Kelionė po istorinės Šiaurės Karšuvos žemę

Autorius: Data: 2015-08-14, 16:42 Spausdinti

Šilalės rajone liepos 25 d. vakarą vyko devintasis Medvėgalio menų festivalis.

Menų festivalyje buvo pristatyta Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės 2014 m. išleista „Šiaurės Karšuva“. Pristatymo kalba.

Visi mus supantys daiktai ir reiškiniai turi apibrėžimus, paaiškinimus žodynuose ir žinynuose. Kiekvienas žmogus kiekvienam daiktui ir reiškiniui turi savo apibūdinimą ir supratimą. Mano suvokimas apie žinynus, perskaičius Junonos ir Vytenio Almonaičių knygą taip pat pasikeitė.

Knygos yra nevienodos, vienas perskaitai ir padedi. Kitas pradedi skaityti ir nebaigi, dar kitas skaitai, skaitai gėriesi ir niekada nepadedi. Jos visada yra šalia. Šiandien pasakosiu Jums paprastos skaitytojos įspūdžius apie knygą, kuri yra tarp visada po ranka esančių.

Paimi į rankas Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės knygą, Intriguoja pavadinimas – ŠIAURĖS KARŠUVA. Tik pažvelgus į pavadinimą mintyse sukasi istorijos, tekstai, vaizdai, teritorijos, žemėlapiai ir supranti, kad pavadinimas girdėtas, tačiau nežinomas ir kad nežinai apie ką knyga. Įdėmiau pažiūrėjus į viršeli pamatai paaiškinimą, kad tai keliautojo po Šilalės kraštą žinynas, skiriamas pedagogės, politikės, įdėmios pirmojo leidimo skaitytojos ir nuoširdžios Junonos ir Vytenio Almonaičių darbų gerbėjos Zitos Lazdauskienės šviesiam atminimui.

Autoriai paaiškina, kad knygoje aprašo teritorijas, kurios tryliktame- keturioliktame amžiuje buvo – Karšuvos žemė. Kad tai dalis Žemaitijos, administraciniu požiūriu – didžioji Šilalės rajono dalis.

Šiandien mes gėrimės Medvėgalio didybe ir jo apylinkių grožiu, kurios priskiriamos kitai istorinei sričiai – Medininkams.

Tai knyga, kuri skaitoma nuo viršelio iki paskutinio puslapio.

Atverčiu ir pamatau žemėlapį, akys ieško pažįstamų vietovardžių.

Viskas sava ir pažįstama, kartu nauja ir nežinoma, tikriausiai todėl ir džiugina širdį. Todėl kviečiu visus, kurie dar nematė šios knygos paimti ją į rankas ir puslapis po puslapio leistis į įvairiapusę kelionę.

Į kelionę po Šilalę, Šilalės, Balsių ir Tūbinių, Kaltinėnų ir Pašilės, Bijotų ir Girdiškės, Upynos ir Varsėdžių, Didkiemio ir Žvingių, Pajūrio ir Tenenių, Judrėnų, Pajūralio ir Kvėdarnos apylinkes.

Į kelionę kalvomis, lygumomis, alkakalniais, pilkapiais, piliakalniais. Autorių taip gražiai aprašytos žemės, kad norisi pačiai pamatyti ir kitiems parodyti. Nuo kalvelių pamatai taip gražiai susiraukšlėjusį arba tik glotniai banguojantį reljefą. Žvelgiant į tolumas pastebiu Ašvos, Geniotalio, Vėžaus, Ilgočio, Bikavos, Ašučio, Bremenos, Jerubynio, Pelos, Jūros, Akmenos, Lokystos, Aitros, Yžnės, Ančios vingelius ir vingius.

Kelionėje atsiveria neleidžiantys atsitraukti krašto priešistorės ir istorijos puslapiai. Kiek metų nuplukdė srauniųjų upelių vandenys nuo pirmojo Karšuvos žemės paminėjimo 1253 m. Kiek daug įvykių užrašė mūsų krašto istorijon prabėgę amžiai.

Vytenio ir Junonos Almonaičių dėka verčiu puslapius ir sutinku Gedimino tvirtovės ant Padievaičio piliakalnio gynėjus. Keliaujant toliau pasitinka Pūtvės, Kaltinėnų, Gegužės, Genioto, Aukaimio, Skronaitės, Bebirvaitės, Karšuvos pilaitės, pilys ir tvirtovės įrengtos Indijos, Kepaluškalnio Pilėse, Gegužių, Pavėžio, Vedrių, Kazokų ir daugybėje kitų piliakalnių.

Autoriai pasakoja apie Karšuvių kovas su kryžiuočiais ir kalavijuočiais, veda per valsčius 16 amžiuje, per vaitystes ir dvarus. Supažindina su senosiomis religijomis, krašto patarmėmis, padavimais, smulkiąja liaudies architektūra: koplytstulpiais, kryžiais, koplytėlėmis, gamtos įdomybėmis, medžiais, akmenimis.

Autoriai labai plačiai aprašo kovas dėl nepriklausomybės. Ne tik 20 – ojo amžiaus. Nuo pačių ankstyviausių kronikininkų aprašymų apie drąsius ir bebaimius savo kraštą ginančius. Apie knygnešius, lietuviškų mokyklų organizatorius, kunigus, mokytojus, vaistininkus, daktarus, matininkus, valstiečius, dvarininkus, bajorus, kareivius ir karininkus, inžinierius, statybininkus ir daugybę kitų profesijų žmones darbiais ir idėjomis savo kraštą gražinusius.

Kelionėje sutinkame nepriklausomos Lietuvos prezidentą Aleksandrą Stulginskį ir jo tėvus. Garsiąją kraštotyrininkę Marijoną Čilvinaitę, daraktorių Vincentą Bružą, knygnešius Aleksandrą Jurašką, Juozą ir Zakarijų Gečus. Dėdę Antanazą – „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ redaktorių ir platintoją, knygnešystės organizatorių kunigą Kazimierą Pakalniškį. Agronomą, Šilalės valsčiaus viršaitį Stanislovą Biržiškį, kalbininką Kazimierą Jaunių, 1863 m. sukilimo vadą Boleslovą Dluskį ir daugybę kitų krašto didvyrių bei šviesuolių.

Atskira kelio atkarpa skirta Lietuvos partizanams, rėmėjams, pagalbininkams. Aprašant Lietuvos partizanams pastatytus paminklinius kryžius, paminklus, atminimo lentas visose Šilalės rajono seniūnijose, pateikiamos antisovietinės rezistencijos struktūros. Rinktinės tėvūnijos ir būriai. Kiekvienas pavadinimas reiškia žmones. Mūsų krašto vyrus ir moteris, bebaimius laisvės kovotojus stojusius į žūtbūtinę kovą su didžiausiomis okupantų ordomis, dažnai palaikomomis vietinių išdavikų.

Autorių dėka žinome pirmųjų tremtinių pavardes, paminėtas 1416 m. Konstanco bažnytiniam susirinkimui pateiktame skunde. Rašoma, kad Visaginą, jo žmoną ir vaikus surištus nusivarė į Prūsiją. Prisimenamas XIX amžiaus tremtinys, Žvingių klebonas Pranciškus Butkevičius, Sibiro šaltį kentęs už lietuviškų knygų platinimą. Iš knygos puslapių į skaitytoją žvelgia vaistininkas ir visuomenininkas Simonas Gaudėšius 1941 m. ištremtas į Komiją ir niekada negrįžęs.

Sutinkame Lietuvos partizanų vadus Juozą Gubistą – Šalną, Joną Kentrą – Rūtenį, Algirdą Liatuką – vasarį, Vladą Montvydą – Žemaitį, Aleksandrą Milaševičių – Ruonį. Gimnazistą Mečislovą Dargužą Arą, pogrindinės spaudos poetę, Ireną Petkutę – Neringą.

Visi mūsų kraštą niokoję okupantai stengėsi iš atminties ištrinti gebėjimą atsiminti ir atminti. Manau, kad nepasisekė. Autorių dėka mes prisimename gražiųjų bažnyčių statytojus, daraktorius, knygnešius, sukilėlius, tremtinius, laisvės kovų dalyvius, kraštotyrininkus, muziejininkus ir visus vertus prisiminti ir atminti.

Autoriai aprašo 186 lankytinus objektus. Kiek daug nežinota. Kiek daug atradimų pateikta.

Liepos pabaigoje Šilalėje vyksta Šv. Onos atlaidai. Man buvo naujiena kad dar 1779 m. vizitacijos akte buvo aprašytas Šilalės bažnyčioje kabojęs Šv. Onos paveikslas su metalo aptaisu.

Iš naujo atrandu Dionizo Poškos Baublius. Legendinių lakūnų Dariaus ir Girėno tėviškes ir dangaus mėlynėje sušmėžuoja Lituanikos sparnai.

Puslapis po puslapio atsiveria ne tik gamtos grožybės, ne tik upeliukų ir upelių čiurlenimas. Kiekviena teritorija pateikta su išsamiais planais ir žemėlapiais. Atrodo, kas čia naujo, žinynuose visada yra žemėlapiai. Skaitytojui kelionę palengvina istoriniai planai, žemėlapių fragmentai.

Ačiū Vyteniui Almonaičiui ir Junonai Almonaitienei po kruopelę iš įvairių istorijos aruodų rinkusiems žinias ir mums pateikusiems nuostabaus Šiaurės Karšuvos krašto paveikslą. Turėkit kantrybės, dar daug nežinomųjų yra mūsų krašto istorijoje.

Paskaitę Jūsų knygą darbų turi visi. Kiek daug garbingų žmonių buvo užmiršta. Kiek medžių, akmenų, riedulių kalvelių, pilkapių, piliakalnių neatrasta ir nežinoma.

Mūsų visų užduotis skaityti ir keliauti. Skaitykime patys, padovanokime savo tėveliams ir seneliams, kaimynams ir draugams. Patikėkite, jie labai džiaugsis lapas po lapo versdami mūsų krašto istorijos puslapius.

Skaitytoja Loreta KALNIKAITĖ iš Šilalės,

2015 m. liepos 25 d., IX Medvėgalio menų festivalis

Menininkai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra