Ketvirti metai be JO

Autorius: Data: 2015-04-02, 16:09 Spausdinti

Šiandien sukanka 4-eri metai nuo mūsų krašto visuomenininko, mokytojo, kraštotyrininko, etnografo, tautosakininko, publicisto, kelių tautosakos knygų ir albumo autoriaus, Punsko etnografinio muziejaus įkūrėjo Juozo Viktoro Vainos mirties.  2011 m. balandžio 1 d. Jis tyliai savo namuose iškeliavo amžino poilsio. Liko Jo nuveikti darbai ir Jis pats mūsų atmintyje ir širdyse. 2016 metais mūsų kraštotyrininkas būtų šventęs 100-ąjį gimtadienį.

Juozas Vaina buvo žinomas ne tik savam krašte, bet ir Lenkijoje bei Lietuvoje. Apie jį parašyta nemažai straipsnių, sukurtas ne vienas radijo ir televizijos reportažas. 2014 metų pabaigoje Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė Juozo Vainos dukros (Marytės Vainaitės-Misiukonienės) parengta knyga „Juozas Vaina“.

 Nėra paprasta aprėpti vieno žmogaus gyvenimą, ypač jei tai šviesuolio Juozo Vainos gyvenimas. Kiekvienas jį matė savaip, kiekvienas kita ką apie jį galėtų papasakoti ir kiekvieno prisiminimai būtų savotiškai įdomūs.

„Pirmiau mesk, paskui rasi“, – sakydavęs J. Vaina. Šiuos žodžius jis kartodavo daug kam ir dažnai. Iš pradžių nesupratau jų prasmės, nežinojau, ką jie reiškia. Vėliau, kai pradėjau artimiau bendrauti su Vaina, suvokiau, kad tai jo gyvenimo credo. Šie žodžiai išsako Vainos gilų įsitikinimą, kad viskas, kas vyksta aplink mus ir mumyse, priklauso nuo mūsų pačių ryžto, užsispyrimo, įdėto darbo, kad esame savo gyvenimo, likimo, savos laimės kalviai.

Vaina savo gyvenimu  mus ragina imti likimą į savo rankas, kaip atsakomybę už save, artimuosius, savo kraštą, valstybę, pasaulį, kuriame per 6 milijardai tokių pat ar panašių į mus žmonių. Užuot buvus valtimi audringoje jūroje, veikiau tapti tos valties kapitonu. Nelauk, kad kas nors tavimi pasirūpintų, sukurtų tau darbo vietą, duotų butą, užtikrintų pragyvenimą, nes ne nykštukai valdo pasaulį, o tu pats.

Laikai, kuriais Vainai teko gyventi, nelepino. Jam teko patirti tarpukario priespaudą, karo audrose ne kartą atsidurti mirties pavojuje, pokariu būti sekamam ir kalinamam. Tuometinė lenkų valdžia jį vadino lietuvių nacionalistu, pavojingu Lenkijos valstybei ir jos santvarkai. Nepaisant persekiojimų, Vaina išliko savimi, pergudraudavo ne vieną valdininką taip, kad net apdovanojimų gausių sulaukdavo. Jis buvo dažnas Lietuvos ir Lenkijos žiniasklaidos susidomėjimo objektas.

    ***

Man nepaprastą įspūdį paliko Juozas Vaina mokytojas. Jis buvo kitoks nei kiti mokytojai. Neprisimenu jo įtūžusio, mokinių išvesto iš pusiausvyros, nesuvaldančio klasės. Jis net kraštutiniais atvejais nesiimdavo smurto. Man rodos, J. Vaina prie kiekvieno mokinio prieidavo individualiai. Per pamoką stengdavosi suintriguoti, kad mokiniams atrodytų, kad nuo jų priklausys net gamtos dėsniai. Jauni žmonės su liepsnele akyse ieškodavo atsakymų į mokytojo iškeltus klausimus.

Palikus mokyklos suolą, J. Vaina ilgam laikui dingo iš mano akiračio. Pažintis atsinaujino po keliolikos metų, kai pradėjau dirbti „Aušros“ redakcijoje. Jis į redakciją atnešdavo vieną kitą rašinėlį. Aš dažnai lankydavausi jo namų palėpėje, kurioje jis praleido didelę savo gyvenimo dalį. Tuomet rinkau medžiagą, susijusią su mūsų krašto tautosaka. Pas Vainą radau jos neišsenkamus klodus. Įkūrus Punsko „Aušros“ leidyklą, pasiūlymas išleisti tautosakos rinkinį buvo tik formalumas. Išėjo solidus 2 tomų leidinys, pavadintas „Nuo Punsko iki Seinų“.

Ilgainiui kilo mintis išleisti Punsko ir Seinų krašto materialinės kultūros albumą. Dirbome su Vaina trejus metus. Daug vakarų praleisdavom apžiūrinėdami nuotraukas, eksponatus, derindami tekstus ir kt. Berengdami albumą nuoširdžiai susidraugavom. Albumas pasirodė 1997 m. ir buvo gerai įvertintas.

 ***

 J. Vainos senelis – Juozas Vaina (1858–1924) gyveno Paežerėliuose (4 km nuo Vidugirių). Jis turėjo 55 margų ūkį. Buvo šaltkalvis, daug laiko praleisdavo kalvėje, o ūkiu rūpinosi mažiau, nors jo neapleido. J. Vainos tėvas, taip pat Juozas, gimė 1885 metais. 1913 metais atėjo į žentus į Vidugirius. Trilaukį ūkį pakeitė aštuonialaukiu, pirkdavo ir naudodavo mineralines trąšas, todėl derlius ne visada tilpdavo kluone. Apylinkės ūkininkai klausdavo jo patarimų ūkio reikalais.

Vaina1

Juozas Viktoras Vaina gimė 1916 metų spalio 17 dieną Vidugiriuose, Agotos ir Juozo Vainų šeimoje. Mokslus pradėjo trimetėje lenkiškoje Vidugirių mokykloje. Baigęs ją mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Čia dalyvavo saviveikloje, lankė mokyklos dūdų orkestrą bei skautų, vytautiečių, atžaliečių ir eucharistininkų susirinkimus. Jau tada svajojo įsigyti metalinę ar guminę raidžių abėcėlę ir spausdinti lietuvišką laikraštį. Penktoje gimnazijos klasėje jis susidomėjo tautosaka, pradėjo užrašinėti liaudies dainas.

vaina2

Po aštuonerių metų J. Vaina gavo brandos atestatą. Norėjo studijuoti mediciną Vilniaus universitete, bet nepavyko. Norėjo įstoti į Varšuvos politechnikos Architektūros fakultetą. Jam čia buvo pasakyta, kad Lenkijos lietuviai privalo studijuoti Vilniaus universitete. J. Vaina taip ir padarė. Čia jis pradėjo studijuoti tiksliuosius mokslus. Po kelerių metų J. Vaina nutarė pakeisti studijų kryptį ir pateikė dokumentus Gdansko politechnikos Architektūros fakultetui. Antrojo pasaulinio karo priešaušryje sugrįžo į gimtuosius Vidugirius. J. Vaina, norėdamas išvengti priverstinių darbų vokiečių žemės ūkiuose Rytprūsiuose, įsidarbino Suvalkų vokiečio statybos firmoje. Po kelių mėnesių perėjo dirbti į vokiečių draudimo įmonę. 1941 m. pradžioje prasidėjo šio krašto lietuvių priverstinis iškeldinimas į sovietų okupuotą Lietuvą. Juozo tėvai, kaip ir kiti šio krašto ūkininkai, nepanoro vykti ir buvo areštuoti. J. Vaina nusprendė tada važiuoti į Vilnių ir ten tęsti studijas.

vaina3

Antrajam pasauliniam karui baigiantis J. Vaina su žmona Elena sugrįžo į savo gimtuosius Vidugirius. Čia kelerius metus slapstėsi, nes buvo įrašytas į pavojingų Lenkijai, areštuotinų žmonių sąrašą. Kai 1947 m. buvo paskelbta amnestija, J. Vaina pats nuvyko į Suvalkų saugumo įstaigą. Čia jam pasiūlė bendradarbiauti, bet jis atsisakė. Įsidarbino Olecko žemės ūkio administratoriumi. Netrukus jam buvo pasiūlyta dirbti Suvalkų pedagoginiame licėjuje. Bedirbdamas Suvalkuose J. Vaina atsidūrė besikuriančio lietuviško licėjaus sūkuryje ir tapo vienu iš šios švietimo įstaigos steigėjų. 1956 m. su šeima persikraustė į Punską ir pradėjo darbą licėjuje. Čia Vaina, panašiai kaip ir Suvalkuose, organizuodavo išvykas po Suvalkijos apylinkes. Mokiniai pėsti ar dviračiais su auklėtoju galėjo pažinti įspūdingas jotvingių krašto vietas.

vaina4

Gyvendamas Punske, J. Vaina įsijungė į šio krašto saviveiklą. Per steigiamąjį Lietuvių visuomeninės kultūros draugijos suvažiavimą buvo išrinktas valdybos vicepirmininku. Vasarą, atostogų metu, užrašinėjo mūsų krašto tautosaką. 1968 m. pas jį viešėjo etnografas Vacys Milius, kuris padovanojo jam Žvikeliuose aptiktą akmeninį kirvuką. Jis tapo J. Vainos muziejaus pirmuoju eksponatu.

vaina5

***

Šiandien Juozą Vainą, keletą metų po Jo mirties, girdžiu kaip gyvą. Jis visam laikui pasiliks manyje kaip taurus, nesavanaudiškas, nepaprastai paprastas, nepaprastai darbštus ir sumanus, savotiškai santūrus ir kuklus, visą gyvenimą dirbęs dėl kitų, savo krašto, Tėvynės. Jis man buvo švyturys, iš kurio mokiausi gyventi.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Antrasis pasaulinis karas Istorija Lietuva - Lenkija Švietimas , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra