Kelios neįpareigojančios pastabos apie neurų ir būdinų etnogenezę

Autorius: Data: 2013-06-04, 09:16 Spausdinti

Andrejus IGNATAVIČIUS

Pirma dalis.

Seniausi rašytiniai šaltiniai. Pačių seniausių istorijos žinių apie baltų protėvius mums pateikia istorijos tėvu vadinamas Herodotas. Ketvirtoje savo „Istorijos“ knygoje („Melpomena“) autorius atpasakoja žymiausiojo persų karaliaus Darijaus I žygį į skitų žemes. Pats Herodotas nepasitenkino savo laikmečio nuogirdomis, jis savarankiškai keliavo persų karo maršrutu, aplankė graikams draugiškas gentis, surinko jų padavimus, apibendrino turimas žinias, surašė.

Melpomenoje“ įvardinami artimiausi ir tolimesni skitų kaimynai: agatirsai, alazonai, androfagai, būdinai, gelonai, melanchlenai, neurai, sauromatai ir kiti. Istorijos tyrinėtojai lyg ir sutaria, kad neabejotinai baltiškosiomis gentimis turime vadinti neurus ir būdinus, dėl kitų genčių etninės priklausomybės keliamos abejonės.

Darijaus I žygis į skitų žemes vyko 512 m. pr.m.e., tai – seniausias baltų gyvenamąjį arealą siekęs antikinės kariuomenės manevras, juolab taip detaliai aprašytas. Maža to, Herodoto pateikiamos žinios ypatingai svarbios dėl jų ypatingo pilnumo, apimties ir turinio, kas leistų mums tikėtis ir išsamių istorinės analizės šaltinių. Vis dėlto taip nėra. Viešai prieinamos informacijos šia tema turime nedaug, ji fragmentuota, daugiau „proginė-pribėgama“.

Gana glaustai šia tema „Baltų filologijos įvade“ (1982 m.) pasisako J.Kabelka. Kiek plačiau nurodytų genčių baltiškumo problemą „Baltų praeities istoriniuose šaltiniuose“ (2004 m.) nagrinėja S.Karaliūnas. Vos keliais žodžiais apie tai užsimenama Z.Zinkevičiaus, A.Luchtano ir G.Čėsnio rašytoje „Tautos kilmėje“ (2006 m.), – tiesa, jau pateikiant „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniuose“ (1996 m.) publikuotą Herodoto „Istorijos“ vertimo ištrauką, kurios autorė – N.Juchnevičienė.

Taigi, nepaisant temos aktualumo ir svarbos, lietuvių kalba publikuotos ir viešai prieinamos analitinės informacijos išlieka ne tiek ir daug. Tokiomis aplinkybėmis tikslinga turimas žinias kiek išplėsti, galbūt pasiūlant visiškai naują Herodoto pateikiamos informacijos interpretavimą.

Kodėl gi ne?

Šiam straipsniui viešai publikuotas Herodoto „Istorijos“ vertimas į lietuvių kalbą man pasirodė netinkamas, todėl leisiu sau pateikti kiek detalesnį laisvai improvizuotą teksto pervertimą iš rusų kalbos, tik prieš tai dar pateiksiu originalų (1972 m.) vertimą rusų kalba:

104. Агафирсы — самое изнеженное племя. Они обычно носят золотые украшения и сообща сходятся с женщинами, чтобы всем быть братьями и как родные не завидовать и не враждовать между собой. В остальном их обычаи схожи с фракийскими.

105. У невров обычаи скифские. За одно поколение до похода Дария им пришлось покинуть всю свою страну из-за змей. Ибо не только их собственная земля произвела множество змей, но еще больше напало их из пустыни внутри страны. Поэтому-то невры были вынуждены покинуть свою землю и поселиться среди будинов. Эти люди, по-видимому, колдуны. Скифы и живущие среди них эллины по крайней мере утверждают, что каждый невр ежегодно на несколько дней обращается в волка, а затем снова принимает человеческий облик. Меня эти россказни, конечно, не могут убедить; тем не менее так говорят и даже клятвенно утверждают это.

106. Среди всех племен самые дикие нравы у андрофагов. Они не знают ни судов, ни законов и являются кочевниками. Одежду носят подобную скифской, но язык у них особый. Это единственное племя людоедов в той стране.

107. Все меланхлены носят черные одежды, отчего и происходит их название. Нравы у них скифские.

108. Будины — большое и многочисленное племя; у всех их светло-голубые глаза и рыжие волосы. В их земле находится деревянный город под названием Гелон. Каждая сторона городской стены длиной в 30 стадий.

Городская стена высокая и вся деревянная. Из дерева построены также дома и святилища. Ибо там есть святилища эллинских богов со статуями, алтарями и храмовыми зданиями из дерева, сооруженными по эллинскому образцу. Каждые три года будины справляют празднество в честь Диониса и приходят в вакхическое исступление. Жители Гелона издревле были эллинами. После изгнания из торговых поселений они осели среди будинов. Говорят они частью на скифском языке, а частично на эллинском. Однако у будинов другой язык, чем у гелонов, образ жизни их также иной.

109. Будины — коренные жители страны — кочевники. Это — единственная народность в этой стране, которая питается сосновыми шишками. Гелоны же, напротив, занимаются земледелием, садоводством и едят хлеб. По внешнему виду и цвету кожи они вовсе не похожи на будинов. Впрочем, эллины и будинов зовут гелонами, хотя и неправильно. Вся земля их покрыта густыми лесами разной породы. Среди лесной чащи находится огромное озеро, окруженное болотами и зарослями тростника. В этом озере ловят выдру, бобров и других зверей с четырехугольной мордой. Мехом этих зверей будины оторачивают свои шубы, а яички бобров применяют как лечебное средство против болезней матки.

Laisvai improvizuotas vertimas:

104. Agatirsai – labiausiai išlepusi gentis. Jie paprastai nešioja aukso papuošalus ir sutartinai myli savo moteris, kad visi būtų kaip broliai ir giminės, ir nepavydėtų, nekonfliktuotų tarpusavyje. Visais kitais atžvilgiais jų papročiai panašūs į trakiškuosius.

105. Neurų papročiai kaip skitų. Likus vienai kartai iki Darijaus žygio, jiems teko palikti savo šalį dėl gyvačių. Mat ne tik jų pačių žemė prigimdė daugybę gyvačių, bet dar daugiau jų užpuolė iš dykumos, esančios šalies gilumoje. Dėl to neurai ir buvo priversti palikti savo žemę ir apsigyventi tarp būdinų. Šitie žmonės, matyt, burtininkai. Na, bent jau skitai ir tarp jų gyvenantys helenai tikina, kad kiekvienas neuras kartą per metus kelioms dienoms pavirsta vilku, o paskui vėl atvirsta žmogumi. Manęs šitokiomis pasakaitėmis, žinoma, neįtikinsit, tačiau jie taip kalba ir savo žodžius patvirtina priesaika.

106. Tarp visų genčių labiausiai atsilikę androfagai. Jie nežino nei teismų, nei įstatymų ir esti klajokliais. Rūbai jų panašūs į skitiškuosius, bet kalba savita. Tai vienintelė žmogėdrų tauta toje šalyje.

107. Visi melenchlenai nešioja juodus rūbus, iš ko kila ir jų pavadinimas. Jų papročiai – skitiškieji.

108. Būdinai – didelė ir gausi tauta; jų visų akys šviesiai melsvos, o plaukai rusvi. Jų žemėje rasite medinį miestą, pavadintą Gelonu. Kiekviena miesto siena 30 stadijų (pastaba: 5,33 km) ilgio.

Miesto siena aukšta ir visa medinė. Iš medžio pastatyti taip pat namai ir šventovės. Juk yra ten heleniškųjų dievų šventovės su statulomis, altoriais ir mediniais kulto pastatais, pastatytais graikiškuoju pavyzdžiu. Kartą į tris metus būdinai rengia šventes Dioniso garbei ir nevaržomai santykiauja (pastaba: šiuo ritualu šlovinamas Bakchas (Dionisas)). Gelono gyventojai iš seno buvo helenais. Išvaryti iš prekybinių gyvenviečių jie apsigyveno pas būdinus. Kalba jie dalinai skitų kalba, bet dalinai – helenų.

Bet būdinų kalba kitokia, ir jų gyvenimo būdas taip pat kitoks.

109. Būdinai – vietiniai to krašto gyventojai – klajokliai. Tai vienintelė tauta šioje šalyje, kuri minta medžių kankorėžiais. Gelonai gi priešingai – dirba žemę, augina sodus ir valgo duoną. Pagal išvaizdą ir odos spalvą jie visai nepanašūs į būdinus. Kitą vertus, helenai ir būdinus vadina gelonais, nors tai neteisinga. Visą jų žemę kloja tankūs įvairiarūšiai miškai.

Girios tankmėje yra didžiulis ežeras, apsuptas pelkių ir suaugusių nendrynų. Tame ežere gaudo ūdras, bebrus ir kitus gyvūnus su keturkampais snukučiais. Šių žvėrelių kailiukais būdinai apsiūva savo kailinius, o bebrų kiaušinius naudoja kaip vaistus, moterų gimdos ligoms išgydyti.

Mokslinė tradicija. „Herodoto minimų skitų kaimynų etninis priklausymas yra visai neaiškus, ir įvairūs tyrinėtojai – istorikai, etnografai, geografai, kalbininkai – apie tai yra pareiškę prieštaringų nuomonių, sukūrę labai daug skirtingų hipotezių. Tarp tų nuomonių ir hipotezių yra ir tokių, kurios vieną ar kitą Herodoto paminėtą kaimyną mėgino, o ir dabar tebemėgina sieti su baltų protėviais,“ – rašė J.Kabelka. – „Remiantis Herodoto žinia, kad neurai nuo gyvačių antplūdžio pabėgę pas budinus, išeitų, jog pastarieji buvo neurų kaimynai. [...] Budinų vardas galėtų būti ir baltiškas – tiek lietuvių, tiek latvių, tiek prūsų kalbose yra ir hidronimų, ir toponimų, ir antroponimų su šaknimis baud-, bud-, būd- bei priesagomis -in-, -yn-. Vadinasi, nuomonė, kad budinai galėję būti baltai, turi teisę egzistuoti šalia kitų nuomonių“.

Čia pat J.Kabelka pažymi, kad plačiausiai paplitusi V.Pirsono pareikšta nuomonė apie neurų baltiškumą: „Remiantis Herodoto pateiktomis žiniomis, tvirčiau, atrodo, galima pasakyti tik tiek, kad iš visų skitų kaimynų neurai gyvenę toliausiai į šiaurę. Šiaip jau tikslesnė jų gyvenamoji vieta Herodotui buvo ne visai aiški – vienoje vietoje (IV, 17) jis apgyvendina juos Pietų Būgo aukštupyje, į vakarus nuo Dniepro, kitoje – už didžiulio ežero, iš kurio išteka Dniestras (IV, 51)“.

Kaip matyti iš pateiktų citatų „Baltų filologijos įvado“ autoriui rašant šią knygą vis dar buvo nežinomas konceptualus rusų archeologo B.Rybakovo darbas, todėl tekste remiamasi ne moksline analize paremtais duomenimis, o pavienių kalbininkų išsakytomis prielaidomis.

Skirtingai nei J.Kabelka, baltų praeitį istoriniuose šaltiniuose apibendrinęs S.Karaliūnas, rašydamas savo knygą, jau buvo susipažinęs su rusų akademiko darbu – ne kartą šį darbą citavo, nurodė išnašose.

Vienintelis plačiajam visuomenės ratui įdomus būdinų apibūdinimas turėtų plaukti iš pirmosios S.Karaliūno parengto teksto pastraipos: „Istoriniuose šaltiniuose budynų vardas paliudytas taip: Βουδῖνοι – Herodoto V a. pr. Kr., Βουδῖνοί (Βωδῖνοί) – Ptolemajo (III 5,15) II a. po Kr., Vidini – Amiano Marcelino IV a. po Kr.. Bizantijos epochoje ėmus graikų B tarti kaip V ir υ kaip ί, galėjo atsirasti forma Vidini“. Toliau teksto autorius ima slysti į antikinės gramatikos teoriją, kuri neginčyjamai įdomesnė tos srities specialistams. Galiausiai, visas dėmesys nukreipiamas į „paprastesnio sprendimo“ paieškas.

Nenorėdamas būti pernelyg kritišku, visgi turiu pažymėti, kad ir apie neurų savivardžio etimologiją S.Karaliūnas tūlam skaitytojui pasako neypatingai daug reikšmingų dalykų. Kaip ir aukščiau paminėtu atveju su būdinais, pačius svarbiausius dalykus mes išskaitome pirmoje parengto teksto pastraipoje: „Herodoto liudijimu, Skitijos upė Tiras (Τύρας), tyrinėtojų tapatinama su Dniestru, išteka iš ežero neurų krašte ir įsilieja į Juodają jūrą tarp Istro (Dunojaus) bei Hipanio. Kita Skitijos upė Hipanis (Ύπανις), kaip spėjama, dabartinis Pietų Būgas, taip pat ištekanti iš ežero. Palei jį, einant iš pietų į šiaurę, gyvenantys kalipidai, alazonai, skitai žemdirbiai ir neurai. Herodotas neurus lokalizavo palei Hipanio upę (Pietų Būgą), į vakarus nuo Boristenio (Βορυσθένης)-Dniepro, virš skitų artojų“.

Viskas, kas rašoma toliau, yra grindžiama klaidingomis autoriaus prielaidomis, kurios paremtos ne istoriniu Herodoto tekstu, o padrikomis faktinių duomenų nežinojusių kalbininkų interpretacijomis.

Pirmas dalykas, kurį būtina pažymėti nedelsiant, yra tas faktas, kad Herodoto tekste nurodoma tiksli neurų gyvenama vieta – tai Milogradrado archeologinės kultūros Volynės grupė. Žymus TSRS archeologas, akademikas B.Rybakovas, matyt, pats neapsižiūrėjęs, tekste minimiems neurams priskyrė visą Milogrado archeologinę kultūrą. Herodotas juk aiškiai pasako, kad neurai gyveno kartu su būdinais, nes gyvačių užpulti buvo priversti bėgti iš savo žemių dar VI a. pr.m.e..

Antras dalykas, kurį būtina pažymėti – istoriniuose šaltiniuose nurodomi upių pavadinimai nėra pastovūs; reikalas tas, kad upė turi tik vienas žiotis ir gausybę ištakų – mes nežinome, kurio ištako vardu upės žiotis vadino graikai, tačiau iš pateiktų aprašymų galime nuspėti, kuri upės atšaka jiems buvo svarbesnė.

Iš pateikto aprašymo akivaizdu, kad Boristenu (pagal borisfenitų gentį) graikai vadino Pripetės upę, kuri šiais laikais tiesiog įsiremia į Būgo aukštupyje esantį B*rest-litovską, taigi Boristeno ištakų turime ieškoti ne Valdajaus aukštumoje, o Pripetės pelkyne. Graikų nurodomo Tyro aukštupis taip pat nesietinas su šiuolaikinio Dniestro upės vaga. Kalbininkas turėtų žinoti, kad tyras ar tyruliai lietuvių kalboje reiškia pelkę. Iš to sektų, kad ir Tyro aukštupio turėtume ieškoti ne Karpatų kalnyne, o priešingoje upės vagoje.

Priėmę šias dvi išlygas, atrasime visai kitokią Herodoto užrašytų žodžių prasmę.

Be to, dar turiu pažymėti, kad parengtame tekste pats S.Karaliūnas nurodo: „kai neurai lokalizuojami remiantis Herodoto informacija, nemaža reikšmė teikiama jų krašte buvusioms tankioms girioms, kur būta didelio ežero ir kur veisėsi bebrai bei kiti gyvūnai. Daugumas tyrinėtojų linkę tuo kraštu laikyti Polesės pelkes Pripetės baseine, visada sunkiai praeinamas, o pavasarį per polaidį virstančias tikromis mariomis. Geologai konstatuoja, kad Herodoto laikais, V a. pr. Kr., dėl ypatingo klimato padrėgnėjimo Pripetės pelkynas buvo virtęs ištisu ežerų, pelkių ir upių labirintu, t. y. „didžiuliu ežeru“, ir kad dalis pelkių anuo metu tebebuvo ežerai. Čia, suprantama, negalėjo nesiveisti ir bebrai. Tad neurų sodybos apytikriai lokalizuojamos į vakarus nuo Dniepro-Boristeno – Dniestro-Tiro ir Pietų Būgo-Hipanio aukštupiuose, – vadinasi, Podolės bei Pripetės vidurupio regione,“ – ir kas per nelabasis jį timptelėjo už liežuvio? – „Bet meldų priaugusių didelių plotų būta ir apie Volgos vidurupį, Okos žemupyje ir Kliazmos apylinkėse“.

Taigi, kaip matome iš pateiktų citatų, akademinis mokslas per pastaruosius 30 metų mums nieko naujo apie baltų genezę nepasakė, o tai, kas buvo pasakyta, plaukia iš nekažkuo pagrįstų prielaidų, iš esmės ignoruojant pačių istorijos šaltinių teikiamą informaciją. Beja, tikrai vertingos informacijos apie baltų protėvių kilmę mes daug dažniau atrandame užsienio literatūroje, ypač tarybinių akademikų, archeologų B.Rybakovo ir V.Sedovo darbuose. Tokiomis aplinkybėmis tenka baltų etnogenėzės klausimą kelti vėl ir vėl, kartais tam tikslui pasitelkiant net ir paramokslines teorijas.

Na, jeigu jau akademinis mokslas nepajėgus duoti tinkamus, gerai pamatuotus atsakymus, tai gal tokius atsakymus sugebės pateikti mokslo užribiuose esantys diletantai?

Antra dalis.

Būdinai – tai būgo‘danų, o neurai – tai dan‘iberų gentys. Sprendžiant būdinų ir neurų etninės priklausomybės dilemą, mums puikiai pasitarnauja taip vadinama Etnokultūrinės evoliucijos teorija. Reikšmingesni šios teorijos teiginiai aprašyti komentaruose, dėl ko pačiame straipsnyje juos plačiau komentuoti netikslinga. Čia pakanka pažymėti tiktais kelis svarbesnius dalykus:

  1. XVI a. Bogodanu vadinta Moldovos kunigaikštystė. Akylesnis skaitytojas iš karto pažymės, kad tuo vardu Moldova buvo vadinama tik turkų šaltiniuose, pirmojo jos karaliaus Bogdano I garbei, o tikrasis pavadinimas yra hidroniminės kilmės, pagal upę Moldovą, bet juk niekas to ir neneigia. Reikalas tas, kad vieni seniausių istorijos šaltinių mums aiškiai nurodo – genčių pavadinimai kyla iš genčių pradininkų. Štai, pavyzdžiui, Tacitas savo „Germanijoje“ rašo maždaug taip: „Senovinėmis giesmėmis, – tai pas juos vienintelė mūsų padavimų ir analų atmaina, – jie garbina iš žemės kilusį dievą Tvistą ir jo sūnų Maną, germanų genties protėvį ir įkūrėją. Manui jie priskiria tris sūnus, kurių vardais pasivadino gyventojai: arčiausiai Okeano – ingveonais, vidurinieji – hermeonais (pastaba: germanais), likusieji – istveonais. Kai kas tvirtina, o žila senovė leidžia tai daryti, kad dievas turėjęs ir daugiau sūnų, ir pagal juos buvę daugiau genčių pavadinimų: marsai, gambrivijai, svebai ir vandilijai. Visi šie vardai tikri, senoviniai“. Tą dalyką pakartoja ir kiti autoriai. Štai, pavyzdžiui, ištrauka iš Jordano „Getikos“: „Kairiajame šių (pastaba: dab. Beskidų) kalnų skardyje, šiaurinėje dalyje, pradedant vietovėmis iš kurių išteka Vystula, neišmatuojamose žemėse gyvena gausi venedų gentis. Nors jų vardai dabar mainomi pagal valdančias gimines ir vietoves, vis dėlto dažniausiai jie vadinami sklavėnais ir antais“. Iš pateiktų citatų aiškiai matome, kad bent jau nuo Tacito (I a.) iki Jordano (VI a.) laikų etnonimai buvo asmenvardinės kilmės. Lietuviams būdinga tik pavardė – Bagdonas, tačiau baltarusiai ir lenkai vartoja kitą asmenvardžio formą, vardą – Bohdan (rus. Бохдан). Iš Etnokultūrinės evoliucijos teorijos žinome, kad priebalsė H linkus išnykti (ž -> g -> k -> h -> j -> i -> *), dėl to asmenvardis – Bohdan laisvai galėjo išvirsti Bo*dan, t.y. būdinų savivardžiu. Šiuo atveju, elementarus istorinis (ir net geografinis) sutapimas tapo šalutiniu įrodymu sudėtingoje būdinų byloje;

  2. Bogodanai – tai dviejų savarankiškų etnokultūrinių grupių sąjunga. Pagal Etnokultūrinės evoliucijos teoriją, mūsų bendro „civilizacijos vardyno“ pagrindas – tai vienskiemeniai sandai, kurie skirtingose gentyse įgavo skirtingą tarimo formą. Iš bendro išsilavinimo gerai žinome dvi savarankiškas gentis – danus (plg. vardas – Danas) ir bojus (plg. slavų gentis – бужане). Būžanais (plg. Božena) jau istoriniais laikais pasivadino ta slavų gentis, kuri pagal Nestoro pasakojimą apsistojo prie Būgo upės. Remdamiesi pirmajame punkte pateikta priebalsių mutacijos sekvencija (ž/z -> g -> k -> h -> j -> i -> *), konstatuojame, kad būž*anai ir bū*dinai – tai du identiški etnonimai, kilę iš senesnės formos savivardžio – bogodanų. Taigi, ir antruoju šalutiniu įrodymu patvirtiname savo pirminį spėjimą;

  3. Būgas – tai slavų genties protėvis. Iš bendrojo išsilavinimo žinome, kad germanų kalbose bendrinis dievo vardas gali būti tiesiogiai siejamas su gotų genties pradininku (vok. Gott, angl. God, dan. Gud), dėl to slavų kalbose bendrinis dievo vardas gali būti siejamas su būgų genties pradininku (ček. Bůh, slov. Boh, lenk. Bóg). Šis visų slavų dievas-Būgas gali būti tapatinamas su Graikijoje garbintu dievu Bakhu (Dionisu). Herodotas aiškiai pasako, kad būdinai vieną kartą į tris metus Bakho garbei rengė bakhanalijas. Palyginimui, bendrinis vengrų dievo vardas sietinas su Tacito nurodoma gentimi – istveonais (pastaba: stavanų gentį Būgo upės apylinkėse II a. pažymi ir K.Ptolemėjas). Šis vardas – Ist*en, atitinka lietuvišką vardą – Steponas (lenk. Stefan, angl. Steeven, isp. Estebano), kas patvirtina ir atitinkamą priebalsių mutacijos sekvenciją (b -> p -> f -> v -> u ->*). Saamių genties protėvis, skirtingai nei vengrų, vadintinas – Jumbela (mar. Jumo, est. Jumal, fin. Jumeli, perm. Jomali). Šiuolaikiniai gruzinai, matyt, bus kilę iš khimerų,- jų genties protėvio vardas – Ghmert’i (palyginimui, etnokultūrinis regionas – Imereti). Galiausiai, lietuvių ir latvių protėvis buvo keltų (?) dievas – Dzeusas (gr.θεός, port. Deus, isp. Dios, pran. Dieu, val. Duw, lat. Dievs);

  4. Būdinai – vieninteliai Skitijoje valgė buko riešutus. Herodotas aiškiai pasako, kad būdinai vieninteliai Skitijoje valgo kankorėžius. Tradicinis vertimas – pušų, spygliuočių. Bukmedis – tai lapuotis medis, paplitės visoje Vakarų Europoje. Bukmedžio vaisiai paprastai vadinami riešutais, jie yra 10-15 mm dydžio, valgomi. Riešutai, dėl juose gausiai esančio tanino turi kartoką prieskonį ir gali turėti nuodingų alkaloido fagino junginių, tačiau šie junginiai skyla riešutus kepinant. Patys riešutai labai maistingi – turi iki 50 % aliejaus junginių, taip pat baltymų, cukraus, obuolių ir citrinų rūgšties, vitamino E. Iš keptų bukmedžio riešutų malami miltai, kuriais pagardinami tradiciniai miltiniai patiekalai: blynai, varškėčiai, sausainiai ir žinoma duona (tiek Kaukazo, tiek Karpatų regionuose). Kaukaze pakepinti bukmedžio riešutai valgomi lyg saulėgrąžos buvusioje TSRS. Etnokultūrinės evoliucijos teorija mums pasako, kad pirmiau „sukuriamas“ naujas asmenvardis, o jau paskui to asmenvardžio pagrindu kuriamos įvairios asociacijos – tik tuo būdu plečiamas vardynas. Iš to sektų, kad pirmiau atsirado visų slavų genties pradininkas (dievas-Būgas), o jau paskui pagal genties gyvenamą vietą buvo kuriamos naujos asociacijos, daiktavardžiai – bukmedis (medis), Būgas (hidronimas), Bukovina (kraštas), būgas (bendrinė žodžio „dievas“ reikšmė) ir t.t.;

  5. Herodoto nurodomi būdinai ir androfagai – tai giminingos gentys. Lotyniškasis bukmedžio pavadinimas – fagus – klaidingai kildinamas iš bendro proindoeuropietiško – *bhāg’ós, tačiau ši pavadinimo forma visiškai atitinka Herodoto nurodomo būdinams giminingo etnonimo – androfagų – antrąjį sandą; pirmasis sandas lygintinas su asmenvardžiu – Andrius (pastaba: sanskrite Čandra – tai mėnuo, dievybė – tiesiogine prasme, „spindintis“). Iš to sektų, kad Herodotui pasiūlyta (buitinė) androfagų etimologija (kaip visada) – klaidinga;

  6. Būdinų genties kilmė ir tolimesnė raida archeologijos duomenimis. Pagal Etnokultūrinės evoliucijos teoriją (EET), seniausia išlikusi Europos gentis – fagai, tiesiogiai sietini su Madleno archeologinės kultūros paveldu, XVII – XI t. pr.m.e. gentimis. Rekonstruotas tariamai praindoeuropietiškas *bhāg’ós turėtų būti pakankamai vėlyva fagų etnonimo forma. Pagal EET, šį etnonimą sudaro 2 pirmojo laipsnio sandai – Th.ab ir Th.ag, nes iš istorijos šaltinių žinome sabokų/tabokų gentį – tik šios genties etnonimui sutrumpėjus galėjome gauti *bhāg’ós. Pirminė etnonimo forma padeda suprasti priešistorinių fagų buitį. Jei sutinkame su teiginiu, kad pirminis etnonimo loringalas Th, tai jo vediniams galime tiesiogiai pritaikyti dvi priebalsinių mutacijų sekvencijas – ž/z -> g -> k -> h -> j -> i -> * ir d -> t -> č/c -> š/s -> *. Iš to galime spręsti, kad fagų gentis viename pirmųjų savo evoliucijos etapų susijungė su abių gentimis, šios genties vardynas pasipildė naujas vediniais, pagal priebalsinių mutacijų sekvenciją b -> p -> f -> v -> u -> *. Taigi, šios gentys klajojo nuo Dakijos iki Vol*gos (Okos), jų pėsakus galime aptikti, Waagės, Šiaurės ir Pietų Būgo, Vokės, Dauguvos, Okos ir kitų bendrašaknių upių baseinuose. Šios gentys, matyt, saugojo savo akis, mindė takus, laužė medžių šakas, dirbosi kuokas, sekiojo laukinius jaučius-jakus (rus. бык), rinko uogas ir t. t. – sistemą perprasti visai nesudėtinga. Matyt, geriausiai atskiras gentis reprezentuoja pasakų personažai – rusų pasakose tai senelė namelyje ant vištos kojelės (rus. Баба Яга). Neginčyjamai bendrais baltų ir slavų protėviais fagais turėtume laikyti Svidrų archeologinės kultūros šeimas, 10 500 – 9 200 m. pr.m.e.. Kitą vertus, turime pagrindą manyti, kad būdinų protėviais buvo mišrios kultūros žmonės, priklausę Aniotovo (Анетовская) archeologinei kultūrai. Ši XXII – X t. pr.m.e. archeologinė kultūra kilo iš vietinių, joms asimiliavus naujai atiskėlusias Vidurio Europos (matyt, abių) gentis. Jų gyvenamas arealas – Būgo upės stepių zona. Čia buvo medžiojami zubrai, arkliai, šiaurės elniai, saigakai, taip pat ir vilkai. Buvo naudojamos ietys ir strėlės (lankai). Gyventa grupėmis nuo 3 iki 50 asmenų. Vienas iš mitybos šaltinių – rankiojimas. Šios naujos etnokultūrinės grupės gyventojai dalyvavo Kukrėko (Кукрекская) archeologinės kultūros formavime, VIII – VII t. pr.m.e.. Tyrinėtojai mano, kad ši kultūra, tai – nuosekli Aniotovo archeologinės kultūros genčių išsivystymo pasekmė. Šios kultūros gentys klajojo nuo Prūto upės vakaruose iki Dniepro upės rytuose. Tų genčių palikimą matome vėlesnėse mezolito archeologinėse kultūrose: Pietų Būgo-Dniestro – VI t. pr.m.e., Azovo-Dnepro – V-IV t. pr.m.e., ir kitose. Kukrėko archeologinės kultūros buityje svarbus vaidmuo teko gyvulininkystei. Čia buvo prijaukinti jaučiai ir ožiai (rus.бык, коза) – antruosius galėjo atsivesti gožių (šaltiniuose: hosų) gentys. Statiniai buvo ir antžeminiai, ir pusiaužeminiai, įkasti. Pietų Būgo-Dniestro kultūros žmonės perėmė ankstesnės kultūros laimėjimus. Ankstyvoje evoliucijos fazėje jiems buvo visai nežinoma nei keramika, nei žemdirbystė. Jie medžiojo zubrus, elnius ir šernus, gaudė kuojas, lydekas ir ungurius. Vėliau – 5800 m. pr.m.e. – ėmė rastis savita keramika. Neilgai trukus Starčevo-Kerešo-Kryšo archeologinės kultūros įtakoje atsirado grūdinės kultūros, kviečiai. Pasekmėje keramika truputi pakito. 5500 m. pr.m.e. kontaktai su Starčevo-Kerešo-Kryšo archeologinės kultūros gentimis buvo prarasti. Čia ėmė keltis Juostinės keramikos archeologinės kultūros gentys. Senesnieji gyventojai – Pietų Būgo-Dniestro kultūros žmonės – migravo į Dnepro-Donetso archeologinės kultūros arealus ir ten 4500-3500 m. pr.m.e. kartu su vietiniais gyventojais formavo naują Viduriniojo Stogo (Среднестоговская) archeologinę kultūrą. Dnepro-Donetso archeologinės kultūros žmonės buvo medžiotojais-žvejais. Jų stovyklose atrandami šunų (rus. собака), kiaulių ir galvijų kaulai, tačiau laukinių gyvūnų kaulai vis dar dominuoja. Statiniai – pusiaužeminiai, įkasti. Mirusieji laidoti suriesti. Ingumacija būdinga ne tik pavienių asmenų kapams, bet ir kolektyviniams, naudotiems ne vieną kartą – tokie kapai ir buvo dažnesni. Jau tais laikais mirusieji buvo barstomi ochra (geliežies oksidu). Naudojama keramika buvo gimininga Vakarų Europos subneolito archeologinių kultūrų artefaktams – Danijos (Etrebiolės), Olandijos (Svifterbanto) ir Prancūzijos teritorijose. Juostinės keramikos ir Balkanų neolito kultūros indai buvo ženkliai kitokie – skirtingai nei vietinių archeologinių kultūrų gentys, šių kultūrų gentys kėlėsi iš Mažosios Azijos, kuomet VII t. pr.m.e. dabartinė Juodoji jūra buvo pavirtusi gėlavandeniu ežeru ir susiformavo vadinama Bosforo perėją (rus. Босфорский перешеек). Mano akimis, būtent Dnepro-Donetso archeologinės kultūros gyventojai turi būti laikomi Herodoto nurodomų būdinų protėviais. Viduriniojo Stogo archeologinės kultūros gentys klajojo nuo Dnepro iki Dono. Vakaruose šių genčių arealą ribojo iš Juostinės keramikos kultūrų išsivysčiusi Tripolio archeologinės kultūros zona, o rytuose – Volgos vidurupyje – Samaros archeologinės kultūros zona. Viduriniojo Stogo kultūros gyventojai vystė žemdirbystę ir gyvulininkystę: augino avis, ožkas ir kiaules, taip pat miežius, kviečius, soras (rus. проса) ir žirnius. Manoma, kad būtent jie prisijaukino arklius. Vėliau, kartu su naujai atsikėlusiomis gentimis evoliucionavo į ankstyvąją Jamnos archeologinę kultūrą. Pirminiame etape, šios kultūros gyventojai savo mirusiuosius laidojo suriestus ant šono, pabarstę juos ochra. Šalia mirusiųjų dėdavo indą maisto, darbo įrankius, žmonių ir gyvūnų statulėles. Antroje kultūros fazėje laidojimo paminkluose atsirado brūkšniuotoji keramika ir koviniai kovos kirviai. Pagal M.Gimbutienės kurganų teoriją, šios zonos gyventojai buvo neginčyjamais indoeuropiečiais. Kaip gi būdinų palikuonys pasižymėjo vėlesniais amžiais? Pagal Etnokultūrinės evoliucijos teoriją išeitų, kad bū*dinai (būdos) ilgainiui kėlėsi į šiaurines Rytų Europos sritis, kur istoriniais laikais mes aiškiai matome vodžių, viatičių (rus. вятичи), votiakų, *udmurtų, šiuolaikinės estijos čiūdų ir užvolgės čiūdų žemes, ir tai visai normalu – juk būtent tose žemėse gyveno Būgodanams giminingų fagų gentys. Matyt, būdinų atšakai turėtume priskirti ir vėlyvąsias peč‘enegų (plg. rus. hidronimas – Онега), ir chorvatų gentis.

  7. Neurų genties kilmė ir tolimesnė raida archeologijos duomenimis. Pagal Etnokultūrinės evoliucijos teoriją, neabejotini neurų-dan‘iberų protėviai – tai Samaros archeologinės kultūros gentys, V t. pr.m.e.. Šios kultūros ištakos siekia dar ankstesnius laikus, t.y. VII-VI t. pr.m.e. Volgos vidurupio gentis, kilusias iš Rytų Europos Epigraveto archeologinės kultūros, o tai – priešistoriniai danai. Samaros archeologinės kultūros susiformavimo procesą galime aprašyti štai taip: maždaug, 6200 m. pr.m.e. vykęs globalus klimato atšalimas privertė migruoti į Šiaurę Žemutiniojo Pavolgio gentis, ir migruojama buvo į tas žemes, kur jau anksčiau gyveno iš Azovo jūros baseino atsikėlusios gentys, t.y. Rytų Europos Epigraveto archeologinės kultūros palikuonys, jiems giminingi Elšano (rus. Елшанская) kultūros gyventojai. Elšano archeologinės kultūros gentis sudarė sezonines ūkio šakas vystę žvejai-medžiotojai. Šios kultūros stovyklose rasta laukinių arklių, taurų ir briedžių, elnių ir lokių, stirnų ir saigakų (plg. rus. pavardė – Шойгу), taip pat kiaunių, ūdrų, bebrų, vėžlių ir žuvies liekanų. Rastų daugybės moliuskų (geldučių) liekanos byloja apie naują vandens produktų surinkimo formą. Manoma, kad ūkio struktūra buvo cikliška-sezoninė, kas vertė Elšano kultūros gentis nuolat klajoti ieškant vis naujų sezoninių maisto šaltinių. Rasta daugybė medienos apdorojimo įrankių, o tai jau byloja apie gana aukštą stalininkystės lygį – kadangi, nerasta statinių, tai pagrindiniais „stalių“ dirbiniais galėjo būti medžioklės ir žvejybos įrankiai, taip pat vandens transporto priemonės. Šios subneolitinės kultūros periode atsirado pirmieji keramikiniai indai. Teigiama, kad tai – seniausia keramikinė kultūra Europoje. Ji lokalizuojama šiuolaikinių Samaros ir Uljanovo srityse, dabartinėje Rusijoje. VII-VI t. pr.m.e., dėl staiga atšalusio klimato, į Elšano archeologinės kultūros zoną ėmė keltis Volgos žemupio gentys – susiformavo nauja mirši Volgos vidurupio kultūra. Kadangi nauja archeologinė kultūra gimininga Kaspijos jūros (rus. Прикаспийская) ir Dono vidurupio (rus. Среднедонская),archeologinėms kultūroms, tai visiškai logiška ją susieti su vėliau tose žemėse klestėjusiomis savarų/tavarų (tav*rų), severų/teverų (t*verų) gentimis. Šių genčių pirmtakai sietini su istoriniuose šaltiniuose minimomis „habirų“ gentimis, klajojusiomis nuo Šiaurės Rytų Mesopotamijos iki Egipto Kanaano žemės. Šias gentis dar II tūkst. pr.m.e. pažymi Egipto, Šumero, Akado, Heto, Mitano ir Ugarito šaltiniai. Manoma, kad būtent šios genties pavadinimas tapo vienu iš „Izraelio sūnų“ genties savivardžiu (palyginimui, žydų savivardis – iv*ri). Pagal Bibliją, paties Abraomo protėvis buvo Everas – Nojaus anūkas, iš vyriausiojo sūnaus Simo. Normalu manyti, kad dviems savarankiškoms gentims susijungus, buvo sujungtas ir jų etnonimas. Tokių pavyzdžių istorijoje žinome ne vieną. Šioje vietoje tikslinga priminti, kad ir aukščiau nagrinėtą, Moldovos kunigaikštystės atvejį – skirtinguose viduramžių šaltiniuose ji vadinama ne tik Moldavija, bet ir Didžiąja Valakija, ir Rosovlakija (Rusų Valakija), ir Moldoslavija (Moldovos Slavija), ir Kara-Iflaka (Juodoji Valakija), ir Bogdanija (pagal pirmąjį valdovą Bogdaną), – tokių istorinių analogijų galime atrasti žymiai daugiau. Taigi, pagal Etnokultūrinės evoliucijos teoriją, dviems savarankiškoms gentims susijungus, buvo sukurtas naujasis etnonimas – nauja tauta pasivadino dan‘iberais. Mes iš bendro išsilavinimo turime žinoti ne tik danų, bet ir iberų gentį, kuri dar nuo III t. pr.m.e. gyveno Iberijos (Pirėnų) pusiasalyje – ten, kur šiuolaikinę Prancūziją nuo Ispanijos skiria Pirėnų kalnynas. Čia pat matome ir *Navaros provinciją, ir upę Ebrą. Senovės graikai šiuos iberus vadino zefyrais (Ζέφυρος), – taip vadintas vakarų vėjas. Buvo ir kiti iberai, vieni jų gyveno šiuolaikinės Gruzijos teritorijoje (Iberijos karalystė – nuo 302 m. pr.m.e. iki 580 m.). Juos istorijos šaltiniuose graikai taip ir vadina (Ἰβηρία), – antroji jų pavadinimo forma – iverai (plg. rus. vardas – Вера). Tretieji iberai – tai avarai, kuriuos rusų istoriniai šaltiniai vadina ob*rais (palyginimui, miestas – Ip*ras). Ši gentis dabartinių Vengrijos, Slovakijos, Kroatijos, Serbijos, Rumunijos ir Ukrainos žemėse sukūrė galingą imperiją (Avarų kaganatas – nuo 562 m. iki 823 m.). Graikams ši gentis – tai avarai (Άβαροι). Išlikę šių avarų asmenvardžiai ir titulai leidžia teigti, kad avarų gentis kalbėjo viena iš altajaus kalbų. Vieni mokslininkai linkę teigti, kad avarų kalba gimininga Tungūzų-Mandžūrų kalbų grupei, o kiti priskiria ją tipiškoms tiurkų (bulgarų) kalboms. Pirmasis teiginys leistų avarų savivardį tiesiogiai sieti su Sibiro geografinio regiono pavadinimu, juk ten – tarp Lenos ir Jenisėjaus – gyvena tun‘gūzų gentys, o šis savivardis tiesiogiai sietinas su priešistorine danų gentimi. Tokia plati danų ir iberų (dan‘iberų) sklaida visai neturi mūsų stebinti – Samaros archeologinė kultūra kaip tik ir plito šiomis kryptimis: nuo Pirėnų pusiasalio iki Skandinavijos (Norvegija) ir nuo Kaukazo kalnų iki Altajaus. Pilnoji neurų savivardžio forma vedama iš Jordano nurodomo šiuolaikinio Dnepro pavadinimo, lot. Danapr‘um. Ip*ro pavadinimas vakarų flamandų (sietina su Tacito laikų batavų genties) tarme – Yper; Iberijos pusiasalyje teka upė Eb*ra, – taigi, šie oikonimai giminingi. Istorinis Dniepro upės pavadinimas – Boristenas – sietinas su borisfenitų gentimi, todėl neturime jokio pagrindo teigti, kad Dniepro upės pavadinimas nėra susijęs su jos krantuose gyvenusia gentimi. Herodoto laikais ir vėliau Boristeno krantuose gyveno tik viena gentis, kurios pavadinimas visiškai sutampa su Jordano – Danapr‘um. Etnokultūrinės evoliucijos teorija aiškiai pasako, kad ilgainiui sudurtiniai etnonimai trumpėja, dėl to pavadinimų šaknys Danapr‘ ir *nevr‘ yra lygiareikšmės – etnonimo formos galėjo laisvai variuoti pagal sekvenciją b -> p -> f -> v -> u -> *. Vienintelis vis dar neaptartas klausimas – iš kurgi atsikraustė tie Herodoto minimi neurai, ir su kokia Herodoto laikų archeologine kultūra juos turime susieti? Taigi, anksčiau tekste jau minėta, kad žymus rusų archeologas, akademikas B.Rybakovas, matyt, pats neapsižiūrėjęs priskiria neurams visą Milogrado archeologinę kultūrą, nors Herodotas aiškiai pasako, kad neurai gyveno kartu su būdinais. Pats archeologas savo darbe nurodo ne tik Milogrado archeologinę kultūrą, bet ir jos lokalinę – Volynės – grupę. Milogrado archeologinė kultūra peraugo į Zarubinecų archeologinę kultūrą (II a. pr.m.e. – II m.e. a.), o vėliau į Pragos-Korčako archeologinę kultūrą (V-VII a.). Korčako lokalinė grupė iš esmės dubliuoja ankstesnę Volynės lokalinę grupę. Kadangi, dalis kultūrą tyrusių archeologų mato aiškias genetines šios archeologinės kultūros sąsajas su ankstesne Brūkšniuotosios keramikos kultūra, turime tikrą mokslinį pagrindą teigti, kad šie kultūriniai ryšiai galėjo užsimegzti dar Herodoto laikais. Dalis mokslininkų teigia, kad ir Brūkšniuotosios keramikos kultūra vėlyvoje savo evoliucijos fazėje buvo tiesiogiai veikiama Zarubinecų archeologinės kultūros genčių. Brūkšniuotosios keramikos kultūra datuojama skirtingai – lietuvių šaltiniai nurodo, kad kultūra gyvavo XIII a. pr.m.e. – V m.e. a., rusų šaltiniai nurodo – VII a. pr.m.e. – V m.e. a.. Iš tiesų, šioje kultūroje nuo VIII a. pr.m.e. ėmė plisti bronzos liejimas, o šis faktas leidžia teigti, kad šios kultūros gentys kaip tik tuo metu užmezgė glaudesnius prekybiniai ryšius – galbūt kaip tik tuo laikmečiu susigiminiavo – su bronzą liejusiomis gentimis. Šios kultūros gyventojai nuo XIII iki XI a. pr.m.e. gyveno neįtvirtintose gyvenvietėse, tačiau jau visai netrukus buvo priversti apsigyventi piliakalniuose. Pirmieji piliakalniai lokalizuojami Padauguvyje. Lyg ir akivaizdu, kad didžiausia grėsmė šios kultūros gyventojams kilo visų pirma iš „ugrofinų“ gyvenamų žemių. Įrodytas faktas – Brūkšniuotosios keramikos kultūra išsivystė Narvos archeologinės kultūros pagrindu, reiškias šios kultūros genčių valdoma teritorija, lyginant su motininių genčių valdytomis žemėmis, ženkliai sumažėjo, ir prarastos buvo būtent šiaurinės sritys. Narvos archeologinę kultūrą taip pat sugriovė „ugrofinai“, Šukinės duobelinės keramikos kultūros gentys. Šioje dalyje būtina pažymėti, kad Brūkšniuotosios keramikos kultūra buvo toliausiai į šiaurės vakarus pasislinkusi priešistorinių baltų genčių grupė, todėl normalu manyti, kad dalis šiauriausiai gyvenusių genčių buvo priverstos palikti savo žemes ir apsigyventi su būdinais. Herodoto mums perteikta žinią, pagal kurią neurai turėjo „palikti savo šalį dėl gyvačių, mat ne tik jų pačių žemė prigimdė daugybę gyvačių, bet dar daugiau jų užpuolė iš dykumos, esančios šalies gilumoje“, turėtume suprasti tiesiogiai – nes „ugrofinai“ iš tiesų ilgą laiką gyveno gretimais, Brūkšniuotosios keramikos kultūros protėvių žemėje, vėliau – jų pačių žemė prigimdė daugybę kitataučių, ir dar daugiau jų užpuolė iš dykynių, esančių šalies gilumoje. Be to, reikia pažymėti dar ir kitą dalyką – Brūkšniuotosios keramikos kultūros gentys gyveno Neries ir Naročio (Neručio) apylinkėse, o jų protėviai – net ir Na*rvos apylinkėse. Šios kultūros arealas taip pat siekia Kernavę, kur jau istoriniais laikais lokalizuojama Neries kunigaikštystė. Ne*ravus matome ir kone priešais Kernavę, ir šalia Vilniaus. Kadangi, pavadinimai ilgainiui linkę trumpėti, galime pagrįstai teigti, kad lietuviškosios vietovardžių šaknys ne*r‘- ir Herodoto nurodoma neur‘- yra lygiavertės. Pavadinimai, kaip žinia, – nevaikšto, tačiau vaikšto – žmonės. Dėl visų įvardintų priežasčių galime pagrįstai teigti, kad būtent šios Brūkšniuotosios keramikos kultūros gentys ir yra istoriniuose šaltiniuose minimų neurų protėviai. Nustatyti kokiu metu Samaros archeologinės kultūros palikuonys dan‘iberai-*navarai pasiekė Narvos archeologinės kultūros gentis visai nesudėtinga.

 KOMENTARAI

Etnokultūrinės evoliucijos teorija. Ši teorija visiškai nauja ir panašu, kad vis dar neišbaigta. Vis dėlto parinktais tyrimo metodais ji apjungia skirtingų būtovę tyrinėjančių mokslo disciplinų laimėjimus į pakankamai nuoseklią sistemą: genetika, antropologija, kalbotyra, archeologija, istorijos šaltinių ir gretutinių mokslo disciplinų tyrimai – visa tai pajungiama vienintelio įmanomo, teisingo atsakymo paieškai. Etnokultūrinės evoliucijos teoriją galėtume gretinti su Č.Darvino mokymu – viskas turi pradžią, vystosi, kinta, keičia formas, prisitaiko prie aplinkos ir perduoda savo pasiekimus (ir požymius) tiesioginiams palikuonims. Čia svarbi istorinės logikos koncepcija – vieną kartą įrodytas teiginys tampa aksioma – šis teiginys paprastai neginčyjamas, kol kažkas jo nepaneigia. Čia gali būti tiesiogiai taikomi logikos operatoriai: konjunkcija, disjunkcija ir t.t.. Visos šios savybės suteikia etnokultūrinės evoliucijos teorijai rimtą mokslinį pagrindą.

Iš genetikos mokslo žinome, kad bendras visų išlikusių (!) planetos vyrų protėvis – tariamasis Adomas – gyveno maždaug prieš 60 000 metų. Bendri išlikę visų planetos moterų genai yra vos ne dvigubai senesni, jų amžius viršyja 100 000 metų ribą. Maždaug prieš 40 000 metų žmonių populiaciją buvo ištikusi krizė – genetikų skaičiavimais visą žmonių bendruomenę anuomet sudarė vos 2000 žmonių. Taigi, mūsų protėviai pačiu laiku prisitaikė prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų ir išplito po visą pasaulį. FamilyTreeDNA pateikia gana tikslius genetinės medžiagos migravimo žemėlapius, nurodydama apytikslį haplogrupių atsiradimo laiką.

Skirstymas į haplogrupes daugiau sąlyginis – tai būdingų žmogaus genomo mutacijų rinkinys, kurį kiekvienas mūsų paveldime iš savo tiesioginių protėvių. Galima numanyti, kad kiekviena išlikusi žmogaus genomo mutacija pažymi tam tikrą evoliucijos lūžio tašką, tam tikrų gyvenimo sąlygų pasikeitimą – tos gyvenimo sąlygos bendros savarankiškoms žmonių grupėms.

Iš esamos informacijos jau galime teigti, kad visos pasaulio kalbos vystėsi iš vienos arba kelių savarankiškų, tačiau tampriai susijusių kalbų. Šios kalbos, kartu su tiesioginių protėvių genais, buvo perduodamos iš kartos į kartą – sudėtingėjo, mutavo, skilo į grupes ir jungėsi su kitomis kalbomis. Tokiomis aplinkybėmis pirminis vardynas turėjo būti ribotas. Iškelta prielaida, kad viso vardyno pagrindas – tai vienskiemeniai sandai, kurie laikui bėgant skirtingose, izoliuotose gentyse įgavo savarankiškas tarimo formas. Ilgainiui tie sandai buvo jungiami tarpusavyje – tuo būdu vystėsi atskiros kalbos, tarmės ir patarmės.

Etnokultūrinės evoliucijos teorijos kontekste visoms išlikusioms haplogrupėms pabandyta priskirti po tam tikrą dažniausiai toje kultūrinėje zonoje dominuojantį oikonimą, vietovardžio sandą – tuo būdu nustatant ir genčių grupę, kuriai tos kalbinės mutacijos yra būdingiausios. Čia susidurta su istorinio konteksto problema – mes pakankamai gerai žinome skirtingų laikmečių archeologines kultūras, tačiau nežinome, kokiais vardais jas vadinti.

Dėl didžiųjų genčių sąjungų migracijų, kurios vyko jau (prieš)istoriniais laikais, lengviausia nustatyti arijų ir galų haplogrupes – R1a, R1b.

Lokalizuoti kitas Europoje gyvenusias etnokultūrines grupes daug sunkiau, visų pirma, dėl nuolatinės genčių migracijos, jų maišymosi. Vis dėlto tokių spėjimų būta: azijiečių protėviams (hazams) priskirta haplogrupė G, germanų protėviams (fagams) – I, trakų protėviams (tyrams) – J, indų protėviams (sindams) – L, danų protėviams (hanams) – N, ir t.t..

Semitų gentims priskirta haplogrupė E3b.

Lyginant giminingas kalbas buvo išvestos pagrindės kalbos mutacijų taisyklės. Apibrėžtos mutacijų sekvencijos padeda rekonstruoti „pirminę“ skirtingose gentyse naudotų vardyno sandų formą. Pati paprasčiausia kalbos mutacijų seka užrašoma taip: m -> n, – kas reikštų, kad giminingose kalbose priebalsės M ir N gali sėkmingai pakeisti viena kitą.

Neskaitant ką tik įvardintos, egzistuoja dar kelios priebalsinių mutacijų sekvencijos (sekos):

  1. b -> p -> f -> v -> u -> *,

  2. g -> k -> h -> j -> i -> * [ ž/z ],

  3. d -> t -> č/c -> š/s -> *.

Kadangi, kalbininkų teigimu, visos balsės kyla iš ilgojo „a“ ir giminingose kalbose dažnai keičia viena kitą, tai vienintelė balsių mutacijos sekvencija gali būti užrašoma taip:

  1. i <- e <- a -> o -> u.

Panašiai ir su dvibalsiais, kur žymėjimas aa – tai ilgasis balsis a (kaip finų kalbose):

  1. ou <- au <- ao <- aa -> oa -> ua -> uo,

  2. ie <- ia <- ea <- aa -> ae -> ai -> ei.

Priešistorinei socialinei sanklodai, genčių tarpusavio santykiams rekonstruoti, Etnokultūrinės evoliucijos teorijoje naudojami istoriniai duomenys apie asirų genties evoliuciją. Šie duomenys pakankamai išsamūs. Reikia pažymėti, kad asirai – tai bene vienintelė priešistorinė gentis, kurios visą evoliuciją mes galime atsekti iš rašytinių šaltinių. „Baltosios asirų istorijos dėmės“ užpildomos šiuolaikinių čečėnų socialinės sanklodos duomenimis. Čia konstatuojama, kad šis Kaukazo valstybinis darinys jungia didžiąsias gentis – tukhumus – teritorines genčių sąjungas, kurias sudaro stambesnieji klanai – teipai arba virdai. Stambesniųjų klanų pagrindas – tai savarankiškos stambesniųjų klanų atšakos – garai, prilygintini plačiosioms giminėms. Šiuos garus sudaro nekhijos – taip pat giminės, tik siauresnia šio žodžio prasme. Kiekviena nekhija, garas, teipas, virdas ar tukhumas turi istorinį savivardį ir kildina save iš bendro protėvio, pagal tėvo liniją. Iš to plaukia elementari išvada: valstybė – tai giminystės ryšiai.

Patys čečėnai labai aiškiai skiria grynąsias gentis ir mišriąsias. Mišrieji klanai – susijungę su kitatautėmis gentimis (gunoj – su terskų kazokais, dzumsoj – su gruzinais, varandoj – su hemsurais, haračoj – su karačajų čerkesais, gjezloj – su totoriais, sujli – su avarais, gumkhi – kumikais, žujtki – su žydais-tatais). Dalis giminių tapatinamos ne tik su istorinėmis gentimis, bet ir su tam tikrais tų genčių amatininkais (pečhoj – su krosnių statytojais, dešni – su auksakaliais, hoj – su sargais) bei gyvenamosiomis vietomis, kraštovaizdžiais (šaroj – su ledynais, hjačaroj – su slyvamedžių slėniu, haračoj – su kalnų uoluomis ir t. t.).

Giminės savivardžiu neretai pavadinama tos genties gyvenama vietovė, pavyzdžiui, kalnas.

Mažųjų genčių skaičius Čečėnijoje nėra pastovus. XIX amžiaus viduryje jų buvo priskaičiuota 135, šiuo metu maždaug 80, – tik 10 priskiriama kalnų klanams, 70 – lygumų.

Dėl tokio didelio mišriųjų giminių skaičiaus stipriai varijuoja etnonimų formos, kas įtakojama vietinių tarmių, dialektų gausos. Dėl šios priežasties Etnokultūrinės evoliucijos teorijoje išskiriami ne tik giminių savivardžiai, bet ir jų etnonimai, taip pat literatūrinės savivardžių formos.

Etnonimai – tai genties pavadinimai, kuriais gentį vadina artimiausi kaimynai.

Pagal Etnokultūrinės evoliucijos teoriją, genčių savivardžiai kilo iš asmenvardžių. Tokie „visiškai“ nauji asmenvardžiai galėjo rastis kelioms savarankiškoms gentims susijungus į naują genčių grupę, t. y. gentims susijungus, buvo jungiami ir jų pavadinimai.

Ilgainiui ir patys asmenvardžiai, ir iš jų kilę savivardžiai linkę trumpėti.

Siūlomas nagrinėjimo pavyzdys:

*k‘him‘eriai > *im‘eriai (regionas Gruzijoje – Imer‘eti) > *meriai = Th.ag + Th.am + Th.ar.

Pirmojo laipsnio asmenvardžiai (genčių grupė):

Th.ag – Augis (daakai/juugai),

Th.am – Tomas (koomiai/saamiai),

Th.ar – Darius (haarijai/vaarijai).

Antrojo laipsnio asmenvardžiai (pilnoji forma):

Th.ag + Th.am = Joak‘imas,

Th.am + Th.ar = *Marius (Tamara || Komaras-Homeras > *Omaras).

Tolimesnė raida:

*mariai + tuuviai (taabiai) = mar‘doviai,

*mariai + jaamiai (koomiai) = mar‘omai.

Alternatyvus sprendimas:

*mariai + dakai (faagai) = *k‘himerai.

Išvada:

Dėmenų sukeitimas vietomis pirminės prielaidos nepaneigia!

4. Рыбаков Б. А. «Геродотова Скифия. Историко-географический анализ» — М., Издательство «Наука», 1979. — 242 с
·  Переиздание — М.: Эксмо; Алгоритм, 2010. — 272 с. — ISBN 978-5-699-42815-1.
· http://www.history.univ.kiev.ua/download/Library-KNU-History/History-of-Ukraine/Rybakov.%20Gerodotova%20Skifi.pdf

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra