Kęstutis Trečiakauskas: “Iš Kėdainių geto pas tėvelius ateidavo žydai pasirinkti maisto”

Autorius: Data: 2019-05-25 , 11:09 Spausdinti

Kęstutis Trečiakauskas: “Iš Kėdainių geto pas tėvelius ateidavo žydai pasirinkti maisto”

Kęstutis TREČIAKAUSKAS, www.voruta.lt

Niekada nekilo mintis pasisakyti tokiu opiu klausimu, kaip holokaustas. Mano vaikiška atmintis siekia tik tuos laikus, kai iš Kėdainių geto pas tėvelius ateidavo žydai pasirinkti maisto. Kas juos išleisdavo, kodėl jie ateidavo pas mamą, nežinau. Bet tai nestebino, nes maisto surinkdavo ir dėdės Juozo, ir garsaus šviesuolio Gaspero Seliavos šeima, o Lipliūnuose kažkoks valstietis slėpė žydą, vardu Bencel. Visi tai žinojo ir visi suprato, kad tai mirtina paslaptis. Vokiečiai retokai pasirodydavo kaime, gyvenimas buvo palyginti ramus.

Prisimenu, kad mama liepdavo pasiimti kiek paneši obuolių, bet toks vyresnis solidus žydas juos skaičiuodavo, mesdamas į maišą. Man, vaikui, įstrigo keisti žodžiai „fufcik“, „trancik“… Taip aš išgirdau juos. O mama net barėsi, kad nereikia skaičiuoti, nes obuolių yra kiek tik nori. Bet šis atsakė, jog skaičiuoja, kad žinotų, kiek teks kiekvienam laukiančiam gete. Per vieną apsilankymą tas žmogus atnešė mamai tokią krištolinę vazelę. Mama mojavo rankomis ir nenorėjo imti. Bet šis suvyniojo ją į laikraštį ir pats padėjo ant spintos. Man tai atrodė labai aukštai, bet jis kažkaip ją pastūmė dar giliau ir pasakė: „Ona, žinok, kol turėsi tą vazą, aš būsiu gyvas.“ Mama net persižegnojo ir liepė mums, vaikams, niekam nieko nepasakoti. Kai vėl sugrįžo sovietai ir prasidėjo tikras raudonarmiečių plėšikavimas, vienas toks įsibrovėlis užlipo ant kėdės ir tarp spintos ir lubų pastebėjo laikraštį. Traukė ir išmetė ant grindų. Vaza subyrėjo į šipulius. Mama pradėjo garsiai verkti. Kai raudonieji plėšikai išsinešdino, ji atsiklaupė priešais Kristaus paveikslą ir ilgai aimanavo: jis jau negyvas, negyvas…

Paskui pasiėmė pundelį jaunystės nuotraukų. Vienoje ji buvo nusifotografavusi su dailia mergaite. Vėliau brolis kitoje nuotraukos pusėje užrašė, kad joje mama su Viktorija Valtaraite. Mama ne kartą žiūrėjo šią nuotrauką ir vis klausė: ar tu gyva, Viktorija? Kur tu?

Nežinau kur jos susipažino, gal Kaune, kai mama dirbo vadinamoj žydų ligoninėj? Ji labai gerai kalbėdavo apie jos savininką. Sako, jo dukra sirgo. Tai esą daktaras sakęs: „Žinai, Ania /ijs kalbėjo rusiškai ir vadino ne Ona, o Ania/ kiek aš aukso jos gydymui išleidau? Tiek, kiek ji sveria pati“. Mums tie pasakojimai atrodė tiesiog fantastiški.

Juodas pokaris trynė iš atminties viską. Apie istoriją niekas nedrįso garsiai kalbėti. Tremtys, sušaudymai, kolchozai. Tik labai retai kas prisimindavo sušaudytus žydus. Kai sunaikino senas žydų kapines Kėdainiuose, stebėjosi, kodėl „savi naikina savas kapines“, mat sklandė nuomonė, kad sovietų valdžia yra žydų valdžia. Jokio kito antisemitizmo neteko girdėti.

Kai jau buvau brandus spaudos darbuotojas, tiesiogiai teko bendrauti su tos siaubą iškentėjusios tautos atstovais. Labiausiai krito į akį jų darbštumas, vieningumas, puikus išsilavinimas. Teko bičiuliautis su Europinio masto kolekcininku Josifu Šapyra. Vadinome jį tiesiog Juozu. Taip, reikia pripažinti, kad jis buvo ir apsukrus žmogus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ar iš naujo pasisiuvo, ar išsitraukė išsaugotą Lietuvos karininko uniformą ir išdidžiai ją dėvėjo viešai. Kartą jis užsiminė, kad daug Lietuvos karininkų, kurie stengėsi padėti žydams okupacijos metais, bolševikų buvo sušaudyti. Minėjo ir keletą pavardžių. Bet man jos nieko nesakė. Prisimenu tik Noreiką. Šapyra jį pavadino generolu. Paklausiau, ar ne dainininko brolis. Neatsakė. Nežinąs, ar giminė. Visa tai išplaukė iš atminties dabar, kai viešojoje erdvėje vis labiau ir vis garsiau sklinda įvairūs gandai apie istorines asmenybes, esą susitepusias krauju žydų žudynėse. Čia berods ir palankiai Šapyros vertintas Jonas Noreika – generolas Vėtra?

Didžiulis triukšmas kilo ir dėl kunigo Jono Žvinio. Ir šis kaltinamas. O gal juodinamas? Tenka prisiminti, kokiomis aplinkybėmis, dirbdamas „Minties“ leidykloje, leidau kunigo prisiminimų knygą. Istorinis teisingumas man buvo svarbiausia. Bet kuo remtis? KGB archyvais, kurie man neprieinami? Turėjau leidykloje gerai informuotą žmogų, kažkada dirbusį CK, turintį neformalių ryšių su teisėsauga, aukščiausiais valdžios organais. Jis man kartą pasakė, jog gali padėti gauti bet kokią informaciją. Paprašiau pasidomėti apie kunigo Žvinio golgotą. Man svarbiausia buvo, ar nesusijęs su holokaustu. Po keleto dienų man buvo kategoriškai patvirtinta: nesusijęs. Net KGB jam to neprikišo. Bet, sako, yra tokia pavarde ir kitas asmuo. Tas lyg ir dalyvavęs kažkur. O kunigas buvo tikras disidentas, Lietuvos patriotas. Na ir kas. Molėtuose yra asmenų, kurie dergia kunigo vardą. Nors pats kunigas man asmeniškai yra pasakęs, kad tie, kas dalyvavo holokauste, padarė didžiulę nuodėmę. Jis ne vienam sakęs nekišti nagų ir nekeršyti už skriaudas, nes viskas Dievo, o ne žmonių rankose.

Negaliu nutylėti ir Adolfo Ramanausko (Vanago) knygos „Daugel krito sūnų“ išleidimo istorijos. Ji išėjo 1991 metais. Aš tuo metu buvau „Minties“ leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Vieno žymiausių pokario rezistencijos vadų dukra Auksutė Ramanauskaitė Skokauskienė įteikė tėvo prisiminimų rankraštį man asmeniškai. Nedelsiant pasirašėme sutartį. Ir čia prasidėjo. Nors Sąjūdžio laikais, kai susitarę su kolega Romualdu Ozolu, pasiskirstėme „vaidmenimis“ ir aš likau dirbti leidykloje, kad nestrigtų gerai sumąstytas veiklos planas, o Romualdas, gaudamas atlyginimą leidykloje, pasinėrė į politiką, patyriau daugybę neįsivaizduojamų puolimų, grasinimų, šmeižtų. Tačiau, kai ant redaktorių stalo atsidūrė Adolfo Ramanausko rankraštis, prasidėjo tikra bakchanalija. Kokie tik asmenys, nežinia su kuo susiję ir iš kur puolė grasinti, kad nedrįsčiau leisti šios knygos. Žadėjo teismus, grasino prokuratūra, net Sąjūdžiu… Čia aš ir supratau, jog ne viskas švaru. Norėjau paskambinti V.Landsbergiui, bet R.Ozolas nusijuokė: jei būtų dėl ko jaudintis, profesorius pats tau paskambintų. Ir tikrai, visai netrukus skambinau profesoriui kitu klausimu, greit išsiaiškinome mane dominusiu klausimu, bet jis nė žodeliu neužsiminė apie Ramanausko knygą. Vadinasi, tie „veikėjai“ ne iš to lagerio. Kai ką „Pabaigos žodyje“ paminėjo ir Auksutė, Vanago dukra. Bet ar tai susiję su šantažuotojais, sakiusiais, tu čia nedirbsi, nežinau. Beje, aš „ten“ tikrai nedirbau ilgai. Bet nesigailiu nė trupučio. Padariau Tėvynės labui ką galėjau.

O kiek svarbių leidinių būtų neišvydę dienos šviesos. Tarp jų – ir „Atgimimas“. Net R.Ozolas jau buvo rezignavęs ir praradęs viltį išvysti savo sumanytą su bendraminčiais kūdikį. O jis išėjo. Netikėtai net tuomečiam leidyklos direktoriui, kuris šiek tiek sutriko, pamatęs signalinių egzempliorių pundą. O aš šypsojausi. Šypsojausi, nes buvo rugsėjo šešiolikta diena. Man tereikėjo įtaigiai pasikalbėti tik su dviem asmenimis – gamybos skyriaus vedėju M.Rutkausku ir spaustuvės direktorium R.Pakuliu. Beje, pastarasis labai geranoriškai ir dalykiškai reagavo į mano skambutį. „Atgimimas“ išėjo.

Nedalyvauju politinėse rietenose, beveik nesidomiu tebevykstančia purvina kova, bandymu apšmeižti istorines asmenybes, neskaičiau nei R.Vanagaitės, nei keisto laureato „romano“. Nematau suinteresuotų asmenų, norinčių išsaugoti istorijos faktus, o ne pramanus. O juk gyvi liudininkai dar tebevaikšto mūsų žeme. Atitinkamai institucijai parašiau laišką: įrašykime jų prisiminimus, kol dar laikas. Jų gretos vis retėja. Net savo paslaugas pasiūliau. Juk dirbau Lietuvos Radijuje. Moku dirbti su mikrofonu. Deja, man net neatsakė. Nesiteikė atsakyti. O gal tai tie patys, kurie gadino kraują, kai spausdinome „baisias“ knygas, Lietuvos Vytį, disidentų memuarus? Ak kaip netoli mes pažengėme link istorinės tiesos. Ar atrasime ją, dar esančią visai šalia, bet nuolat kraipomą, juodinamą, nutylimą, ar ilgai klausysimės „istorijos“ tų, kurie „išėjo pasilikdami“?

Nuomonės, diskusijos, komentarai Žydai , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra