KGB kraitis Nepriklausomai Lietuvai: priimti ar atsisakyti?

Autorius: Data: 2011-03-10, 08:08 Spausdinti

KGB kraitis Nepriklausomai Lietuvai: priimti ar atsisakyti?

Ingrida VĖGĖLYTĖ

„Čia juk ideologijos klausimas. Jūs gi jauna moteris, jūs negyvenote prie tos valdžios ir jums dvidešimt metų buvo kalama, kad čia (KGB – aut. past.) dirbo tiktai nusikaltėliai. O ten dirbo geri ir kvalifikuoti žmonės, jeigu plačiau – tai mažai kas iš tų žmonių, kurie ten dirbo, užsiėmė ideologiniais klausimais.

Tai buvo žmonės, kurie su banditizmu, su nusikaltėliais kovojo, tai buvo profesionalai. Jeigu šitie žmonės iš karto būtų patekę į valdžią, aš manau, kad nebūtų atsitikę tokių dalykų, kurie buvo visus šiuos dvidešimt metų“, – štai taip jaunąją Lietuvos kartą DELFI tėviškai mokė tik ką į Vilniaus miesto tarybą išrinktas Rusų aljanso atstovas A. Balakinas, 20 metų dirbęs KGB inžinieriumi. Šitoks „šiltas“ atsiliepimas apie nusikalstamą instituciją KGB politikos apžvalgininką K. Girnių paskatino rašyti komentarą į tą patį DELFI, aiškinantį, kad KGB darbuotojai nebuvo didvyriai, kovoję su CŽV šnipais Lietuvoje.

Iš tiesų, – negali nesutikti su A. Balakinu, – jeigu „šitie žmonės iš karto būtų patekę į valdžią“ arba jei jie net nebūtų netekę turėtos valdžios, tikrai „nebūtų atsitikę tokių dalykų“, kaip nepriklausoma Lietuva. Kažin ar čia dar būtų likę ir tų pačių lietuvių bei kitokių tautybių demokratų. Ypač po Sausio 13-osios. Taigi, gerbiama, kolege, Jūs jauna, mažai ką žinote. Štai Jums senas čekistas nepriklausomoje Lietuvoje atskleis visą tiesą, paaiškins, kas buvo kas.

O ką padarė pati nepriklausoma Lietuva, kad tokie buvusio KGB darbuotojo „tėviški“ pamokymai dėl savo absurdiškumo neturėtų vertės dabartiniame viešajame diskurse?

Nepavykusi liustracija

Atrodytų, be švietimo didžiausią darbą šioje srityje turėjo nuveikti liustracijos procesas, kurį valstybė užsibrėžė įvykdyti. Deja, su liustracija išėjo prastai. Iš pradžių prisipažinti valstybei, kad bendradarbiavo su KGB ir pasinaudoti galimybe išlikti įslaptinti, išdrįso tik apie pusantro tūkstančio žmonių. Likusius pripažinti bendradarbiavus ir „išslaptinti“ privalėjo Liustracijos komisija. Tačiau visuomeniniais pagrindais dirbanti Komisija susidūrė su kietu riešutėliu: atskleisti KGB darbuotojai kreipėsi į teismus ir nusisamdę gerus advokatus lengvai laimėdavo prieš visuomenininkus iš Liustracijos komisijos, kurie papildomų lėšų bylinėjimuisi iš valstybės nebuvo gavę. Todėl ir pati Komisija dėl tokio bejėgiškumo kartkartėmis byrėdavo ir buvo formuojama iš naujo.

