Apie dailininką Kęstutį Grigaliūną

Autorius: Data: 2012-11-30, 15:14 Spausdinti

2012 m. spalio 24 d., trečiadienį, Kęstučio Grigaliūno trilogija „Mirties dienoraščiai“, „Mes – iš pirmo vežimo“, „Aš nežinojau, Mylimasai, kad tave bučiuoju paskutinį kartą“ ir vaizdinė instaliacija „Apie meilę“ buvo pristatyta Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje.

Įžanginį žodį tarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Užsienių reikalų ministras Audronius Ažubalis, dalininkas Kęstutis Grigaliūnas, tremtinio Ričardo Vaicekausko dukra Rita Vipartienė, menotyrininkė Monika Krištopaitytė, Lietuvos fotomenininkų sąjungos sekretorius ir Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narys Stanislovas Žvirgždas. Renginį vedė Vilma Juozevičiūtė.

Skaitytojams pateikiame Ritos Vipartienės kalbą, pasakytą bei vaizdinės instaliacijos pristatyme, vykusiame 2012-10-24 Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso konferencijų salėje

Dėkoju organizatoriams už suteiktą garbę dalyvauti šiame renginyje.

Neseniai man teko dalyvauti Kęstučio Grigaliūno trilogijos pirmajame pristatyme, vykusiame Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė – Dešinė“. Ypač įsiminė vienos menotyrininkės pasakytas trilogijos vertinimas: greitai lekiančiame gyvenimo rate Kęstučio kūryba privers mus sustoti, lėtai lėtai versti vieną knygos puslapį po kito, grįžti atgal, po to vėl skleisti naują lapą, dar kartą pažvelgti į JUOS…

Kai gerbiamos Teresės Birutės Burauskaitės buvau pakviesta šiandien tarti žodį, sutrikau: nejaugi aš? Pasiūliau kalbėti menotyrininkams. Tačiau ji patikslino – esu labai arti šiose knygose vaizduojamo skausmo. Todėl šiandien drįsiu kalbėti ne tik savo vardu.

Pirmasis vardas – tremtiniaipo pirmo vežimo, po antro ir t. t.

Grįžau namo po pirmojo knygos pristatymo su glėbiu knygų. Namie laukė tremtinių būrys: po neseniai vykusios Lietuvių delegacijos, kurioje buvau ir aš, kelionės į Jakutską visi laukė naujienų. Naujienos palauks, duok greičiau knygas! Visi surado savuosius, pažįstamų veidų. Tremtinio lapteviečio žmona kaip didžiausią vertybę Kęstučio knygą skubėjo vežti namo sergančiam vyrui, kuris neatsitraukdamas nė minutei ją sklaidė keturias valandas, kol pavargo. Kiti gi įdėmiai studijavo ją visą savaitę, vis pasidžiaugdami ir negalėdami patikėti realybe, kad ši knyga – ne sapnas. Tą vakarą bandėme įsivaizduoti, kokio dydžio būtų knyga, jei į ją patektų visos TSRS represijų aukos. Kas sudarys tokią knygą pietų Jakutijos tremtiniams jakutams, tremtiems prie Laptevų jūros (o jų buvo apie 6 tūkstančius), naikintiems suomiams nuo Leningrado ir daugybei kitų? Ar jie turės savąjį Kęstutį Grigaliūną?

Paklausiau savo Mamutės, Laptevų jūros tremtinės, ką Ji galvoja apie knygą, ką norėtų paminėti ir perduoti? Juk Jos vyrui, mano Tėtukui Ričardui Vaicekauskui ir Jo šeimai, skirti garbingi pirmieji puslapiai, Mamutės Tėveliui ir Jo šeimai – 400-asis puslapis. Mamutė pasakė: „Ašaros byra“ ir be žodžių parodė, kaip galima versti lapus vieną po kito, rodyti pirštu į kiekvieną nuotrauką ir 8527 kartų kartoti: „Sušaudytas, sušaudytas, nukankintas, mirė…“ Ji pirmą kartą pamatė savo Tėvelio dvigubą nuotrauką, padarytą lageryje iš karto po tremties tais pačiais 1941 metais. Jis sunkiai atpažįstamas. Tiesa, knygoje pateikiama informacija apie dvejopus žmonių likimus: nužudyti, mirę arba grįžę į Lietuvą, o tokių mažuma. Mano seneliai pateko į šias abi kategorijas: Antanas, vaistininkas, nusipelnęs ir prieškario Lietuvoje, garbingai įvertintas, mirė nuo bado ir nuogas buvo įmestas į šaltą duobę Rešotų lageryje, kitas – Povilas, atrodytų iš laimingųjų – po 5 metų lagerio ir 3 metų tremties slapta grįžo į Lietuvą, bet buvo visiškai palaužtas bei sugniuždytas, neištvėrė ir nepajėgė gyventi toliau – pasitraukė iš gyvenimo. Šie abu tragiški likimai – knygose pateiktų likimų veidrodžiai. Ištverti lagerius ir tremtį, aprašytus Dalios Grinkevičiūtės, Tėtuko novelėse, ir likti sveikam, tvirtam – neįmanomas dalykas.

Antrasis vardas – tremtinių palikuonys, tai tokie, kaip aš.

Vieniems – tremties tema skaudi ir šventa, kitiems – neįdomi. Vieni vaikus auklėja vardan tos Lietuvos, kiti – ne. Ir visi iš tremtinių. Reikia jiems duoti šią knygą ir padėti surasti jų artimą.

Ne kartą skaičiau savo senelio Antano KGB storą bylą. Kęstučio knygoje jo dvigubos nuotraukos nėra, byloje nerasta, matyt nespėjo nufotografuoti, per greitai mirė. Senelio Povilo bylos nemačiau, bet nuotrauka sukrėtė iki širdies gelmių. Jei ne ši knyga, nebūčiau žinojusi, kaip jis TEN atrodė. Ilgai žiūrėjau, daug kartų atsiverčiau tą puslapį. Ji man įstrigo visam laikui: pažemintas, be kaltės kaltas. Kaip greitai pasikeičia žmogus… Reikia laiko, kol šią knygą atvers tie, kuriems šiandien nelabai rūpi praeitis. Tikiu, kad tas laikas ateis. Kankiniai juk knygoje laukia, kada į juos pažvelgs artimo akys. Padėkime jiems sulaukti. Kiekvienas suraskime tą, kuriam tai kol kas nerūpi, atverskime jo puslapį.

Trečiasis vardas – pavadinkime juos „KITI“, tai tie, kurių artimieji nepatyrė tremčių, kančių.

Paklausiau Kęstučio, savo vyro. Jis K. Grigaliūno kūrybą priskyrė taikios kovos už Lietuvos nepriklausomybę būdui. O tiems, kurie vis dar tiki paleckininkų nešama saule, siūlo, besiklausant jų kalbų, duoti vartyti šias knygas.

Ketvirtasis vardas – jaunimas.

Knygą turėtų gauti visos Lietuvos mokyklos. Ši knyga – atmintis, kuri turi saugoti Lietuvą nuo Nepriklausomybės praradimo pavojų. Neįkainojama ir naujoviškai vaizduojama medžiaga, puikiai tinkama ją pateikti įvairiomis meninės išraiškos formomis. Mes turime padėti mokytojams, mokiniams, mokyklų direktoriams susivokti erdvėje ir laike, kad paklausus jauno žmogaus „Ar nori išvažiuoti iš Lietuvos?“, sulauktume tvirto atsakymo „NE!“. Turbūt Kęstutis Grigaliūnas šiam tikslui ir paaukojo ištisus ketverius kruopštaus darbo Lietuvos archyvuose metus.

Kadangi bendravau su visomis čia minėtomis žmonių grupėmis, visų vardu tariu AČIŪ Kęstučiui Grigaliūnui ir visiems, jam padėjusiems parengti trilogiją.

Ačiū tariu visų, negrįžusių, grįžusių, patekusių ir nepatekusių į šią atminties trilogiją vardu. Šventas švento žmogaus darbas, išblaškytą atmintį sudėjęs į vieną bendrą Lietuvos istorijos metraštį, leidusį mūsų brangių žmonių veidams vėl sugrįžti visiems kartu į Lietuvą, būti šalia mūsų, namuose…

***************************************************************

Apie dailininką Kęstutį Grigaliūną

2012 m. Vasario 16-ąją dailininkui Kęstučiui Grigaliūnui už skaudžios atminties erdvinį įvaizdinimą šiuolaikiniame mene buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija. K. Grigaliūnas – aktyviai kuriantis dailininkas, pastaruoju metu surengęs ne vieną monumentalios apimties instaliaciją, šiuolaikiška meno kalba kalbantis apie sovietinių represijų aukas.

K. Grigaliūno darbų ciklą sudaro penkios instaliacijos:

* „Apie Meilę“ (skirta 1944–1947 m. sušaudytiems ir Tuskulėnuose užkastiems antisovietinio pasipriešinimo dalyviams);

* „Mirties dienoraščiai“ (1940–1941 m. suimtų ir sušaudytų, lageriuose mirusių politinių kalinių portretinės nuotraukos, darytos sovietiniuose kalėjimuose);

* „1941“ (per pirmuosius masinius trėmimus nukentėjusių žmonių asmeninių albumų nuotraukos);

* „KPZ“ („Kamera predvaritelnovo zakliučenija“, liet. „Laikino sulaikymo patalpa“);

* „Aš nežinojau, Mylimasai, kad bučiuoju tave paskutinį kartą“ (skirta Lietuvos karininkų ir jų šeimų tragedijai įamžinti).

Medžiagos K. Grigaliūno meniniams apmąstymams teikė daugiatomis tęstinis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinys „Lietuvos gyventojų genocidas“ (sovietinio genocido aukų vardynas) bei Severino Vaitiekaus monografija „Tuskulėnai: egzekucijų aukos ir budeliai“ (trečias papildytas šios knygos leidimas jau pasirodė).

Leidinys „Lietuvos gyventojų genocidas“ tapo menininko paieškų išeities tašku tiek rengiant projektą „Apie Meilę“, tiek „Mirties dienoraščius“. Remdamasis Vardynu K. Grigaliūnas atsirinko Lietuvos ypatingajame archyve saugomas bylas, ant lakštų su portretais užrašė trumpas biogramas. Neatsitiktinai, eksponuojant „Mirties dienoraščius“, ant keturių stalų buvo padėta po vieną Vardyno tomą.

(http://www.genocid.lt/centras/lt/1577/a/)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inform.

*******************************

Knygų trilogiją galima įsigyti Vilniaus Grafikos meno centre, Latako g. 3, Vilnius, tel./faksas: 8 5 261 19 95, el. paštas: info@graphic.lt.

Nuotraukose:

1. K. Grigaliūnas su savo trilogija

2, 3. Knygos „Mes – iš pirmo vežimo“ ir „Aš nežinojau, Mylimasai, kad tave bučiuoju paskutinį kartą“

Voruta. – 2012, gruod. 8, nr. 25 (763), p. 11.

Spauda , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra