudinga, nes, prisidengiant kompleksiška rekonstrukcija, galėjo sunaikinti miesto širdį ir taip ištrinti iš atminties anų laikų vaizdą.
Tarpukariu (1923-1939 m.) miestas buvo vadinamas Klaipėda ir priklausė Lietuvai. Tuo metu, dėl objektyvių politinių priežasčių, visas Mažosios Lietuvos kraštas išgyveno stagnacijos laikotarpį. Tokia padėtis stabdė ir nuoseklią miesto plėtotę. Kur ne kur buvo statomi nedidelių gyvenamų namų kvartalai. Vieną iš jų mums paliko žinomas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Jis neprojektavo rytų Lietuvai charakteringų trobų, bet statė tradicinei Prūsijos architektūrai artimus statinius. Garbusis architektas suprato, kad miestas turi savitą veidą, kurio nedera bjauroti svetima stilistika. Sovietinio laikotarpio architektai, daugiausiai atvykėliai, visiškai svetimi vietinei kultūrai, o ir nesugebantys pajusti architektūrinių subtilybių, lipdė tipinius barakus, būdingus visai tuometinei Sovietų Sąjungai. Lagerinis mąstymo principas buvo laikomas etalonu. Po II pasaulinio karo uostamiestyje pradėjo sparčiai augti žvejybos pramonė, atsirado laivų statybos, remonto dokai. Prasidėjo girtaujančio proletariato epocha. Faktiškai ji tęsiasi ir dabar. Nė viename Lietuvos mieste neteko sutikti tiek aršiai prieš Lietuvą nusiteikusių rusakalbių. Deja, tai tapo savotišku miesto skiriamuoju akcentu. Šiandien barakų kultūra labai nenoriai užleidžia pozicijas. Tam aišku yra labai palanki dirva. Miestas kažkodėl nenori prisiminti savosios istorijos, nenori savęs tapatinti su prieškariu. Sunku ką nors įrodinėti, kai tavęs neklauso, o gal ir sąmoningai nenori girdėti. Panašu, kad Klaipėda ignoruoja natūralų istorijos tęstinumą, nenori būti miestu, kurio ištakos siekia 1253 metus. Kartais susidaro vaizdas, kad Klaipėdos istorija prasidėjo tuomet… kai buvo nugriauta paskutinė bažnyčia, kai prie Biržos tilto buvo pastatytas pirmas, taip vadinamas, dabartinio muzikinio teatro „dangoraižis“, kai „ржавая вилка“ tapo žinomiausiu Klaipėdos objektu, visoje tuometinėje Tarybų Sąjungoje… Deja, deja…
Senasis pirmasis miesto pavadinimas „Memelis“ yra ne mažiau baltiškas, nei Klaipėda. Ir bent taip vienąkart ir visiems laikams atsiriboti nuo sovietinio palikimo. Kad daugiau nebūtų girdėti – „Наша Клайпéда, мы ее освободили, мы здесь и хозяева“.
Na ką jau daryti… gimiau, užaugau Vilniuje, kuriame niekas architektūros nedalino į lietuvių, lenkų, arba žydų, tiesiog egzistavo noras visa tai išsaugoti ir pagal galimybes atstatyti tai, ką sovietų valdžia, pačioje pradžioje, uoliai bandė griauti. Vėliau viskas peraugo į tylią priešpriešą ir griovimų mastai kiek sumažėjo, ko pasėkoje, sostinė dabar gražus miestas, kuriuo žavisi visi atvažiavusieji.
Ką gi mes turime šiandieninėje Klaipėdoje… Keli kuklūs, negrabiai atstatytų namų kvartalėliai. Tarpai užpildyti visokiausiomis transformatorinėmis ir įvairiais sandėliukais. Ilgos šiukšlių konteinerių virtinės. Dykvietės, kur dar neseniai „klestėjo“ visokios taros supirktuvės, palaipsniui virsta šiukšlių sąvartynais. Senamiesčio viduryje, pokario metais pastatyti daugiaaukščiai gyvenamieji barakai ir toliau „puošia“ miesto centrą. Apoteoze galima laikyti prie senojo Biržos tilto neseniai pastatytą triumfo arką. Ją drąsiai galima vadinti visą sovietinį periodą vainikuojančiu kūriniu. Ne vietoje pastatytas objektas tampa rakštimi. Man nuoširdžiai gaila tų architektų, kurie prisidėjo prie šio monstro atsiradimo. Žinau, kad išsakydamas savo nuomonę, užsidirbu daug priešų, bet nebijau to pasakyti, nes, gal būt, ateityje tokie „eksperimentai“ daugiau nesikartos. Už klaidas anksčiau ar vėliau reikės mokėti, tokie jau dėsniai… Sugadinta visa centro, kadaise gražiais namais užstatyta, teritorija, miesto krantinė, kadaise buvusi savotiška Klaipėdos vizitine kortele. Galėčiau vardinti ir vardinti…
Architektūra negali būti vien tik vokiečių arba lietuvių. Taip pat, ji neturi tapti keršto objektu. Tai lygiai tas pats, kaip išardyti stogą sau virš galvos, tiktai todėl, kad ne tu jį pastatei. Bet sovietų valdžiai buvo svarbu, kad žmonės jaustų neapykantą „fašistinei“ miesto praeičiai. Ši isterija buvo sąmoningai kurstoma, skatinamas barbariškumas, klastojami istoriniai faktai. Tas pats buvo daroma ir Kaliningrade. Ten net pakelės medžiai buvo prilyginami priešui ir dėl to buvo niokojami.
Naikinant iki tol egzistavusią kultūrą, reikėjo jos vietoje kurti ką nors nauja. O ką galėjo atnešti, ant durtuvų galų, revoliucijų ir karų nustekenta Rusija? Tik skurdą – galvose ir kišenėse. Tik juodą neapykantą visiems ir viskam. Tokiu principu ir prasidėjo pokarinė miesto evoliucija. Naujieji Klaipėdos gyventojai nežinojo miesto istorijos, o ir nenorėjo jos žinoti, lygiai taip pat, kaip ir tuometiniame Kaliningrade. Jiems svarbu buvo turėti stogą virš galvos, o kitas „gėrybes“ turėjo parūpinti „raudonieji komisarai“, galų gale jiems buvo įkalta į galvas, kad jie išvaduotojai, jog „tikroji“ istorija prasidėjo tik po Spalio revoliucijos…
Gaila, kad ir šiandien nenorima atstatinėti Klaipėdos siluetui būdingų bažnyčių, motyvuojant, įvairiomis, iš sovietinio periodo likusiomis sampratomis – evangelikų per mažai, bažnyčia priklausė ne katalikams ir t. t. Atsirado net argumentas, esą nėra išlikusių autentiškų brėžinių. Vilniaus Valdovų rūmus atstatyti galima, o bažnyčios Klaipėdoje – ne… Tai kas rūpinasi Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo planais… Taigi…
Įdomu, kaip šiandien atrodytų Vilnius, jei tuometiniai vadai būtų paklusę ir aklai viską griovę, kaipo svetimą buržuazinį palikimą… Tiesa, pokaryje, Vilniaus valdžia laukdama Viačeslavo Molotovo vizito, šiek tiek persistengė, susprogdino tris Kryžius ant kalno ir nuvertė figūras nuo Katedros frontono. O V. Molotovas ėmė ir neatvažiavo… Ko pas tuos „nepribaigtus fašistus“ važiuoti… Dar irgi susprogdins…
Pažvelkime į šiandieninį Kaliningradą. Miestas stovi istorijos kryžkelėje. Nugyventi šešiasdešimt keleri metai parodė, kad sovietinė sistema nieko pozityvaus nesukūrė. Sugriovė vieną iš gražiausių Rytų Europos miestų ir vietoje jo pastatė monstrą, simbolizuojantį visą sovietinio mąstymo skurdumą. Bet net tada, sovietiniai architektai buvo numatę miestui naujas aukštutines dominantes.
Karaliaučius buvo didelis ir labai gražus. Nugalėtojai – išvaduotojai griovė jį metodiškai visą pokarį. Ir dabar staiga pamatė, kad sėdi prie „kiauro puodo“. Ką daryti?!… Tęsti toliau savo idiotiškus architektūrinius eksperimentus, ar bandyti atstatyti, išsaugoti menkus likučius…Regis, pradedama suvokti, jog buvo padaryta siaubinga klaida. Buvo sugriauta tai, kas šiandien leistų miestui gyventi iš turizmo, kas leistų žmonėms jaustis ne barbarais, o pilnaverčiais piliečiais. Dabartinė kaliningradiečių karta save laiko pilnateisiais šios žemės vaikais. Bet ką gi jie atstovauja, tie, jaunieji, kurių tėvai čia viską griovė, žudė, plėšė… Ir vis dėlto pamažu pradedama suvokti, kad reikia viską atstatyti, sugrąžinti miestą į jo istorinę vietą. Aišku, tai yra labai sudėtingas uždavinys. Beveik neįmanomas. Bet kito kelio taip pat nėra. Ir kuriami planai, kaip geriau atstatinėti miestą. Dažnai tie pamąstymai juokingi, lyg sename anekdote, kada svarstė kaip statyti tiltą – skersai ar išilgai upės. Tikiu, kad ilgainiui sveikas protas nugalės ir miestas atgaus patrauklumą. Kadaise gražiausias Rytų Prūsijos miestas grįš į gyvenimą. Gal tuomet sugrąžins ir senąjį vardą…
Klaipėda irgi atėjūnų miestas. Čia taip pat beveik neliko vietinių miestelėnų, prisimenančių prieškarį. Dauguma lietuvninkų, gyvenusių čia prieš karą, pasitraukė į Vokietiją, Ameriką, Australiją, net Pietų Afrikoje gali sutikti buvusius memelenderius. Žymus šios žemės dailininkas Pranas Domšaitis, kurio vardo galerija yra Klaipėdoje, jau 44-erius metus guli Keiptauno (Cape Town) kapinėse ir niekam nekilo mintis atvežti jo palaikus. Gal vis dėlto jam geriau gulėti ten… Juk beveik 20 metų kaip atkurta Lietuvos nepriklausomybė, o lietuvninkai svetur jaučiasi saugiau, nei gimtojoje Klaipėdoje. Nostalgija yra silpnesnė už valstybių, kadaise jiems suteikusių prieglobstį, mentalitetą. Šiandieninė Клайпéда – tai ne Memelis ir ne tarpukario Klaipėda.
Įdomu ir svarbu, kad mano nuomonei pritaria daugelis Klaipėdoje gyvenančių išsilavinusių žmonių. Veikia įvairios visuomeninės organizacijos, rašomi memorandumai ir peticijos. Daug teko bendrauti su įvairiais žmonėmis ir nei vienas neparodė, kad Klaipėdos istorija jam nerūpi. Nei vienas nepasakė, kad Klaipėdai nereikia sugrąžinti senąjį istorinį veidą. Deja, kol kas tai beveik išimtinai privačių pokalbių tema. Visos Klaipėdos krašte veikiančios autochtonų visuomeninės organizacijos, kaipo mažlietuvių draugija, vokiečių draugija, nevaidina svarbaus vaidmens miesto ir krašto gyvenime. Čia ir toliau kuriami planai perspjauti Vilnių ir pastatyti dar aukštesnių namų, kad niekas jau negalėtu pasakyti, jog kadaise Klaipėdos aukščiausiu pastatu buvo Šv. Jono bažnyčia. Viskas rieda ta pačia vaga, istorinio grožio samprata miesto valdžiai toliau lieka svetimas reiškinys. Iš jo greitomis nepadarysi pinigų, jo neužstatysi į banką, jis apskritai yra svetimas tiems, kurie to nesuvokia. Šiandien mes ir toliau gyvename nykioje posovietinėje Klaipėdoje, kuri kuo toliau, tuo labiau atsilieka… ir nuo ko… nuo Kaliningrado… miesto, kuris visą pokarį buvo pajuokos objektu.

Nuotraukose:

 
1. Senoji Klaipėda 
2. P. Domšaičio kapas Keiptaune, Pietų Afrikos Respublikoje
3. Pokarinės Klaipėdos centro projektas, pokarinio Karaliaučiaus centro projektas

Voruta. – 2009, liep. 4, nr 13 (679), p. 4.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra