Kieno prisilietimas Vytauto Didžiojo perlą pavertė blizgučiu?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Garsiausio Lietuvos valdovo karūną atėmė lenkai, jo kilmę savinasi baltarusiai, dėl didžiojo kunigaikščio žiedo pešasi patys lietuviai.
 
Nekarūnuoto Lietuvos karaliaus Vytauto mirties 580-ąsias metines mūsų istorikų bendruomenė rytoj minės atskirai: vieni – Vilniuje, Valdovų rūmuose, kiti – Trakų salos pilyje. „Ūkininko patarėjo“ duomenimis, istorikus supriešino nesutarimai dėl Vytauto investitūros (įvesdinimo į sostą) žiedo. Dalis mokslininkų su Valdovų rūmų administracija priešakyje iki šiol neigia, kad šis valdžios simbolis, prieš 40 metų rastas tyrinėjant tuometinės Vilniaus paveikslų galerijos (iki sovietų okupacijos ir dabar – arkikatedros bazilikos) gotikinės kriptos mūrinio aptvaro liekanas, iš tiesų priklausė  Lietuvos didžiausios galybės laikų politiniam lyderiui, kurį draugai ir priešai dar jam gyvam esant praminė Didžiuoju.
 
Žiedas seniai nerodomas visuomenei, jo nepamatysite Valdovų rūmų ekspozicijose, nors žinomas archeologas Eugenijus Svetikas šimtu procentų įsitikinęs, kad šį juvelyrinį dirbinį ant savo dešinės rankos smiliaus gal net ir per Žalgirio mūšį mūvėjo Vytautas Didysis. „Ūkininko patarėjas“ pabandė įminti ir dar vieną žiedo paslaptį: kodėl jį radęs architektas Napoleonas Kitkauskas ir ankstyvieji brangenybę aprašę leidiniai nurodo, kad pagrindinis žiedo akcentas – didelis perlas, o šiandien kai kuriuose moksliniuose straipsniuose jau minima, kad žiedo akis yra iš paprasčiausio emalio.
 
Primena Pelenės batelio istoriją
 
Anot viduramžių metraščių, karališkoji Vytauto Aleksandro Kęstutaičio karūna, taip ir nepasiekusi galvos, kuriai buvo skirta, keliavo iš lenkiškų rankų į vokiškas, kol tikriausiai išlydyta Niurnbergo auksakalių dirbtuvėse, kur, kaip manoma, ir buvo pagaminta. Tačiau dar labiau nepasisekė spėjamam didžiojo kunigaikščio Vytauto investitūros žiedui.
 
Jis buvo rastas 1969 m. gruodžio 30-ąją. Radėjas, architektas N. Kitkauskas, 1976 m. išleistoje knygelėje „Vilniaus Katedra“ įdėjo žiedo nuotrauką, glaustai aprašė radimvietę ir žiedo išvaizdą, tačiau nesiryžo nurodyti, kieno ranką jis puošė. 1999 m. profesorius Edvardas Gudavičius „Lietuvos istorijos“ veikale vienu sakiniu užsiminė, kad tai – XV a. auksinis Vilniaus vyskupų (vadinamasis šv. Stanislovo) žiedas. Bene išsamiausiai radinį tyrinėjo Lietuvos istorijos instituto archeologas E. Svetikas.
 
Hipotezė pagrįsta faktais
 
„Mums labiau pasisekė negu mokslininkams, aklai žvalgiusiems Katedros rūsius XIX amžiaus pabaigoje ar praėjusį šimtmetį, nes turime šventovės planą“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo E. Svetikas. Jo hipotezė apie Katedros žiedą remiasi į „tris banginius“:1. Žiedo akies lizdas yra prancūziškųjų lelijų (fleur-de-lis) formos – tai valdovo valdžios simbolis. 2. Žiedas rastas suardytoje gotikinėje kriptoje be mirusiojo palaikų. Gotikinėje ir jos vietoje pastatytoje vėlesnėje kriptoje galėjo būti palaidoti tik aukščiausią pasaulietinę arba bažnytinę valdžią turėję Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) asmenys. 3.Vytautas, tapęs Lenkijos karaliaus vietininku Lietuvoje (didžiuoju kunigaikščiu), pagal viduramžių Europos investitūrą privalėjo gauti pareigybę atitinkančius valdžios simbolius. Investitūros procesas prasidėjo 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravoje ištikimybės priesaikomis Lenkijos karaliui Vladislovui Jogailai ir karalienei Jadvygai, o baigtas 1393 m. vasaros antrojoje pusėje, kai iš Krokuvos buvo atsiųstas tai patvirtinantis auksinis žiedas. „Tas pats juvelyrikos šedevras, 1969 m. surastas išdraskytoje Katedros fundatoriaus (globėjo) Vytauto kapavietėje“, – nė trupučio neabejoja E. Svetikas.
 
Neatpažintas istorinio paveldo objektas
 
„Pritariu dailėtyrininkės Birutės Rūtos Vitkauskienės nuomonei, kad tai šimtu metų vėliau nukaltas ir visai kitam asmeniui priklausęs žiedas. Ši prielaida daug įtikinamesnė negu E. Svetiko fantazijos ar kito panašaus eksperto Tomo Baranausko išvedžiojimai apie neva Vytauto diržą, aptiktą Baltarusijoje. Kasinėjant Valdovų rūmų teritoriją rasta šimtai raktų. Negi ir jie iškrito iš Vytauto kišenės?“, – „Ūkininko patarėjui“ kandžiai tvirtino Nacionalinio muziejaus LDK valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas. E. Svetiko oponentai nesugeba paaiškinti, kam, jeigu ne Vytautui, priklausė tiek ginčų sukėlęs meno dirbinys, tačiau laikosi nuomonės, kad perlais lietuvių didikai ėmė puoštis tik XVI amžiuje. Įrodymas – paveikslai, kuriuose Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto antroji žmona Barbora Radvilaitė (mirusi 1551-aisiais būdama vos 31 metų) pavaizduota su perlų karoliais ant kaklo. Bet po Katedros grindimis rastas žiedas pernelyg didelis, masyvus (akies skersmuo – 1,42 cm), todėl jokiu būdu negalėjo priklausyti moteriai. Pasak V. Dolinsko, jeigu kada nors žiedas ir pateks į Valdovų rūmų menes, tai tik kaip neatpažintas istorinio paveldo objektas.
 
Kur laikomas „nesantaikos obuolys“?
 
Ketverius metus, nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. spalio 30 d., žiedas kartu su Vilniaus Katedros lobyno kolekcija buvo eksponuojamas Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“. „Kadangi žiedas rastas Katedroje, jis – Katalikų Bažnyčios nuosavybė. Tikriausiai kardinolas (Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis – red. past.) žiedą pasiėmė, nors tiksliai nežinau“, – abejingumo galbūt Vytautui Didžiajam priklausiusiam daiktui neslėpė Valdovų rūmų direktorius.
 
„Vienintelis Vytauto Didžiojo palikimas, dėl kurio tikroviškumo nė vienas mokslininkas neabejoja, – valdovo patvirtinti įsakai, laiškai“, – įsitikinęs ir V. Dolinskas. Nors ir šiuo atveju – kaip pažiūrėsi. Anot V. Dolinsko, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tais laikais nebuvo įprasta, kad valdovai pasirašinėtų korespondenciją, nuo Vytautui priskiriamų rašytinių dokumentų vaško antspaudai nuplėšti.
 
Aukštyn kojomis apverstos teorijos
 
Valdovų rūmų direktorius abejoja ir istorija apie Lenkijos-Vokietijos pasienyje pakeliui į Lietuvą pavogtą Vytauto Didžiojo karūną.„Gal į Lietuvą buvo vežami tik Šventosios Romos imperijos raštai, leidžiantys karūnuotis. O juos gavus karūna būtų pagaminta pas mus, Lietuvoje“, – aukštyn kojomis visas ligšiolines neįvykusios Vytauto karūnacijos teorijas apvertė V. Dolinskas. Neatsiliko ir E. Svetikas. Jo versija tokia: karūna buvo pagaminta, bet Vytautas negalėjo būti karūnuotas. Tai, pasak E. Svetiko, prieštaravo to laikotarpio teisei, nes Vytautas davė priesaiką iki gyvos galvos būti savo pusbrolio Jogailos, Lenkijos karaliaus, vasalu. „Vytauto karūnavimo istorija – tai imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio gudriai suregzta intriga. Zigmantas norėjo suskaldyti Lietuvos ir Lenkijos vienybę, kad jo vadovaujamai Šventajai Romos imperijai neatsirastų stipri konkurentė – lenkų ir lietuvių sąjunga“, – aiškino Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas E. Svetikas.
 
Vienas liudijimas: brangakmenis
 
Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorijos (Vilnius, 1987 m.) 1-ajame tome rašoma, kad, apžiūrint XV a. auksinį žiedą iš Vilniaus katedros rūsių, žvilgsnį nejučiomis prikausto „didelis balzganas perlas“. „Man teko ne tik matyti šį daug ginčų keliantį juvelyrinį dirbinį, bet ir laikyti, dėlioti jį“, – pasigyrė V. Dolinskas, priklausantis Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties komisijai, kuriai iki pat mirties vadovavo kadenciją baigęs prezidentas Algirdas Brazauskas. V. Dolinskas tikino, kad žiedas inkrustuotas tikru perlu, kuris, tiesa, yra pažeistas. Tačiau Valdovų rūmų šefas nepatikslino, ar brangiojo mineralo būklė labai prasta.
 
Priešingas tvirtinimas: pakaitalas
 
E. Svetikas tvirtina, kad žiedo lizde – tik perlo pakaitalas iš emalio. „Visuotinai nustatyta, kad perlas negali išlikti tiek šimtmečių ir dar tokiame dirvožemyje. Juk tai jūrų ar upių moliuskų geldelėse išaugęs organinis brangakmenis. Be to, į Katedros žiedo lizdą įstatyta pūpso didelė akis, o stambūs perlai yra labai reti, galima sakyti, anomaliniai. (Filipinuose prie Palavano salos 1934 m. gegužės 7 d. rastas didžiausias pasaulio perlas svėrė 6,36 kg – red. past.). Sunku patikėti, kad tais laikais Lietuvos rinkoje galėjo būti tokių egzotiškų brangakmenių. Antra, šie papuošalai paprastai nepjaustomi, žiedų akims parenkami kokybiški rutulio formos perlai, o akis, apie kuria kalbame, – netaisyklingas pusrutulis“, – svarstė E. Svetikas. Jis apgailestauja, kad žiedas, ypač jo akis, beveik netyrinėti. Viduramžiški aprašymai – labai nekonkretūs. Auksinis ir „cum szmelcz“ (iš lotynų ir lenkų kalbų galima versti dvejopai – „su perlu“ arba „su emaliu“).
 
Po valdovo galva – pusbrangiai akmenys
 
„Vis dėlto ne žiedo akies cheminė sudėtis svarbiausias dalykas. Daug reikšmingiau – ką žiedas simbolizuoja, kokius savininko politinius tikslus, dvasines savybes atskleidžia. Karaliaus vainiką primenantis akies lizdas ne atsitiktinai sudėstytas iš aštuonių heraldinių lelijų – skaičius aštuoni pagal Naująjį Testamentą reiškia „pirmą savaitės dieną“ po septynių, tai yra laiką, kai Kristus prisikėlė iš numirusiųjų“, – atšovė E. Svetikas, „Ūkininko patarėjui“ pasiteiravus, kodėl galingas Lietuvos valdovas, prieš kurį drebėjo visa Rytų Europa, turėjo tokį gana prasčiokišką žiedą – su stikliniu karoliuku vietoj tikro brangakmenio. Anot E. Svetiko, karališkos insignijos (luomo ženklai) nebūtinai puošiamos pačiais rečiausiais brangakmeniais. Štai ištyrus Katedroje taip pat palaidoto Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio palaikus, karste po jo galva rasti du plonyčiai auksiniai žiedeliai su turkio akimis (turkis -pusbrangis, nepermatomas, mėlynai žalios spalvos mineralas).
 
Šiandien ekonomikos krizė verčia Lietuvos valdžią susimažinti savo atlyginimus ir nefinansuoti vaidybinio filmo apie Žalgirio mūšį. E. Svetikas nenori sutikti, kad prieš 600 metų Vytautas pasirinko pigesnį valdovišką simbolį, nes tuometinė Lietuva taip pat gyveno skurdžiai, buvo priversta taupyti, XV amžiuje vidutiniškai septyni kūdikiai iš dešimties kaimo gryčiose mirdavo neišaugę iš vystyklų. „Tais laikais didikams užtekdavo tiek valdžios, kiek Dievas suteikė“, – tvirtino humanitarinių mokslų daktaras E. Svetikas.
 
Vytautui mirus, baigėsi Lietuvos istorija?
 
Pasakojamos legendos, kad viskas, prie ko prisiliesdavo antikinės Frygijos (dabar – Turkijos Anatolijos regionas) karalius Midas, virsdavo auksu. O Vytauto Didžiojo žiedo perlas nuo visų svetimų prisilietimų per šešis amžius virto beverčiu blizgučiu. Šiandien Vytautui mūsų visuomenė abejinga tiek pat, kiek tarpukario Lietuva jį mylėjo. Toji meilė sugebėjo neužgesti net iki 1988 m. Atgimimo laikų. Kokias knygas pirmiausia skubėta pakartotinai spausdinti, vos atsileido sovietų cenzūros varžtai – Prahos (Čekija) Vokiečių universiteto profesoriaus Jozefo Pficnerio (Josef Pfitzner) veikalą „Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas kaip politikas“, istoriko, viduramžių tyrinėtojo Zenono Ivinskio „Lietuvos istoriją iki Vytauto Didžiojo mirties“. Vytauto laikus tarpukario Lietuvos ir pokario išeivijos istorikai laikė aukščiausia valstybės reikalų tvarkymo viršūne – visi kiti Lietuvos vedliai turėjo ir privalėjo siekti tokios pat valdymo kokybės, bet pralenkti Vytauto – neįmanoma.
 
Prieš 20 metų, 1990 m. spalio 25 d., Aukščiausioji Taryba nutarė, kad tauta kasmet liepos 6- ąją turi šlovinti kitą valdovą, įsitvirtinusį soste Sadamo Huseino stiliumi – pakeliui į absoliučią valdžią išžudžiusį daug garbingų lietuvių kunigaikščių. Nemažai Sovietų Sąjungos užmiršti nepajėgiančių Lietuvos gyventojų europriešininkų dabar simpatizuoja pagoniškajai, nuo Vakarų Europos užsidariusiai ir su ja kovojusiai viduramžių Lietuvai. 2009 m. sausį, pirmąjį Lietuvos vardo tūkstantmečio mėnesį, visuomeninis radijas transliavo debiutuojančios autorės Vidos Mikšytės-Morkevičienės „istorinį“ spektaklį „Karūna“. Kūrinio anotacijoje buvo rašoma, kad likimas atkeršijo Vytautui, užgesinusiam „šventąją ugnį“ ir išdavusiam savus dievus (pagonių stabus) – dėl to jam nepavyko tapti karaliumi.
 
Litbelo didžioji kunigaikštystė
 
Lietuvą katalikiškai pakrikštijęs ir į Vakarus vedęs Vytautas šiandien lengvai atiduodamas (išduodamas) Baltarusijai. Gudai savo sukonstruotus troleibusus pavadino „Vitovto“ vardu ir pelnosi, pardavinėdami juos Vilniaus savivaldybei. Minsko istorikai, nesulaukdami jokio mūsų mokslininkų atsako, tvirtina, kad Vytautas su Jogaila buitiškai bendravę „gimtąja senąja baltarusių (litvinų) kalba“. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė susitaria su Baltarusijos liaudies vadu Aleksandru Lukašenka dėl „paprastesnių kelionių per abiejų valstybių sieną“: Gardino ir Lydos gyventojai galėtų be vizų atvykti į Vilnių ir Druskininkus, o vilniečiai – svečiuotis Naugarduke ir Ašmenoje. Politologai atkreipia dėmesį, kad bevizė teritorija (50 km iš vienos sienos pusės ir kitos) sutaps su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių sričių, kuriose daugiausia gyveno lietuviškai nesupratę „litvinai“, riba prieš trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą. Pagal Vilniaus ir Minsko sutartį į naująją XXI a. „Litbelo didžiąją kunigaikštystę“ nebus įleidžiami žamoitai (žmudzinai), aukštaitai, kovenskai (kauniečiai) ir kiti buvusios LDK „marginalai“, anot Gudijos nacionalistų.
 
„Ūkininko patarėjas“
 
www.balsas.lt
 
Nuotraukoje: Vytautas Didysis

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra