Keturios moterys ryžosi prikelti dvarą

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Irena Jačionienė apleistą Radvilonių dvarą Radviliškio rajone prieš trejus metus įsigijo savo 50–ečio proga.
 
Už 10 000 litų… Ši dovana suteikė moteriai, turinčiai tris dukteris, ne ramybę ir poilsį, o veiklos ir planų iki grabo lentos ir dar kelioms kartoms. „Viena aišku: dvaras turi tarnauti žmonėms“, – tokią misiją mato ponia Irena.
 
Iš Alksnupių Radvilonių gatve sukame į to paties pavadinimo kaimą, kuriame stovi Radvilonių dvaras, iki 1939–ųjų priklausęs garsiajai fon Ropų giminei.
 
Dvaras pasitinka, žvelgdamas gausybe naujų langų. Kol kas tai – didžiausia ir rimčiausia investicija į jo atstatymą… Dvaro puošmena – ažūrinė antrojo aukšto veranda – dar nesulaukė meistrų rankų… Akivaizdu, kad užsienio fondų milijonai į dvarą dar neatėję.
Dvaro šeimininkė ponia Irena atsiprašo: ką tik grįžusi iš atostogų, užtat žolė vėl sužėlusi. Pirmojo aukšto veranda – pagrindinis įėjimas – ištapyta ir papuošta vaikų piešiniais, vietoj šviestuvo kabo išpieštas skėtis. „Vasarą čia vyko vaikų dailės pleneras“, – paaiškina Irena. Dvaras juk įpareigoja visuomeninei veiklai.
 
Mums atsiveria pakankamai gerai išsilaikęs pastatas, iki 1939-ųjų metų priklausęs didikams fon Ropams, o paskui perėjęs kolūkio „Draugas“ nuosavybėn. Dvaras už pajus atiduotas vietiniam agronomui, kuris šį prižiūrėjo, o ir dabar talkina naujajai šeimininkei jį atstatant. Mums beviešint dvare, jis atvežė akmenų krūvą.
 
Dvare – 26 kambariai. Lydimi šeimininkės, lipame į antrą aukštą: čia buvusi svetainė su gražiu vaizdu pro langus, čia baltasis, žaliasis kambariai, šituos išsirinko Irenos dukros – čia gyvensiančios, kai lankysis dvare. O čia pradėtas rengti didžiulis vonios kambarys. Kai kuriuose kambariuose atstatytos krosnys, į juos po truputį vežami senoviniai baldai ir rakandai – pirkti iš vietinių žmonių, dovanoti.
 
Kol ponia Irena kaičia kavą, klaidžiojame iš vieno kambario į kitą, užlipame siaurais laipteliai į erdvią gerai išsilaikiusią palėpę su plūktine asla ir apvaliais langais. Vėl leidžiamės į pirmąjį aukštą (čia sudėtas pirmasis eksperimentinis derlius – keli krepšiai sultingų morkų) ir praveriame duris į dešinįjį rūmų kampą, kuriame jau vyksta dvaro gyvenimas. Šioje namo dalyje įrengtos svetainė, virtuvė ir vonios kambarys su atidengta raudonų plytų asla, keli gyvenamieji ir svečių kambariai.
 
Ochros spalva išdažytoje svetainėje po arkinėmis lubomis nutapyta freska – ant žolės poilsiaujančios trys dvaro panelės. Tai vienos ir trijų Irenos dukterų piešinys. „Ar atstatyti dvarą – keturių moterų, tegul ir labai stiprių, jėgoms? Ar nebuvo baugu pirkti tokį dvarą?“, – klausiu, kai įsitaisome svetainėje prie ovalaus stalo gerti kavos.
„Pat nežinau, kodėl pirkau“, – sako Irena ir ima pasakoti dvaro įsigijimo, o kartu ir savo gyvenimo, istoriją.
 
Panevėžietė, penkiolika metų dirbusi ikimokyklinio ugdymo pedagoge, muzikos mokytoja, prieš du dešimtmečius ėmė domėtis parapsichologija. Irena turi pilnus stalčius įvairių mokyklų ir kursų baigimo sertifikatų – nuo neurolingvistikos iki homeopatijos, nuo Niujorko iki Sankt Peterburgo. Po skyrybų, kai reikėjo auginti tris dukras, ji ėmėsi įvairių veiklų: nuo gydymo rankomis iki maisto gamybos įmonės.
 
Kai dukros užaugo, o Irenos tėvelis mirė, moteris pardavė Panevėžyje turėtą butą ir nupirko dukrai vieno kambario butą Vilniuje. „Dar liko pinigų. Nenorėjau už tą sumą kraustytis į vieno kambario butelį, tai nusipirkau dvarą“, – juokiasi Irena.
 
Radvilonių dvarą jai parodė šeimos draugai, jau bene dešimtmetį gyvenantys netoliese esančiame dvarelyje.
 
Kai pirmą kartą pamatė dvarą, viskas buvo aplūžę, apgriuvę, aplinkui ir dvare – šiukšlių kalnai.
 
„Viduje jausmas buvo geras, šilta širdyje, bet baimės – į valias, buvo ir ašarų“, – pasakojo Irena. Visą pavasarį moteris ir trys jos dukros, draugai ir samdyti žmonės vežė šiukšles, tvarkė aplinką.
 
O rudenį Irena užsikalė dvaro langus celofanu, įsikūrė antrame aukšte ir pasirengė žiemoti. Šildėsi elektriniais radiatoriais, per šalčius kartais pernakvodavo pas draugę.
„Ir pervargdavau, ir viską mesti norėjosi, bet atvažiuodavo žmonės, pasidžiaugdavo, kaip čia gražu, ir vėl tarsi sustabdydavo“, – ponia Irena išsipasakoja savo dvejones.
 
Ar, jei būtų leista grįžti į pradžią, pakartotų savo sprendimą? „Dabar vyro gero su dvaru ieškočiau“, – prajunka ir priduria: „Nėra lengva, bet reikia negalvoti, imti ir daryti“.
 
„Užtat labai gera patirtis, tiksliai žinau, kiek kas kainuoja, kaip daromi skiediniai, kur gauti akmenų, kaip derinti spalvas“, – vardija moteris, galybę vyriškų darbų atlikusi pati.
Ponia Irena neabejoja, kad be Europos fondų paramos tokio dvaro neatstatysi. Planas galvoje jau yra, tik reikia sėsti ir rašyti projektą, o tam vis pritrūksta laiko.
 
Viena aišku: dvaro veikla tarnaus žmonėms, viena gausybėje kambarių juk negyvensi.
Irena ketina čia ir toliau rengti kaimo vaikų dailės plenerus, parodas, stovyklas, švęsti tradicines apeigines šventės, skaityti paskaitas. Irena ilgai dirbo parapsichologijos
akademijos dėstytoja, ir dabar turi daug studentų, mokinių, kurie patys atvyksta į dvarą ar ją kviečiasi skaityti paskaitų.
 
www.lrt.lt
 
„Šiaulių kraštas“
 
Jono Tamulio nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Radvilonių dvaro klasicistiniai rūmai galėjo būti statyti XVIII a. pb. – XIX a. pr. Naujoji dvaro šeimininkė dvaro atstatymą pradėjo nuo naujų langų ir stogo sutvarkymo
2.  Dvaro aprašymuose minima, kad jį supo gražus parkas, o ant kalvelės stovėjusi pavėsinė. P. Irena su talkininkais po truputį stengiasi atkovoti apleisto parko kampelius
3. Dvaro puošmena – medinė ažūrinė veranda – dar laukia rekonstrukcijos darbų
4. Ant svetainės sienos – vienos iš p. Irenos dukterų tapyta freska – trys seserys ant žolės. Paklausta, ar trijų moterų jėgoms prikelti dvarą, p. Irena sako: „Nėra lengva, bet reikia negalvoti, imti ir daryti“

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra