KGB generolas: kaip mes įsiveržėme į Afganistaną

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieš 30 metų gruodžio mėnesį sovietų karinių oro pajėgų kariai parašiutais nusileido į Kabulą ir pradėjo lemtingą karą, kuris vėliau tapo Michailo Gorbačiovo Vietnamu. Buvęs KGB generolas Olegas Kaluginas dalyvavo planuojant invaziją ir dabar apie tai papasakojo „Foreign Policy“ skaitytojams. Pateikiame jo pasakojimą apie Afganistano karą.
 
„Kai Sovietų Sąjunga 1979 metų gruodžio 24 dieną įsiveržė į Afganistaną, buvau KGB užsienio kontržvalgybos padalinio vadovas. Lemtingas įsakymas siųsti mūsų kariuomenę į tokią sudėtingą vietovę jokiais būdais nebuvo iš anksto numatytas sprendimas. Prieš tai, kai sovietų lyderiai priėmė galutinį sprendimą, mes svarstėme galimus pasirinkimus ir ginčijomės tarpusavyje. Čia pateikiama vidinė istorija apie tai, kaip buvo priimtas šis skausmingas sprendimas.
 
Tuo metu aš žvelgiau į Afganistaną kaip į šalį, kuri yra sovietų interesų zonoje ir maniau, kad mes turime daryti viską, kas tik įmanoma, kad neleistume amerikiečiams ir CŽV ten sukurti antisovietinį režimą. Kaip vėliau paaiškės, tuomet labai klydau.
 
Mano pirmoji ir vienintelė kelionė į Afganistaną vyko 1978 metų rugpjūtį. Prieš 4 mėnesius buvo įvykdytas prokomunistinis perversmas, kuriam vadovavęs Nooras Mohammadas Tarakis nuvertė Mohammado Daoudo vyriausybę bei nužudė jį patį bei jo šeimą. Maskva nebuvo labai nudžiugusi dėl žinių apie perversmą, nes, turėdami M. Daoudą, mes turėjo stabilų sąjungininką ir sąlyginę taiką prie savo pietinės sienos.
 
Netrukus į KGB būstinę Maskvoje ėmė plaukti naujienos apie augančią islamistų opoziciją naujajam M. Tarakio režimui Afganistane. Tuomet mano kolega KGB Vladimiras Kriučkovas ir aš buvo nusiųsti į Kabulą surinkti faktus. Tarp mūsų tikslų buvo ir siekis pasirašyti bendradarbiavimo susitarimą tarp sovietų ir Afganistano žvalgybos tarnybų.
 
Ką mes radome ten nuvykę, nebuvo padrąsinantys faktai. Kabulas atsiskleidė man kaip kaimas, kuriame vargas buvo dar didesnis nei kad mačiau per ankstesnį savo vizitą Indijoje. Mes norėjome apsilankyti pietrytiniame Džalalabado mieste, tačiau afganų pareigūnai pasakė mums, kad ten nesaugu – nerimą keliantis signalas, kad situacija šalyje buvo ne tokia rožinė kaip kad vaizdavo šeimininkai.
 
V. Kriučkovas ir aš susitikome su afganų lyderiais, kurie išžudė savo oponentus tam, kad gautų valdžią ir kurie vėliau patys mirė nuo kardo.
 
M. Tarakis, kuris 1965 metais buvo vienas iš Afganistano Komunistų partijos įkūrėjų ir asmeniškai įsakė nužudyti M. Daoudą, tuo metu buvo silpnas, susikūprinęs senas vyras. Turint omenyje jo senyvą amžių, aš supratau, kad jis neturi fizinių pajėgumų ar politinės paramos, kad galėtų ilgą laiką vadovauti šaliai.
 
Vyras, kuris galų gale nuvers M. Tarakį, Hafizullahas Aminas, buvo fiziškai žymiai įspūdingesnė figūra. H. Aminas buvo tamsus, dailus vyras spindinčiomis akimis. Jis buvo įžvalgiausias ir labiausiai išsilavinęs iš visų pareigūnų, kuriuos aš sutikau Afganistane. Ir, kai mes atradome, kad mes abu studijavome Niujorke esančiame Kolumbijos universitete, nedelsiant ėmėme apie tai kalbėti. Mes kalbėjomės angliškai ir dalijomės prisiminimais apie mėgstamiausias vietas ir pažįstamus objektus Didžiajame Obuolyje. Kai atėjo metas išsiskirti, jis mane apkabino ir pakvietė sugrįžti kaip asmeninį svečią. (Aš niekada neturėjau galimybės to padaryti. Kitais metais KGB specialiųjų pajėgų kariai nušovė H. Aminą prezidento rūmuose tuo metu, kai sovietų kariai užėmė miestą).
 
Per kelis susitikimus, vykusius per 1978 metų vizitą, aš kalbėjausi su aukščiausiais Afganistano policijos ir saugumo pareigūnais, instruktavau juos kaip kovoti su vis augančiu CŽV veikimu Kabule ir likusioje šalyje. Afganai neturėjo beveik jokios parties su amerikiečiais ir aš jiems be viso kito pasakiau, kaip sekti ir slapta klausytis Amerikos žvalgybos agentų. Mes vėliau suteikėme jiems kameras ir elektroninę pasiklausymo įrangą.
 
„Jūs čia turite daug Amerikos agentų ir geras galimybes prieš juos veikti. Mes darysime viską, kad jums padėtume“ – pasakiau aš Afganistano saugumo pareigūnams. Viso vizito metu mes buvome traktuojami kaip vyresnieji broliai ir aš išvykau jausdamas, kad, nors opozicija ir auga, tačiau situacija sąlyginai yra mūsų rankose.
 
Po kelionės aš sugrįžau į Maskvą, kur remdamasis KGB vado Jurijaus Andropovo nurodymais, sukūriau aktyvių veiksmų ir bendros strategijos Afganistane planą. Mano siūlymas apėmė šias idėjas:
 
• Afganai turi surinkti įrodymus, kad Pakistane yra apmokomos Islamo partizanų grupės ir tuomet viešai apkaltinti Pakistaną vykdant agresiją prieš afganų žmones;
• Afganistano lyderiai turi nusiųsti laišką Irano lyderiui ajatolai Chomeiniui ir pareikšti paramą Irano revoliucijai. Taip pat laiške turėjo būti reiškiama viltis, kad abi vyriausybės glaudžiai bendradarbiaus.
• Herato provincijoje veikiantys sukilėliai turi būti paskelbti JAV imperialistų ir pasaulinio sionizmo samdiniais, o taip pat nuverstos Irano monarchijos liekanomis;
• Amerikos piliečiai, įtariami sąsajomis su CŽV, turi būti išsiųsti iš Afganistano;
• Provyriausybiškai nusiteikusi dvasininkija turi kreiptis į žmones ir jaunimo, darbininkų bei valstiečių gretose turi būti rengiami sambūriai, per kuriuos reiškiama parama revoliucijai;
•Turi būti sukurti liaudies kovotojų būriai ir „Revoliucijos apsaugos“ komitetai;
• Turi būti įvykdytas reidas sukilėlių užnugaryje, kad būtų sunaikinti jų radijo siųstuvai, bazės ir amunicijos sandėliai;
• Šalyje turi būti sukurta daugiau M. Tarakį remiančių radijo stočių, o iš Sovietų Sąjungos turi padaugėti afganams transliuojamų laidų;
• Į Afganistaną turi būti pasiųsti sovietų patarėjai, turi padažnėti žvalgybinių lėktuvų skrydžiai virš Afganistano, sovietų kariai, dislokuoti pasienyje su Afganistanu, turi sulaukti pastiprinimo ir būti karinėje parengtyje;
 
Tačiau, kaip netrukus bus aišku, Afganistanas nenusilenks mūsų valiai. 1979 metų rudenį, kai H. Aminas nužudė M. Tarakį, situacija Afganistane akivaizdžiai prastėjo.
 
Ten buvę KGB pareigūnai argumentavo, kad tokiu atveju, jei Maskva neims agresyviau kištis, H. Aminas bus tikrai nuverstas ir bus sukurta islamiška vyriausybė. Aš dalyvavau KGB žvalgybininkų ir sovietinės karinės žvalgybos susitikime, kuriame GRU (Sovietų Sąjungos karinės žvalgybos) vadas generolas Ivašutinas stipriai pasisakė už invaziją. „Nėra kitos alternatyvos kaip tik įvesti mūsų karius ir paremti Afganistano vyriausybę, kad būtų susidorota su sukilėliais“ – teigė jis.
 
Tačiau J. Andropovas vis dar priešinosi karių įvedimui. Ir tik spaudžiant gynybos ministrui Dmitrijui Ustinovui, jis nenoromis ėmė suvokti, kad sovietų kariuomenė privalės vykdyti invaziją.
 
Nuo to momento KGB vaidino lemiamą vaidmenį Afganistane. Visa žvalgybinė informacija iš GRU, KGB ir užsienio reikalų ministerijos, turėjo būti nukreipta per KGB žvalgybą, kad būtų pristatyta Politbiurui Maskvoje.
 
Tai buvo rimta klaida. Mano kolegos KGB pradėjo filtruoti blogas naujienas, išpūsti mūsų pasiekimus ir kalbėti tuometiniam Komunistų partijos sekretoriui Leonidui Brežnevui ir Politbiurui tai, ką jie norėjo išgirsti. Tai tik prailgino karą ir kančią.
 
Deja, esminis sprendimas vykdyti invaziją į Afganistaną buvo tas, kurio mes negalėjome pakeisti.
 
www.balsas.lt
 
RIA Novosti/Scanpix nuotr.
 
Nuotraukoje: Sovietai

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra