Ketvirtasis Velykų sekmadienis

Autorius: Data: 2015-04-26, 09:39 Spausdinti

Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn10,11-18)

TAI, KAS SVARBU

Girdint Jėzų tariant žodžius: „Samdinys, pamatęs sėlinantį vilką, pabėga, nes jam avys nerūpi“, suprantame, kad tai žodžiai, palaikantys mūsų tikėjimą. Juos būtų galima nusakyti kitaip: „Samdiniui avys tikrai nerūpi, tačiau man, tikrajam Ganytojui, visi jūs esate labai svarbūs“.

Visi… ir kiekvienas.

Šie žodžiai nuskamba taip, tarsi būtų pasakyti kiekvienam iš mūsų: „Man esi pats svarbiausias“.

Iš tiesų mūsų tikėjimas ir yra pagrįstas šia mintimi: esame Dievui svarbūs. Dievui rūpi žmogus tiek, kad Jis žmogų laiko svarbesniu už save patį. Tai paliudija Viešpaties Jėzaus kančia: Dievas atiduoda savo gyvybę už mus. Čia tiktų prisiminti apaštalų šauksmą audringą naktį: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mes žūvame?!“, kuomet Viešpats, savo balsu nuramindamas bangas ir nutildydamas vėją, patvirtino: „Jūs man rūpite, man svarbus jūsų gyvenimas“. Visa tai Jis pakartoja ir kiekvienam iš mūsų: „Man rūpi padangių sparnuočiai, bet jūs esate vertesni už daugybę žvirblių, man rūpi lauko lelijos, tačiau tu esi nuostabesnis už visas pasaulio lelijas“.

„Aš – gerasis ganytojas“ – tai pats šviesiausias vardas, kuriuo Jėzus pavadino save patį. Vertėtų atkreipti dėmesį, kad šis vardas nereiškia silpnumo ar nevilties. Jėzus yra tikras ganytojas, tvirtas ir patikimas, kuris sugeba stoti prieš vilkus, turi drąsos, ir nepabėga, ištikus pavojams. Jėzus yra toks ganytojas, kuris visų pirma atkreipia dėmesį į svarbiausius dalykus. Bene svarbiausia gerojo ganytojo savybė nusakoma penkis kartus šioje trumpoje ištraukoje nuskambančiais žodžiais: „Aš duodu savo gyvybę“. Čia mes susiduriame su svarbiausiu dalyku, kuriuo yra pagrįsti mūsų santykiai su Viešpačiu: Dievas atiduoda už mus gyvybę.

Iš tiesų, tai sakydamas Jėzus nekalba apie kryžių, bent jau neiškelia to į pirmą vietą, nes, jei Ganytojas mirs, avys bus paliktos vienos, ir vilkas jas suplėšys ir nužudys. Trumpai tariant, tai reikštų blogio pergalę. Gyvybės atidavimas čia tolygus tai gyvybei, kurią vynmedis duoda šakelėms, moters įsčios – gimstančiam kūdikiui, vanduo, pagirdantis išdžiūvusią dirvą. Kuomet Išganytojas sako mums, kad už mus atiduoda savo gyvybę, tai reiškia: „Aš suteikiu jums jėgų mylėti ir kovoti“.

Tik pasiremdami šia galia turėsime jėgų kovoti prieš šių dienų vilkus, kurie myli mirtį. Mes, Viešpaties mokiniai, kaip ir Jis, pašaukti gyventi ir kurti, tikėtis ir rūpintis dvasios laisve, esame kviečiami tapti „geraisiais ganytojais“ – tvirtais, tikrais, ištvermingais, sugebančiais gyventi dėl tos kaimenės, kuri yra patikėta mums: dėl šeimos, dėl draugų, dėl kiekvieno, kuris pasitiki mumis. Kasdienybėje „duoti gyvybę“ visų pirma reiškia – nepagailėti savo laiko, brangaus ir nuostabaus dalyko, kurį mes turime. Šis turtas skirtas tam, kad mokėtume klausytis vienas kito, nevengtume pažvelgti vienas kitam į akis. Juk iš tiesų tai tie patys žodžiai, kuriuos sako Dievas mums: „Tu esi man svarbus“…

Tai reiškia, kad mes mylime vieni kitus…

(Mons. Adolfas Grušas)

Religija



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra