Kijevo Rusios krikšto 1025-osios metinės

Autorius: Data: 2013-10-15, 14:07 Spausdinti

Kijevo Rusios krikšto 1025-osios metinės

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

313 m. imperatorius Konstantinas (272–337) paskelbė Milano ediktą, kuriuo uždrausta persekioti krikščionis: krikščionybė tapo valstybine religija, o visiems teologiniams ginčams išspręsti Konstantino iniciatyva 325 m. buvo sušauktas pirmasis Nikėjos susirinkimas. Tad šie 2013-ieji metai, minint Milano edikto 1700-uosius metus, popiežiaus Benedikto XVI buvo paskelbti Tikėjimo metais.

2013 m. rugpjūčio 16–19 dienomis Kijeve vyko renginiai, skirti Kijevo Rusios krikšto 1025-osioms metinėms. Pagrindinės jubiliejinės dienos – šeštadienis ir sekmadienis (17 ir 18). Tuo pačiu prasminga prisiminti, kad šįmet Lietuvoje labai iškilmingai ir dvasingai paminėtas Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejus. Su Kijevo Rusios krikštu glaudžiai susijusi kunigaikštienė Olga (apie 890–969 06 11) ir jos vaikaitis Volodymyras (958–1015) (rusų kalboje rašomas Vladimiras, ukrainiečių – Volodymyras, kadangi kalbame apie Kijevo Rusios krikštą, naudosime pastarąją rašybą).

Kunigaikštienė Olga ir jos vaikaitis Volodymyras

Kunigaikštienės Olgos vardas neatsiejamas nuo Kijevo Rusios krikšto. Olgos vardas metraščiuose pirmą kartą paminėtas 903 m. Drevlianų sukilimo metu (945 m.), nužudžius Kijevo didįjį kunigaikštį Igorį, jo žmona Olga, kaip regentė, 945–964 metais valdė Kijevo valstybę už mažametį sūnų Sviatoslavą (942–972). Teigiama, kad kunigaikštienė Olga 957 m., nuvykusi į Konstantinopolį, apsikrikštijo. Manoma, kad ji ten priėmė krikščionybę, nors, kai kurių istorikų spėjimu, ji krikščionybę priėmusi Kijeve dar 955 metais Elenos vardu. Grįžusi iš Konstantinopolio, kunigaikštienė Olga prisidėjo prie krikščionybės plėtimo Kijevo Rusioje, tam ji kreipėsi į vokiečių imperatorių Otoną I (966–973), prašydama iš Vakarų į Kijevą atsiųsti vyskupą.

960 m. gegužės 11 d. Kijeve buvo pašventinta Dievo Išminties Šventosios Sofijos šventovė. Todėl ši diena – ypatinga šventė Ukrainos Bažnyčios istorijoje. Pagrindinė šventovės relikvija buvo Kryžius, kurį Olga krikšto metu gavo Konstantinopolyje. Olgos pastatyta šventykla 1017 m. sudegė. Jos vietoje Jaroslavas Išmintingasis pastatė Šventosios kankinės Irinos cerkvę, o Olgos pastatytos Sofijos šventovės relikviją perkėlė į 1017 m. pradėtą statyti ir apie 1030 m. pašventintą Kijevo Šventosios Sofijos cerkvę. XIII a. apie Olgos kryžių buvo rašyta, kad jisai stovi Kijevo Šventosios Sofijos soboro altoriaus dešinėje. Vėliau, XIV a. Kijevą ėmus valdyti Gediminaičiams, Olgos kryžius iš Sofijos soboro buvo išvežtas į Liubliną ir tolesnė jo istorija nežinoma.

Nors 964–972 m. Kijevo Rusią valdęs Olgos sūnus Sviatoslavas, atsisakė krikštytis, tačiau jos vaikaičio Volodymyro Didžiojo valdymo metais (980–1015) Kijevo Rusia buvo apkrikštyta. Volodymyras Didysis krikštijosi Kryme Korsunėje (Chersonese) 988 m., vietovėje žinomoje pirmųjų krikščionių kankinystės vieta, susijusi su dviems popiežiais – šventaisiais Klementijumi bei Martynu. Tai pačiais 988 metais savo pavaldinius ir kijeviečius jis ėmė krikštyti Dniepro upėje. Šia proga kunigaikštis Volodymyras gavo sveikinimo laišką iš popiežiaus Jono XV (985–996).

Kunigaikštis Volodymyras (Vasylyjus, sakmėse (bilynose) vadintas Raudonąja saulute), iš pradžių buvęs pagonis, krikščionybę įtvirtino kaip valstybinę religiją. Volodymyras Didysis tapo pirmuoju krikščioniu – Kijevo valdovu.

Kijeve ir visose Volodymyro valdomose žemėse buvo įsakyta statyti cerkves ir prie jų atidaryti mokyklas.

Krikščionybės stiprinimui ir plėtrai Kijevo Rusioje iš Konstantinopolio buvo atsiųstas metropolitas Teofilatas bei keletas vyskupų, o aktyvūs misionieriai atvyko iš Bohemijos, Motavijos ir Bulgarijos, kur buvo įsitvirtinęs Kirilo (Konstantino, 827–869 02 14) ir Metodijaus (Michailo, 825–885 04 06, rašoma, ir kad mirė sulaukęs 75-erių metų) kultūrinis palikimas. Kirilas ir Metodijus – slaviškosios abėcėlės autoriai. Kirilas sukūrė senąjį bažnytinį slavišką raštą – glagolicą, paskui – kirilicą (iki šiol vartojama Baltarusijoje, Bulgarijoje, Rusijoje, Serbijoje, Ukrainoje, taip pat rusų ir graikų stačiatikių bažnyčiose). Kirilo ir Metodijaus dėka į senąją slavų kalbą buvo išversta Evangelija ir kitos krikščioniškos knygos. Šie „slavų tautos apaštalai“, nuo seno liaudyje gerbti kaip šventieji, oficialiai šventaisiais paskelbti popiežiaus Leono XIII 1880 metais. Po šimto metų – 1980 m. gruodžio 31 d. popiežius Jonas Paulius II šv. Kirilą ir Metodijų paskelbė Europos globėjais. Europos globėju dar 1964 m. spalio 24 d. popiežius Paulius VI buvo paskelbęs šv. Benediktą. Šventieji Kirilas ir Metodijus Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimi vasario 14-ąją, o Rytų Bažnyčia juos mini gegužės 24 dieną.

Olgos ir Volodymyro vardo įamžinimas

Stačiatikių Bažnyčia kunigaikštienę Olgą kanonizavo ir 1547 m. paskelbė šventąja – tai pirmoji šios bažnyčios paskelbtoji šventoji. Kunigaikštis Volodymyras šventuoju įvardintas XIV a. dokumentuose, tačiau jis nekanonizuotas.

Kadangi Volodymyras gyveno iki 1054 m. – krikščionių skilimo į katalikus ir stačiatikius, tai jis gerbiamas ir vienų, ir kitų. Stačiatikių cerkvė pagal Julijaus kalendorių jį mini liepos 15 d., tą pačią dieną (pagal šv. Grigaliaus kalendorių liepos 28 d.) švenčia Romos katalikai: šv. Volodymyras – ukrainiečių ir rusų katalikų globėjas. Ukrainoje šv. Volodymyro Didžiojo diena minima liepos 15-ąją, o liepos 24-ąją – švenčiama šv. Olgos diena.

Olgos ir Volodymyro vardai įamžinti meno paminkluose (cerkvės, skulptūros, portretai), jų portretais pažymėti piniginiai vienetai, sukurti pašto ženklai, jų vardais pavadintos įvairios draugijos, bendrijos, organizacijos. Olgos ir Volodymyro vardai suteikti aukščiausiems valstybiniams apdovanojimams – ordinams. Tarkim, 1782 m. rugsėjo 22 (spalio 3) Jekaterina II minėdama savo valdymo dvidešimtmetį įsteigė Vladimiro Krikštytojo ordiną, kuris buvo teikiamas iki 1917 m. 1957 m. Rusų stačiatikių cerkvė, minėdama Patriarchato atkūrimo 40-metį, įsteigė Šventojo – apaštalams prilyginamo –kunigaikščio Vladimiro ordiną.

1992–1996 metais buvo išleista įvairios vertės ukrainietiškų kuponų – karbovancų su kunigaikščio Volodymyro atvaizdu.

1913 m. vasario 21 d. Rusijos imperatorius Nikolajus II, minėdamas Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejų, įsteigė Šventos kunigaikštienės Olgos pasižymėjimo ženklą moterims už visuomeninę ir valstybinę tarnybą, tačiau 1917 m. įvykiai jį panaikino. Kunigaikštienės Olgos ordiną Rusų stačiatikių cerkvė įsteigė 1988 m. gruodžio 28 d., minint Kijevo Rusios krikšto 1000-metį (tai buvo trečias ordinas įsteigtas Rusų stačiatikių cerkvės).

1997 m. rugsėjo 15 d. Ukrainos Prezidento L. D. Kučmos įsakymu įsteigtas Ukrainos Prezidento ženklas – „Kunigaikštienės Olgos ordinas“, o 2000 m. kovo 16 d. Ukrainos aukščiausia Rada nustatė aukščiausią valstybinį apdovanojimą „Kunigaikštienės Olgos ordiną“ (2006 m. lapkričio 14 d. Prezidento V. Juščenkos įsakymu Nr. 959 Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu apdovanota ir pirmoji lietuvė – šio straipsnio autorė).

Paminklas Volodymyrui Kijeve

Jau imperatorius Nikalojus I (1796 06 25 (07 06)–1855 02 18 (03 02), ne kartą aplankęs Kijevą, skundėsi, kad šiame mieste, kur vyko Rusios krikštas, nėra įamžintas nei Krikštas, nei jo vykdytojas Didysis Volodymyras. Tad architektai ėmėsi šio svarbaus darbo.

Kijeve, prie dešiniakrančio Dniepro ant Michailovsko kalvos (netoli buvo Michailovsko vienuolynas), vėliau pavadintos Volodymyro kalva, 1853 m. buvo pastatytas bronzinis 20,4 m. aukščio paminklas Didžiajam Volodymyrui – tai vienas seniausių skulptūrinių paminklų Ukrainos sostinėje, neoficialus miesto simbolis. Skulptoriai ir architektai: Petras Klodtas (4,4 m. aukščio Volodymyro statula su dideliu kryžiumi dešinėje rankoje, o kairėje – didžiojo kunigaikščio kepurė), Aleksandras Ton (pjedestalas, 16 m) ir Vasylyjus Demut-Malynovskys (bareljefas su Kijevo herbu ir Šventojo Volodymyro ordino žvaigžde bei horeljefas „Kijevo Rusios krikštas“). Mirus V. Demiut-Malinovskiui, jo darbą tęsė P. Klodtas.

Postamento skulptūrinės detalės išlietos netoli Kalugos buvusioje Dugninsko gamykloje, skulptūra – Sankt-Peterburge, asmeniškai prižiūrint Petrui Klodtui, jo dirbtuvėje. Iš Sankt-Peterburgo į Maskvą statula atvežta traukiniu. Kadangi tuo metu traukinio į Kijevą dar nebuvo, tad vežta arkliais.

1853 m. rugsėjo 28 d. (nauju stiliumi spalio 10 d.) paminklas buvo atidengtas ir pašventintas (kitur rašoma, kad paminklas atidengtas rugsėjo 30 dieną).

1895 m. mecenato Semiono Mogilevcevo lėšomis buvo organizuotas elektrinis Volodymyro paminklo kryžiaus apšvietimas.

Kijevo Rusios krikštytojo Volodymyro vardas Nikolajaus laikais buvo įamžintas ir kitokiais būdais. Imperatoriaus Nikolajaus I valdymo metu Kijeve buvo įkurtas Šventojo Vladimiro universitetas (dabar tai Taraso Ševčenkos universitetas), o įkurtas kadetų korpusas pavadintasVladimiro vardu. Kijeve buvo galvojama statyti didžiulį Vladimiro soborą. Dvi naujos gatvės Kijeve buvo pavadintos Vladimiro vardu, o jose statomi gražiausi pastatai…

Sovietmečiu paminklas Volodymyrui Kijeve tapo vienu iš nedaugelio monumentų, pastatytų iki 1917 m. ir nesugriautų. Pasakojama, kad bolševikai bijojo ardyti paminklą, nes pasak legendos, jis pastatytas ant galingo vandens šaltinio ir paminklą susprogdinus, tūkstančiai tonų vandens staigiai užlietų visą senamiestį. Tačiau iš paminklo buvo siekta panaikinti visas su religija susietas jo puošmenas, ypač postamente. Ir šios „pastangos“ vedė prie būtinos jo restauracijos 1953–1954 m. rengiantis minėti paminklo pastatymo šimtmetį,

Paminklas Šv. Volodymyrui tapo vizitine Kijevo kortele, o 1988 m. minint krikšto 1000-metį jis buvo įamžintas jubiliejinėje monetoje.

Kasmet prie Šv. Volodymyro Didžiojo paminklo Kijeve vyksta iškilmingos maldos, kuriose dalyvauja valstybės vadovai. Stačiatikių iškilmėse ir krikšto dienose į čia iš Kijevo –Pečioros Lauros organizuojamas Kryžiaus kelias.

2013 m. liepos 27 d. Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Kirilas kartu su stačiatikių cerkvių vadovais, atvykusiais iš viso pasaulio, ypatingomis maldomis paminėjo 1025-ąjį Kijevo Rusios krikšto jubiliejų. Kartu su Maskvos patriarchu meldėsi Jeruzalės cerkvės vadovas Feofilas, Aleksandrijos patriarchas Feodoras, visos Gruzijos patriarchas katalikozas Ilja II, Bulgarijos stačiatikių cerkvės atstovas Neofitas, serbų patriarchas Irinėjus, Varšuvos ir visos Lenkijos metropolitas Savva, Kipro arkivyskupas Chrizostomas, Amerikos ir Kanados metropolitas Tichonas, Kijevo metropolitas Vladimiras, vadovaujantis Ukrainos stačiatikių cerkvei. Apeigose dalyvavo Ukrainos ir Rusijos prezidentai: Viktoras Janukovičiaus ir Vladimiras Putinas, Moldavijos ir Serbijos vadovai bei kiti oficialūs asmenys. Ukrainos spaudos pranešimuose apgailestauta, kad dėl valstybių vadovų ir kitų svarbių valdžios atstovų dalyvavimo, saugumo sumetimais ne visi norintys galėjo dalyvauti renginyje.

1025 m. jubiliejus paminėtas Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje

Vilniaus ukrainiečiai Kijevo Rusios krikšto 1025 metų jubiliejų paminėjo liepos 15-ąją. Tądien Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje po iškilmingos t. Vikentijus (Vasilijus Janickij) OSBM liturgijos, pranešimą, skirtą jubiliejui, skaitė Vasilis Kapkanas, koncertavo iš Kijevo atvykęs ansamblis „Darnyčianka“ (vadovas, nusipelnęs artistas Petro Andrijčiuk). Tiek žmonių, kiek tądien susirinko Švč. Trejybės bažnyčioje, būna tik per didžiąsias šventes – kitų tautų žmonės susirinko paklausyti žinomo ansamblio atliekamų kūrinių, pasigėrėti gražiais tautiniais drabužiais.

Po liturgijos kalbėjo Ukrainos Nepaprastasis ir Įgaliotasis ambasadorius Lietuvos Respublikai Valerijus Žovtenka, Švč. Trejybės bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM ir t. Vikentijus (Vasilijus Janickij) OSBM.

Krikšto jubiliejaus šventė Kijeve.

Ukrainoje 1025 m. Kijevo Rusios krikšto jubiliejus buvo minimas rugpjūtį. Šventėje kaip Popiežiaus Pranciškaus Nepaprastasis Pasiuntinys Krikšto jubiliejui dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir jį lydintis monsinjoras Robertas Šalaševičius. Į jubiliejų iš Lietuvos važiavo atvyko t. Vikentijus (Vasylis Janickis) OSBM, Olia ir Valentinas Bojčenko, Natalija Šertvytienė, Stepanas Kubyšinas ir dr. Aldona Vasiliauskienė.

Šventėje buvo du svarbiausi akcentai: visos Ukrainos piligrimystė ir Ukrainos Graikų apeigų katalikų cerkvės – Kijevo Kristaus Prisikėlimo katedros (Patriarchalinio Soboro) (toliau tekste vartosime žodį „soboras“ – Patriarchalinis Kristaus Prisikėlimo Soboras) pašventinimas.

Šventė vyko rugpjūčio 16–19 dienomis, pagrindiniai renginiai 17–18 d. Kiekvieną dieną buvo aukojamos kelios šv. Mišios (Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvėje, o pašventinus Kristaus Prisikėlimo Patriarchalinį Soborą ir jame).

Rugpjūčio 16 d. (penktadienį) vykę renginiai – įžanga į pagrindinę šventę: maldininkų registracijos pradžia (maldininkai buvo registruojami ir 17-tą, ir 18-tą dienomis), organizuotos ekskursijos po Kijevą, vakarinės maldos, o po jų Patriarchalinio Soboro kriptoje atidarytos parodos: „Patriarchas Josyfas Slipyj“ ir „Popiežius ir Ukraina“.

Rugpjūčio 17 d. Visos Ukrainos bendruomenių „Moterys maldoje“ suvažiavimas, Švietėjiškas forumas „Krikščioniškosios vertybės švietime. Iššūkiai ir perspektyvos“. Maldos į šventąjį kunigaikštį Volodymyrą Volodymyro kalvoje bei relikvijų pernešimas į Patriarchalinį Soborą.

Rugpjūčio 18 d. Kristaus Prisikėlimo Patriarchalinio Soboro šventinimas ir iškilmingos šv. Mišios, vandens šventinimas Dniepro upėje. Koncertai, Labdaringas banketas, šventinė Akademija.

Rugpjūčio 19 d. – trejos šv. Mišios.

Svarbiausias – pagrindinis jubiliejinis įvykis: Patriarchalinio Kristaus Prisikėlimo Soboro šventinimas. Iki šventinimo šis didingas Soboras „nuėjo“ ilgą ir sudėtingą statybos kelią. Plačiau apžvelgsime statybos pradžią, svarbiausius jos etapus.

Patriartchalinio Soboro statybos Kijeve pradžia.

Ukrainai atgavus nepriklausomybę ir Ukrainos Graikų (Rytų) apeigų katalikų bažnyčiai (UGKC) išėjus iš pogrindžio, aukščiausias arkivyskupas kardinolas Miroslavas Ivanas Liubačivskis (1914 06 24–2000 12 14) 1991 m. kovo 31 d. iš Romos sugrįžo į Ukrainą. Tarp gausybės planų vienas svarbiausių – į Kijevą, kurį laikė Rusios katalikybės motina, sugrąžinti UGKC centrą (Jekaterinos II (1729 05 02–1796 11 17) valdymo laikais (1767–1796) Graikų apeigų katalikai iš Kijevo buvo išvaryti).

1997–1998 m. pradėti konkretūs darbai. Atvykęs į Kijevą arkivyskupas Miroslavas ieškojo vietos Patriarchalinio Soboro statybai. Tada galvota apie dešiniakrantę Dniepro pusę, labiau prestižinį Kijevo rajoną. Tačiau pasirinkta kairioji Dniepro pusė – čia daugiau vietos (įsigyta 1,72 ha teritorijos upės pakrantėje) – galima daugiau pastatyti, ji gerai matoma iš dešinėje upės pusėje esančių svarbių istorinių vietų, o iš čia atsiveria gražus didingas senojo Kijevo vaizdas: Lavra, Šv. Andriejaus bažnyčia, Vydubycų vienuolynas, Volodymyro kalva ir ten pastatytas paminklas Šv. Volodymyrui…

2002 m. balandžio 30 d. Kijevo miesto tarybos (rados) Religinių reikalų XXIII šaukimo IX sesijoje Ukrainos Graikų apeigų katalikų cerkvės egzarchatui buvo perduota dešimčiai metų 1, 72 ha žemės sklypas Michailovsko-Slobitska gatvėje, 5. Jau po trijų mėnesių, t. y. rugpjūčio 6 d. Architektūros ir statybos valstybinė kontrolės valdyba leido pradėti statybos darbus ir po mėnesio 2002 m. rugsėjo 9 d. pradėta Patriarchalinio komplekso statyba.

Į šį kompleksą įėjo Kristaus Prisikėlimo Soboras (soboras apima 1794,4 kv. m.(m2), patriarcho rezidencija, kurioje numatyta 250 vietų aktų salė bei 100 vietų valgykla, kitos patalpos. Statyba vyko pagal nusipelniusio architekto Michailo Antonovičiaus Klivčiuko projektą. Statybos darbams ėmė vadovauti Statybų direkcijos generalinis direktorius Michailo Stavskij. Prie šio komplekso yra medinė Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvė, kuri aptarnavo graikų apeigų katalikų tikinčiuosius Patriarchalinio Soboro statybos metu (šv. Mišios šioje cerkvėje aukojamos ir dabar).

2002 m. spalio 27 d. kardinolas Liubomyras Huzaras pašventino kertinį Patriarchalinio Soboro akmenį, kuris buvo įmūrytas į vieną Soboro kolonų. Šv. Mišiose, kurios vyko Šv. Vasilijaus (Bazilijaus) Didžiojo cerkvėje Kijeve, kardinolas Liubomyras pasakė, kad šventinamas akmuo ateities kartoms primins labai svarbią valandą, kada po tiek daug ilgų metų pradėtos įgyvendinti mūsų viltys. Šv. Mišiose dalyvavo apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Nykola Eterovičius ir 10 UGKC vyskupų ne tik iš Ukrainos, bet ir iš diasporos.

Pradėtas statyti Patriarchalinis Soboras Ukrainos širdyje – Kijeve – tapo grįžimo į gimtas vietas, į ištakas – pradžia…

Iki 2003 m. birželio mėn. pastatyti Patriarchalinio Soboro ir Patriarcho rūmų pamatai.

Per pusantrų metų pastatytos sienos. 2004 m. rugsėjo 1 d. katedra pastatyta iki kupolų, o tų pačių metų spalio 10 d. pašventinti ir įkelti keturi kryžiai (penktas įkeltas vėliau). Apeigose dalyvavo keturių pasaulio šalių UGKC vyskupai, vadovaujami kardinolo Liubomyro Huzaro, kartu su Apaštaliniu nuncijumi arkivyskupu Ivanu Jurkovyčiu. Pašventinus kryžius, pats didžiausias pirmiausia buvo įkeltas į centrinį kupolą.

Koplyčia ir Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvė

2004 m. pradžioje šalia būsimų Patriarcho rūmų pastatyta medinė koplyčia, kuri kovo 28 d. buvo pašventinta. Joje šv. Mišias aukoja vienuoliai studitai. Pirmosios Mišios šioje medinėje šventovėje aukotos 2004 m. balandžio 12 d.

Tačiau po pusantrų metų – 2005 m. lapkričio 19 d. (vidurnakty) ji piktadarių sudeginta.

Per pusantrų metų beveik toje pačioje vietoje pastatyta nauja medinė Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvė, kurią 2007 m. balandžio 7 d. (Didįjį Šeštadienį), dalyvaujant kardinolui Liubomyrui, pašventino tuometinis Kijevo arkivyskupijos vyskupo pagalbininkas vyskupas Bohdanas Dziurachas. Čia kasdieną aukojamos šv. Mišios.

Jei pastačius medinę koplyčią tik keletas ar keliolika žmonių dalyvaudavo šv. Mišiose, tai labai greitai jų skaičius išaugo. Pastatytoje medinėje Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvėje kasdieną meldėsi ne viena dešimtis tikinčiųjų, o šventėmis susirinkdavo keli šimtai (250–300) ir jų skaičius vis augo. Tad šventadieniais buvo aukojamos kelios šv. Mišios, ne tik medinėje bažnyčioje, bet nuo 2006 m. pradžios retsykiais ir pačiame Patriarchaliniame Sobore (požemyje), nors jo statyba dar buvo neužbaigta, vos pradėti vidaus tvarkymo darbai.

Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvės klebonas – vyskupas Josyfas Milianas

2008 m. lapkričio 1 d. šios bažnyčios klebonu paskirtas studitas t. Josyfas Milianas, greitai įšventinamas į vyskupus. Tačiau tapęs vyskupu liko šios cerkvės klebonu bei šias pareigas eina ir šiandieną.

2009 m. balandžio 16 d. popiežius Benediktas XVI palaimino UKGC vyskupų sinodo sprendimą paskirti t. Josyfą Milianą Kijevo vyskupijos vyskupu pagalbininku.

2009 m. birželio 18 d. Kristaus Prisikėlimo Patriarchaliniame Sobore vyko vyskupo Josyfo inauguracija (chirotonija), kurioje dalyvavo kardinolas Liubomyras, Apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Ivanas Jurkovyčius, 20 UKGC ir Lotynų apeigų bažnyčios Ukrainoje archijerėjų ir vyskupų, per 100 kunigų ir daug tikinčiųjų – pasauliečių. Liturgijai vadovavo Peremyšlio–Varšuvos metropolitas vyskupas Ivanas Martyniakas.

Šis svarbus – pirmas naujųjų laikų UGKC įvykis Kijeve – pirmasis įšventinimas į vyskupus, priminė, kad prieš 400 metų Kijevo metropolitas Mychailas Ragoza iniciavo ir kartu su Kijevo metropolijos vyskupų sinodu nusprendė atnaujinti Ukrainos cerkvės vienybę su Apaštalų Sostu, išsaugant Rytų krikščioniškas tradicijas ir bažnytinį bei etnokultūrinį savarankiškumą (Primintina, kad 1596 m. buvo sudaryta Brastos Bažnytinė unija, o 2017 m. minėsime 400 metų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino, tapusio Brastos Bažnytinės unijos praktišku įgyvendintoju, jubiliejų).

Keletas biografinių vyskupo Josyfo Miliano veiklos akcentų

Ivanas Milianas, būsimasis vyskupas Josyfas gimė 1956 m. liepos 6 d. Lvovo srityje Gorodocko rajono Dobrianų kaime, graikų apeigų katalikų šeimoje (sovietmečiu ši bažnyčia ir jos tikintieji buvo giliame pogrindyje). Mokėsi Dobrianų aštuonmetėje mokykloje (1963–1971), vidurinėje, o atlikęs privalomą karinę tarnybą sovietinėje armijoje (1974–1976), dirbo įvairius darbus, o 1984–1990 m. iki UGKC išeinant iš pogrindžio –Lvovo biofizinėje gamykloje.

Dobrianų Šv. Jono Auksaburnio pogrindžio parapiją aptarnavo vienuolis studitas Vasilis Voroneckis, iš kurio Ivanas sužinojo apie studitų vienuoliją, pogrindžio seminariją. 1979 m. sausio 5 d. įstojo į vienuoliją, pradėjo kandidatūrą. Po 4 metų – 1983 m. kovo 8 d. sudėjo amžinuosius įžadus ir priėmė naują Josyfo (Juozapo) vardą. Mokėsi pogrindžio seminarijoje. 1984 m. gegužės 9 d. buvo įšventintas į diakonus, o tų pačių metų gruodžio 30 d. vyskupas Volodymyras Sterniukas įšventino jį į kunigus.

Būsimasis vyskupas sovietmečiu pogrindyje katechizavo vaikus bei jaunimą, įvairiose parapijose (Javorovo, Peremyšlianų ir kitose) aptarnavo tikinčiuosius. UGKC išėjus iš pogrindžio aptarnavo Zoločinsko rajono kaimus (Unevo kaimo parapija).

Legalizavus UGKC tapo Šv. pranašo Iljos vienuolyno vienuoliu ir aptarnavo Jaremčios miestelio ir Jamnos kaimą (Nadvirno dekanatas, Ivano – Frankivsko eparchija).

1990 m. sugrąžinus Šv. Juro katedrą (soborą) Lvove, talkininkavo jame. 1992 m. paskirtas Šv. Josyfo vienuolyno Lvove vyresniuoju. Nuo 1993 m. vyskupo Myroslavo paskirtas krikščioniškų jaunimo organizacijų dvasios vadu. Po ketverių metų – 1997 m. vasario mėnesį – Patriarchinės komisijos jaunimo klausimams vadovu, o kovo mėnesį – Švč. Eucharistijos bažnyčios (ji yra UGKC jaunimo dvasingumo centras) klebonu.

1992 m. pradėjo studijas Liublino katalikiškojo universiteto Liturginiame-pastoraciniame institute (1992–1997). 1996 m. birželyje apgynė magistrinį darbą, tapo teologijos magistru. O 1997 m. birželio 12 d. apgynęs licenciatą tęsė darbą prie daktaro disertacijos „Pasauliečių krikščioniškas ugdymas metropolito Andriejaus Šeptyckio raštuose“.

Nuo 1998 m. vyskupas Juozapas įgyvendino savo tikslą, ėmė organizuoti Kalėdinius festivalius „Didžioji Kalėda“. O 1998 m., gegužės UGKC vadovybė paskyrė jį dirbti Popiežiškosios Katalikiškojo ugdymo kongregacijos ir Romos vikariato sukurtame Europos akademinio dvasingumo komitete.

Kardinolo Liubomyro dekretu 2008 m. lapkričio 1 d. paskirtas Kijevo Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčios prie Patriarchalinio Soboro klebonu ir Kijevo arkivyskupijos Kultūros komisijos vadovu.

Nuo 2009 m. jis paskirtas Pastoracinės migracijos skyriaus vadovu – atsakingas už valstybes, kuriose nėra vyskupinių struktūrų (Graikų apeigų katalikų), tačiau yra graikų apeigų tikintieji ir dvasininkai. Tokių šalių pasaulyje yra 37. Tarp jų Japonija, Indija, Afrika, Paragvajus ir daugelis kitų. Šioms šalims priklauso ir visas Pabaltijis, todėl vyskupas, kaip jis pats sako, palyginti dažnas svečias Lietuvoje, nes daugelio šalių dar nesuspėjo aplankyti… Vyskupas juokauja: „mano vyskupija – pati didžiausia“.

Vykdamas į Estiją vyskupas Josifas 2011 m. spalio 19–20 d. lankėsi ir Lietuvoje. Pirmąsyk lankydamasis Lietuvoje vyskupas Josyfas Milianas per labai trumpą ir įtemptą laiką ne tik daug spėjo pamatyti, tačiau liko sužavėtas Vilniaus grožiu. Tad galimybei esant jis vėl stengiasi atvykti, kad galėtų daugiau pabendrauti su ukrainiečių diaspora Lietuvoje bei Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiais. Pasinaudodama proga straipsnio autorė nori pasidžiaugti, kad 2012 m. kovo 26 d. vyskupas Josyfas Milianas, pabuvojo ir autorės sodyboje Skapiškyje (Kupiškio r.), susipažino su ten kaupiama ukrainistika, plačiau sužinojo ir apie arkivyskupą M. Reinį…

Be tokios plačios veiklos Kijevo arkivyskupijos vyskupo pagalbininkas vyskupas Josyfas Milianas nuo 2009 m. rūpinasi Kristaus Prisikėlimo Soboro statybos lėšomis, kaip UKGC Patriarchalinio Soboro statybos stebėjimo tarybos pirmininkas. Rūpestis lėšų telkimu statybai– tai dar viena iš gausybės vyskupo Josyfo pareigybių

UGKC Patriarchato sosto persikėlimas į Kijevą.

2005 m. rugpjūčio 21 d. itin svarbi Graikų apeigų katalikų bažnyčios nūdienos istorijai. UGKC Patriarcho sostas (centras ir vadovybė) iš Lvovo Šv. Juro katedros persikėlė į Kijevą. Primintina, kad dar 2004 m. balandžio 14 d. Kijevo –Haličo metropolijos metropolitas kardinolas Liubomyras kreipėsi į tikinčiuosius UGKC centro perkėlimo į Kijevą įtvirtinamo proga.

Grįžimas po tiek metų į Kijevą, tapo didžiule švente visiems Graikų apeigų katalikams tiek Ukrainoje, tiek diasporoje. Buvo atstatyta istorinė teisybė, kai Jekaterina II, kaip jau minėta, iš dešiniakrantės Ukrainos – Kijevo, kur tuo metu buvo UGKC vadovas – išvarė Graikų (Rytų) apeigų katalikus.

Tačiau Centro perkėlimas iššaukė neadekvatyvią reakciją tarp skirtingų politinių partijų ir pasaulietinių organizacijų. Statybos vietoje buvo organizuotas garsiai rėkaujančių asmenų piketas su raudonomis vėliavomis, siekiančių sukliudyti maldoms. Nepaisant priešiškumo ir aiškių provokacijų, UGKC tikintieji neįsivėlė į jokius konfliktus, maldėsi už krikščionių vienybę, už Dievo meilės dovaną (straipsnio autorė turi puikiausią liudininką – šios šventės videoįrašą).

Iškilmėse dalyvavo UGKC vyskupų sinodo nariai, Ukrainos stačiatikių (Kijevo patriarchato) ir Autokefalinės cerkvių, Gruzijos stačiatikių cerkvės atstovai, iš viso apie 100 dvasininkų ir per 3000 pasauliečių. Dalyvavo ir kitų konfesijų bei valdžios atstovai.

Patriarchui persikėlus į Kijevą pasikeitė ir arkivyskupijos pavadinimas – nuo tada tapo Kijevo – Haličo aukščiausia arkivyskupija.

2006 m. sausio 19 d. buvo aukotos pirmosios šv. Mišios Patriarchalinio Soboro požeminėje dalyje, o tų pačių metų balandžio 24 d. antrąją Velykų dieną Katedroje švęsta titulinė Kristaus Prisikėlimo šventė. Po mėnesio pašventintas ir įkeltas paskutinis iš keturių mažųjų kupolo kryžių.

2006 m. rugpjūtyje užbaigta skardinti keturis mažuosius Šventovės kupolus.

Tokiems grandioziniams darbams reikėjo milžiniškų lėšų, jos buvo kaupiamos įvairiai – Soboras pastatytas tikinčiųjų aukomis.

Statybos darbai, lėšos, aukos

Į Kijevą atvykus patriarchui, Patriarchalinio Soboro ir Patriarcho rūmų statybai bei kitiems reikalams įsikūrė generalinė direkcija, komitetai ir skyriai į kuriuos gausiai įsijungė pasauliečiai.

Statybos vykdytos iš aukų. Kiekviena auka, kaip sakė vyskupas Bohdanas Diuranas – užrašyta danguje. Tad vienas svarbiausių komitetų – Aukų rinkimo komitetas. Jo pirmininkas t. Romanas Nebožukas pasakojo, kad dėl aukų buvo kreiptasi ne tik į graikų apeigų katalikus, bet ir į kitų konfesijų žmones tiek Ukrainoje, tiek ir diasporoje. Todėl statyboms aukojo: stačiatikiai, protestantai ir net organizacijos, kurių vadovybėje musulmonai. Iš įvairių pasaulio kampelių plaukė aukos, o jų ir dabar dar reikia labai daug. Kiekviena auka Soboro statybai užrašoma į specialią knygą. Siekiama, kad Patriarchalinis Soboras taptų visos Ukrainos jungimo simboliu „Patriarchalinis Soboras jungia visus“. Kas mėnesį išleidžiamas specialus statybos biuletenis, kiekvienoj vyskupijoj sukurtas aukų rinkimo komitetas, įsteigta informacinė linija… Detalizuosime aukų rinkimo etapus ir būdus, paminėsime vietoves.

2006 m. birželio 18 d. prasidėjo koncertinės kelionės „Soboras jungia visus“, kurių tikslas surinkti statybai lėšų.

2007 m. gegužės 27 d. daugelyje vietų Amerikoje (Detroite, Stemforde, Buffalo, Sirakuzuose, Čikagoje, Parmoje, Nju Džersi ir kitose vietose) vyko ukrainietiškos dainos „Pastatysime meilės šventovę“ labdaringi koncertai.

Nuo 2007 m. rudens visose UGKC vyskupijose ir ekzerchatuose tiek Ukrainoje, tiek ir išeivijoje pradėta akcija „Mano „plytelė“ (cegolka)Patriarchalinio Soboro statybai“: įvairių nominalų (10, 20, 50, 100, 500 ir 1000) grivinos, kurių atplėšiamoje dalyje įrašomas kiekvienas asmuo ir jo aukos dydis (kalbant apie plytas statybai negali neprisiminti prieškaryje statytos Kauno Prisikėlimo bažnyčios).

2007 m. ruduo– 2008 m. vasara – pirmasis aukų rinkimo etapas, kurio metu surinkta 3 903 132 grivnios. Be to, iš Italijos atsiųsta 43 000 eurų, o iš JAV – 300 440 dolerių. Aukotojų sąrašas buvo patalpintas Patriarchaliniame saite.

Nuo 2008 m. lapkričio 1 d. atnaujinta akcija. Iki 2009 m. rugsėjo 1 d. paaukota 625 771 grivnia. Tad iš viso nuo pirmosios akcijos pradžios (su minėtais doleriais ir eurais) buvo paaukota 5 578 610 grivnių.

Nuo 2009 m. Soboro statybos lėšomis, kaip jau minėta, rūpinasi Kristaus Prisikėlimo Soboro – UKGC Patriarchalinio Soboro statybos stebėjimo tarybos pirmininkas Kijevo arkivyskupijos vyskupo pagalbininkas vyskupas Josyfas Milianas.

2009 m. gegužės 1–5 d. ir rugsėjo 17–22 d. buvo surengti akademinės bei populiariosios muzikos labdaringų koncertų jaunimui turas po Ukrainą „Už tikėjimą ir meilę“, skirti Patriarchalinio Soboro statybos užbaigimui. Kitas šių koncertų tikslas – atkreipti jaunimo dėmesį, ne tik į Soboro statybą, bet ir į tikėjimą.

Stačiatikis, Ukrainos liaudies artistas solistas Pavlo Dvorskij, sužinojęs, kad vyksta statybos ir reikalinga pagalba, nutarė padėti. Kaip jis pats prisipažįsta jam sakė: „Tu stačiatikis, tai ko rūpiniesi unitais?“, jis kalbėjęs: „Dievas vienas, tai aš einu ir skelbiu, kad Dievas vienas ir šis Soboras kaip vienybės simbolis, o politikai tik skaldo vienybę“. 2007 m. visą birželio mėnesį jis koncertavo Amerikoje – labdaringi koncertai buvo skirti Patriarchalinio Soboro statybai. Grįžus iš gastrolių, 2007 m. liepos 5 d. jį priėmė kardinolas Liubomyras Huzaras. Šventovėje jis atliko savo giesmę „Soborą statome kartu“, paliudydamas gerą akustiką.

Solistas džiaugiasi galėjęs prisidėti prie Soboro statybos, nes troško, kad kuo greičiau būtų užbaigti visi darbai, kuriems reikia daug lėšų, o joms telkti organizuojami aukų koncertai.

Šventoves stato Dievas. Jis duoda įkvėpimo žmonėms: architektams, statybų organizatoriams ir vykdytojams, – yra sakęs kardinolas Liubomyras Huzaras. – Malda taip pat duoda įkvėpimo statybai, taigi ji irgi stato šventovę“. Tad Kardinolas kvietė ir kviečia maldai, nes „troškimas vienybės ir maldos stiprina Patriarchalinio Soboro sienas“.

Patriarchaliniame Sobore numatyta unikali akustinė sistema, liustrai, vitražai, ikonos, taupiausios kondicionierių ir šildymo sistemos, Pagrindinis Soboro inžinierius Mychailas Vorobec galvojo apie greitą šildymo sistemos įrengimo užbaigimą ir marmurinių grindų projekto įgyvendinimą. Planuota apie Patriarchalinį Soborą pastatyti akmeninę tvorą.

2005 m. pabaigoje pradėtas montuoti cerkvės centrinės jungiamosios dalies 20 metrų diametro metalinis karkasas (aukštis – 4 aukštų namo), pagamintas Ukrainoje. Šį karkasą į statybos vietą vežė dalimis ir čia jį montavo, darbai buvo baigti 2006 m.

2006 – 2007 m. darbai

2006 m. rugsėjyje buvo pakeltas pirmas iš keturių centrinio sujungimo metalinio karkaso segmentų, o spalio 5 d. užbaigtas centrinio Patriarchalinio Soboro kupolo paauksavimas (mažieji kupolai paauksuoti anksčiau). Lapkričio 25 d. užbaigta Soboro centrinės jungiamosios dalies statyba.

2007 m. birželyje baigtos statyti Patriarcho rezidencijos pastato sienos (darbas pradėtas 2006 m. antroje pusėje). Iki metų pabaigos užbaigta stogo danga.

2008 – 2009 m. statybos darbai

2008 – 2009 m. atlikti darbai fasadinėje soboro dalyje, užbaigti metalo konstrukcijų darbai, pasiruošta vitražų darbams ir 2008 m. vasarą pradėti statyti vitražai pilonų dalyje ir balkonuose, tarp šventovės centrinio kupolo kolonų.

2009 m. rudenį pradėtas centrinio sutvirtinimo apdengimas specialiai pagaminta žalios spalvos vario danga.

Atlikti būtiniausi darbai vandentiekio ir kanalizacijos įrengimams, elektros apšvietimui, ventiliacijos ir kondicionavimo sistemoms.

Per 2011 metus iš granito pagaminti ir pastatyti paradiniai laiptai, šventoriuje pastatytas paminklas popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje 10-mečiui paminėti.

Per 2012 metus iki jubiliejaus Sobore įrengta ventiliacijos sistema, kondicionieriai, įrengtas grindų apšiltinimas (karštu vandeniu iš miesto vandentekių), grindys išklotos marmuru, pastatytas marmurinis Dievo stalas. Soboro fundamentas papuoštas granitu, šventoriuje (dalyje) sudėtos plytelės, dalį šventoriaus supa puošni tvora.

Kanceliarijos pastatą šiltina saulės baterijos.

Soborą puošia Kristaus Prisikėlimo mozaika esanti virš centrinių durų. Ją pagamino t. Evhen Andriuchin, tai mokinys t. Marko Rupniko, Vatikane padariusio mozaikas Jono Pauliaus II koplyčiai, frontonus bažnyčioms Liurde ir Fatimoje. Vatikane veikia ir t. Marko Rupniko vadovaujama mokykla.

2013 metų rugpjūtyje Patriarchaliniam Soborui atgabentas varpas, kuris artimiausiu laiku bus įkeltas. Tai, Olandijos Karališkoje varpų gamykloje nulietas „Archistratego Mykolo“ vardu pavadintas 4 tonas sveriantis varpas.

Bažnytinės vadovybės ir tikinčiųjų dėmesys statomu Patriarchaliniu Soboru

Jau nuo pačios idėjos – pastatyti UGKC Kijeve – jos įgyvendinimas pradėjo savo pagrindinę misiją – tapti matomu UGKC tikinčiųjų, gyvenančių įvairiuose pasaulio kampeliuose, vienybės simboliu. Dar tebevykstant statyboms, jau keliavo piligrimai ir iš Ukrainos, ir iš diasporos. IV Pasaulinio ukrainistų forumo dalyvių grupė (apie 150 asmenų) 2006 m. rugpjūčio 20 d. susitiko su kardinolu Liubomyru, vyskupu Dionizijumi Liachovičiu OSBM ir statybos direkcijos prie UGKC patriarchato nariais. 2007 m. gruodžio 9 d. būsimąjį patriarchato centrą aplankė Popiežiškosios tarybos už vienybę tarp krikščionių vadovas kardinolas Valteris Kasperas. Svečią iš Vatikano sutiko vyskupai Dionizijus Liachovičius OSBM ir Bogdanas Dziurachas.

2008 m. gegužės 25 d. su statyba susipažino vizitui į Ukrainą atvykęs Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarčizio Bertone, kartu keliavo ir Apaštalinis nuncijus Ukrainai arkivyskupas Ivanas Jurkovyčius, ir Romos Katalikų Bažnyčios Ukrainoje arkivyskupas metropolitas Mečislovas Mokšickyj. Tų pačių metų liepos 15 d. į Kijevą atvyko Rytų Cerkvių kongregacijos prefektas kardinolas Leonardas Sandri.

2010 m. rugsėjo 6 d. Kristaus Prisikėlimo Patriarchaliniame sobore lankėsi JAV Katalikų vyskupų konferencijos delegacija, vadovaujama Vašingtono arkivyskupo emerito kardinolo Teodoro MakKarriko, kuris pareiškė, kad Kijevas – Ukrainos centras ir jame – graikai – katalikai, kurie ir turi būti valstybės centre. Džiaugėsi, kad baigiama unikali statyba ir čia greitai bus aukojamos šv. Mišios.

Iki pašventinimo lankėsi ir Popiežiškosios tarybos socialinės komunikacijos klausimais vadovas kardinolas Klaudijo Marija Čelli. O 2013 m. birželio 7 d. UGKC Kijevo Patriarchaliniame centre apsilankė Popiežiškosios tarybos už krikščionių vienybę prezidentas ir Bažnytinio dialogo tarp Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių bendros tarptautinės komisijos pavaduotojas kardinolas Kurtas Kocha. Svečius lydėjo Apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Tomas Edvard Gallikson. Šventovę parodė ir apie ją svečiams pasakojo arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas ir UGKC Patriarchalinio centro statybos priežiūros tarybos pirmininkas vyskupas Josyfas Milianas. Kalbėjo ir apie paruošiamuosius darbus Soboro šventinimui.

2011–2013 metai dvasiniame Soboro gyvenime

Jau buvo minėta, kad pirmosios šv. Mišios Patriarchalinio soboro požemyje vyko 2006 m. pradžioje. Kitas itin svarbus, jau minėtas, įvykis Kristaus Prisikėlimo Patriarchaliniame Sobore – vyskupo Josyfo Miliano inauguracija (chirotonija) 2009 m. birželio 18 d. O dar beveik po dviejų – metų naujas įšventinimas į vyskupus.

2011 m. kovo 27 m. Kristaus Prisikėlimo Patriarchalinį Soborą savo inauguracija (intronizacija) pašventino UGKC Aukščiausiuoju arkivyskupu išrinktas Sviatoslavas Ševčiukas. Šventėje dalyvavo 60 UGKC ir kitų Rytų apeigų katalikų vyskupų, Apaštalinio Sosto, Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčios, Ukrainos stačiatikių (Kijevo patriarchato) bei Autokefalinės cerkvės atstovai, Europos Vyskupų konferencijos ir kitų organizacijų atstovai.

UGKC vyskupų sinodo sprendimą apie Sviatoslavo Ševčiuko išrinkimą perskaitė sinodo sekretorius vyskupas Bogdanas Dziurachas. Arkivyskupai ir metropolitai: Ivanas Martyniakas (Peremyšlio – Varšuvos), Stefanas Soroka (Filadelfijos), Lavrentijus (Laurynas) Guculiakas (Vinipego), Igoris Vozniakas (Lvovo arkivyskupas iki Sviatoslavo intronizacijos ėjęs UGKC administratoriaus pareigas) įteikė įvairius aukščiausiojo UGKC ganytojo ženklus – simbolius.

Po arkivyskupo S. Ševčiuko įšventinimo Patriarchaliniame Kristaus Prisikėlimo Sobore šv. Mišios aukojamos kiekvieną sekmadienį. Šiokiadieniais meldžiamasi medinėje Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvėje.

2011 m. lapkričio 10 d. labai svarbi Soboro istorijai: Kijevo miesto taryba (rada) VIII-os VI šaukimo sesijos sprendimu teritoriją Michailsko-Slobitska gatvėje 5 (čia statomas Soboras ir Patriarcho rezidencija) iki tol buvusioje arendoje, perdavė nuolatiniam UGKC naudojimui.

2011 m. gruodžio 12 d. Kijevo Patriarchaliniame Sobore suteikti pirmieji šventimai: du įšventinti į kunigus ir penki – į diakonus.

Kijeve pastatytas UGKC Patriarchalinis Soboras – Katedra, – kaip sakė vyskupas Josyfas Milianas, – visam pasauliui liudys Dievo Tėvo taiką, Jo Sūnaus auką ir Šventosios Dvasios meilę.

Kijevo Patriarchalinis Kristaus Prisikėlimo Soboras tradicinės kompozicijos: trijų apsidžių ir 5 navų katedra baigiasi penkiais bokštais. Vidinė Soboro dalis – pagrindinė nava 19,6 x 19, 6 m., kuri talpina iki 1500 tikinčiųjų. Soboro aukštis 64,5 m. Pagrindinis altorius nukreiptas į rytus, prieš įėjimą – aikštę.

Pasirengimas jubiliejui

2013 m. vasaryje Kijeve vykęs vyskupų sinodas patvirtino Jubiliejinio organizacinio komiteto įsteigimo būtinybę (Iki tol Kanadoje vykusiame sinode buvo nuspręsta jubiliejų paminėti tik piligrimyste) ir jubiliejinės šventės metu pašventinti Patriarchalinį Soborą. Patvirtinus jubiliejinio organizacinio komiteto įsteigimą nutarta įkurti 7 departamentus: liturginį, medio, leidybinį ir kitus – jiems buvo paskirti vadovai, o pagalbininkus rinkosi patys vadovai. Tie septynių departamentų vadovai sudarė organizacinį komitetą 1025 metų krikšto jubiliejui rengti, o jo pirmininku paskirtas vyskupas Josyfas Milianas. Artėjant jubiliejui, organizacinis komitetas įvairiems pasitarimams rinkdavosi kasdien.

Išleisti jubiliejiniai leidiniai: jubiliejinė knyga – albumas „Собор нашої єдності“ (Mūsų vienybės Soboras), šventės programa, kvietimas, maldynas, šventinės – koncertinės akademijos programa, mokslinės konferencijos programa.

112 puslapių knyga – albumas „Mūsų vienybės Soboras“ išleista vyskupo Josyfo Miliano iniciatyva. Joje Kijevo Halyčo metropolijos aukščiausio arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko, kardinolo Liubomyro Huzaro tekstai, kardinolo Liubomyro Huzaro 2002 m. spalio 27 d. pasakytas pamokslas, šventinant kertinį Soboro akmenį, 2005 m. rugpjūčio 21 d. kardinolo Liubomyro Huzaro oficialus pranešimas apie UKGC centro perkėlimą iš Lvovo į Kijevą, vyskupo Josyfo Miliano straipsnis „Žmonių širdžių Soboras“, vyriausiojo žurnalo „Patriarchatas“ redaktoriaus Anatolijaus Babinskio straipsnis „Patriarchato idėja“, architektės doc. dr. Lilijos Gnatiuk straipsnis „Sakralinės erdvės kūrimas: Patriarchalinis soboras – tradicijų ir nūdienos junginys“, Ukrainos liaudies architekto, Soboro projekto vyriausiojo architekto Mykolo Levčuk straipsnis „UGKC Patriarchalinis Soboras Kijeve – tikėjimo laisvės simbolis“ ir Patriarchalinio Kristaus Prisikėlimo Soboro statybos chronologija (p. 108–109). Be to albume platus 10 puslapių reziumė anglų kalba. Nuotraukos albume turi platų istorinį aprašą.

Kiekvienas piligrimas, atvykęs į jubiliejinę šventę, registracijos metu gaudavo specialią, jubiliejui pagamintą kuprinėlę, kurią puošė Soboro paveikslas. Kuprinėlėje – būtina medžiaga piligrimui: specialus maldynas šventei, šventės programa, žurnalas, mineralinis vanduo.

Jubiliejinis komitetas monetų kalykloje užsakė 10 tūkstančių jubiliejinių medalių, tačiau pritrūko lėšų ir iki šventės sumokėta tik už penkis tūkstančius (taigi tiek medalių ir gauta). Galima pasidžiaugti, kad jų atvežta ir į Lietuvą: du medaliai įteikti straipsnio autorei, kuri vieną iš jų perdavė Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonui t. Pavlo Jachimecui OSBM – tai vyskupo Josyfo Miliano dovana.

Buvo tikėtasi, kad šventėje dalyvaus apie 20 tūkstančių maldininkų, o iš tikrųjų atvyko žymiai daugiau: daugiau kaip 50 vyskupų, beveik tūkstantis kunigų (vienuolių ir pasaulinių), keli šimtai seserų vienuolių ir beveik 30 tūkstančių maldininkų.

Kardinolas Audrys Juozas Bačkis – Popiežiaus Pranciškaus Nepaprastasis Pasiuntinys Krikšto jubiliejui

Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis 2013 m. birželio 15 d. gavo popiežiaus Pranciškus pasirašytą laišką –dokumentą dėl Jo Eminencijos paskyrimo Nepaprastuoju Pasiuntiniu minint 1025-ąjį Kijevo Rusios krikšto jubiliejų. Į lietuvių kalbą išverstą popiežiaus Pranciškaus laišką, Jo Eminencijai sutikus, spausdiname šiame „Vorutoje“ publikuojamame straipsnyje.

Perteikiame laiško tekstą:

Garbingajam Mūsų Broliui

Jo Eminencijai Kardinolui AUDRIUI JUOZUI BAČKIUI,

Vilniaus arkivyskupui emeritui

Ukrainos Bažnyčia labai džiaugiasi, kad prieš 1025 metus Kijevo Rusios žmonės Dniepro upėje priėmė Krikšto sakramentą, „gražiausią ir brangiausią“ iš visų Dievo dovanų (šv. Grigalius Nazianzietis, Oratio 40). Nors iš dieviškosios malonės šio krašto dirva jau iki tol buvo davusi derliaus, pradėjus skelbti Evangeliją ji užmezgė dar gausesnių vaisių. Didžiai užsidegęs Kijevo kunigaikštis šv. Vladimiras labai stengėsi, kad pakistų žmonių papročiai, kad kiekvienas suvoktų, jog artimo meilė ir Dievo meilė yra glaudžiai susijusios. Prie išganingų šaltinių jis kvietė visus: jaunuolius ir merginas, senius ir vaikus, visų luomų ir amžiaus žmones, kilminguosius ir nekilminguosius, kad pašaukti „į vieną savo pašaukimo viltį“ uoliai sergėtų „Dvasios vienybę taikos ryšiais“ ir garbintų vieną Dievą ir visų Tėvą (plg. Ef 4, 3–6).

Gera linkėdami ir reikšdami pagarbą mums brangiai šį jubiliejų mininčiai ukrainiečių tautai, trokštame būti drauge šiais mūsų maldas išreiškiančiais sveikinimo žodžiais. Mielai priimame Jo Šventenybės Kijevo ir Haličo Didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko prašymą atsiųsti žmogų, kuris Mums atstovautų ir perduotų Mūsų sveikinimą. Taigi kreipiamės į Tave, Garbingasis Mūsų Broli, būdami tikri, kad Tu, apdovanotas atitinkamomis sielos ir proto savybėmis, išpildysi visų lūkestį. Šiuo raštu skiriame Tave NEPAPRASTUOJU PASIUNTINIU į Kijevo Rusios žmonių krikšto 1025 metų jubiliejaus šventę, kuri iškilmingai vyks rugpjūčio 17–18 dienomis Kijeve. Šis įvykis suteikia taip trokštą progą džiaugtis ne tik Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios vadovams ir tikintiesiems, bet ir lotynų apeigų bei kitų apeigų broliams, kadangi veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka (plg. 1 Kor 12, 11). Tad visus dalyvius paraginsi sutelkti jėgas ir, priėmus bendrą sprendimą, savaime, laisva valia ir sutartinai skelbti Evangeliją. Be to, visus dalyvaujančiuosius padrąsink kasdieniame gyvenime degti malda, meditacija ir uoliu tikėjimu, įsiklausyti į dvasinius poreikius. Valstybės institucijoms atskleisi šio jubiliejaus svarbą, taip pat susirūpinimą dėl tautos pažangos ir gerovės.

Mūsų vardu pasveikinsi ir parodysi Mūsų palankumą visiems Ukrainos ganytojams ir kitiems ten susirinkusiems vyskupams, kunigams, vienuoliams vyrams ir moterims, ir tikintiesiems pasauliečiams, paragindamas juos didesnei dvasinei vienybei.

Mes patys Tave, Garbingasis Mūsų Broli, nuolankiai šaukdamiesi šv. Vladimiro ir šv. Olgos užtarimo, šioje Tavo pasiuntinybėje palydėsime maldomis ir mielai suteikiame Tau apaštališkąjį palaiminimą, Mūsų palankumo Tau ženklą ir dangiškų dovanų laidą ir norime, kad jį perduotum visiems šventės dalyviams.

Vatikanas, 2013 m. birželio 15 d., pirmieji Mūsų pontifikato metai

Pranciškus

Šventinė programa

Jubiliejinėje programoje surašyti ne tik šventiniai renginiai (šv. Mišios, maldos, parodų atidarymas, suvažiavimas, forumas, meninė programa, Labdaringas banketas, Akademija) bet ir nurodyti organizacinio komiteto narių kontaktiniai telefonai, Patriarchalinio Soboro ir prie jos esančios aikštės planas – schema šventei. Plane ir Soboro vidus, kuriame įvairiomis spalvomis išskirti atskiri sektoriai, kuriuose jubiliejinę dieną meldėsi dvasininkai, vienuoliai, pasauliečiai, diasporos ir spaudos atstovai.

Rugpjūčio 16 d. (penktadienį) vykę renginiai – įžanga į pagrindinę šventę: maldininkų registracijos pradžia (maldininkai buvo registruojami ir 17-tą, ir 18-tą dienomis), organizuotos ekskursijos po Kijevą, vakarinės maldos, o po jų Patriarchalinio Soboro kriptoje atidarytos parodos: „Patriarchas Josyfas Slipyj“ ir „Popiežius ir Ukraina“.

Parodos

Abi parodas: „Patriarchas Josyfas Slipyj“ ir „Popiežius ir Ukraina“ rengė Lvovo religijų istorijos muziejaus moksliniai bendradarbiai: Ruslana Bubriak (parodų kuratorė), Natalija Matlašenko ir Tamara Matvijeva. Asmeniniais Palaimintojo Jono Pauliaus II daiktais ekspozicijoje leido naudotis Lvovo Romos Katalikų Bažnyčios metropolitas arkivyskupas Mečislovas Mokšyckis, devynerius metus buvęs asmeniniu Popiežiaus sekretoriumi. Parodos rengėjos dalyvavo parodos atidaryme. Kiti muziejaus darbuotojai: direktorius Orestas Malycas, direktoriaus pavaduotojos: Zorjana Bilyk, Lilia Moravska ir filijos Bortianino kaime „Antonovičiaus muziejus – sodyba“ vedėja Olga Diadynčuk atvyko vėliau.

Parodoje nuotraukos dviejų Bažnyčios dvasios milžinų.

Paroda kardinolui J. Slipyj liudija apie jo gyvenimą, veiklą, katorgos laikotarpį, apie tai, kaip jis atgaivino Graikų katalikų apeigų Bažnyčią (UGKC) diasporoje (išeivijoje). Iš Kardinolo Josypo Slipyj daiktų eksponuojami atminimo medaliai, akiniai, futliaras, pagalvė iš kalėjimo, kojinės, baltiniai ir pižama, o taip pat asmeninė korespondencija su seserimi Marija – Jefimija, Šv. Vincento gailestingumo seserų kongregacijos Lvove vyriausios viršininkės (nastojatelka) pavaduotoja.

Iš Palaimintojo Jono Pauliaus II daiktų parodoje eksponuojami medaliai, rožiniai, stula, diržas, mitra, sutana, piusė, kryžius, (cingulium) akinių futliaras ir nosinaitė.Be to, eksponuojamas Šventojo Tėvo arnotas su herbu. Nuotraukose – vaizdai iš Jono Pauliaus II 2001-ųjų metų Apaštalinės kelionės Kijeve ir Lvove.

Parodas, parengtas Kristaus Prisikėlimo Soboro kriptoje, atidarė Kijevo arkivyskupijos vyskupas pagalbininkas Josyfas Milianas. Vyskupas J. Milianas pasakė: „Ši paroda – galimybė padėkoti Dievui už šiuos didžius Bažnyčios, kuriai visi priklausome, žmones… Ant vienos kolonų jūs pamatysite fotografiją Palaimintojo Popiežiaus Jono Pauliaus II, kuris pasilenkęs bučiuoja jau mirusio patriarcho Josyfo Slipo ranką“.

Tai labai stiprus žmogiškas poelgis ir politinio gesto rezonansas. Pontifikas paliudijo UGKC perspektyvą ir aišku, savo simpatiją jai.

Vyskupas Josyfas kalbėjo, kad jau artinasi laikas, kada kardinolo Josyfo Slipaus palaikai bus perkelti į Patriarchalinį Soborą. Tada bus įvykdytas jo pageidavimas – būti palaidotam prie Šventosios Sofijos.

Aš manau, kad ši kripta ir ši paroda – tai pirmieji aiškūs veiksniai įgyvendinant patriarcho Josyfo Slipaus testamentą. Aš nežinau, ar jis duodamas testamentą stebėjosi ir svajojo, kad 2013 metais mes pašventinsime didingą Soborą, kuris pretenduos į dar vieną Rytų Bizantijos katalikų cerkvę – Sofiją … Mes šiandieną norėjome parodyti tą vietą, kur jis turėtų ilsėtis Patriarchalinio Kristaus Prisikėlimo Soboro požemiuose. Mes žinome, kad tai nebus paskutinė jo poilsio vieta. Gal kada Sofija taps suvienytos Kijevo cerkvės Katedriniu Soboru, į kurią įeis ir mūsų Ukrainiečių –Graikų apeigų Katalikų cerkvė. Gal Kijevo krikščionybė su pagarba jam, jo idėjoms, kurios realizuojasi ir mes tai matome, paprašys jį perkelti ten, kad ant jo relikvijų, išgelbėjimui tradiciškai mes visi aukotume Eucharistijos auką“, – pažymėjo vyskupas Josyfas Milianas.

Kardinolas Josyfas Slipyj lyginamas su Mojsejumi: jis sustiprino Ukrainos Graikų katalikų cerkvę (sutvirtino ją pasaulyje, palaikė ryšius su katakombine dalimi Ukrainoje), nors pats ir nebesulaukė cerkvės išėjimo iš pogrindžio.

Konferencijos

2013 m. rugpjūčio 17 d. šeštadienį po 8 val. šv. Mišių medinėje Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčioje, netoli, kitoje gatvės pusėje esančiame Tarptautiniame parodų centre vyko du svarbūs renginiai: Visos Ukrainos bendruomenių „Moterys maldoje“ suvažiavimas ir Švietėjiškas forumas „Krikščioniškosios vertybės švietime: iššūkiai ir perspektyvos“.

Forumą sveikino garbės svečias kardinolas Liubomyras Huzaras, kiti atsakingi asmenys. Kardinolas akcentavo, kad „jeigu iš tikrųjų trokštame iš pagrindų pakeisti mūsų bendruomenės vystymosi kryptis, turime pakeisti vertybių sistemą. Turime tai daryti visi kartu. Didžiulis prieš mus esantis klausimas: ar visi to iš tikrųjų trokštame“.

Forumo tikslas – parodyti ukrainiečių bendruomenei krikščioniškų vertybių švietime reikšmę. Uždaviniai: nušviesti dabartinį kultūrinį švietimo kontekstą Ukrainoje ir diasporoje; išanalizuoti Bažnyčios ir švietimo bendradarbiavimo padėtį; išsiaiškinti krikščioniškų vertybių formavimo pagrindus mokymo – ugdymo procese; parengti galimų Bažnyčios ir švietimo bendradarbiavimo klausimų rezoliuciją.

Pranešimus skaitė profesoriai Omeljanas Vyšnevskyj (Krikščioniškos vertybės Ukrainos švietime: sistemiškumas, įtvirtinimo keliai) ir Viktoras Malachovas (Universaliosios etikos krikščioniškosios vertybės ir gairės nūdienos dvasiniame kraštovaizdyje: orientacija dėstant etiką mokykloje). Apvaliajame stale kalbėjo mokslininkai Jurijus Rešetnikovas (Dvasinės ir moralinės krypties dalykų dėstymas Ukrainos ir užsienio patirties kontekste: būklė, iššūkiai ir perspektyvos), Popiežiškojo Saleziečių universiteto doktorantė s. Aleksandra Jakymec SSMI (Krikščioniškųjų vertybių perteikimo sunkių šeimyninių situacijų mokiniams ypatybės) ir t. Romanas Nebužukas (Konfesinės mokyklos – piliečių teisių realizacijos išraiška. Ukrainos ir išeivijos patirtis). Konferencijos moderatoriai t. Vasylius Bilaš ir s. Christofora Buštyn SSMI.

xxx

Moterys suvažiavimą užbaigė šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvėje, kurias kartu su gausybe kunigų aukojo ir iš Lietuvos atvykęs ukrainietis Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios kunigas t. Vikentijus (Vasylijus Janickys) OSBM. Kaip ir rytmetinėse Mišiose, maldininkų buvo pilnas šventorius ir už jo esanti aikštė.

Maldos Volodymyro kalvoje

15 valandą vyskupai, kunigai, vienuoliai (broliai ir seserys) bei tikintieji rinkosi šalia Dniepro ant Volodymyrokalvos, prie iškilusio didingo Volodymyro paminklo (apie Volodymyro paminklą, bei jo vardo įamžinimą jau rašyta). Priminsime, kad čia 988 metais, taigi prieš 1025 metus kunigaikštis Volodymyras krikštijo ukrainiečius, įsibridusius į Dnieprą, ne po vieną – o visą tautą.

Volodymyro kalvoje prieš šventojo Volodymyro paminklą melstasi į šį šventąjį, dėkojant jam už Krikštą. Maldos ir giesmės truko apie pusantros valandos. Iškilminga liturgija užbaigta malda į apaštalams prilyginamą Didįjį šv. Volodymyrą:

O šventasis mūsų Volodymyre, ukrainiečių žemių didysis kunigaikšti, kuris Kristaus šviesa ir Jo mokslu ukrainiečių žemėje tarp mūsų tautų sušvitai, meldžiame tave, tavo nuolankūs vaikai, nušviesk mūsų širdis ir protą, savo šventa jėga vesk, kad ukrainiečių žemė – tavo valstybė vėl garsėtų šlove. Per tave visa mūsų ukrainiečių tauta pažino Dieviškosios Evangelijos šviesą. Pažvelk dabar, mūsų užtarėjau iš dangaus aukštybių į tavo sostinę Kijevą ir į visus ukrainiečių miestus ir kaimus, į mūsų cerkvę ir jos vaikus, į visą mūsų tautą: į mūsų jaunimą ir senelius, į kenčiančius irnelaimingus nelaisvėje, į pasauliečius ir dvasininkus, vyskupus, kunigus ir visus tikinčiuosius, kurie gyvena Ukrainoje ar išbarstyti po pasaulį.

Nunešk, šventasis Volodymyre, mūsų karštas maldas prieš Aukščiausiojo Dievo Sostą ir maldauk Jį, kad leistų mums šventai saugoti krikšto malonę, kad mes būtume teisinga krikščioniška tauta, ištikima Kristaus įsakymams. Kad tavo tautai Dievas gražintų ankstesnę jėga ir šlovę ir kad mes, kiekvienas ir visi, būtume tokie, kokie buvome šlovingomis tavo kunigaikščiavimo dienomis.

Laimink, kunigaikšti Volodymyre, ukrainiečių jaunimą ir pašauk iš jų gretų ištikimų apaštalų, dvasininkų, vienuolių (vyrų ir moterų), pasiruošusių aukotis ir net mirti už Cerkvės ir tautos teises. Išmelsk iš Dievo ukrainiečių tautai gerų vadovų, o mums visiems meilę Dievui ir amžinąjį gėrį mūsų artimiesiems. Šeimoms išmelsk nepriekaištingų tėvų ir motinų, mokykloms – gerų mokytojų, jaunimui – sumanių auklėtojų.

Šventasis Volodymyre, su visais ukrainiečių žemės užtarėjais melski už mus Krikščionių Užtarėjos, Švenčiausios Mergelės Marijos, kad Ji nuneštų Dievui šiuos mūsų maldavimus ir kad mes visi, Dievo vaikai, galėtume šlovinti Švenčiausiąjį ir didingiausiąjį vardą Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios dabar ir per amžių amžius. Amen“.

Šioje maldoje dalyvavo gausybė vyskupų, kunigų vienuolių, pasauliečių. Kartu meldėsi ir Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleris mons. Robertas Šalaševičius…

Nuo 18 valandos prasidėjo naktinis budėjimas – maldos su šventųjų relikvijų pernešimu į Patriarchalinį Soborą. Prieš įnešant relikvijas Soboras buvo pašventintas iš išorės.

Pernešus relikvijas – dangų nušvietė saliutai.

2013 m. rugpjūčio 18 d. – sekmadienio iškilmės

Sekmadienį – Soboro šventinimas ir iškilmingos šv. Mišios, vandens šventinimas Dniepre, labdaringas koncertas, o vakare – šventinė Akademija.

Šventųjų relikvijos altoriuje

Kristaus Prisikėlimo Patriarchalinio Soboro altoriuje yra daug šventųjų relikvijų: Šv. Juozapato (Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino kūrėjo – dvasinio vadovo), Ukrainoje žuvusių popiežių Klementijaus ir Martyno (jie buvo išsiųsti į Chersoną ir žuvo). Palaimintojo Mykolo Černeckio, Aukščiausių apaštalų Petro ir Povilo, Andriejaus Pervozvanco…

Patriarchalinio Kristaus Prisikėlimo Soboro šventinimas – šv. Mišios

Sekmadienį iškilminga procesija nuo Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvės (tądien ji tapo zakristija, kurioje persirengė vyskupai) pasuko į Patriarchalinį Kristaus Prisikėlimo Soborą. Iškilmingos šv. Mišios (archiereijskaja Božestvenaja liturgija) tęsėsi nuo 8,30 iki 12 valandos.

Buvo pašventintas Soboras, atnaujinti Krikšto pažadai.

Pamokslo metu arkivyskupas Sergiejus Ševčiukas kreipėsi į visus dalyvius, į iš viso pasaulio į šventę atvykusius ukrainiečius, kitų konfesijų atstovus, jaunimą. Pamokslininkas pažymėjo, kad Kristus mokęs dykumoje, o apaštalams dėl minios pamaitinimo sakė: „Jūs duokite jiems duonos“. Žmonės sekė Jėzų, jo klausė – jautė, kad tarp jų Dievas. Žmonės gyvi ne tik duona, bet ir kas išeina iš Dievo burnos. Dievas teisingas ir meilingas tūkstančiui palikuonių, kurie jį myli, gyvena jo įsakymais. Šiandien švenčiame jubiliejų – prieš 1025 m. tarp Dniepro ir Slavutičio pakrikštyta tauta, tapo lygiateise tarp kitų tautų. Apaštalams prilyginamas kunigaikštis Volodymyras Kijevo gyventojų krikšto dieną meldėsi ne tik už dalyvavusius Krikšto apeigose, bet ir už būsimas kartas, už naujosios krikščioniškos tautos vaikų ateitį. Prieš 1025 metus ukrainiečiai įsijungė į krikščioniškų tautų gretas. Dievas tapo mūsų Dievu, o mes Jo tauta – slavų tautos tapo vieninga krikščioniška šeima. Duok Dieve, Tave pažinti ir pripažinti kaip tikrą Dievą. Mūsų broliai, pakrikštyti Dievu Tėvu ir Šventąja Dvasia, tapo krikščioniška tauta, o Kijevas –dvasingumo centru. Graikų apeigų katalikai – tiesiogiai Krikšto priėmimo palikuonys.

Ir šiandien, po ilgų pažeminimų, mūsų cerkvė vėl atgimsta savo lopšyje, tai nepaprastas džiaugsmas, kad mes ne tie žmonės, kurie neturi ganytojo.

Norime atnaujinti savo tikėjimą, savo įsipareigojimus Dievui. Dieve, Tu mūsų Tėvas ir norime vėl klausyti Tavo įsakymų.

Arkivyskupas kalbėjo apie šiame naujame altoriuje esančių šventųjų relikvijų gausybę, kalbėjo apie Soboro statybą – kuri sujungė visus: „nes statėme visi kartu – visi ukrainiečiai plačiajame pasaulyje. Statėme ir atėjome iki pašventinimo. Patriarchalinis Kristaus Prisikėlimo soboras Kijeve – Ukrainos Graikų apeigų katalikų Bažnyčios vienybės ir nepriklausomybės akivaizdus ženklas ne tik Ukrainoje, bet ir diasporoje“.

Laiminga tauta išrinkusi savo vadu Dievą, – sakė arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas, – Džiaugsmo ašaros vilgo daugelio akis – Kijeve pastatyta šventovė – tai Dievo šaltinis, šventovė – tai Dievo ir žmogaus susitikimų vieta. Į šį susitikimą atvyko piligrimų iš Amerikos, Australijos, Argentinos, įvairių Europos šalių.

Arkivyskupas sveikino atvykusius į savo namus – pastatytą ir pašventintą Patriarchalinį Soborą. „Tai bus ne tik maldos namai: tai jūsų Tėvo – Dievo namai, svetingai laukiantys jūsų visų“,– kalbėjo arkivyskupas S. Ševčiukas, – „Dėkokite Dievui per amžius. Jaučiamės Dievo išrinktais ir palaimintais“. Arkivyskupas priminė Kijevo Rusios krikštytojo apaštalams prilyginamo Volodymyro žodžius, tardamas: „pažiūrėk į Soborą, kurį pastatėme ir kai kreipsimės į Tave, melski už mus užtarimo prieš Dievo Motiną“.

Popiežius Pranciškus į jubiliejaus iškilmes pasiuntė savo ypatingąjį atstovą Vilniaus arkivyskupą emeritą kardinolą Audrį Juozą Bačkį. Kardinolas iškilmingos šventės dalyviams perdavė Popiežiaus Apaštalinį palaiminimą.

Prieš palaiminimą gražia ukrainiečių kalba kardinolas A. J. Bačkis kalbėjo:

Mano dalyvavimas, kaip ypatingo Pasiuntinio, atstovaujančio Romos Vyskupą ir Šv. Petro Įpėdinį, 1025 metų Kijevo Rusios Krikšto jubiliejuje bei nuostabios Prisikėlimo Katedros pašventinime, išreiškia Popiežiaus Pranciškaus artumą, rūpestį ir meilę Graikų Katalikų Bažnyčiai Ukrainoje.

Šventojo Tėvo vardu nuoširdžiai sveikinu ir visiems šių iškilmių dalyviams bei visai Dievo tautai Ukrainoje perduodu Jo Apaštalinį Palaiminimą“.

Visa Šventojo Tėvo kalba išversta į ukrainiečių kalbą buvo perskaityta Sobore. Popiežius Pranciškus priminė, kad Kijevo kunigaikštis Volodymyras labai stengėsi, kad pakistų žmonių papročiai, kad kiekvienas suvoktų, jog artimo meilė ir Dievo meilė glaudžiai susijusios. Jis kvietė visus prie išganingų šaltinių: jaunuolius ir merginas, senus ir jaunus, visų luomų ir amžiaus žmones, kad pašaukti „į vieną savo pašaukimo viltį“ uoliai sergėtų „Dvasios vienybę taikos ryšiais“ bei garbintų vieną Dievą ir visų Tėvą.

Po Mišių arkivyskupas dėkojo visiems vyskupams, kiekvienam rasdamas gražų žodį. Itin nuoširdi padėka išsakyta kardinolui Audriui Juozui Bačkiui. Arkivyskupas kalbėjo apie ryšį su Vilniumi, Švč. Trejybės bažnyčia, šventuoju Juozapatu, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinu. Dėkojo kardinolui už Švč. Trejybės bažnyčios palaikymą, kol buvo Sovietų Sąjungoje, bažnytinę – dvasinę literatūrą, kuri buvo spausdinama Lietuvoje ir slapta vežama į Ukrainą.

Aukščiausias arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas sakė: „Baigėsi ilgai užsitęsęs sinodas ir šiandieną jo nariai čia – iškilmingose šv. Mišiose. Jūs čia atvykote iš visur, tegul visiems būna gera šioje šventėje“.

Buvo prisiminti tie, kurių nebėra, tie, kurie statė Soborą ir gali juo džiaugtis. O statybos ėmėsi kardinolas Liubomyras Huzaras – be jo nebūtų šios šventovės, nes pradžia visada labai svarbi. Vyskupas Melnikas surado vietą, sutvarkė dokumentaciją. Ir taip visi dėjo po savo širdies ir sumanumo dalelę. Be vyskupo Josyfo Miliano, nebūtų statyba užbaigta: jis gebėjo sutelkti finansus – milijoną. Tad jo dėka šiandieną ir pašventinta šventovė. Ji dar neišpuošta – tai bus naujas etapas – dar daug reikės lėšų ne tik ikonostasams, bet ir kitioms būtinoms šventovės reikmėms.

Arkivyskupas pakvietė visus per savo rankas ir supratingą širdį padėti vysk. J. Milianui.

Žodį tarė ir vyskupas J. Milianas.

Giedama ilgiausių metų visiems statytojams, po to visiems šventės dalyviams ir Ukrainos tautai. Įvairiomis melodijomis skambantys „Ilgiausių metų“ posmai džiugiai graudino susirinkusius.

Po šv. Mišių vyskupų procesija pasiekė Dnieprą – buvo pašventintas Dniepro vanduo.

Procesijai sugrįžus į Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo cerkvę, prie Patriarchalinio Soboro, ant specialios scenos tautiniais drabužiais apsirengę vaikai, jaunimas bei suaugę atliko meninę programą.

Parodų centre buvo organizuotas labdaringas banketas, o vakare Nacionalinio meno rūmuose „Ukraina“ – Iškilminga Akademija.

Šventinė Akademija

Arkivyskupas S. Ševčiukas, pradėdamas šventinį renginį, kalbėjo, kad Šv. Sofijos soboras buvo paskutinis Graikų apeigų katalikų soboras Kijeve. Nuo 1633 m. liepos 12 d. – taigi jau 380 metų kai mes iš Ukrainos širdies buvo išvyti ir netekome savo šventovės (bet tai ne Jekaterina II).

Šis Episkopato sinodas Kijeve baigėsi Soboro pašventinimu. Tad nuo šiol mes kasmet Kijeve švęsime Soboro atnaujinimą – tam bus aukojamos specialios Mišios: visa tai, ką pergyvenome bus kaip šventė – džiaugsmas ateičiai.

Tai širdies – Kijeve – atnaujinimas: negali būti dviejų Soborų – tai svarbus mūsų vienybės ženklas ir reikia jį vykdyti ir plėsti.

Arkivyskupas kalbėjo: „Jūs rašote istoriją kaip Volodymyro krikšto sūnūs ir dukros, tad sveikinu visus čia susirinkusius. O dabar man jau laikas nutilti. Tegul kalba muzika“.

Ukrainos Prezidento Viktoro Janukovičiaus vardu kalbėjo Prezidento patarėja Hanna Herman. Pagarbiai pabučiavusi arkivyskupo žiedą, H. Herman perskaitė Prezidento raštą, sveikinantį Patriarchalinio Kristaus Prisikėlimo Soboro pašventinimo proga, linkintį vienyti Graikų apeigų katalikus.

Šventinei akademijai – misterijai „Kijevo cerkvė: laikas, įvykiai, asmenys“ scenarijų sukūrė Sergiejus Proskurinas ir Tarasas Babenčiukas. Režisierius – Sergiejus Proskurinas. Mokslinis konsultantas UKU (Ukrainos katalikų universiteto) Lvove profesorius Igoris Skočiliasas.

Šventinėje akademijoje parodytas Kijevo – Rusios kelias į krikštą, krikščionybės istorija Ukrainoje, svarbiausi Ukrainos istorijos įvykiai nuo seniausių laikų iki nūdienos.

Scenoje didžiuliame ekrane pasinaudojant multimedija ir dizainu, rodyta senųjų laikų dokumentika (raštai, piešiniai, statiniai), šiandienos vaizdai, pastatai, žmonės. Kairės ir dešinės scenos pusėse aukštai esančiuose ekranuose keitėsi datos bei įrašai anglų kalba (tad sudarytos galimybės ir užsieniečiams susipažinti su Ukrainos istorija), perteikdami scenoje vaizduojamus įvykius. Scenos ekrane rodomus įvykius papildė žinomiausių aktorių skaitomi sonetai bei juos keičianti muzika. Dainavo nusipelnę Ukrainos solistai, duetai, ansambliai, įvairūs chorai. Sonetai ir muzika, kaip ir artistų apranga, buvo parinkta arba iš senųjų laikų arba naujesnių, atskleidžiančių vieną ar kitą istorinį laikmetį, įvykius.

Akademinėje misterijoje vaizdas, žodis ir muzika buvo skirti Ukrainos istorijai: Andriejus Pertvozvancas, Askoldo krikštas, Kunigaikštienė Olga, Kijevo – Rusios krikštas, Jaroslavo Išmintingojo ir Volodymyro Monomacho testamentas, Niūrus sunkmetis: totorių – mongolų antplūdis, Karalius Danijilas, Kelias į uniją, Bresto unija, Juozapatas, Ukrainos barokas, Ant griuvėsių, Markijanas Šaškevičius: „Kartu į šviesą!“, Metropolitas Andriejus Šeptyckis, Už Ukrainą! Pirmas Pasaulinis, Kruvinas takas: Antras pasaulinis, Katakombose, Tylinčios cerkvės Šauksmas, Pasaulinė Ukrainos cerkvė, Cerkvė atgimė, Popiežius Jonas Paulius II Ukrainoje, Soboras jungia mus visus!

Daugelio svarbių įvykių atskleidimui naudotos masinės scenos, kuriose svarbų vaidmenį atliko vaikai, sulaukdami nuoširdaus žiūrovų dėmesio – susižavėjimo. Detalizuosime vieną iš 22 minėtų epizodų – totorių-mongolų antplūdį. Ekrane, liepsnų apsuptyje iškyla ir dingsta kryžius su Kristumi. Nuo Nukryžiuotojo varva kraujo lašai ir visa tai taip gyva ir tikra… O scenoje suirutė: bėgioja išsigandę vaikai, ieškodami artimųjų, paklaikę žmonės, jau patyrę totorių – mongolų žiaurumą, o juos visus tarsi drąsina savo žvilgsniu iš liepsnų vis iškylantis Nukryžiuotas Kristus. Tuo metu nacionalinio Ivano Franko teatro artistė Lesia Lypčuk skaito sonetą pagal Psalmę 141 „Tegul išsipildo mano malda…“ (parengė t. Ruslano Grecho). Sonetą pakeičia Lvovo metropolijos dvasininkų choras.

Misterija užbaigta visų artistų ir žiūrovų bendru choru – bažnytiniu himnu, kuriam muziką sukūręs Mykola Lysenko: „Dieve, Didingas, Vieninteli“ (Bože, Velykyj, Jedynyj), kuriame prašoma Ukrainą gelbėti, globoti ir vesti į šviesą ir tiesą – link Dievo.

Pusantros valandos trukusi šventinė akademija – misterija, giliai palietė kiekvieną klausytoją – nei vienas negalėjo likti abejingas, tad dar ilgai būriavosi Nacionalinio meno rūmų „Ukraina“ foje bei lauke prie rūmų, dalindamiesi įspūdžiais.

Šventės pabaiga

Rugpjūčio 19 d. (pirmadienį), dar pasilikusiems jubiliejinės šventės dalyviams aukotos trejos iškilmingos Mišios (7.30; 9.00 ir 11.00), kurių pabaigoje buvo šventinami žolynai bei derlius (vaisiai, daržovės).

Daugelis tikinčiųjų, neturėdami galimybės patekti į Soborą sekmadienį, šį savo norą galėjo įgyvendinti pirmadienio Mišiose, kuriose beveik visos sėdimos vietos buvo užimtos. Paskutiniųjų šventės užbaigos Mišių aukai vadovavo vyskupas Josyfas Milianas. Pamokslo metu jis kalbėjo, kad Kristaus Prisikėlimo Soboras sostinėje Kijeve – svarbus simbolis, kurį kuria UGLC dabarties ir ateities kartoms ir jį teisingai suprasti galima tik tikėjimo šviesoje. „Mūsų šventovė pavadinta Kristaus Prisikėlimo vardu – tai ne tik sąsaja su mūsų istorija, tai pirmiausia, mūsų didžiulė dvasinė investicija ateičiai. Mes trokštame kad joje ir šalia jos būtų ugdomos naujos kartos, kurios ateityje neštų Kristaus tikėjimą, Jo šviesą. Tam yra sąlygos: turi protėvių perduotą tikėjimą, turi pastatytas šventoves. Reikia tik troškimo, vyriškumo ir kantrybės perimti tikėjimo liepsną ir nešti pirmyn. Labai norėčiau, kad Soboras taptų mūsų tautos tikėjimo atgimimo vienu ženklų, tautos, kuri skęsta materializme, kartu pasimetime ir nusivylime. Ir niekada nenusivils tas, kuris pasitikės Prisikėlusiu Kristumi. Kristus nugalėjo mirtį, tad jis gali pagelbėti ir mums nugalėti visus sunkumus, kuriuos sutinkame savo kelyje, vedančiame į Dievą…“

Labai norėčiau, – sakė vyskupas Josyfas Milianas, – kad mūsų Soboras taptų Sofija, Dievo Išminties išraiška meno ir sakralinės architektūros srityje. Kad žmonės per meną galėtų šiame Sobore pasijusti krikščionimis, per meną, jungiantį tas plyteles, kurias kuria Sielos Soboras. Į kurį trauktų žmones, būti ten, melstis ten, prisileisti prie šios šventovės ir įeiti į ją švariais, šviesiais, užsiliepsnoti Dievo ugnimi ir iš tikrųjų patikėti, kad galima būti žemės jėga ir pasaulio šviesa“.

******************************************

Straipsnio autorė dėkinga vyskupui Josyfui Milianui už pateiktus duomenis apie Patriarchalinio Kristaus Prisikėlimo Soboro statybą, padovanotas knygas, videoįrašus, kitą medžiagą bei mecenatorišką paramą grįžimui į Lietuvą. Už mecenatorystę dėkinga ir profesoriams Anatolijui Kolodnyj bei Liudmilai Filipovič. Už suteiktas žinias apie straipsnyje apžvelgtas parodas dėkinga parodų kuratorei Lvovo religijų istorijos muziejaus mokslinei bendradarbei Ruslanai Bubriak. Minėtiems asmenims nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ žinomas, tad jie noriai teikė reikiamą informaciją, perduodami „Vorutos“ redakcijos kolektyvui nuoširdžius sveikinimus. Ankstesnių laikų istorijai nušviesti autorė naudojosi Ukrainos bei Rusijos istorijos leidiniais.

Asmeninio autorės archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi 10-mečiui Kijeve Kristaus Prisikėlimo Patriarchalinio Soboro šventoriuje buvo pastatytas paminklas. Iš dešinės: Natalija Šertvytienė, s. Miroslava Jachimec SSMI, s. Andrėja Jakimec SSMI, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Liuba Kuzmin

2. Prie Patriarcho rezidencijos su monsinjoru Robertu Šalaševičiumi (viduryje). Iš kairės: t. Martynas (Martynas-Borisas Chaburskis) OSBM, dr. A. Vasiliauskienė, vyskupas Josyfas Milianas, mons.Robertas Šalaševičius, Natalija Šertvytienė, Liuba Kuzmin ir Peter Depickere

3. Prieš šv. Mišias Patriarchaliniame Kristaus Prisikėlimo Sobore

4. Šv. Mišiose meldėsi ir kurčnebyliai

5. Šv. Mišių metu. Dešinėje pusėje stovi kardinolas Audrys Juozas Bačkis

6. Šv. Mišių metu Patriarchaliniame Kristaus Prisikėlimo Sobore

7. Prie altoriaus meldžiasi arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas ir kardinolas A. J. Bačkis

8. Popiežiaus Apaštalinį Palaiminimą perduota kardinolas A. J. Bačkis

9. UGKC Kijevo dvasinės seminarijos seminaristai – jubiliejaus savanoriai – buvo pasiryžę visiems patalkinti. Šventoriuje prie medinės cerkvės varpų seminaristai su ukrainiečiais iš Lietuvos: Iš kairės: Stepanas Kubyšinas, Valentinas Bojčenko, Romanas Suchorukovas, Mykolas Lesiukas, Olia Bojčenko ir Sergiejus Pidtyla

10. Vakare kunigai mielai bendravo su atvykusiais svečiais. Iš kairės: pagalbininkas t. Martynas (Martynas-Borisas Chaburskis) OSBM, iš Lietuvos atvykę: dr. Aldona Vasiliauskienė ir Natalija Šertvytienė, vyskupas Josyfas Milianas, Liuba Kuzmin (Ukraina), Peter Depickere (Olandija) ir iš Estijos atvykę ukrainiečiai: Nina Ochrimenko, Hans Otto Braun, Olena Iskra prie Patriarcho rezidencijos. Priekyje matyti Patriarchalinis Kristaus Prisikėlimo Soboras

11. Susitikimas su vienuoliais bazilijonais. Iš kairės: Liuba Kuzmin, t. Joanikijus (Mychailas Ščverenčiukas) OSBM, protoarchimandritas t. Genezijus (Genezijus Viomar) OSBM , t. Viktoras (Vasylius Batig) OSBM, dr. Aldona Vasiliauskienė ir Natalija Šertvytienė

12. Parodos Soboro požemyje. Prie kardinolo Slipyj portreto stovi savanoris Vasylis Bokatiukas

13. Parodos eksponatai

Voruta. – 2013, spal. 26, nr. 22 (786), p. 14.

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 23 (787), p. 14.

Voruta. – 2013, lapkr. 23, nr. 24 (788), p. 14.

Voruta. – 2013, gruod. 7, nr. 25 (789), p. 14.

Voruta. – 2013, gruod. 21, nr. 26 (790), p. 14.

Lietuva - Ukraina , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra