Internetiniame „Delfi“ portale ir laikraštyje „Voruta“ vasario 21 d. numeryje paskelbtas Tomo Baranausko straipsnis „Lietuva mini tūkstantmetį“, kuriame autorius iš naujo „atranda“ šventojo Brunono istoriją, jo žūtį ir rūpinasi Lietuvos tūkstantmečio paminėjimu.
Straipsnyje autorius rašo: „Gaila ir keista, kad Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija nusprendė Lietuvos tūkstantmečio datos neminėti. Vietoj to numatytos tradicinės iškilmės liepos 6-ąją, skirtos karaliaus Mindaugo karūnacijos metinėms. Ką gi, nepaisant to, kad šie metai paskelbti Lietuvos vardo tūkstantmečio metais, pirmojo Lietuvos paminėjimo data, regis, liks be valstybės dėmesio“.
Tai tekstas, juridine kalba kalbant, neatitinkantis tiesos. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo datos nesprendė ir nesprendžia Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija. Tai sprendė Respublikos Prezidentas 1997 m. gegužės 8 d. dekretu Nr. 1293 „Dėl Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio valstybinės komisijos sudarymo“. Komisijos pirmininkas – Respublikos Prezidentas, pavaduotojai – Seimo Pirmininkas ir Ministras Pirmininkas ir kiti svarbiausi valstybės, mokslo meno, visuomenės atstovai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 971 patvirtino Lietuvos tūkstantmečio programą. Taigi valstybės dėmesys šiai datai toks, kokio ligi šiol jokios kitos datos minėjimui nebuvo.
Verta pabrėžti, kad 2009 m. Lietuva mini ne šv. Brunono žūties, o pirmojo Lietuvos paminėjimo tūkstantmetį.
Kaip 2009 m. vyks Lietuvos tūkstantmečio minėjimas, kaip, kada ir kokie bus renginiai, nurodo Lietuvos tūkstantmečio vardo 2009 metais paminėjimo Svarbiausių renginių sąrašas. Jis skelbiamas Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijos internetinėje svetainėje www.lietuvai1000.lt – belieka pažiūrėti. Atrodo, kad T. Baranauskas šių dokumentų nematė arba juos ignoruoja.
T. Baranauskas rašo: „Gediminas Ilgūnas yra įsitikinęs, kad pirmasis Kvedlinburgo analų įrašą su pirmuoju Lietuvos paminėjimu 1955 m. „Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose“ pirmą kartą paskelbė sovietinis istorikas Povilas Pakarklis. <…> Turbūt būtų per didelė prabanga norėti, kad tokiai įstaigai (Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcijai. G. I.) vadovaujantis žmogus šiek tiek geriau orientuotųsi tūkstančio metų senumo istorijoje bei jos šaltiniuose ir neskelbtų tokių absurdiškų samprotavimų, kuriuos ir pakomentuoti sunku – kaip tokių dalykų galima prisigalvoti?“
Taip pat skaitykite
Profesorė Eugenija Ulčinaitė, geriausia senųjų lotyniškų tekstų žinovė, straipsnyje „Kas parašyta Kvedlinburgo analuose? („Literatūra ir menas“, 2009 02 13) rašo: „Pirmą kartą šis tekstas buvo publikuotas „Lietuvos TSR istorijos šaltiniuose“ (T.1.- Vilnius, 1955, p. 237). Lotyniškas tekstas nepateiktas, vertėjas nenurodytas“. Taigi profesorė E. Ulčinaitė, pasak T. Baranausko, taip pat „absurdiškai samprotauja“, kaip ir G. Ilgūnas.
Suprantu, kad T. Baranauskui apmaudu, jog ne jis pirmas paskelbė Kvedlinburgo analų įrašą. O gal jis žino tai, ko nežino kiti istorikai, pvz., profesorė E. Ulčinaitė, kas iki P. Pakarklio pirmasis Lietuvoje paskelbė Kvedlinburgo analų įrašą? Jeigu jis nežino, tai ar jo samprotavimai ne absurdiški?
Dėl profesoriaus P. Pakarklio istorijos darbų „sovietiškumo“… Kada save tituluojantis nesovietiniu istoriku Tomas Baranauskas Lietuvos istorijos moksle nuveiks bent dešimtadalį to, ką nuveikė profesorius P. Pakarklis, jis galės ignoruoti profesorių. Kol kas T. Baranauskas, apspjovęs profesionalų pripažintą kelių mokslinių knygų ir daugelio straipsnių autorių, aptikusį net Kristijono Donelaičio rankraštį, mano nuomone, patsai didesniu istoriku, švaresniu žmogumi netapo.
Voruta. – 2009, kov. 7. nr. 5 (671), 13.