Vasario pabaigoje paskutinės sudėties Liustracijos komisija patyrė, galima sakyti, didžiausią fiasko. Vasario 25 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė jos apeliacinį skundą ir paliko galioti pernai vasarį priimtą nutarimą, kad Liustracijos komisijos sprendimas, kuriuo ekspremjerė Kazimiera Prunskienė pripažinta slapta bendradarbiavusi su KGB, turi būti panaikintas. Ir šis sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Pasak Komisijos narių, po šio K. Prunskienės, kažkada pasirinkusios Šatrijos slapyvardę KGB, išteisinimo, iš teismų nebėra ko tikėtis. Jų teigimu, apie šią personą yra tiek išlikusių archyvinių įrodymų dirbus KGB, kad užtektų kiekvienam normaliam teisingumo principais ir įstatymais besivadovaujančiam teismui tokį faktą pripažinti kaip tikrą. Vien jau ką reiškia per televiziją parodytas jos pačios pasakojimas, kaip ji rinkosi sau KGB agentės slapyvardį… Bet nepripažino. Maža to, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas tą pačią dieną priėmė nuosprendį privataus kaltinimo bylų proceso tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kuriuo Liustracijos komisijos vadovą Algimantą Urmoną pripažino kaltu įžeidus Seimo narį K. Ramelį, savo viešais įtarimais jį dalyvavus K. Prunskienės išteisinimo reikaluose.

Šiuo metu Liustracijos komisija turi dar bent porą šimtų bylų apie buvusius KGB slaptuosius bendradarbius, tačiau jų viešinti nebemato prasmės dėl Lietuvos teismų formalaus požiūrio į KGB archyvuose surinktus įrodymus.

„Liustracijos komisija niekada nebebus veiksminga. Čia tik varginimas tų žmonių, kurie joje dirba. Teismai, kaip matome, vis tiek daro savo išvadas. Jie žiūri labai formaliai, ir jų supratimas apie tą (KGB archyvinę – aut. past.) medžiagą yra nulinis. Jie nesupranta, ką reiškia tie saugumo dokumentai. Žinoma, buvo galima konsultuotis, juk yra žmonių, kurie jau perkandę tuos dokumentus. Tačiau teismai į tai žiūri formaliai ir tiek“, – sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė.

Šiuo metu Liustracijos komisija formaliai dar veikia. Jos veikla įstatymiškai nėra apribota kokiomis nors datomis. Aukščiausiose valstybės institucijose vyrauja dvi nuomonės dėl Komisijos ateities: vieni norėtų, kad ji darbą baigtų. Kiti tvirtina, kad ši Komisija turėtų išlikti ir, esant reikalui, atsiradus papildomiems įrodymams, galėtų daryti sprendimus.

Ėjimas Nr. 2 – viešinimas

Liustracijos bejėgiškumą visuomenė, specialistai ir Seimas konstatavo ir apie tai viešai diskutavo jau keletą metų. Šios kadencijos Seime buvo prieita prie išvados, kad nebeverta pasikliauti šia merdėjančia praktika ir buvo priimti įstatymai, kurie nuo šių metų pradžios LGGRT centrą įpareigojo pradėti internete viešinti archyvinius KGB dokumentus. Tiesa, Centrui buvo duoti du mėnesiai pasiruošimo darbams, tad visuomenė „atvirą ir nevaržomą“ internetinę pažintį su buvusia nusikalstama sovietinės Lietuvos saugumo sistema, jos struktūra, vadovais, slaptaisiais ir kitokiais agentais turėjo pradėti išaušus pavasariui, t. y. nuo kovo 1-osios. Deja, kovo 1-osios jau sulaukėme, bet Lietuvos visuomenė žadėtos galimybės vis dar neturi. (Užtat A. Balakinas vis dar gali autoritetingai mokyti mūsų jaunąją kartą, aiškindamas, kokie esą geri buvę sovietiniai saugumiečiai). Priežastis – banali. LGGRTC iš valstybės biudžeto šiam tikslui kol kas nėra skirta jokių lėšų. Ekonominė krizė. Mes dabar taupome. Sutaupėme, vadinasi…

Viena didžiausių problemų, tekusių LGGRT centrui yra ta, kad jis perėmė iš Valstybės saugumo departamento įslaptintas liustraciją perėjusių, t.y. prisipažinusių buvusių KGB bendradarbių bylas, kurias valstybė yra įsipareigojusi saugoti paslaptyje dar ne vienus metus. Norint tinkamai perimti šiuos valstybės paslaptį sudarančius dokumentus, Centrui prisireikė įsirengti specialias patalpas jiems laikyti. O be šių dokumentų negalima pradėti kitų likusių KGB archyvinių dokumentų viešinimo darbų, nes kiekvieną popierėlį reikia patikrinti, ar jis neužsimena apie įslaptintuose dokumentuose kalbamus asmenis. Juk jų viešinti dar negalima.

LGGRTC vadovė skundėsi, kad štai tokių dokumentų laikymo sąlygoms jau išleista 40 tūkst. litų, nors lėšos iš biudžeto tokiems darbams bus skirtos nuo antrojo ketvirčio. Dėl šios priežasties vėliau bus sukurta ir speciali interneto svetainė. Ruošiamasi pirmuosius KGB archyvo dokumentus pradėti viešinti LGGRTC svetainėje, tam tikslui sukūrus specialią rubriką (gal ryškesnę, pulsuojančią). Gal pavadins tiesiog „KGB veikla Lietuvoje“. Nors ir tai dar nėra galutinis sprendimas

Nereikia būti naiviems ir įsivaizduoti, kad be papildomų žmonių ir lėšų viešinimo darbai vyks sparčiai. Juk kiekvieną numatytą skelbti popierėlį, kurių bylose būna šimtai ir tūkstančiai, reikės dėti į skenerį ir jo kopiją perkelti į kompiuterį. O tai gana daug laiko reikalaujantis techninis darbas. Juk viešinimas vyks internete, visus dokumentus reikia suskaitmeninti. Kalbinta T. B. Burauskaitė net galvojo šiam juodam ir mažai apmokamam darbui paieškoti neįgalių žmonių. Ją suprasti galima – juk verstis kažkaip reikia. Kyla ir dar daugiau klausimų: ar tokia interneto svetainė bus tinkamai apsaugota, ar jos neužpuls, nesugadins kokie nors specialiai paprašyti tarptautiniai kompiuterių plėšikai, jau kartą parodę Estijai, ką reiškia tikras puolimas prieš valstybinių įstaigų interneto svetaines

Pati LGGRT centro vadovė T. B. Burauskaitė tvirtino, kad, nepaisant lėšų stygiaus, dideliems KGB archyvo darbams sparčiai ruošiamasi, ir kovo mėnesį pirmieji dokumentai jau bus paskelbti. Ji tvirtino jau seniai turinti savo planą, kuriam posėdyje pas Lietuvos Prezidentę buvo pritarta, nuo ko pradėti minimų archyvų viešinimo darbus ir pagal kokius principus juos vykdyti. Labai svarbu yra tai, kad viešinimo darbai bus pradėti ne nuo seniausių iki naujausių archyvinių dokumentų, bet atvirkščiai. Nuo pačių naujausių, kurie tikriausiai palies ir dabar dar veiklius ar žinomus visuomenėje žmones, buvusius KGB bendradarbius, ir – trisdešimt metų atgal į praeitį.

„Dar daug yra tokių likusių, kurie pagal principą – vagie, kepurė dega – visą laiką laikosi sau už galvos ir dirbdami svarbiuose postuose galimai daro įtaką“, – sakė LGGRTC vadovė.

Vis dėlto ji tvirtino, kad pagrindinis tikslas – parodyti visuomenei KGB kaip instituciją: kokios buvo jos funkcijos, struktūra, padaliniai, jų tarpusavio ryšiai. Svarbiausi skyriai – žvalgybos, kontržvalgybos ir ideologinės žvalgybos. Itin svarbus tardymo skyrius, taip pat – penktasis skyrius, kuris užsiėmė emigracija, Bažnyčia. Nors dešimtas skyrius – irgi svarbus, nes tai buvo apskaitos skyrius, kurio žinioje buvo agentų kortelės, tiesa, išlikusios tik su slapyvardžiais. Taip pat bus viešinamas personalas, tarnybinės darbuotojų biografijos, jų nuotraukos, KGB darbuotojų apdovanojimai, sveikinimai ir t. t. Prie padalinių bus jungiamas ne tik vykdantysis personalas, bet ir jų veikla: jei turėjo agentūrą, tai bus viešinama ir visa agentūra.

Vėliau ši įstaigos piramidė bus plėtojama šakomis. Jas sudarys tam tikri teminiai kompleksai, skirti priedangos įstaigoms atskleisti arba tam tikriems įvykiams paaiškinti. Pavyzdžiui, atskira tema galėtų būti Tėviškės draugija, neva veikusi ryšiams su išeivija palaikyti, kuri knibždėte knibždėjo nuo KGB agentų. Ten etatiniai KGB darbuotojai būdavo įdarbinami kaip žurnalistai ar kitokie darbuotojai. Kita tema galėtų būti kunigo J.Zdebskio žūtis ir visas KGB įdirbis, visi saugumiečiai, sukęsi aplink šį įvykį. Taip pat – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – visas KGB darbas jos atžvilgiu. Ne tik agentai, bet ir atskirų KGB skyrių veikla, susijusi su šiais objektais ir subjektais.

„Mūsų tikslas parodyti tos institucijos veiklą, poveikį visuomenei ir asmeniui, kad truputį tų įvairiausių mitų būtų mažiau ir vienąkart priartėtumėme prie kuo pilnesnio vaizdo. Tokį uždavinį mes sau iškėlėme“, – teigė LGGRTC direktorė.

Uždavinys ne iš lengvųjų. Nors ji teigė, kad šitą darbą norėtų atlikti korektiškai, bet aišku, kad visiems įtikti bus sunku. Mat KGB archyvinių dokumentų viešinimas sudaro dar daugiau problemų, nei žmonės įsivaizduoja. Ji teigė, kad tikriausiai į KGB archyvo viešinimą su tam tikru nuogąstavimu žiūri ne tik buvę agentai, bet ir tie, kurie žino, kad buvo sekami.

„Mes tikrai kupiūruosim dokumentus, kur kalbama apie sekamo žmogaus labai asmeniškus dalykus. Kad žmogaus, kuris buvo, pavyzdžiui, slapta stebimas ar įrašinėjamas dvidešimt keturias valandas per parą, jo privatus gyvenimas nebūtų dar kartą viešinamas, kad auka dar kartą netaptų auka“, – aiškino T. B. Burauskaitė, kaip pavyzdį pateikusi žinomo publicisto ir vertėjo Juozo Keliuočio sekimo stenogramą, kai bute buvo įtaisyta KGB sekimo įranga, įrašinėjusi kiekvieną apsilankiusiojo žodį ar veiksmą, kurios fragmentą dar 2002 metais publikavo „Naujasis Židinys“.

Taip pat neketinama spekuliuoti konkrečių žmonių verbavimo istorijomis, kai žmonės sovietų saugumiečių būdavo tiesiog šantažuojami, pasinaudojant jų silpnybėmis. Pavyzdžiui, komandiruotės metu turėtais nesantuokiniais ryšiais ar pagavus ką nors vagiant iš kokios gamyklos. Tokiais atvejais KGB mėgindavo šantažuoti žmogų, kad jis pradėtų jiems dirbti.

Pasak T. B. Burauskaitės, negalima taip paprastai išviešinti apklausos protokolų ar bylų, dėti dokumentus paprastai, taip, kaip jie guli bylose, nieko nepaaiškinus, nes skaitantysis gali susidaryti visiškai klaidingą įspūdį. Netgi kalbant apie agentus, taip pat reikia daryti tam tikrą atranką: „Bylas mes galime identifikuoti, pakanka medžiagos, bet reikia žiūrėti, ar tikrai jis buvo agentas ir dirbo, o gal buvo naudojamas tik kaip šaltinis. KGB „istočnik“ (informacijos šaltinis) gali būti net trejopas. Ir tas, kuris šiaip tik šneka, o agentas sėdi ir paskui apie jį parašo. Ir tas pats agentas, kurio išklausęs ataskaitą rašo jo viršininkas – agentą jis taip pat „istočniku“ vadina. Pati esu porą kartų susipainiojusi ir žinau, kaip atsargiai tokius dokumentus reikia skelbti.

Labai svarbu, kad skaitytojas skelbiamą informaciją suprastų adekvačiai, taip, kaip ir mes, kurie ją teikiame. (…) Mes norime, kad nebūtų taip, jog istorikas surado dokumentą, ir mes iš karto jį skelbiame. Specialistai pagal tam tikrą sutartą mūsų sistemą atrinkinės svarbiausius, informatyvius dokumentus. Bus grupė ekspertų, kurie aprobuos juos teikti į viešumą. (…) Trys bus mūsų (LGGRT centro) žmonės, o paskui kviečiame profesorių Antaną Tylą, dr.Vytautą Tininį ir Algirdą Endriukaitį“. Anot jos, esant reikalui, bus prašoma teisininkų ar asmens duomenų apsaugos specialistų pagalbos.

Iš tiesų, norint dabartines kartas supažindinti su KGB veikla, būtina kartu su dokumentais pateikti specialistų komentarų, paaiškinančių straipsnių. Paklausta, ar turi honorarų fondą šiems darbams atlikti, T. B. Burauskaitė dar kartą patvirtino, kad jokių lėšų viešinimo darbams Centras kol kas nėra gavęs. Atrodo, kad vienintelė rodantį tinkamą dėmesį šiai problemai yra mūsų šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri vasario pabaigoje pasikvietė Komisiją KGB archyvams viešinti, išklausė ją ir pažadėjo teisinę bei finansinę valstybės institucijų paramą šiems labai svarbiems darbams pradėti.

Lietuvos sprendimas paviešinti KGB archyvus iš dalies yra paremtas ir tarptautiniu lygmeniu. Dar 2009 m. liepos 8 d. Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) parlamentinė asamblėja yra priėmusi rezoliuciją „Padalintosios Europos suvienijimas: žmogaus teisių ir pilietinių laisvių apsauga XXI amžiuje ESBO regione“, kuria valstybės paragintos toliau tyrinėti totalitarizmo palikimą, skatinti ir remti totalitarinių režimų nusikaltimų mokslinius tyrinėjimus bei pakviesti visas valstybes atverti savo istorijos ir politinių dokumentų archyvus.

O kol tai bus atlikta, kol visuomenė pagaliau turės nevaržomą galimybę susipažinti su KGB veikla Lietuvoje, mes džiugiai žygiuosime sostinės Gedimino prospektu pro buvusius KGB rūmus su požemine žmonių šaudymo kamera, kaskart užmindami ant pilkos, specialios grindinio plokštelės po buvusiais KGB rūmų langais, kur kažkada kažkoks Lietuvos partizanas Vapsva, apie kurį nemini jokie vadovėliai, pasitiko savo mirtį, iššokęs pro trečio aukšto langą tardymo metu. Žygiuosime sau, besigrožėdami vis gražėjančiu Vilniumi, tikriausiai į kokius nors eilinius rinkimus, kad eilinį kartą išsirinktume sau pačius geriausius delegatus į sostinės ar šalies valdžią – buvusius „šauniuosius“ kagėbistus. Ir iš tiesų – ką gi mes veikėme visus šituos dvidešimt nepriklausomybės metų be jų?

Zenekos nuotr.

www.bernardinai.lt

Istorija ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra