Kelionė po Palenkę: istorinis kelias turistiniais maršrutais

Autorius: Data: 2014-09-02, 10:41 Spausdinti

Kelionė po Palenkę: istorinis kelias turistiniais maršrutais

 

 

Rugpjūčio 18 – 22 d. turistinių agentūrų mainų projekto dėka keliavome po Palenkės (Podlaskie) vaivadiją Lenkijoje. Palenkės vaivadija – viena iš 16 Lenkijos vaivadijų, esanti šalies šiaurės rytuose, toje pačioje pusėje šią vaivadiją skiria nuo Lietuvos 104 km siena. Vaivadijos sostinė – Balstogė (Białystok).Teko dviguba užduotis: važiuoti turistiniu maršrutu ir tuo pat metu ieškoti lietuvių pėdsakų krašte, kuriame kažkada buvo lietuvių etninės žemės. Kas ta Palenkė, kiek joje būta ir yra lietuvių, jotvingių ir Lietuvos?

Kelionę pradedame nuo slidinėjimo centro, kur išgirstame apie lietuvių laimėjimus, Suvalkuose, prisimename jotvingių gentis, apžiūrime Augustavo kanalą, padėjusį išvengti didelių mokesčių Prūsijai, gausiai prisivaišiname totorių gyvenvietėje Krušnėnuose, patenkame į vaivadijos centrą – Balstogę ir aplankome stumbrus Bialovežo girioje bei prisimename LDK kunigaikščius.

 „Šelmete“ išgirstame apie tautiečių laimėjimus sporte ir apie Punsko lietuvius

 Kertame minėtąją šiaurės rytų sieną ir nuvykstame į netoli Jelenevo (Jeleniewo) gyvenvietės įsikūrusį „Šelmento“ („Szelment“) slidinėjimo ir poilsio centrą. Pasitikęs „Šelmento“ vadovas Andžej Ciesliuk (Andrzej Ciesliuk) pasakojo apie centro veiklą, jo nuomone, tarp slidinėtojų yra daugiau lietuvių, nei lenkų. Kai organizuoja lenktynes, lietuviai sėkmingai skina laurus. Šiemet surengtose dviračių rungtynėse taip pat laimėjo mūsų tautiečiai. Paklaustas, ar daug pažįsta ne tik slidinėti atvykstančių, bet ir čia gyvenančių lietuvių, slidinėjimo centro vadovas atsako, kad Šelmente jų nėra, bet kiek toliau į šiaurę, Punsko mieste, gyvena keli tūkstančiai lietuvių. Jis ten važiuoja pietauti, turi lietuvių draugų. Pasakoja, kad tenykščių lietuvių vaikai mokosi lietuviškose mokyklose; su lenkais bendrauja lenkiškai, o tarpusavyje kalba lietuviškai, bet su lenkišku akcentu, kalboje gausu lenkiškų skolinių. Gatvių pavadinimai užrašyti abiejomis kalbomis.Apie priešiškumą tarp Punsko lenkų ir lietuvių sako nėra girdėjęs, nebent pasitaiko kokie pavieniai konfliktai.

Slidinėjimo centre pralinksmina tikriausiai per „Google translate“ išverstas meniu, svečiai kviečiami paragauti: „karštu alus su medumi“, „žydėjimo arbatos“, „vištienos kojų“, „pjaustyti vištieną su ananasais“, „elnių apatinukų“ ir kitų skanumynų.

 Jotvingių gentys Suvalkų teritorijoje, lietuviškas paveldas

 Toliau keliaujame link Suvalkų, kur mūsų kraštiečiai nūnai atvyksta apsipirkti. Turguje puikuojasi lietuviškas užrašas „Šviežia mėsa ir jos gaminiai“. Dabar kraštiečiai atvyksta čia pigesnių prekių, ir jiems tikriausiai nė motais istorija. Suvalkai – istorinis etninės Lietuvos miestas, lietuvių kultūros centras XIX a., nuo kurio pavadinimo visa Lietuvos Užnemunė sinonimiškai vadinama Suvalkija, o jos gyventojai suvalkiečiais.

IV – XIII a. čia gyvenusios senovės baltų – jotvingių gentys. Jotvingiai kūrėsi neprieinamose vietose, šalia ežerų. Šios gentys gyveno atskirai, tarpgentinių sąjungų nesudarė. Jas dažnai puldinėdavo kryžiuočiai, ir XIII a. jotvingiai nunyko. Manoma, kad Suvalkų miesto pavadinimas kilęs iš žodžio „suwalk“ – „pastovis“, kurį čia rengdavo kryžiuočiai. Šiaurinėje Suvalkų dalyje išlikusios jotvingių kapinės (vietiniai vadina jas vadina „kulhany“).

Akademikas Zigmas Zinkevičius savo knygoje „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse“ tvirtina, kad Suvalkų ir Augustavo krašto pavardėse slypi ne tik daug lietuviško paveldo, bet ir baltų genties jotvingių kalbos elementų. Jotvingių asmenvardžiai buvo labai panašūs į lietuvių asmenvardžius, dėl to išryškinti jotvingių kalbos paveldą tiriamose pavardėse yra nelengva.

Rekonstruojami jotvingių žodžiai garbis „kalnas“ (pvz. vėliau mūsų maršrute aplankytas šventas Grabarkos kalnas, galėjo kilti iš šio žodžio (aut. past.), stabis „akmuo“ (paplitusios pavardės Stab-inski, Sztab-inski, Sztabk-owski, taip pat gyvenviečių pavadinimai Sta-bingis (su vakarų baltams būdinga priesaga -ing-), sasins – „kiškis“. Pavardės Sasin, Sasin-owski ir gyvenvietės pavadinimas Sasnava. Tai tik keletas pavyzdžių.

Šiame mieste 1920 m. spalio 7 d., tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta sutartis, pagal kurią Vilnius ir jo kraštas priskirtas Lietuvai.1920 m. spalio 8, Lenkijos kariuomenė, dislokuota Lydoje ir jos apylinkėse, vadovaujama generolo Liucijano Želigovskio, slaptu Juzefo Pilsudskio įsakymu pradėjo karo veiksmus prieš Lietuvą. Jau kitą dieną užėmė Vilnių ir jo kraštą. Sulaužiusi Suvalkų sutartį lenkų kariuomenė okupavo kartu ir Suvalkus, SeinusGibus ir kitus lietuviškus miestelius, kol buvo sustabdyta lietuvių kariuomenės. 19201939 m. Suvalkai buvo laikomi lenkų okupuotos Lietuvos teritorijos dalimi. Vilniaus kraštas buvo užimtas iki Lenkijos subyrėjimo 1939 m.

Augustavo kanalas – į Baltijos jūrą aplenkiant Prūsiją

Toliau vykstame pasižiūrėti 103 km ilgio Augustavo kanalo (80 km atkarpa yra Lenkijos teritorijoje). Kanale įrengta aštuoniolika šliuzų. Beveik visi Lenkijoje įrengti šliuzai išlaikė originalią XIX a. konstrukciją. Visi jie aptarnaujami rankiniu būdu. Savo pirmtakų pavyzdžiu šliuzus aptarnaujantys darbuotojai rankiniais kėlikliais pakelia vožtuvus, atverdami vartų angas ir išlygindami vandens lygį tarp kanalo kamerų, po to atidaro sunkius medinius vartus stumdami ilgus grąžulus.

Kanalas pradėtas kurti 1822 metais, šio projekto ėmėsi kunigaikštis F.K. Druckis – Liubeckis, įtikinęs carą tiesti vandens kelią, kuriuo galima būtų pasiekti Baltijos jūrą, aplenkiant Prūsiją, įvedusią didelius muitus. Darbai buvo pradėti 1824 m., o baigti po keturiolikos metų. Vėliau muitai buvo sumažinti, o kanalas pažemintas iki vietos reikšmės maršruto.

 Totorių keliu: Krušinėnai

Palenkės vaivadijoje susipynusios įvairios kultūros ir religijos. Maršruto metu teko pabuvoti keturiose skirtingose šventovėse: katalikų, stačiatikių, žydų maldos namuose ir totorių mečetėje. Apie totorių maldos namus ir kapines nemažai papasakojo Krušinėnų (Kruszyniany) gyvenvietėje mus pasitikęs lenkų – totorių kilmės gidas Džamilis Gembickis, o apie virtuvę ir papročius svetingai priimanti lankytojus savo namuose įkurtame totorių restorane Dženeta Bogdanovič.

Manoma, kad totoriai pradėjo kurtis tuometinėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV a. Daug jų atvyko Vytauto Didžiojo valdymo laikais. Valdant Vytautui, totoriai privalėjo atlikti karinę prievolę. Vadovaujami Dzelal ed-Dino kovėsi Žalgirio mūšyje. Karaliai Augustas II ir Augustas III dovanojo totoriams žemės Palenkėje ir Gardine.

Ekskursijos programos neišvengiama dalimi tapę Krušinėnai, įsikūrę į rytus nuo Balstogės, prie pat Lenkijos – Baltarusijos sienos – karaliaus Jono Sobieskio III dovanotas kaimas už jiems neišmokėtas kareivių algas.

Mus pasitikusi restorano „Totoriška jurta“ savininkė Dž. Bogdanovič pasakojo, kad namai priklauso totorių Bogdanovičių šeimai jau virš trijų šimtų metų. Pati yra kilusi iš Krymo totorių, o jos vyras – iš mongolų totorių. Pradžioje jos šeima priešinosi restorano atidarymui šeimos namuose, manė, kad niekam nepatiks tautiniai valgiai. Maistas labai sotus, daug miltinių patiekalų. Ragaujame į trakietiškąjį visai nepanašų kibiną – didelį, iš mielinės, storos tešlos, jo brolį – trikampį ječpočmaką ir saldų, iš tokios pat mielinės, saldžios storos tešlos pagamintą pyragą. Šeimininkė tvirtina receptus esant šešis šimtus metų senumo, bet, kadangi totoriai išsibarstę po įvairius karštus – kai kurie seni receptai paveikiami kitų tautų virtuvės. Pradžioje totoriai – klajokliai gausiai valgė mėsos ir miltinių patiekalų. Jojo arkliais – koks totorius be žirgo? Už restorano – žirgų aptvaras su užrašu ant lentos „Garsiai sušvilpkite – arkliai atbėgs.“

Prie XVIII a. pab. pastatytos medinės, tvarkingos, žaliai nudažytos mečetės mus pasitinka geležiniu žirgu atvažiavęs gidas Džamilis.

Pasak vadovo, kaime – trisdešimt šeimų, iš jų keturios – totorių. Lenkijoje gyvena apie tris tūkstančius totorių, trečdalis – Balstogėje. Gdanske gyvenantys kilę iš Lietuvos. Vykstant gyventojų surašymui, nurodoma tautybė – lenkas, o kilmė – totorius. Pavardės būna lenkiškos (pvz. Bogdanovič) arba totoriškos kilmės su lenkiška galūne (pvz. Achmetovič).

Pamokslai mečetėje vyksta lenkų kalba, bet meldžiamasi – arabiškai (Balstogės pradinėje mokykloje mažieji totoriai mokosi arabų kalbos). Totoriai atvyksta melstis penktadienį, devynis kartus per metus į mečetę atvyksta imamas. Padaręs įvadą į islamą, Džamilis užsimena, kad jie melsdamiesi lankstosi ir klaupiasi, yra netgi 104 metų imamas, kuris taip pat neatsilieka.

Vėliau Džamilis palydi mus į totorių amžino atilsio vietą, kitaip vadinamą „mizar“. Seniausias jose esantis antkapis – nuo 1699 m. Antkapinis akmuo yra statomas prie galvos, užrašas – ant nugarėlės (anot Džamilio, kad angelai galėtų perskaityti), kapas apdedamas trimis eilėmis akmenų, o siela keliauja į Mekos pusę, todėl mirusieji laidojami kojomis į rytus.

 Puošnioji Balstogė – buvęs Trakų vaivadijos miestas, „Babelio bokštas“

Vakarop atvykstame į Balstogę (Białystok), joje gyvena 300 tūkst. gyventojų. Iki Liublino unijos miestas priklausė Trakų vaivadijai, po unijos perėjo lenkams. Nuo 1795 iki 1807 m. Balstogė priklausė Prūsijai, vėliau Rusijos Imperijai, galiausiai po Pirmojo Pasaulinio karo vėl atiteko Lenkijai. XX a. pradžioje Liudvikas Zamenhofas, iš čia kilęs esperanto kalbos kūrėjas, savo miestą vadino „Babelio bokštu“, nes jame maišėsi kalbos, tikėjimai ir kultūros.

Miestui augti padėjo patogi geografinė padėtis – jis įsikūręs beveik pusiaukelėje tarp Varšuvos (iki sostinės 170 km) ir Vilniaus (iki Vilniaus 220 km). XIX a. septintame dešimtmetyje per miestą nutiestas Sant Peterburgo – Varšuvos geležinkelis. Jis galutinai susiformavo XVII a. Lenkijos etmono J. K. Branickio dėka. Balstogę puošia jo perlas – baroko stiliaus rūmai su puošniu sodu. Šie puošnūs rūmai, dabar atitekę Medicinos universitetui, dar vadinami „Palenkės Versaliu“. Miesto veidą pakeitė ir XIX a. pramonės revoliucija. Balstogė tapo „Šiaurės Mančesteriu“, gatvėse išdygo fabrikantų vilos.

Pasivaikščioje miesto centre, Kosčiuškos aikštėje išvystame paminklą maršalui Pilsudskiui, apdėtą gėlėmis – mat rugpjūčio 15 dieną buvo švenčiama Armijos diena.

Pasak istoriko Arnoldo Andriušaičio, Suvalkai kartu su sostine Balstoge – gabalėliu lietuviškų etninių žemių, dabar priklauso kitai valstybei. Jis stebisi, kad taip silpnai su savo istorija siejame Balstogę (netgi ir vadiname ją lenkiškai, slaviškai – Bialystoku, Belostoku). Kaizerinė Vokietija buvo pirmoji užsienio šalis, 1918 m. kovo 23 d. oficialiai pripažino nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi ir Balstoge. Anot jo, pirmas „atgimusios“ Lenkijos okupuotas Lietuvos miestas buvo Balstogė, Pietų Sūduvos dalis. Balstogę maždaug tais pačiais metais kaip ir Vilnių (1323-iaisiais, o gal ir dar anksčiau) įkūrė didysis kunigaikštis Gediminas. Istorikas piktinasi, kad viduramžių Lietuvos valdovui, miesto įkūrėjui, Balstogėje paminklo nėra, tačiau stovi 1990 m. sukurtas monumentas okupantui maršalui Jozefui Pilsudskiui.

 Bialovežo giria – stumbrų valdos ir ne tik

 Toliau keliaujame Bialovežo girios (seniau lietuviškai vadintos Baltvydžio giria), esančios Bialovežo nacionaliniame parke, link. Belovežo giria, išsidėsčiusi Lenkijoje ir Baltarusijoje – didžiausias Europoje reliktinis lygumų miškas, jo plotas – 150 tūkst. ha ( iš jų 62 500 ha Lenkijoje). Tai unikali Europoje sengirė, garsi savo pirmykšte augmenija, gausiausia stumbrų populiacija.

1945 m. girios plotas padalintas į dvi dalis. Yra pasakojamas anekdotas, kad kai Stalinas minėtų metų liepos mėnesį norėjo girią užgrobti ir priskirti Sovietų Sąjungai, vienas lenkų delegacijos atstovas paklausė: O kur mes dabar medžiosime? Užuot atsakęs, tautų vadas nubrėžė žemėlapyje raudoną liniją padalindamas girią į dvi dalis.

Ta pati giria, už brūkšnio, Baltarusijos pusėje, tapo Sovietų Sąjungos griuvimo liudininke. Taigi, kaip tik čia, gūdžioje Belovežo girioje, Viskulių kaime, prieš 17 metų, 1991-ųjų gruodžio 8 d., pasirašytas susitarimas, kuriame konstatuotas Sovietų Sąjungos suirimas ir skelbiama apie Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) – regioninio buvusių sovietinių respublikų susivienijimo – sukūrimą. 

Istorinių laikų priešaušryje girioje gyveno jotvingių gentys. Kurdamas valstybę, su jotvingiais kariavo ir Mindaugas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais girioje buvo ruošiamos maisto atsargos prieš karinius žygius. XV a. pr., kai Vytautas susivienijo su Jogaila kovai prieš kryžiuočius, Jogaila liko medžioti Beloveže, o Vytautas grįžo ruošti kariuomenės.

Nuo Jogailos ir Vytauto laikų giria tapo Lietuvos valdovų nuosavybe. Tik valdovai tegalėjo medžioti stambiuosius girios žvėris, o visi kiti – smulkiuosius. Už nusižengimą taisyklėms bausdavo mirties bausme.

Girioje veisėsi stumbrai, paskutinis jų krito 1919 m., bet paskui šie stambieji žinduoliai, kadaise valdovų medžioklės laimikis, buvo užveisti iš naujo. Stumbrai nelaisvėje sunkiai dauginasi, bandyta netgi kryžminti karvę/jautį su stumbru, bet jų palikuoniai – nevaisingi. Mūsų aplankytieji ramiai gulėjo dideliame aptvare ir nereagavo į senai kraštovaizdžio dalimi tapusius parko lankytojus. Parko gidas pasakojo, kad dalis stumbrų bei kitų gyvūnų (pvz . vilkų, briedžių) gyvena ir laisvėje. Girioje sėkmingai sugyvena daugybė gyvūnų bei paukščių veislių, bet stumbras čia – karalius. Šis gyvūnas tapo šio regiono simboliu. Vietiniai parduoda stumbražolių ryšulėlius (nuo kandžių), gaminama populiari degtinė „Žubruvka“ („Źubrowka“) su stumbro atvaizdu ir stumbražole viduje.

Be stumbrų parkas garsus ir karališkuoju 250 – 400 m. senumo ąžuolų taku, prie kiekvieno milžiniško medžio pritvirtinta lentelė su užrašu, nurodanti jo apimtį, aukštį, amžių ir vardą. Visi ąžuolai pavadinti Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių vardais. Pavyzdžiui, yra ąžuolas Mindaugas („Dąb Mindowe“): 420 cm apimties, 29 m aukščio, apie 400 m. senumo. Lentelėje įrašas: „Lietuvos Didysis Kunigaikštis Mindaugas (sulenk. „Mindowe/Mendog“) buvo Bialovežo sengirės valdovas totorių antplūdžio metu 1245 m. Vėliau giria perėjo į rusų kunigaikščių rankas. Sostine Mindaugas pasirinko Naugarduką.“

 Tykocinas ir Žygimanto Augusto pilis saloje

 Toliau maršrute paminėtinas žavus, senoviškas Tykocino miestelis, šalia XVI a. Goštautų giminei priklausiusi pilis. Kažkas sako, kad visai panaši į Trakų pilį, iš tiesų, pilis kadaise stovėjo saloje, apsemta Narevo upės vandenų. Goštautai pykdavosi su Radvilomis, atakavo pilį ir padegė, nes tuo metu ji buvo medinė.

Žygimantas Augustas, po santuokos su Barbora Radvilaite, pilį atstatė, perkėlė čia ginklų arsenalą, karališkąjį iždą ir biblioteką. Tvirtovė tapo viena stipriausių žemutinėje Lenkijos dalyje.

Žygimantas Augustas mėgo medžioti netoliese, Kryšyno miestelyje.1572 m. paskutinis karališkasis Jogailaičių dinastijos atstovas mirė, jo kūnas buvo kelis mėnesius laikomas Tykocino pilyje, kad būtų paruoštas laidotuvėms.

 Toliau kelionėje aplankome Tykocino žydų maldos namus, Grabarkos kalną, kuriame meldžiasi statčiatikiai, nusivalę kūnus šventu vandeniu pavilgytomis nosinėmis, palieka jas, kad dingtų ligos. Dar – kreidos kasyklos – Mielnikas, šalia senovinės bažnyčios liekanos. Užrašyta, kad XV a. bažnyčios fundacijos garbė priklauso Vytautui Didžiajam.

Palenkė – mišrus regionas, mūsų protėvių pėdsakais nusėtas, dabar jau sulenkėjusių lietuvių kraštas. Kad ir turistiniu maršrutu teko vykti, vis tiek daug kur galima įžiūrėti savosios, gimtosios šalies istorijos etninėse žemėse ir jos dalyvių bei gyventojų ženklų.

 

Rūta Suchodolskytė

 

Nuotraukos autorės:

 

  1. XIX a. Augustavo kanalo šliuzas
  2. XVIII a. pab. Totorių mečetė Krušinėnuose

  3. Senas totorių kapas, XVIII a. pradžia, užrašas ant nugarėlės
  4. Didiko Branickio rūmų, vadinamų „Palenkės Versaliu“, sodas

  5. Branickio rūmų, dabar priklausančių Medicinos universitetui, ceremonijų salė
  6. Paminklas maršalui J. Pilsudskiui Balstogėje
  7. Balstogės vaizdelis
  8. Bialovežo girioje turistai apspinta stirną
  9. Aptingęs stumbras
  10. „Lietuvos skoniai“ – kai kur matyti ir lietuviškų užrašų
  11. Bažnyčia Melnike, manoma, kad ją fundavo Vytautas Didysis XV a.
  12. Šventojo stačiatikių kalno Grabarkos kryžiai
  13. Žygimanto Augusto pilis

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Uncategorized , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra