Kiek lietuvaičių ištekėjo už Lietuvoje internuotų lenkų?

Autorius: Data: 2013-01-24, 16:45 Spausdinti

Kiek lietuvaičių ištekėjo už Lietuvoje internuotų lenkų?

Aušra VIRVIČIENĖ, Vilnius

2013 m. sausio 24 d. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidaryta paroda „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“. Joje panaudota medžiaga yra iš Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Danijos institutų, muziejų ir privačių asmenų kolekcijų. Paroda veiks iki vasario 28 d.

Dvidešimtyje chronologiškai išdėstytų parodos stendų eksponuojamos fotografijos, spaudos publikacijos, dokumentai, žemėlapiai ir schemos atspindi tragišką Lenkijos valstybės politinę situaciją po 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribentropo ir Molotovo pakto pasirašymo, Lenkijos gynimą 1939 m. rugsėjo mėn., kariškių ir civilių gyventojų pasitraukimą į Lietuvą, Lietuvos poziciją Lenkijos atžvilgiu 1939 m. rugsėjo mėn., internavimo stovyklų sistemos kūrimą ir išsidėstymą 1939–1940 m., kasdieninį gyvenimą internavimo stovyklose, pogrindinę ir kūrybinę internuotųjų veiklą, internavimo stovyklų administracijos pareigūnų biografijas, Lietuvos lenkų pagalbą internuotiesiems ir karo pabėgėliams bei internavimo stovyklų vadovybės ir pačių internuotųjų likimą po Lietuvos okupacijos 1940 m. birželio mėn.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė nacistinė Vokietija, rugsėjo 17 d. – Sovietų Sąjunga. Apsiginti prieš dvi grobuoniškas valstybes be sąjungininkų pagalbos buvo neįmanoma. Po nesėkmingo Lenkijos gynimo prasidėjo masinis karių ir civilių gyventojų traukimasis iš okupuotos šalies. 1939 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos sieną kirto apie 15 000 lenkų. Didžioji jų dauguma buvo kariai ir policininkai, kurie pagal tarptautinę karo teisę buvo internuoti.

Internuotųjų stovyklose virė kultūrinis gyvenimas

Pirmosios internuotųjų stovyklos skubiai buvo įkurtos ištuštėjusiuose Birštono, Kulautuvos ir Palangos kurortuose, Alytuje, Kuršėnuose ir Rokiškyje. Vėliau internuotieji buvo perkelti į keturias dideles stovyklas Kalvarijoje, Ukmergėje, Vilkaviškyje ir Kaune. Internuotaisiais, vadovaujantis tarptautinėmis sutartimis, rūpinosi Lietuvos vyriausybė, civiliais pabėgėliais – Lietuvos Raudonasis Kryžius, padedamas Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus. Lietuvos vyriausybė ir įvairios organizacijos ragino Lietuvos gyventojus padėti kaimyninės valstybės karo pabėgėliams ir juos paremti. Į šį kvietimą atsiliepė daug Lietuvos gyventojų. Su dideliu entuziazmu civiliais karo pabėgėliais rūpinosi, maisto ir drabužių paketus internuotiesiems ruošė Lietuvoje gyvenę lenkai ir žydai. Kasdieninį internuotųjų gyvenimą stovyklose reglamentavo griežta dienotvarkė, paremta karine disciplina. Stovyklų gyventojai turėjo užsiimti darbine ir kultūrine veikla. Stovyklose būdavo iškilmingai minimos valstybinės šventės, organizuojami chorų pasirodymai, veikė savišvietos būreliai ir bibliotekos. Ypatingu pasiekimu tapo savo leidinio ir teatro įsteigimas Kalvarijos internuotųjų stovykloje. Nepaisant visų anksčiau minėtų stovyklų administracijos pastangų sukurti internuotiesiems normalias gyvenimo sąlygas, dauguma jų dėl priverstinio išsiskyrimo su artimaisiais jautėsi prislėgti, išgyveno dėl savo valstybės praradimo, nes nematė jokių politinės situacijos gerėjimo perspektyvų. Šios ir kitos priežastys skatino stovyklų gyventojus ieškoti išeičių. Viena iš jų – jau pirmosiomis savaitėmis internavimo stovyklose susikūrusios pogrindinės organizacijos, kurių veikla daugiausia buvo sutelkta į internuotųjų moralės ir patriotizmo palaikymą. Kitas sprendimo būdas – pabėgimas iš internavimo stovyklos ir bandymai pasitraukti į Vakarus. Nepaisant to, kad Lietuvos valdžia, siekdama sumažinti internuotųjų skaičių, nuolat paleisdavo iš stovyklų asmenis, kurie būdavo pripažinti netinkamais karinei tarnybai arba kurie buvo priėmę Lietuvos pilietybę, pabėgimai nesiliovė. Internuotųjų skaičius stovyklose per 1939–1940 m. sumažėjo nuo 15 000 iki 4 372. Pastarieji 1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą pateko į Sovietų Sąjungos valdžios rankas ir buvo išvežti į Kozelsko ir Juchnovo (Kalugos sr.) lagerius. Vėliau pateko į lagerius už poliarinio rato. Represijų neišvengė ir internavimo stovyklų pareigūnai.

Dauguma jų buvo išsiųsti į lagerius, tik keliems pavyko pasitraukti į Vakarus.

Su internuotais lenkais Lietuvoje elgtasi geranoriškai ir deramai

Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoja, patarėja Maria Slebioda susirinkusiems sakė, kad lenkiška šios parodos versija Varšuvoje, Seime, buvo pristatyta dar užpernai, liepos mėnesį. Parodos atidaryme Varšuvoje dalyvavo Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos pirmininko pavaduotoja Seimo narė Uršula Augustyn. Ji išreiškė viltį, kad paroda pasitarnaus gilesniam Lenkijos ir Lietuvos istorijos pažinimui, istorijos, kurioje yra labai daug puikių momentų, tačiau netrūko ir sunkių momentų. Tiek vieni, tiek kiti turi mus artinti ir jungti. Ši paroda pasakoja apie sunkius mūsų bendros istorijos momentus prasidėjus II pasauliniam karui, kai Lietuvoje buvo internuoti lenkų kariai ir civiliai. Pasak M. Slebiodos, „ir nors daugelio lietuvių ir lenkų atmintyje liko nemažai nesusipratimų iš tarpukario laikotarpio, reikia pripažinti, kad su lenkais Lietuvoje buvo elgiamasi labai geranoriškai ir deramai. Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijoje yra labai daug puikių momentų, kai turėdami abipusę grėsmę mes sugebėdavome mobilizuoti savo jėgas ir vieni kitiems padėti. Lenkų karių, internuotų Lietuvoje, istorija yra mūsų kaimyninės šalies istorija. Šalies, kuri nepaisant karo žiaurumų ir pavojų, labai sunkiu ir labai sudėtingu momentu išreiškė supratimą ir palankumą kaimyninės lenkų tautos atžvilgiu“.

Tautodailininkė Živilė Vasiliauskienė: lietuvaitės tekėjo už internuotųjų

Su „Vorutos“ redakcija susisiekusi tautodailininkė Živilė Vasiliauskienė sakė pasigedusi vienos informacijos – ne viena lietuvaitė yra ištekėjusi už internuotųjų lenkų. „Gyvenau su tėveliais tada Kaune, man buvo trylika metų, kai geriausia mano mamos draugė tekėjo už internuoto lenkų karininko. Mamos draugė Eugenija Baikovaitė Šančiuose turėjo parduotuvėlę, „Gražina“. Vestuvės vyko Karmelitų bažnyčioje, susituokusi lietuvaitės ir lenko pora nuomojosi butą Spynų gatvėje. 1944 m. Eugenija su vyru pasitraukė į Berlyną. Dar žinau, jog mamai laišku pranešė, kad viskas gerai, gyvena Vokietijoje. Gaila, tačiau daugiau jokių žinių apie šią šeimą neturiu. Tačiau žinau, jog tai nebuvo vienintelė lietuvaičių ir internuotųjų lenkų santuoka“, – „Vorutai“ pasakojo tautodailininkė.

Živilė Vasiliauskienė Vilniuje gyvena daugiau nei 60 metų. Sausio 23-ąją Stasio Vainiūno namuose buvo atidaryta tautodailininkės paroda, skirta Vilniui (690-osioms metinėms), kuri veiks iki kovo 6 d. Parodą galima pamatyti trečiadieniais, nuo 17 val.  Stasio Vainiūno namuose Vilniuje, A. Goštauto 2-41.

Parodos organizatorių nuotr.

Parodos , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra