Kino istorikė: sovietinių kino teatrų pradžia – piratinės užsienio filmų kopijos

Autorius: Data: 2014-11-24, 09:30 Spausdinti

Indrė Urbaitė, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt

Po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., kad žiūrovai nepamirštų lankytis kino teatruose, į ekranus sovietai išleido iš okupuotų šalių pagrobtus filmus, sako kiną sovietų Lietuvoje tyrusi humanitarinių mokslų daktarė Lina Kaminskaitė-Jančorienė. „Galima sakyti, pradėtos rodyti nelegalios, piratinės užsienio filmų kopijos, kurios, žinoma, buvo iškarpomos. [...] Įdomiausia tai, kad žmonės mielai ėjo jų žiūrėti ir sovietiniai kino kūriniai su jais konkuruoti negalėjo“, – pastebi ji.

Kino istorikės teigimu, ir vėliau pasirodę sovietiniai filmai žmonių nedomino, nes neatitiko to, kas vyko iš tikrųjų, o dokumentinis kinas, į kurį buvo dedamos didžiausios propagandinės viltys, buvo labai nykus. Todėl, anot L. Kaminskaitės-Jančorienės, Lietuva pagal kino lankomumą visoje Sovietų Sąjungoje užėmė paskutinę vietą, o, prasidėjus atšilimui, žmonės rinkosi užsienio kinematografininkų darbus.

– Kokia lietuviško kino padėtis po Antrojo pasaulinio karo?

– Kine vyko įdomūs pokyčiai, nes 1947–1949 m. į kino ekranus pirmą kartą per dešimtmetį Sovietų Sąjungoje dėl kino industrijos suirutės išleisti vadinamieji trofėjiniai filmai. Jie išleisti, nes užsienio filmai buvo uždrausti nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio, o sovietinės produkcijos, kurią būtų galima rodyti, nebeliko. Taip atsitiko ir dėl Stalino, kuris, kaip teigiama, pats stebėjo ir kišosi į filmų kūrimo procesus.

Taigi, kad žiūrovai nepamirštų lankytis kino teatruose, į ekranus buvo išleisti Antrojo pasaulinio karo metais iš okupuotų šalių pagrobti filmai. Galima sakyti, pradėtos rodyti nelegalios, piratinės užsienio kino filmų kopijos, kurios, žinoma, buvo iškarpomos. Dažniausiai tai buvo žanriniai, pramoginiai italų, vokiečių, prancūzų gamybos filmai. Įdomiausia tai, kad žmonės mielai ėjo jų žiūrėti ir sovietiniai kino kūriniai su jais konkuruoti negalėjo.

– Kas vyko Lietuvoje? Ar buvo ką vogti iš Lietuvos?

– Raudonoji armija vogė viską, pavyzdžiui, iš Vokietijos buvo pavogta spalvoto kino technologija. Iš Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) buvo pavogtas nebylusis kinas – pati lietuviško kino pradžia. Taip pat – produkcija, rasta kino teatruose. Išliko dokumentų, kad iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos buvo paimta užsieninė kino produkcija – filmų kopijos.

– Kas kine vyko vėliau?

– Nuo 1949 m. į kino teatrus grįžo gana tiesmuka sovietinė produkcija. Lietuvoje, be abejo, pirmiausia rodė dokumentinius filmus, pateisinančius Sovietų Sąjungos veiksmus, skatinančius patriotizmą – tai, kas mums iš tikrųjų buvo svetima, nes žmonės matė visai ką kita. O po stalininio laikotarpio, prasidėjus atšilimui ir liberalėjant politikai, pamažu pradėta rodyti užsieninio kino retrospektyvas. Nors filmai buvo tų šalių, su kuriomis Sovietų Sąjunga palaikė draugiškus ryšius, jie vis tiek buvo iškarpomi, cenzūruojami. 7-ajame dešimtmetyje, atsiradus galimybei rinktis, žmonės žiūrėjo būtent užsienio kino filmus, ypač mėgo indiškus, kurie sovietmečiu buvo baisingai populiarūs.

Šie pastebėjimai griauna mitą, kad kinas atliko vien propagandinį ir ideologinį vaidmenį. Toli gražu ne. Lietuvoje tam tikrais atvejais sovietinių filmų žmonės paprasčiausiai nežiūrėjo, nes jų nesuprato: jie buvo išskirtinai rusiški, vėlavo titrai, įgarsinimas ir t. t. O dokumentinio kino, į kurį buvo dedamos didžiausios ideologinės, propagandinės viltys, žmonės nežiūrėjo, nes jis buvo neįdomus ir nykus.

– Kokios tuo metu buvo filmų temos?

– Įvairiais laikotarpiais vyravo tos pačios temos – kasdienybės, istorinė, revoliucinė tema. Lietuvoje vyravo filmai apie praeitį, kino studijos ir kūrėjai bėgo nuo tikrovės. Dėl šios priežasties visą laiką priekaištauta ir Lietuvos, ir kitoms kino studijoms. Dažniausiai turėjo būti kuriama apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris mūsų visuomenei buvo visai svetimas. Ilgainiui tai buvo įsisavinta ir pradėta leisti kurti filmus apie pokarį, vėliau imtasi prieškario, t. y. tarpukario, nors, tiesa, Raimondo Vabalo „Marš, marš, tra-ta-ta!“ apie tai prabilo gerokai anksčiau. Beje, vienas įdomesnių atradimų tas, kad Lietuva pagal kino lankomumą visoje Sovietų Sąjungoje užėmė paskutinę vietą.

– Kaip buvo cenzūruojamas kinas?

– Jis buvo įvairiausiai karpomas, bet aš įsivedžiau kino kontrolės sąvoką, nes reikia žiūrėti ir į kino gamybos bei kūrybos užkulisius. Tai labai painus reikalas, nes į kino kūrimo procesą ir kūrybiniu, ir technologiniu aspektu galėjo kištis bet kas – nuo kino administratorių iki nomenklatūros, reziduojančios tiek Lietuvoje, tiek Maskvoje. Todėl kūrėjams sukurti autentišką, autorinį filmą iš esmės buvo neįmanoma. Buvo cenzūruojami scenarijai, stebimas filmavimo, kūrimo procesas, o filmai, kurie kėlė daugiausia problemų, buvo padedami į lentynas arba sulaukdavo įvairiausių stabdžių platinant, pavyzdžiui, buvo išleidžiama daug mažiau kopijų.

Įdomus Vytauto Žalakevičiaus ir Grigorijaus Kanovičiaus „Gott mit uns“ scenarijaus holokausto tema atvejis. Centro komiteto iniciatyva jis buvo atmestas, nes jame nebuvo pakankamai išreikšta antireliginė propaganda. Iš esmės tai buvo vienas ryškiausių bandymų taip aiškiai ir drąsiai kalbėti apie holokaustą .

V. Žalakevičius buvo produktyviausias scenaristas, Lietuvos kino studijoje vienas svarbesnių kino dramaturgų, bet vertinamas kontroversiškai, nes turėjęs daug galių, dėl to galėjęs kenkti savo bičiuliams ir kolegoms. Kita vertus, tai buvo talentingas žmogus. Jo scenarijus „Raudona ir raudona“, vėliau pavadintas „Pasaulis, kuris priklauso vyrams“, Kinematografijos komitete Maskvoje buvo sustabdytas. Argumentai buvo paprasti – filmas per sudėtingas kino kalbos ir raiškos aspektu, jo tiesiog niekas nesupras ir nežiūrės. Kalbant apie apkarpymus, galima prisiminti V. Žalakevičiaus „Vienos dienos kroniką“ – buvo dvi filmo versijos.

Dar vienas svarbus pavyzdys – Almanto Grikevičiaus „Jausmai“, kurio platinimas buvo stabdomas dėl pernelyg atvirų scenų ir atviro kalbėjimo apie pokarį. Dramatiškas likimas buvo ir R. Vabalo filmo „Birželis, vasaros pradžia“ – jo neišleido į sąjunginį ekraną. Be kita ko, tai puikus filmas, kalbėjęs apie sovietinę tikrovę. Paradoksalu tai, kad valdžia inicijavo tokias temas, o kūrėjai mažiausiai apie tai kūrė: nenorėjo, nes neturėjo, ką pasakyti, arba turėjo, ką pasakyti, bet negalėjo pasakyti taip, kaip norėjo.

– Ar kartais pavykdavo praslysti mažiau ideologiškiems filmams?

– Neideologiškų filmų yra gana daug. Kuriant „Kanonadą“, Arūnas Žebriūnas buvo nušalintas, nors, man regis, jis pats atsisakė toliau kurti, nes buvo supeiktas jo sumanymas ar pateikta medžiaga, ir filmą pabaigė R. Vabalas. Nepaisant visų bandymų jį padaryti filmu, o ne padriku ir formalistiniu pasakojimu, jis vis tiek neįtiko, labai didelė diskusija, kaip jį vertinti, kilo ir Maskvoje. Galiausiai buvo nuspręsta filmo į ekranus neišleisti, bet kino studijai pavyko jį apginti ir filmas išėjo į ekranus.

Keista ir V. Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti“ istorija. Yra legenda, kad jis neįtiko vietinei nomenklatūrai, todėl V. Žalakevičius ėmėsi gudrybės ir iš anksto nuvežė jį patikrinti į Maskvą. Beje, kai už visų Baltijos šalių vaidybinį kiną buvo atsakingas Askoldovas, jo dėka tam tikri kūriniai ir sumanymai pasirodė ekrane. Pavyzdys – „Vienos dienos kronika“ (o tai, kad V. Žalakevičius filmą pataisė, jau kitas dalykas).

– Minėjote R. Vabalą, V. Žalakevičių, o ar Lietuvoje buvo daugiau gerų kino kūrėjų?

– Svarbų vaidmenį tuo metu atliko Kinematografijos institutas, kuris, beje, kalbėjo ne tik ideologine kalba. Kaip sakė vienas tyrinėtojas, ten dirbo, nors ir „raudoni“, bet meistrai, savo amatą išmanantys žmonės. Taip, tie filmai nėra elitiniai, bet vis tiek labai geri, sukurti profesionalų.

7-asis dešimtmetis – baisingai įdomus laikotarpis, nes į kiną atėjo jauni drąsūs žmonės. Nors paskui jie nusivylė ir pasidavė, bet atėjo ir bandė. Drąsa bandyti, eksperimentuoti yra labai svarbi. O kalbėdami apie 8-ojo dešimtmečio vaidybinį kiną, galime paminėti tik kelias pavardes. Atsinaujinimą galima apčiuopti tik 10-ajame dešimtmetyje.

ru.wikipedia.org nuotr.

Kultūra , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra