Keramika Lenkijos ir Lietuvos pasienyje

Autorius: Data: 2016-05-01, 10:07 Spausdinti

Keramika Lenkijos ir Lietuvos pasienyje

Jaroslavas VAVOKAS, punskas.pl

Kiekviena bendruomenė turi savitą kultūrinį braižą, rūpinasi savo regiono ir etninės grupės kultūrine veikla. Tai nėra trumpalaikė veikla, priešingai – vadinamieji liaudies kūrėjai amžiams bėgant sukuria regiono kultūros etalonus. Tai ne tik tradicine technika, be specialių įrankių atlikti darbai, bet visų pirma tie, kurie būdingi tam tikrai etninei, kalbinei grupei, regionui, kuriame ta kultūra gyvuoja. Vieną iš tokių grupių sudaro lietuvių tautinės mažumos, gyvenančios Palenkės vaivadijoje, savo etninėse žemėse, Punsko (kur lietuviai sudaro apie 80% gyventojų) ir Seinų apylinkėse, kūryba – man ypač artima, nes nuo vaikystės buvau su ja susijęs. Mano žavėjimasis viskuo, kas su ja susiję, nuolat auga.

Ypatingai gabių žmonių netrūksta. Labai dažnai jie gyvena pasislėpę nuo pasaulio akių, užsidarę savo dirbtuvėse. Eiliniai žmonės – turiu omeny turistus – dažnai apie juos nežino. Todėl labai svarbu ne tik juos atsiminti, bet visų pirma susipažinti su jų kūrybinėmis dirbtuvėmis, darbų atlikimo būdais ir technika, taip pat sužinoti, kam tie darbai skiriami.

Amžiais ten, kur būdavę kokių nors kultūrinės veiklos formų, nebuvo formalių institucijų, kurios tą veiklą skatintų ar ugdytų. Vienintelis dvasinių ar estetinių poreikių tenkinimo būdas buvo savas darbas, daiktai, gaminami savo reikmėms, kasdienio vartojimo daiktai.

2

Tačiau XXI amžiuje, atrodo, kasdienio vartojimo daiktai, pagaminti senais būdais, prarado vartotojišką vertę, jų praktinė nauda jau nėra svarbiausia, jie tapo vien etninių, archeologijos ar buities muziejų eksponatais. Juos kasdieniame gyvenime pakeitė masiškai naujoviškais metodais gaminami, labiau funkcionalūs daiktai.

Liaudies meistrams iki šių dienų gaminant įvairius daiktus pagal senąsias tradicijas, jaunoji karta gali susipažinti ne tik su atlikimo technika, sandara, gaminimo būdu, bet visų pirma sužinoti apie tų daiktų panaudojimą. Tie daiktai ne tik atliekami senoviniais būdais, bet taip pat puošiami senovės raštais, liaudies motyvais, kurie byloja apie jų autentiškumą, regioninį charakterį bei šiuolaikiniam žmogui priartina tam tikros kultūros, regiono, kalbinės grupės puošybos tradicijas, puoselėjamas iki šiai dienai.

3

Daug informacijos apie gamybos technikas, paskirtį, puošybą, apie įrankius, kuriais atliekami puošimo darbai, galima rasti kūrėjų iš Punsko, Seinų, Suvalkų apylinkių pranešimuose. Taip pat turtingi ir patikimi informacijos šaltiniai yra Lietuvių liaudies kultūros centro muziejus Punske, Etnografinis muziejus, „Senoji klebonija“, Liaudies buities muziejus. Čia galima grožėtis ne tik keramika, rankdarbiais, audiniais, tapyba, skulptūra, bet taip pat gražiais vitražais – ypač bažnyčioje, pastatytoje 1881 m.

4Pirmos užuominos apie molio gaminius Lenkijos ir Lietuvos pasienyje aptinkamos jau ankstyvajame akmens amžiuje. Tada ūkio pagrindų kitimą sąlygojo rankų gamybos technikų kitimas, o šalia audimo atsirado keramika. Indai dažniausiai buvo lipdomi iš molio ritinėlių, dedamų vienas ant kito ir jungiamų užtrynimo metodu (Jaskanis, 1969). Šių indų, pagamintų iš molio su augaliniais ir mineraliniais priedais, būdingas bruožas – rievėti kraštai, puošti iškilimų arba įdubimų eilutėmis (Brzozowski, 1995). Tokie indų fragmentai rasti Gibuose. 1966 m. Seinuose aptikti keramikos ir koklių fragmentai datuojami XVI a. Yra užuominų, kad keramika Lenkijos žemėse buvusi jau senais antikos laikais. Tai byloja lužicų kultūros keramikos pavyzdžiai (1300–500 m. p. m. e.), tarp kurių dažnai aptinkami taip pat juodi indai (Krukowski, Kostrzewski, Jakimowicz, 1948) su gražiai ir tiksliai nupoliruotu paviršiumi ir, atsižvelgiant į anų laikų sąlygas, puikiai išdeginti. Tačiau šiuolaikinė deginimo, puošimo ir paviršiaus lyginimo technika labiau prilygsta keltų kultūros keramikai, kuri pas mus atsirado III a. p. m. e. (Krukowski, Kostrzewski, Jakimowicz, 1948).

Tais laikais Lenkijoje gaminti indai buvę įvairių formų. Paprastai tai buvo apvalūs puodai, papuošti įstrižais arba vingiuotais įspaudimais vidaus pusėje. Be tipiškų virtuvinių indų, randami taip pat indai su suapvalintais dugnais, „S“ profilio, taurės, dubens pusrutulinio pjūvio, kartais papuošti skylutėmis prie krašto (Jaskanis, 1969).

Dėl kultūrų susipynimo pasienio teritorijoje susidarė skirtinga keramikos gamybos ir puošimo technika. Sunku visgi nustatyti, kodėl dauguma gaminamų puodų tai vadinamieji dvikūgiai arba kiaušinio ar dubens formos, turintys išriestą briauną. Tikriausiai taip atsitiko dėl gaminių paskirties ir įsisavintų puodininkystės technikų, perimtų iš senųjų tradicijų. Keramika tarp rankdarbių užėmė labai svarbią vietą ne tik dėl to, jog rankomis buvo lipdoma, bet visų pirma kad šia technika buvo gaminami dideli indai skysčiams laikyti, aukšti dubenys, puodeliai su rankenėlėmis ir be rankenėlių, dangteliai ir mažų gabaritų indai.

5Dauguma gaminių jau tada turėjo ne tik regioninį charakterį – dėl to, kad buvo susiję su formomis ir tradicijomis, būdingomis ne vien dabartinei Palenkės vaivadijai, bet ir Lietuvai. Tačiau tik geležies amžiuje pasiektas aukštas keramikos gamybos lygis, kai amatininkai pradėjo naudoti žiedinį ratą (Jaskanis, 1969). Tada puodų gamyba tapo atskira profesija ir iš moterų rankų ją perėmė vyrai. Gaminiai, liudijantys apie žiedinio rato naudojimą, randami dabartinėje Lenkijos teritorijoje jau Lateno periodu, 400 m. p. m. e., keltų genčių laikotarpiu. Tai turėjo įtakos gamybos pagreitinimui ir iš dalies jos kokybės pagerinimui, o dėl to – beprasidedančiam kaimo ir miesto atsiskyrimui. Todėl pagrindiniai indai buvo puodai su trumpu išliejimu ir išskirtu kakleliu, taurės su ąsomis, samčiai su ąselėmis (Jaskanis, 1969).

Jaunoji karta, gyvenanti Lenkijos ir Lietuvos pasienyje, vėl ima molį. Apie tai, kad molinių gaminių idėja dar gyva, liudija jaunosios kartos grįžimo prie keramikos šaknų faktas. Tai ypač matoma Seinų apskrityje, „Pogranicze“ („Paribio“) centre, kuris Krzysztofo Czyżewskio iniciatyva veikia jau nuo 1991 m., ir Suvalkų apskrityje, Lipniako paramos centre, kuriam vadovauja Bożena Chmielewska. Abi institucijos aktyviai puoselėja keramikos gamybos tradicijas.

Fondo „Pogranicze“ keramikos dirbtuvę globoja ir mokymus veda Wiesław Szumiński. Jis jauniems žmonėms – pagrindinės mokyklos ir gimnazijos moksleiviams – atskleidžia molio dirbinių paslaptis. Šis fondas vykdo gražius projektus. Jie jungia ne tik grožį, bet ir funkcionalumą. Labiausiai žinomas yra keraminių rožinio koplytėlių ciklas Krasnapolio apylinkėse, kuris tęsiasi 5 km, net iki Góra Różańcowa (Rožinio kalno). Koplytėlės įrengtos ant pakelės medžių, pagrindinė, padaryta iš plūkto molio, yra prieš Krasnapolio bažnyčią. Jos nudažytos antaba ir yra 50–60 cm aukščio. Pačiuose Seinuose – keraminis vadovas po miestą. Tai bareljefai, knygos, kryžiai su žinomų žmonių, kurie tam tikroje vietoje gyveno, keraminėmis fotografijomis. Visa tai turėjo būti išdėstyta miesto ribose. Nepaprastas dalykas buvę dvikalbiai užrašai – lenkų ir lietuvių kalbomis, kas tuometinei valdžiai buvo šiek tiek kontroversiška. Ir dar paroda sinagogoje – „Pogranicze“ būstinėje. Taip pat projektas „Kirkut“ – apie 70 cm aukščio molinės plokštės, padarytos žydų macevų pavyzdžiu, su raidėmis ir ornamentais, būdingais žydų kultūrai, bei autoriniais pačių kūrėjų papuošimais, turėjo tapti žydų kapinių tvora. Vertas dėmesio ir projektas, susijęs su scenografija spektakliui „Kroniki sejneńskie“ („Seinų kronikos“), kurį režisavo Bożena Szroeder – ilgametė ir aktyviai veikianti fondo „Pogranicze“ darbuotoja. Tai iš molio nulipdytas visas miestas. Vis dėlto didžiausias projektas susijęs su keltų kultūra. Jį įgyvendinant iš plūkto molio padaryti bareljefai su keltų ornamentais (matmenys: 2,5–3 m x 0,5 m x apie 3 m). Tai darbai, kurių dėl jų svorio ir matmenų nebuvo galima išdeginti. Jie tik pigmentuoti – spalva įtrinta į dirbinį. Labiausiai savo technika primenantis senovinius molio deginimo metodus buvo archeologinis projektas. Jis įvykdytas „Pogranicze“ filiale Krasnagrūdoje. Dalyviai kūrė jotvingišką keramiką ir degino ją lauže kaip senais laikais. Aišku, „Pogranicze“ vykdo ir kitus projektus, kurių tikslas yra ne tik kultūros vertybių puoselėjimas, ne tik kultūrų jungimas, bet visų pirma sugrįžimas prie šaknų.

 Lipniako centro, veikiančio jau 11 metų, amatų ir rankdarbių dirbtuvėje yra keramikos skyrius, kurį globoja Dalia Dobrovolskienė. Pagrindinė jo užduotis yra susikaupti darbui su forma, pavidalu ir stiliumi. Todėl centro auklėtiniai, kuriems čia taikoma dienos terapija, gamina visų pirma kasdienio vartojimo daiktus: dubenis, puodus, vazonus. Tačiau kad nebūtų apsiribojama tik šiais pagrindiniais ir žinomais daiktais, dirbtuvėje gaminamos skulptūros, papuošalai, reljefai. Dauguma dirbinių pagaminta rankomis senoviniu būdu – lipdant molio ritinėlius, o kartais naudojant žiedimo ratą – paprastąjį arba elektrinį. Kai kurie dirbiniai gaminami formose. Jas dalyviai pasidaro patys, savo lėšomis, naudodami prieinamas antrines žaliavas. Dalis darbų nudažoma keraminiais dažais, dalis padengiama glazūra, o kiti deginami raudonai.

 6

Abu centrai turi elektrines deginimo krosnis – Lipniakas vieną (vidutinę), „Pogranicze“ – dvi (didelę ir mažą). O molį atgabena iš sandėlio prie Varšuvos, nors jiems dažnai pavyksta įsigyti sutrūkusių molio gabaliukų iš plytinės Gordejki prie Olecko.

Aišku, tai nėra vieninteliai centrai su keramikos dirbtuvėmis. Verta paminėti taip pat dirbtuves, esančias Vengoževe, Mrongove, Gižicke ar Bielsk Podlaski, kurios labai garbingai atstovauja sugrįžimui prie keramikos šaknų.

7Kaip matome, žiedyba neina užmarštin, jaunoji XXI amžiaus karta tarp technikos pasiekimų grįžta prie senovinių molio dirbinių gaminimo metodų. Nors gamybos technika ir puošimo būdas keitėsi, tai toliau yra vertas dėmesio amatas. Todėl nepaisant moderniškumo reikia atsiminti tuos, kurie sunkiu ir daug pastangų reikalaujančiu darbu, labai dažnai naudodami senus, kartais ir slaptus metodus, gamina unikalius bei savo paprastumu nuostabiai gražius ir funkcionalius kūrinius. Dirbinius, kurie tinka ne tik šiaudais dengtoje troboje, bet taip pat, o gal net ir labiau, naujoviškam butų papuošimui.

8

_____________________________________________

Keramika jau tūkstančius metų plačiai naudojama statyboje ir interjere, nes tai ilgaamžė, plačiai pritaikoma ir lengvai formuojama medžiaga. Pamėgta mūsų protėvių, populiarumo nepraranda ir šiandien, skiriasi tik keramikos apdirbimo būdai ir gaminiai. Šiandien plačiausiai naudojami keramikos gaminiai yra plytelės: jomis sienos ir grindys dengiamos tiek interjere, tiek eksterjere.

PR

Seinų - Punsko kraštas , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra